- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-26
- Bylos Nr.
- I2-689-320/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02575-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Irena Varžinskienė (pirm.), Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalytės Zlatkuvienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. V. teismui paduotu skundu prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau– ir VSDFV Utenos skyrius) 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (10.12) VPE_SP5-535 „Dėl atsisakymo A. V. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ (toliau– ir Sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2020 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7236 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. (10.12) VPE_SP5-535“ (toliau – ir Fondo valdybos sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių mokėti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Pareiškėjas A. V. skunde (b. l. 2-26) nurodė, kad atitinka įstatyme nustatytas sąlygas valstybinei pareigūnų ir karių pensijai gauti, nes vidaus reikalų sistemoje išdirbo 10 metų, yra neįgalus asmuo, atleistas vidaus reikalų sistemos, turi teisėtą lūkestį, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija bus paskirta ir mokama ištarnavus tam tikrą laiką sistemoje (ne mažiau nei 5 metus) bei sukakus įstatyme nustatytą amžių. VSDFV Utenos skyrius Sprendimu netenkino jo prašymo skirti pareigūnų ir karių valstybinės pensiją. Pareiškėjas už nusikaltimą teistas tuomet, kai jis jau nebebuvo pareigūnu, teistumas išnykęs. Mano, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir priimtas neaiškiu Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau- ir Pensijų įstatymas) normų pagrindu, kurios nepagrįstai aiškinamos plečiamai. Pareiškėjo nuomone, VSDFV Utenos skyrius šiuo Sprendimu pareiškėją nubaudė už tą patį nusikaltimą antrą kartą, pritaikant turtinio pobūdžio sankciją - atsisakymą mokėti užtarnautą pensiją, kuri savo griežtumu prilygsta kriminalinei bausmei ir tai pareiškėją diskriminuoja ir žemina. Atsakovas nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 27 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose suformuota praktika dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, kai pareigūnai iš tarnybos išėję anksčiau laiko, nei sukako teisės aktuose nustatytas išleidimo į atsargą amžius, turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pagal Vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo iš tarnybos išėję asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta, pagal Vidaus tarnybos statutą nepraranda teisės gauti šią pensiją ateityje. VSDFV Utenos skyrius neteisingai nustatė faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime teismui (b.l. 83-92) nurodė, kad pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos VRM statuto 43 straipsnio 1 dalį (pačiam prašant) nuo 1992 m. rugsėjo 30 d. buvo atleistas iš VRM PDK 2 OČ-12/8 režimo ir priežiūros skyriaus kontrolieriaus pareigų. VSDFV Utenos skyriuje buvo gautas pareiškėjo prašymas, kuriuo pareiškėjas prašė skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Remiantis Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. rugsėjo 4 d. pateiktu Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašu Nr. 9R-A-16005 (toliau- ir Išrašas), atsakovas nustatė, kad pareiškėjas Augustavo rajono teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. 2020 m. rugsėjo 14 d. VSDFV Utenos skyrius priėmė sprendimą Nr. (10.12) VPE_SP5-535, kuriuo buvo nuspręsta pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, remiantis Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau- ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pasisakė, kad teistumo pasibaigimas, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas ir nereiškia, kad kituose teisinių santykių srityse negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi, t. y. teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Įstatymų leidėjas nenustatė galimybės skirti šią pensiją išnykus asmens teistumui.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime teismui (b. l. 64-68) nurodė, kad faktas, jog pareiškėjas įsiteisėjusiu Lenkijos Respublikos Augustavo rajono teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, buvo esminis, sprendžiant dėl jo teisės į pareigūnų pensiją. Todėl, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, VSDFV Utenos skyrius 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų pensiją, kaip neatitinkančiam šiame įstatyme nustatytų pareigūnų pensijos skyrimo sąlygų. Ta aplinkybė, kad „nusikaltimas buvo padarytas ne tarnybos metu“, nėra teisiškai reikšminga taikant Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, nes Pensijų įstatyme nenustatyta jokių išimčių Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies normos, draudžiančios skirti pareigūnų pensijas asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, taikymui. Teisėtų lūkesčių principas nebuvo pažeistas, nes pareiškėjas teisės į pareigūnų pensiją nebuvo įgijęs (ji pareiškėjui nebuvo paskirta).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. (10.12) VPE_SP5-535 „Dėl atsisakymo A. V. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. (6.5) I-7236 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. (10.12) VPE_SP5-535“, teisėtumo ir pagrįstumo“.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 1992 m. rugsėjo 30 d. buvo atleistas iš VRM PDK 2 OČ-12/8 režimo ir priežiūros skyriaus kontrolieriaus pareigų (b. l. 47, 176-177). Lenkijos Respublikos Augustavo rajono teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą (b. l. 42-44). Utenos skyriuje 2020 m. liepos 13 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo“, kuriuo pareiškėjas prašė jam skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 46). VSDFV Utenos skyrius Sprendimu atsisakė skirti pareigūnų ir karių valstybinė pensiją pareiškėjui kaip nuteistam už tyčinio nusikaltimo padarymą asmeniui (b.l. 32). Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, jį apskundė Fondo valdybai. Fondo valdybos sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas (b. l. 48).
Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme ir šį įstatymą įgyvendinančiame bei detalizuojančiame poįstatyminiame teisės akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtintuose Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose.
Pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams: 1) ištarnavusiems vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje, Vadovybės apsaugos tarnyboje 25 ir daugiau metų, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus pareigūnus ir karius; 2) ištarnavusiems prokuratūroje 20 ir daugiau metų ir sukakusiems Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių; 3) pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, susijusių su tarnyba; 4) atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvada, arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba ir ištarnavusiems vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje, Vadovybės apsaugos tarnyboje 5 ir daugiau metų; 5) sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje, Vadovybės apsaugos tarnyboje 5 ir daugiau metų.
Minėta, kad pareiškėjas nuo 1992 m. rugsėjo 30 d. buvo atleistas iš VRM PDK 2 OČ-12/8 režimo ir priežiūros skyriaus kontrolieriaus pareigų (b. l. 47, 176-177). Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapas 2020 m. rugsėjo 3 d. Nr.13-364 patvirtina, kad pareiškėjo 1992 m. rugsėjo 30 d. tarnybos laikas pensijai yra 7 metai 2 mėnesiai 1 diena (b. l. 176-177). Bylos duomenimis pareiškėjas formaliai atitiko Pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą sąlygą. Tačiau Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Lenkijos Respublikos Augustavo rajono teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Ir ši aplinkybė buvo teisėtas ir pakankamas pagrindas atsisakyti pareiškėjui skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pagal Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Įstatymų leidėjas pasinaudojo minėta galimybe ir Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtino nuostatą kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.
Taigi, įstatymų leidėjas Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatė imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą.
Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis jo atžvilgiu negali būti taikoma, nes nusikaltimą jis padarė ne tarnybos metu, jo teistumas išnykęs. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime išaiškino, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Be to, Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime nurodė, kad teistumo pasibaigimas, tai yra, kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu, negali būti suprantamas taip, kad esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, taip pat tai nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pavyzdžiui vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo biografijos dalimi ir faktu, kuris Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant pareiškėjo reikalavimų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti atitikimą.
Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ribojimas siejamas ne su asmens teistumu baudžiamosios justicijos požiūriu, o su asmens nuteisimo už tyčinių nusikaltimų padarymą faktu. Taigi, asmenims, kurie buvo nuteisti už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama net ir išnykus teistumui.
Pažymėtina, kad Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nėra įtvirtinta, kad asmuo turi būti teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą būtent tarnybos metu, jame įtvirtinta būtina sąlyga pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti- nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas nusikaltimą padarė ne tarnybos metu, nagrinėjamu atveju reikšmės neturi.
Be to, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime pažymėjo, jog vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo įvykdyto nusikaltimo metu pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam nebuvo paskirta, galiojo Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvi sąlyga tokiai pensijai gauti, todėl šią sąlygą pažeidęs pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių ateityje gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. (10.12) VPE_SP5-535 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. spalio 15 d. sprendimas Nr. (6.5) I-7236 yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo. Netenkinus prašymo panaikinti Sprendimą ir Fondo valdybos sprendimą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovus atlikti veiksmus.
Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, draudžiančiai bausti asmenį už tą patį nusikaltimą antrą kartą, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam lygybės įstatymui principas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui.
Teismas į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kreipiasi tik esant teisiškai motyvuotai abejonei dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir tai yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo paskirta ir mokama, todėl teismui nekyla abejonių, jog galėjo būti pažeista pareiškėjo nuosavybės teisė. Minėta, kad dar 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo teisėtą galimybę įstatymų leidėjui nustatyti ribojimą pareigūnų ir karių valstybinė pensija skirti asmenims padariusiems tyčinį nusikaltimą. Įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes, byloje taikytino teisės akto turinį ir pareiškėjo prašymą, Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. bei 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas nėra grindžiamas tokiais teisiniais argumentais, kurie sudarytų teismui pakankamą pagrindą pagrįstai manyti (abejoti) dėl byloje taikytų įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismui nekilus abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konstitucijai, nėra jokio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.