- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-03
- Bylos Nr.
- A-444-1593-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Virgilijus Valančius (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Trakų rajono apylinkės teismui
- Pareiškėjas
- N. Z., I. S.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerijai
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. Z. ir I. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Trakų rajono apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir palūkanų priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
N. Z. ir I. S. (toliau – pareiškėjos) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamos: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės N. Z. 37893,57 Lt, I. S. - 33769,30 Lt neišmokėto darbo užmokesčio bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) įpareigoti atsakovus nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą atsižvelgiant į mokėjimo dieną galiojančią Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą bazinę mėnesinę algą.
Skunde nurodė, kad nuo 1994 – 1995 metų iki šiol yra Trakų rajono apylinkės teismo teisėjos, kurioms atlyginimas skaičiuojamas netinkamai. Teigia, jog nesant įstatyminio reglamentavimo, teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr.666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ 1 priede įtvirtintus koeficientus, kuris jų atveju yra 28 ir dauginamas iš bazinės mėnesinės algos (toliau – BMA). Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr.382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ nuo 1998 m. balandžio 1 d. nurodytai darbuotojų kategorijai buvo patvirtinta 105 litų BMA, Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr.1604 BMA nuo 2004 m. gegužės 1 d. buvo padidinta iki 115 litų, o Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr.1023 BMA nuo 2008 m. sausio 1 d. padidinta iki 128 litų. Mano, jog joms, kaip ir kitiems subjektams, kuriems darbo užmokestis skaičiuojamas BMA pagrindu, atlyginimai privalėjo būti skaičiuojami nuo 2004 m. gegužės 1 d. taikant 115 litų dydžio bazinę mėnesinę algą, o nuo 2008 m. sausio 1 d. - taikant 128 litų dydžio bazinę mėnesinę algą, tuo tarpu atlyginimai iki šiol skaičiuojami taikant 105 litų dydžio BMA. Remdamosios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) nutarimais, pažymi, kad oficialioje konstitucinėje doktrinoje suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai suponuoja, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Nurodo, jog 1998 m. gruodžio 24 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsakymu Nr.221 apylinkių teismų teisėjams laikotarpiu nuo 1999 m. sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedas, 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.370 apylinkių teismų teisėjams laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas 40 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedas. Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarime Nr.357 nurodyta, kad priedai mažinami arba naikinami tik tada, kai pablogėja asmenų darbo rezultatai arba jie nevykdo pareigų. Atsižvelgiant į tai, teigia, jog jos iki šiol nėra informuotos, kokiu pagrindu 10 procentų sumažintas priedas (b. l. 2 – 6).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjų skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, jog faktiškai teisėjams atlyginimai skaičiuojami vadovaujantis Teismų tarybos 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr.84 ir 2004 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr.207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“. Metodikoje išaiškinta, kad teisėjams atlyginimai skaičiuojami pagal 2000 m. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, taikant MMA (šiuo metu - pareiginės algos bazinis dydis). Įstatymas nėra pripažintas antikonstituciniu, ir teisėjų atlyginimai priklauso nuo minėto dydžio, o ne nuo BMA. Nėra įmanoma tokia teisinė situacija, kuomet atlyginimas susietas su dviem kintamais koeficientiniais dydžiais, taip pat nėra įmanoma tokia teisinė situacija, kuomet galiojant teisėjų atlyginimus reglamentuojančiam įstatymui, jis savavališkai būtų ignoruojamas, taikant šiems teisiniams santykiams Vyriausybės nutarimus. Teigia, jog pareiškėjos klysta tvirtindamos, kad nesant įstatyminio reguliavimo, teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami taikant Vyriausybės 1997 m. birželio nutarimo Nr.666 koeficientus. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 įsakymu Nr.221 priedai apylinkių teismų teisėjams buvo nustatyti laikinai, t. y. vieneriems metams, nes tik tiek jie galėjo būti nustatomi pagal Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr.499 „Dėl valstybės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ 4.3 punktą. Šis įsakymas tiek ir galiojo iki teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.370 įsigaliojimo, kuris priimtas taip pat vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr.499 pagrindu. Įsakymas Nr.370 nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, priešingai, jo taikymas pagrįstas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo ir Teismų tarybos 2004 m. balandžio 2 d. nutarimo nuostatomis. Dėl pareiškėjų reikalavimo tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą, nurodo, kad patenkinus tokį reikalavimą teismas sudarytų galimybę realizuoti teisę į ateitį, o tokios teisės teismas neturi, be to, taip būtų sukurta teisinė situacija, kuri prieštarautų Konstitucinio Teismo įtvirtintai doktrinai, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tokius kriterijus, kurie susiję su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (b. l. 34 – 36).
Atsakovas Trakų rajono apylinkės teismas atsiliepimu į skundą paaiškino, kad su juo iš esmės sutinka, tačiau mano, jog atsakovu byloje turėtų būti tik Lietuvos valstybė (b. l. 28), tačiau atsakovo atstovas teismo posėdžio metu su skundu nesutiko ir nurodė, kad priimtas skolos grąžinimą teisėjams reguliuojantis įstatymas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir nurodė, kad ji yra netinkamas dalyvis šioje byloje. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 126 straipsnyje yra nustatyta, kad teismai finansuojami iš valstybės biudžeto. Kiekvienas teismas turi savo atskirą išlaidų sąmatą. To paties įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje teismai yra įvardijami kaip asignavimų valdytojai. Asignavimus teismams (kaip ir kitiems asignavimų valdytojams) kiekvienais metais tvirtina Seimas, priimdamas atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodyklių patvirtinimo įstatymą. Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnį Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė, o valstybės biudžeto kasos operacijų vykdymą organizuoja Finansų ministerija per Lietuvos Respublikos kredito įstaigas. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, jog su ministerijos teisėmis ar pareigomis šis ginčas visiškai nesusijęs (b. l. 31 – 32).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė iš Lietuvos valstybės N. Z. 27393,30 Lt (neatskaičius mokesčių) ir I. S. 23495,91 Lt (neatskaičius mokesčių) atlyginimo skirtumą už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d., kitą skundo dalį atmetė. Teismas nustatė, jog nuo 2000 m. rugsėjo 7 dienos teisėjų darbo apmokėjimą reglamentuoja Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas Nr.VIII-1904, kurio: 1) 2 straipsnio 2 dalies 7 punktas nustatė, kad šio įstatymo nustatyti darbo užmokesčio dydžiai ir apmokėjimo sąlygos taikomi miestų ir rajonų apylinkių teismų teisėjams; 2) 2 straipsnio 2 dalies 1-3 punktai nustatė, kad teisėjų darbo užmokestis susideda iš: pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, vienkartinės priemokos; 3) vadovaujantis 4 straipsnio 1 dalimi, teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (toliau - MMA) dydžio koeficientus; šio straipsnio 2 dalis nustatė, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš Vyriausybės patvirtintos MMA; 4) 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų (toliau - buvęs darbo užmokestis), yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Nustatytu pereinamuoju laikotarpiu (2001 m. sausio 1 d. - 2003 m. sausio 1 d.) iki 2001 m. sausio 1 d. buvęs darbo užmokestis mažinamas kiekvieną mėnesį priklausantį darbo užmokestį apskaičiuojant (kol susilygins su šio įstatymo nustatytu darbo užmokesčiu) pagal formulę: A = C ( 1 – M ), čia: A – pereinamuoju laikotarpiu priklausantis darbo užmokestis; C – buvęs darbo užmokestis; M – darbo užmokesčio perskaičiavimo koeficientas, laipsniškai mažinantis buvusį darbo užmokestį; nustatomi šie pereinamojo laikotarpio koeficientai: 2001 m. I pusmečio – 0,2, II pusmečio – 0,4, 2002 m. I pusmečio – 0,65, II pusmečio – 09; šio straipsnio 3 dalies 5 punktas nustatė, kad teisėjams, kurių buvęs darbo užmokestis yra mažesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, naujasis darbo užmokesčio dydis pasiekiamas laipsniškai, pereinamuoju laikotarpiu kiekvieną mėnesį valstybės politikui, teisėjui ar valstybės pareigūnui priklausantį darbo užmokestį apskaičiuojant pagal formulę: A=[ (B–C) x D] +C, čia: A – pereinamuoju laikotarpiu priklausantis darbo užmokestis; B – šio įstatymo nustatytas darbo užmokestis; C – buvęs darbo užmokestis; D – darbo užmokesčio perskaičiavimo koeficientas, laipsniškai didinantis buvusį darbo užmokestį; nustatomi šie pereinamojo laikotarpio koeficientai: 2000 m. – 0, 2001 m. – 0,1, 2002 m. – 0,3, 2004 m. – 0,7, 2005 m. – 0,9; 5) 7 straipsnio 4 dalis nustatė, kad pereinamuoju laikotarpiu į valstybės politiko, teisėjo ir valstybės pareigūno pareigas išrinktiems ar paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal šio straipsnio nuostatas ir nurodytas formules, kuriose dydis C reiškia naujai išrinkto ar paskirto valstybės politiko, teisėjo ar valstybės pareigūno darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias darbo apmokėjimo sąlygas, dydį; šio straipsnio 5 dalis nustatė, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams turi būti mokamas šio įstatymo nustatytas darbo užmokestis; pagal šio straipsnio 6 dalį, skaičiuojant valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo užmokestį pereinamuoju laikotarpiu, taikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas pareiginės algos koeficiento bazės dydis; 6) 8 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 9 straipsnį, kuris numatė, kad Vyriausybė per du mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo „Valstybės žiniose“ parengia ir pateikia Seimui įstatymų, susijusių su šiuo įstatymu, pakeitimų ir papildymų įstatymų projektus, įsigalioja nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d.
Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 5 dalis, 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Taip pat pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Iš čia teismas daro išvadą, jog nuo 2001 m. liepos 12 d. minėtos įstatymo nuostatos negali būti taikomos.
2004 m. balandžio 2 d. Teismų taryba nutarimu Nr.207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“ pritarė darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai, pagal kurią apylinkės teismo teisėjams (pareiškėjams) darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr.666 ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr.370 ir 2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymą. Minėta metodika nėra norminis aktas, nustatantis teisėjų atlyginimų dydį, todėl nesant kito įstatyminio reglamentavimo, teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami pagal Vyriausybės nutarimo Nr.666 1 priede įtvirtintus koeficientus, kurie dauginami iš BMA. Didėjant baziniam dydžiui, turi didėti ir teisėjų pareiginė alga, atitinkamai turi padidėti ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr.84 nustatė tvarką, kuria turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo arba šiame įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio (kintantys) dydžiai nustatyti Vyriausybės nutarimo Nr.666 2 priede. Taigi, teisėjams iki šiol skaičiuojama alga pagal šį Vyriausybės nutarimą, kuriame nenurodytas BMA dydis. BMA dydį nustato Vyriausybė: 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr.382 nuo 1998 balandžio 1 d. nurodytai darbuotojų kategorijai patvirtinta 105 Lt BMA, 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu nuo 2004 m. gegužės 1 d. BMA padidinta iki 115 Lt, 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr.1023 nuo 2008 m. sausio 1 d. BMA - 128 Lt.
Jokie teisės aktai nenumato išlygų, kad teisėjams, kintant BMA, taikoma BMA, nustatyta Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr.382, ir kad ji negali didėti, todėl atlyginimų pareiškėjoms nedidinimas netaikant kintamo BMA dydžio, reiškia atlyginimų mažinimą. Teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai buvo Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.370 sumažinti 10 procentų, tačiau įsakymas yra individualus administracinis teisės aktas, kuris nenuginčytas. Seimas 2008 m. spalio 28 d. priėmė Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, tačiau juo nespręstas klausimas dėl atlyginimų skirtumo, nemokėto dėl kintamos BMA netaikymo, grąžinimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų skundo dalis dėl atsakovų įpareigojimo nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. skaičiuoti ir mokėti teisėjų atlyginimus taikant BMA 128 Lt dydį atmetama, taip pat ir reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės palūkanas, nes jos gali būti taikomos esant civilinėms piniginėms prievolėms (Civilinio kodekso 6.210 str.), o byloje nagrinėjami santykiai, kylantys iš tarnybos (b. l. 67 – 75).
III.
Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 5 d. sprendimu, atsakovas Lietuvos valstybė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) teismas neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijų, taip pažeisdamas Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, 96 ir 126 straipsnius, Civilinio proceso kodekso 185 ir 218 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tos pačios kategorijos bylose; 2) 2008 m. spalio 28 d. priimtas Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas, todėl teismas negali dubliuoti įstatymo nuostatų ir priteisti pareiškėjo reikalaujamas sumas, nes gali kilti situacija, kai turėtų būti vykdomas įstatymas, tiek įstatymo galią įgijęs įsiteisėjęs teismo sprendimas, t. y. pareiškėjų reikalavimas būtų tenkintas du kartus. Be to, minėtas įstatymas numato, jog nesumokėta darbo užmokesčio dalis teisėjams išmokama dalimis, taigi prievolės vykdymas dalimis nustatytas įstatymu (b. l. 79 - 81).
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepdama į atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinį skundą, N. Z. prašo jį atmesti nurodydama, jog valstybės ekonominės ir finansinės padėties kriterijai buvo įvertinti, nuo teismų praktikos nenukrypta, nes valstybės ekonominė padėtis sunkia pripažinta iki 2003 m. sausio 1 d., o dėl Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nagrinėjamu atveju netaikymo pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė (b. l. 86 – 88).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjos pirmosios instancijos teisme kėlė reikalavimą dėl neišmokėto atlyginimo, susidariusio laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d., priteisimo grįsdamos tai nuo 2004 m. gegužės 1 d. apskaičiuojant pareiginę algą netaikyto 115 Lt BMA, o nuo 2008 m. sausio 1 d. – 128 Lt BMA, taip pat dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.370 nuo 2000 m. sausio 1 d. nepagrįstai sumažinto tarnybinio atlyginimo priedo, kuris laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. sudarė N. Z. 10500,27 Lt, o I. S. – 10273,39 Lt.
Pirmiausia dėl padidinto BMA dydžio netaikymo pasakytina, jog vertinant šio reikalavimo pagrįstumą, pirmiausia pažymėtina, kad laikotarpiu, už kurį pareiškėjos prašo priteisti neišmokėto atlyginimo dalį, teisinius santykius, susijusius su teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu, inter alia reguliavo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, be kita ko, nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Konstitucinis Teismas, 2001 m. liepos 12 d. nutarime analizuodamas paminėtą įstatymo nuostatą, pažymėjo, jog joje įstatymu yra įtvirtintas teisėjams mokamų atlyginimų dydis, t. y. įstatyme yra nustatytas valstybės įsipareigojimas mokėti ne mažesnį kaip iki šio įstatymo priėmimo teisėjams mokėto atlyginimo dydžio atlyginimą. Nurodęs, jog šia nuostata nėra įtvirtintas teisėjų iki tol gautų atlyginimų mažinimas, Konstitucinis Teismas ją pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtu nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui buvo pripažintos tik tos Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo įtvirtintas teisėjų atlyginimų mažinimas. Tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo nuostatos netaikytinos situacijai, kai teisėjų atlyginimai taikant pagal atitinkamus teisės aktus jų dydžių apskaičiavimui reikšmingus parametrus, įskaitant BMA dydžius, nėra didinami. Todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr.382 nustatyto BMA dydžio (105 Lt) taikymas pareiškėjų atžvilgiu negali būti vertinamas kaip teisėjo atlyginimų mažinimas.
Pažymėtina ir tai, kad minėtame 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas, be kita ko, konstatavo, jog įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. vasario 23 d. priimtu įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Vyriausybei įtvirtintas pavedimas nustatyti teisėjų atlyginimus. Kadangi minėtame Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme teisėjų atlyginimų santykiai reguliuojami kitaip nei Vyriausybės nutarimuose, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu (kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr.499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr.666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“) nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi, įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, iki jo įsigaliojimo priimtais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisėjų atlyginimo apskaičiavimo teisinis reguliavimas daugiau negalėjo (ir negali) būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo, t. y. šiais poįstatyminiais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos dar iki Konstituciniam Teismui priimant 2001 m. liepos 12 d. nutarimą.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos skunde nurodomu laikotarpiu, iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo kylantis teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvas garantavo teisę į ne mažesnį, kaip iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo gautą teisėjo atlyginimą, nepriklausomai nuo BMA dydžio pakeitimų. Pastarąją išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog įsigaliojus minėtam įstatymui, iš Lietuvos Respublikos teisės sistemos buvo pašalinti su teisėjų atlyginimu susijusius teisinius santykius reguliuojantys Vyriausybės nutarimai ir kiti teisės aktai, kuriuose teisėjų atlyginimas buvo siejamas su BMA. Esant išdėstytoms aplinkybėms, analizuojamas pareiškėjų reikalavimas pripažintinas nepagrįstu, o kitokios išvados priėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pripažintina nepagrįsta ir keistina (ABTĮ 143 str.).
Dėl reikalavimo priteisti atlyginimo dalį dėl Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.370 taikymo pasakytina, jog nors šis įsakymas nėra pripažintas neteisėtu, Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Teisėjų atlyginimas laikinai įstatymu gali būti mažinamas tik esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei būklei (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2009 m. sausio 15 d. sprendimas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje iš esmės pabrėžė, kad teisėjų teisė į įgytą atlyginimą ir jo nemažinimą yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjams buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjų teisė yra pažeista, ir ją ginti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 06-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A756–587/2009). Pastaruoju atveju pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A–3/2008 konstatavo, kad 1999 m., tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, kuri pagerėjo nuo 2003 m. sausio 1 d. Nuo šios dienos valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų teisė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr.221 nustatytą tarnybinio atlyginimo priedą turi būti ginama ir joms turi būti kompensuojamos netektos pajamos. Atsižvelgiant į tai bei nesant ginčo dėl pateiktose Trakų rajono apylinkės teismo patikslintose pažymose fiksuotų duomenų (b. l. 104 - 105), pareiškėjai N. Z. priteistina 10351,29 Lt dydžio suma, I. S. – 10139,50 Lt dydžio suma, o pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas sumažinant pareiškėjoms priteistiną iš Lietuvos valstybės neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo ir šio įstatymo pagrindu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr.194 patvirtinto Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo įsigaliojimas, nėra teisinė kliūtis bylos nagrinėjimui teisme, nes šio įstatymo bei aprašo nuostatos nepaneigia galimybės tokio pobūdžio ginčą išspręsti teismine tvarka.
Likusius skundo reikalavimus (priteisti palūkanas bei įpareigoti atsakovus nuo skundo pateikimo teismui dienos tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą) pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog pareiškėjų pagrindinis reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių, o CK 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (DK 207 str.), jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju pagrįstai nebuvo tenkintas. Pareiškėjų reikalavimas įpareigoti atsakovus tęsti padidėjusio atlyginimo mokėjimą yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų, todėl taip pat negalėjo būti tenkintas.
Apelianto atstovas teisme prašė galimo palankaus pareiškėjoms sprendimo priėmimo atveju atidėti sprendimo vykdymą metams. Toks prašymas atitinka suformuotą vieningą teismų praktiką (žr. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį byloje Nr.2A-202/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio nutartis bylose Nr.A756-859/2009, A143 – 65/2010 ir kt.), todėl tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Lietuvos valstybės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 5 d. sprendimą pakeisti sumažinant N. Z. ir I. S. priteistinų iš Lietuvos valstybės sumų dydį: N. Z. iki 10351,29 Lt, I. S. – iki 10139,50 Lt. Likusias sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Nutartis neskundžiama.