Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų

Donato Jatužio, Valdo Petro Meidaus ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė - D. S. gynėjui advokatui Dariui Japertui,

neviešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, D. S. gynėjo advokato Dariaus Japerto apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria pripažinta, kad D. S. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, padarė būdama nepakaltinama, ir jai taikyta priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ((duomenys neskelbtini)).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. S. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje už tai, kad ji, 2020 m. liepos 17 d. apie 11 val. 31 min., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), naudodamasi telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro padėjėjui K. B. į tarnybinį telefoną ((duomenys neskelbtini)), kurio Nr. (duomenys neskelbtini) ir pokalbio metu grasino nužudyti (duomenys neskelbtini) prokurorę L. L., nurodydama, kad L. L. bus pasmaugta jos rankomis, bei tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2020 m. rugpjūčio 27 d. apie 10 val. 53 min., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), naudodamasi telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino (duomenys neskelbtini) prokurorei L. L. į tarnybinį telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) ir pokalbio metu grasino nužudyti L. L., nurodydama, kad ši bus pakarta arba pasmaugta, tokiais savo pakartotinais veiksmais nukentėjusiajai L. L. sudarydama pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

II. Apeliacinio skundo prašymai ir argumentai

4. Teismo posėdyje D. S. gynėjas advokatas D. Japertas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 str. 3 d.). Kaip matyti, pateiktu apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teigiama, kad teismas darydamas išvadą, jog D. S. padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes D. S. veiksmuose nėra būtinojo BK 145 straipsnio 1 dalies sudėties elemento – tyčios. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo D. S. tikslingumo.

6. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo D. S.. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti, todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Šiems klausimams išspręsti taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės (BPK 392 straipsnio 3 dalis).

7. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pripažino, kad D. S. būdama nepakaltinama, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir taikė jai priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Teismas, spręsdamas ar D. S. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, rėmėsi nukentėjusiosios L. L., liudytojo K. B. parodymais, tarnybiniais pranešimais, apžiūros protokolu, garso įrašu, teismo psichiatrijos ekspertizės aktu ir kitais bylos įrodymais. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nutartį, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą dėl šios baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos požymių buvimo, nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, neįsigilino į faktines bylos aplinkybes ir pažeisdamas BPK reikalavimus padarė nepagrįstą išvadą, jog D. S. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

8. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir kt. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir, kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Baudžiamosios atsakomybės taikymas už BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką suponuoja būtinumą konstatuoti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-219/2014, Nr. 2K-14-222/2016). Pagal formuojamą teisminę praktiką, tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose reikia vertinti aplinkybių, parodančių grasinimo realumo buvimą ar nebuvimą, visumą, o ne pasirinktinai sureikšminti tik atskiras aplinkybes.

9. Skundžiama nutartimi buvo pripažinta, kad D. S. 2020 m. liepos 17 d. apie 11 val. 31 min. ir 2020 m. rugpjūčio 27 d. apie 10 val. 53 min. telefoninių pokalbių metu grasino nužudyti L. L.. Grasinimai pasireiškė sakant, kad L. L. „bus pasmaugta jos rankomis“, „bus pakarta arba pasmaugta“, kas sudarė pakankamą pagrindą bijoti jų įgyvendinimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, konstatavo, kad jų pakanka spręsti, kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ir, kad ją padarė D. S.. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis nesutinka.

10. Visų pirma, byloje neabejotinai nustatyta, kad 2020 m. liepos 17 d. apie 11 val. 31 min. D. S. skambino (duomenys neskelbtini) prokuroro padėjėjui K. B., o 2020 m. rugpjūčio 27 d. apie 10 val. 53 min. skambino (duomenys neskelbtini) prokurorei L. L.. Tai patvirtina nukentėjusiosios L. L., liudytojo K. B. bei pačios D. S. parodymai, taip pat kompaktiniame diske esantis garso įrašas „4351874phone20200717-11310437045576082(1).mp3 (1 t., b. l. 50-54), 2020-07-22 tarnybinis pranešimas „Dėl grasinančio pobūdžio telefoninių skambučių“ (1 t., b. l. 3-5), 2020-08-19 ir 2020-11-17 tarnybiniai pranešimai „Dėl telefono išklotinių analizės“ (1 t., b. l. 166, 167-169), 2020-09-22 kitų objektų apžiūros protokolas (1 t., b. l. 66-73), 2020-08-31 pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolas (1 t., b. l. 85-87), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021-01-04 specialisto išvada Nr. 11-2200(20) (1 t., b. l. 100-112).

11. D. S. parodė, kad pokalbio metu grynai pasireiškė emocijos. Buvo tais metais nenutraukta žemės nuomos sutartis teisėjų V. M., M. M., tai buvo ne grasinimas, o pagąsdinimas prokurorei L. L.. Prokurorė nebuvo atvykusi į vagystės vietą, o sėdėdama prie stalo nustatė, kad yra išvogta 18 kubų derlingos žemės. Tų grasinimų nepriskiria prie grasinimų, tiesiog tai buvo susikaupusios emocijos skirtos pagąsdinimui.

12. Nukentėjusioji L. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2020 m. balandžio mėn. gavo kontroliuoti ikiteisminį tyrimą dėl žemių vagystės, kuriame nukentėjusioji buvo I. S.. Nesant pakankamai įrodymų, kad buvo padaryta nusikalstama veika, minėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau tokiu sprendimu buvo nepatenkintos tiek I. S., tiek ir D. S.. 2020 m. gegužės ar birželio ir liepos mėn. buvo skambinama jai ir jos padėjėjui K. B. ir buvo išreiškiamas nepasitenkinimas, grasinimai, kad bus linčiavimas dėl nutrauktos bylos. Dėl tokių dalykų, jie kaip policijos pareigūnai nekreipė dėmesio, tačiau po vieno skambučio, kuomet buvo grasinama apipilti sieros rūgštimi (kaip nustatyta, juos pasakė D. S. motina I. S.), ji sureagavo rimtai, jautė baimę tiek dėl savo, tiek ir dėl kolegų sveikatos, todėl kreipėsi į vadovybę dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Nukentėjusioji L. L. taip pat nurodė, kad jai, kaip turinčiai didelę darbo patirtį su įvairiais žmonėmis baudžiamosiose bylose ir girdėjusi grasinimų savo atžvilgiu, susidarė įspūdis, kad šios moterys yra piktos, aktyvios, linkusios konfliktuoti su aplinkiniais, grasinti ir, be to, realiai gali įgyvendinti savo grasinimus; kalba ne apie pakorimą aikštėje ar linčiavimą ir panašiai, bet apie apipylimą sieros rūgštimi (1 t., b. l. 196-197).

13. Liudytojas K. B. ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje parodė, kad 2020 m. liepos mėn. prokuratūroje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl žemių vagystės, o jį nutraukus, prasidėjo telefono skambučiai, kuomet buvo išreiškiami grasinimai ikiteisminiam tyrimui vadovavusiai prokurorei (L. L.) bei aukštesniajai prokurorei (R. G.), atmetusiai I. S. skundą dėl šio nutraukimo, taip pat buvo minimas teisėjas V. M.. Jam pačiam asmeniškai grasinta nebuvo. Pabrėžė, kad visų skambučių metu skambinę asmenys, I. S. ir D. S., bendravo agresyviai, išsakė įžeidžiančio pobūdžio frazes, nebandė užmegzti konstruktyvaus pokalbio dėl jų problemų sprendimo, mano, kad grasinimai yra realūs ir įvykdomi (1 t., b. l. 178-181).

14. Liudytoja R. G. viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad 2020 m. galimai žiemos pabaigoje, ar pavasario pradžioje, K. B. informavo, kad jam į telefoną skambinėja I. S. ir teiraujasi apie vieną bylą, kad jis nebežino, ką su ja kalbėti. Po kiek laiko ir ji sulaukė keleto skambučių iš I. S. ir vieno skambučio iš D. S.. Paskambinusi I. S., pakeltu tonu, neleidžiančiu jai įsiterpti, kalbėdavo apie savo reikalus su V. S., kalbėjo apie civilinę, tiek baudžiamąją bylą, piktinosi visais teisėjais ir policijos pareigūnais, kurie buvo susiję su jos byla, vadino juos įžeidžiančiais žodžiais, visus kaltino blogu darbu. Galų gale užblokavo telefoną, nes prasidėjo įžeidinėjimai. Po I. S. skambučių, praėjus porai savaičių buvo ir D. S. skambutis, kurio metu pokalbis buvo analogiškas I. S. pokalbiui, ji išsakė, kad „manęs šventa Lietuvos žemėlė nenešios, mano kraujas bus ištaškytas po visą Lietuvą“. Liudytoja R. G. nemano, kad grasinimai jos atžvilgiu yra realūs, kadangi dirba prokuratūroje daugiau nei 20 metų ir jai teko ne kartą susidurti su neadekvačia žmonių reakcija į atliekamus ikiteisminius tyrimus, tačiau iš pokalbių su I. S. bei D. S., mano, kad jos yra linkusios konfliktuoti su kitais asmenimis, nes reakcija dėl nesunkaus nusikaltimo tyrimo, jo eigos yra neadekvati. Ar moterys gali agresyviai elgtis ir sužaloti kitus asmenis, ji atsakyti negali, neturi nuomonės, nes jų nėra mačiusi, per mažai pažįsta šias moteris (1 t., b. l. 190-193).

15. Liudytoja M. M. apklausta teismo posėdžio metu parodė, kad pamena I. S. ir D. S. iš darbinės veiklos, kadangi ji nagrinėjo bylą dėl žemės nuomos sutarties ir priėmė I. S. nepalankų sprendimą. Po šio sprendimo teismo darbuotojams pasipylė skambučiai su nepasitenkinimu, buvo išliejamos neigiamos emocijos. Tuo metu teisėjui paskambinti tiesiogiai nebuvo galima, tai ji, kaip ir buvo apsaugota nuo tiesioginės įtakos darymo.

16. Liudytojas V. M. viso proceso metu nurodė, kad jam yra girdėtos I. S. ir D. S., kadangi, jis, kaip (duomenys neskelbtini) teisėjas, raštu yra nagrinėjęs civilinę bylą, kurios dalyviai buvo minėti asmenys, tačiau nei tiesiogiai, nei telefonu su šiais asmenimis jis nėra bendravęs, jam jokių grasinimų nebuvo išsakyta, apie skambučius (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) dėl galimų grasinimų jam nieko nėra žinoma. Ar grasinimai teisėjams ir prokurorams gali būti realūs, jis nežino, nes jam neteko tiesiogiai ar telefonu bendrauti su šiais asmenimis (2 t., b. l. 39-41).

17. Taigi, iš apklaustų asmenų parodymų, akivaizdu, kad D. S., kaip ir jos mama I. S., buvo nepatenkintos teisėsaugos institucijų pareigūnų priimtais sprendimais I. S. atžvilgiu, D. S. neadekvati, pykta, linkusi konfliktuoti su kitais asmenimis.

18. Kaip jau minėta anksčiau, grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Sprendžiant apie grasinimo realumą, yra atsižvelgiama į tai, kaip realumą suprato asmuo, kuriam jis adresuotas, kokiomis aplinkybėmis buvo išsakyti tam tikri teiginiai, turintys grasinimo požymių, kokie santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo ir kitos aplinkybės, iš kurių galima spręsti apie tai, ar nukentėjusysis jo atžvilgiu išsakytus grasinimus vertino kaip realius ir, ar buvo pakankamas pagrindas tokiam vertinimui.

19. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2021-09-15 D. S. buvo atlikta stacionarinė teismo psichiatrijos ekspertizė, kurioje nurodoma, kad D. S. nuo jaunystės buvo nepakanti neteisybei, reikli, kategoriška, 1989/1998 m. laikotarpiu ją vargino padidėjęs jautrumas, dirglumas, nuotaikų svyravai, nerimas, miego sutrikimas, dėl ko tuo laikotarpiu ji buvo gydyta raminamaisiais, migdomaisiais vaistais. 2013 m. D. S. patyrė išgyvenimų dėl brolio žūties, vartojo raminamuosius vaistus. Ekspertizės išvadose nurodoma, kad D. S. neadekvatūs, agresyvūs veiksmai nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo sąlygoti liguistų išgyvenimų – kliedesinės įvykių interpretacijos, afektinės įtampos, nerimo, kritikos stokos. Ekspertizės metu atlikus psichologinį tyrimą, nustatytas D. S. nenuoseklus, stokojantis kritiškumo mąstymas, mąstymo operacinės pusės pakitimai, mąstymo turinio sutrikimas. Teismo psichiatrų ekspertų komisija konstatavo, kad D. S. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu ir šiuo metu serga (duomenys neskelbtini), dėl ko ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl ji yra neprognozuojama, socialiai pavojinga ir jai reikalinga taikyti stacionarinį gydymą (3 t., b. l.141-145).

20. Nors apylinkės teismas padarė išvadą, kad D. S. išsakydama grasinimus, sąmoningai siekė įbauginti nukentėjusiąją, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įrodymų visumą, sprendžia, kad tokia išvada pirmosios instancijos teismo padaryta nepakankamai įvertinus surinktų įrodymų visumą. Kaip matyti, pati D. S. nurodė, kad telefoninio pokalbio metu išsakydama grasinančio pobūdžio žodžius „pakarsiu“, „pasmaugsiu“ nukentėjusiajai L. L. tik išsakė savo nepasitenkinimą, tų grasinimų nepriskiria prie grasinimų, tiesiog tai buvo susikaupusios emocijos skirtos pagąsdinimui. Iš byloje esančios Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020-09-08 specialisto išvados Nr. 11-1705(20) matyti, kad garso įrašuose D. S. užfiksuoti pasakymai, vertinant lingvistiniu požiūriu, nėra grasinimo aktas, tai yra pasisakymai bauginantys adresatą, adresatus. (1 t., b. l. 118-122). Nors liudytojo K. B. teigimu, tokie grasinimai yra realūs ir įvykdomi, tačiau pati nukentėjusioji L. L. šių grasinimų nelaikė realiais. Kaip matyti, pati nukentėjusioji L. L. nurodė, kad į I. S. ir D. S. skambučius, kurių metu buvo reiškiamas nepasitenkinimas teisėsaugos institucijų darbu, įžeidinėjama bei grasinama susidorojimu, kad bus linčiavimai, nekreipė dėmesio. Ji taip pat nurodė, kad dėl savo ir kolegų sveikatos sunerimo tik po vieno skambučio, kuomet buvo išsakomi grasinamai apipilti sieros rūgštimi, kadangi sieros rūgštį galima lengvai įsigyti ir toks veiksmas ilgai neužtrunka, todėl realiai įgyvendinamas. Byloje nustatyta, kad tokius grasinimus išsakė I. S., o tai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nukentėjusioji L. L. D. S. grasinimų „bus pasmaugta jos rankomis“, „bus pakarta arba pasmaugta“ nevertino kaip realių ir dėl jų nebuvo išsigandusi.

21. Aptariamu atveju svarbu ir tai, kad tiek nukentėjusioji L. L., tiek liudytojai K. B. ir R. G. apibūdindami D. S. teigė, kad D. S. jie nėra matę ir/ar su ja tiesiogiai bendravę, tačiau skambučių metu ji bendraudavo šaukiančiu tonu, piktinosi teisėsaugos sistema, teigdavo, kad visus teisėsaugos institucijų pareigūnus apskųs aukštesnėms instancijoms, vartodavo necenzūrinius ir įžeidžiančius žodžius, grasinimus. Maža to, iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad D. S. atvykusi į policijos komisariatą pagal šaukimą siekiu įteikti pranešimą apie įtarimą, elgėsi neadekvačiai – metė jai pateiktus dokumentus, visą laiką šaukė, kaltino „visus“, grasino papjauti, užmušti, apskųsti dėl jos trukdymo, tik jai suprantamoms instancijoms, rėkė padrikomis frazėmis, nesuprantamai (3 t., b. l. 46-47). Taigi, tokios minimos aplinkybės neabejotinai rodo, kad D. S. grasinančio pobūdžio pasisakymai jau yra tapę įprastu reiškiniu ir jie adresuojami ne tik išskirtinai L. L., tačiau ir kitiems D. S. neįtinkantiems asmenims, priklausomai nuo situacijos. Teisėjų kolegijos nuomone, toks D. S. elgesys neabejotinai įtakojamas jos ligos, lemiančios jos kylantį agresyvumą, neadekvatumą. Iš (duomenys neskelbtini) rašto Nr. ((duomenys neskelbtini) „Dėl D. S. sveikatos būklės“ matyti, kad D. S. į ligoninę buvo patalpinta (duomenys neskelbtini). Stacianarizavus pacientė buvo įsitempusi, nerimastinga, psichomotoriškai pajaudinta, pretenzingos, disforiškos nuotaikos. Klinikoje vyravo pagreitėjęs, nenuoseklus, paralogiškas mąstymas, aktyviai išsakė didybės, persekiojimo, nuostolio kliedesius. Patalpinimo stacionare laikotarpiu stebėtas neadekvataus, agresyvaus elgesio epizodas, kurio metu pacientė buvo psichomotoriškai sujaudinta, prasmingam verbaliniam kontaktui neprieinama, grasino kitai pacientei, buvo kviesti apsaugos skyriaus darbuotojai. Paskutiniu laikotarpiu (apie 1,5 mėn.) pacientės psichikos būsena yra pagerėjusi, stabilesnė, elgesys ramesnis, formaliai teisingas, impulsų kontrolė struktūruotoje aplinkoje šiuo laikotarpiu pakankama, agresijos, pykčio protrūkių, konfliktinių situacijų, skyriaus tvarkos pažeidimų nepastebėta. Pacientė mažiau įsitempusi, lygesnės, mažiau pretenzingos nuotaikos ir stabilesnių, mažiau dirglių emocijų, mąstymas išlieka paralogiškas, didybės, persekiojimo, nuostolio kliedesiai elgesį įtakoja kiek mažiau. Susirgimo atžvilgiu nekritiška (5 t., b. l. 2).

22. Teisėjų kolegija neabejoja, kad teisėsaugos pareigūnai, kuriems D. S. skambindama išreiškia savo nepasitenkinimą, jaučia neigiamas emocijas dėl jos provokuojančio, neadekvataus ir įžeidžiančio elgesio, tačiau šiuo atveju atsižvelgus į išdėstytų aplinkybių visumą – tai, kad pasisakymus susidorojimu D. S. išsakė po nepalankių teisėsaugos institucijų subjektų procesinių sprendimų priėmimo, pati D. S. tokių pasisakymų nevertina kaip grasinimų, lingvistiniu požiūriu tokie pasisakymai nėra grasinimo aktas, pati nukentėjusioji L. L. tokių grasinimų taip pat nelaikė realiais, o tai leidžia daryti išvadą, jog D. S. veiksmuose nėra BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos sudėties požymių. Dėl to, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi D. S. nepagrįstai pripažinta padariusi BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, todėl teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta ir ji naikintina.

23. BPK 403 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, jog neįrodžius, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, arba jeigu yra BPK 3 straipsnyje išvardytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, byla nutraukiama. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nutraukdamas bylą ir asmeniui netaikydamas priverčiamosios medicinos priemonės, teismas gali perduoti jį šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams, ar kitiems asmenims globoti ar rūpintis ir kartu gali nustatyti jam medicininį stebėjimą. Šiuo atveju nustačius, jog nebuvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) D. S. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nutrauktinas. Iš (duomenys neskelbtini) rašto, matyti, kad jos būsena paskutiniu metu yra pagerėjusi, stabilesnė, elgesys teisingas, impulsų kontrolė struktūruotoje aplinkoje pakankama, konfliktinių situacijų, skyriaus tvarkos pažeidimų nepastebėta, tačiau mąstymas išlieka paralogiškas, ji nekritiška susirgimo atžvilgiu. ( 5 t., b.l.2). Analizuojamu atveju, kai D. S. nėra pasveikusi, jos gydymas toliau turi būti tęsiamas giminaičių ar kitų asmenų globos ar rūpybos pagrindais. Iki patalpinimo (duomenys neskelbtini) D. S. gyveno kartu su motina I. S., (duomenys neskelbtini) kuri yra našlė, pensininkė, jai taip pat yra konstatuoti psichikos sutrikimai ( 2 t b.l.187-192). Esant aptartai situacijai teisėjų kolegija sprendžia, kad D. S. turi būti nustatytas medicininis stebėjimas (duomenys neskelbtini) kartu informuojant Panevėžio miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų skyrių dėl globos ar rūpybos jai steigimo.

24. Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 14 d. nutartimi D. S. buvo pratęstas priverčiamos medicinos priemonės- stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos įstaigoje (duomenys neskelbtini) terminas iki tol, kol jos gynėjo apeliacinis skundas dėl 2022 m. balandžio 28 d. Panevėžio apylinkės teismo nutarties bus išnagrinėtas, bet ne ilgiau kaip trims mėnesiams. Teisėjų kolegijai nustačius, kad D. S. veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos sudėties požymių, priverčiamos medicinos priemonės taikymas vadovaujantis BPK 405 straipsnio 3 dalies 3 punktu panaikinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 5 dalies 5 punktu, 403 straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2022 m. balandžio 28 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

D. S. baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nutraukti vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panevėžio apygardos teismo 2022 m. birželio 14 d. nutartimi D. S. pratęstą priverčiamąją medicinos priemonę- stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos įstaigoje -(duomenys neskelbtini) panaikinti.

D. S. nustatyti medicininį stebėjimą (duomenys neskelbtini) kartu informuojant Panevėžio miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų skyrių dėl globos ar rūpybos D. S. steigimo.

Du kompaktinius diskus palikti saugoti prie bylos.