Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-05-05 · Civilinė byla Nr. 2-1533/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-05
Bylos Nr.
2-1533/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti iš naujo I instancijos teismui.
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Artūras Driukas, Alė Bukavinienė
Ieškovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius "Eurokrovita"
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Eurokrovita“
Kategorijos
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1533/2011Procesinio sprendimo kategorijos: 122.2; 126.8 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Danutės Gasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Eurokrovita“ civilinėje byloje Nr. B2-1157-513/2011 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Eurokrovita“ dėl bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su bankroto bylos iškėlimu.

Šalies argumentai

Ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Eurokrovita“ dėl bankroto bylos iškėlimo (b. l. 4-6). Ieškinyje nurodė, kad atsakovo skola 2010 m. spalio 15 d. buvo 47 478,62 Lt, iš jų 43 633,52 Lt VSD įmokų, 3 845,10 Lt delspinigių. 2010 m. gruodžio 15 d. įsiskolinimas sudarė 48 436,93 Lt, iš jų 44 273,20 Lt VSD įmokų, 4 163,73 Lt delspinigių. Atsakovas nėra sumokėjęs VSD įmokų, priskaičiuotų už apdraustuosius, nuo 2009 m. kovo mėnesio. Atsakovas buvo įspėtas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu nebus sumokėtas įsiskolinimas, tačiau iki šiol neatsiskaitė su ieškovu. Dėl šių priežasčių ieškovas teigė, kad atsakovas yra nemokus, ir prašė iškelti jam bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti A. K.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Eurokrovita“ atsiliepime į ieškinį su pateiktu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad įmonė nėra nemoki, o tik patiria laikinų finansinių sunkumų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartimi atsisakė iškelti atsakovui UAB „Eurokrovita“ bankroto bylą. Teismas nurodė, kad pagal 2010 m. gruodžio 31 d. balansą atsakovo UAB „Eurokrovita“ visas turtas sudarė 1 614 163 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra 301 174 Lt, taigi atsakovo įsipareigojimai neviršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Be to, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad įmonė laiku neatsiskaito su darbuotojais, atsakovo vadovas nėra viešai paskelbęs ar kitaip pranešęs kreditoriams, kad negali su jais atsiskaityti ir neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas UAB „Eurokrovita“ yra mokus.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartį ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2011 m. vasario 15 d. UAB „Eurokrovita“ įsiskolinimas padidėjo nuo 47 478,62 Lt iki 49 237,86 Lt.

2) Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad pagal UAB „Eurokrovita“ Ilgalaikio turto žiniaraščio 2010 m. gruodžio 31 d. duomenis bendrovės ilgalaikio turto likutinė vertė sudaro 3 664,71 Lt. Tai yra visas atsakovo materialus ir nematerialus turtas, nes iš bendrovės 2010 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyto trumpalaikio turto 1 610 482 Lt sudaro atsakovo debitorių skolos. Debitoriniai reikalavimai yra galimas skolų išreikalavimas, bet ne realus įmonės turtas.

3) Sprendžiant atsakovo (ne)mokumo klausimą, į atsakovo balansą įrašyto turto vertę būtina lyginti su atsakovo skolomis, kurių mokėjimo terminai pasibaigę (pradelsti). Visų UAB „Eurokrovita“ kreditorinių skolų mokėjimo terminai yra pradelsti.

4) Pirmosios instancijos teismas išsamiai neįvertino UAB „Eurokrovita“ finansinių dokumentų, neišsiaiškino atsakovo finansinės padėties bei nenustatė atsakovo turimo turto, įrašyto į įmonės balansą, realios vertės bei pradelstų įmonės įsipareigojimų santykio su įmonės realia turto verte. Klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant Įmonių bankroto įstatymo nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu, kai pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik nežymiai viršija pusę jos turimo turto.

5) Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad įmonė laiku neatsiskaito su kreditoriais, tačiau teismas nereikalavo pateikti dokumentų ir neišsiaiškino, ar bendrovės darbuotojams laiku išmokėti darbo užmokesčiai ir su darbo santykiais susijusios išmokos. Viešojo intereso buvimas bankroto bylose suponuoja teismui pareigą ex officio rinkti atsakovo finansinei būklei nustatyti reikalingus dokumentus.

6) 2010 m. atsakovo patirti nuostoliai sudarė 43 796 Lt, 2009 m. – 13 033 Lt. Pateiktame 2010 m. gruodžio 31 d. balanse nurodytas bendrovės finansinių metų nuostolių dydis buvo 1 302 789 Lt, todėl akivaizdu, kad atsakovas dirbo nuostolingai jau ilgą laiką.

7) Atsakovas nepateikė jokių duomenų, parodančių, kad ėmėsi veiksmų, sudarančių galimybę įmonei užsidirbti lėšų, atsiskaityti su kreditoriais ir pelningai tęsti veiklą. Taip pat nenurodė priemonių, kurios leistų pagerinti įmonės finansinę veiklą, ir leistų daryti išvadą, kad egzistuoja tik trumpalaikiai finansiniai sunkumai. Be to pirmosios instancijos teismas nereikalavo iš atsakovo dokumentų, įrodančių, kad jis nėra nemokus.

Atsakovas atsiliepimo į ieškovo atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarimu konstatavo, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi ne tik aukštesnių teismų, bet ir savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (vertikalusis ir horizontalusis precedentai).

Bankroto institutas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą bei pašalinti iš apyvartos nemokius subjektus. Be to, įvertinus įmonių bankroto instituto esmę, tikslus bei paskirtį, galima spręsti, jog bankroto procese siekiama apsaugoti ne tik finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, bet ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus. Bankroto procesą reglamentuojančios teisės normos iš esmės yra viešosios teisės normos ir jų tikslas – pašalinti iš apyvartos nemokius rinkos dalyvius. Pradedant šį procesą, t. y. iškeliant įmonei bankroto bylą, yra svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar įmonė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji turi tik tokių finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę, kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-990/2011).

CPK 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ). ĮBĮ 1 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

ĮBĮ 9 straipsnio penktojoje dalyje nurodyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju ieškovas VSDFV Klaipėdos skyrius kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Eurokrovita“ dėl jo nemokumo.

ĮBĮ įmonės nemokumu laiko įmonės būseną, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.).

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. vasario 28 d. nutartimi, įvertinęs atsakovo UAB „Eurokrovita“ finansinius dokumentus, konstatavo, kad UAB „Eurokrovita“ įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad įmonė laiku neatsiskaito su darbuotojais, atsakovo vadovas nėra viešai paskelbęs ar kitaip pranešęs kreditoriams, kad negali su jais atsiskaityti ir neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytus motyvus, atskirojo skundo argumentus bei ištyrusi bylos medžiagą, mano, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog UAB „Eurokrovita“ yra moki ar nemoki. Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs, kad įmonės faktinio mokumo nustatymui svarbu ne tik formalus pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą įrašyto turto vertės santykis, tačiau ypač svarbios yra objektyvaus turinio aplinkybės, iš kurių galima būtų spręsti apie faktinį įmonės mokumą, nes nustačius, kad įmonė eilę metu nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant 1/2 balansinės turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1162/2010). Iš atsakovo pateikto 2010 m. gruodžio 31 d. balanso (b.l. 49) ir sąrašo apie debitorines ir kreditorines skolas (b.l. 51) matyti, kad atsakovo įsipareigojimai sudaro 301 374,00 Lt, o atsakovo turtas yra 1 614 163,00 Lt vertės. Teismas, siekdamas užtikrinti viešąjį interesą ir teisingai išspręsti nagrinėjamą teisinį klausimą, privalo imtis visų įmanomų priemonių išsiaiškinti ir įvertinti visas reikšmingas byloje aplinkybes. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepakankamai pasirengė nagrinėti bankroto bylą teisme, t. y. neatliko veiksmų, kad išsiaiškintų realų pradelstų įsipareigojimų bent dalinį vykdymą, ypač esant tokiai situacijai, kai didžiąją atsakovo turto dalį sudaro debitorių skolos (net 1 610 482 Lt). Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino apelianto nurodomų aplinkybių, kad atsakovo skolos nuolat didėja, atsakovas neturi ilgalaikio turto, neatsiskaitinėja su kreditoriais, patiria vis didėjančius nuostolius ir kita.

Pirmosios instancijos teismui nenustačius įmonės realios turtinės padėties ir jos galimybių gauti debitorines skolas, negalima nustatyti įmonės faktinio mokumo ir teisingai išspręsti nagrinėjamą klausimą. Todėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 24 d. nutartis, kuria atsakovui atsisakyta iškelti bankroto bylą, naikintina, kaip priimta neatskleidus nagrinėjamo klausimo esmės ir klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 2 d.). Nagrinėdamas ieškinio pagrįstumo klausimą iš naujo, žemesnės instancijos teismas turėtų išsiaiškinti ne tik atsakovo pradelstų įsipareigojimų dydį, bet ir debitorinių skolų atsiradimo pagrindą bei įmonės galimybių realumą atgauti šias skolas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl bankroto bylos UAB „Eurokrovita“ iškėlimo pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjai Alė BukavinienėArtūras DriukasDanutė Gasiūnienė