Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. H. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-190-860/2014 pagal pareiškėjos M. H. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys LŽŪB „Rukainiai“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Registrų centras, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus rajono savivaldybės administracija, S. K., L. Č., J. N., H. P., J. P. ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

Pareiškėja M. H. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį patikslinto, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012-10-09 kadastrinių matavimų byloje, registro Nr. 10/303782, pažymėta automobilių stovėjimo aikštelė, kurios statybos pradžios metai 1984, statybos pabaigos metai 1986, plotas 372 kv. m, baigtumo procentas 100 %, pažymėjimas Statinių išdėstymo plane 5, yra dirbtinio tvenkinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinys. Nurodė, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012-10-09 kadastrinių matavimų byloje, registro Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėta automobilių stovėjimo aikštelė yra M. H. tvenkinio įrenginių priklausinys. Ji nebuvo nurodyta 1996-01-29 sutartyje ir neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, o pareiškėja neturi kitų minėtą faktą patvirtinančių dokumentų, todėl kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinį faktą (LR CK 4.14 str.).

Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą į pareiškimą, prašydamas jo netenkinti. Nurodė, kad vien ta aplinkybė, kad aikštelė buvo suprojektuota kartu su tvenkiniu, ir kad ja naudojamasis, pagal kasacinio teismo praktiką nesudaro pagrindo vertinti ją, kaip priklausinį. Kad funkcinis ryšis būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui, t.y. turi būti nustatyta, kad aikštelė buvo naudojama teisėtai ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškimą, prašydamas jį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad, įvertinus VĮ Registrų centro turimus duomenis, t.y. kadastro žemėlapį, darytina išvada, jog pareiškėjos nurodomoje vietoje jokio inžinerinio statinio nėra, yra tik laisvas žemės plotas, per kurį gretimų žemės sklypų savininkai privažiuoja prie jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų.

Suinteresuotas asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškimą, nurodydamas, jog aikštelė buvo projektuojama su nuovaža gyventojams. Prašomas juridinę reikšmę turintis faktas gali būti nustatytas tik tuomet, kai nuovažos buvimo vietoje bus įtvirtintas kelio servitutas.

Suinteresuotas asmuo Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškimą, prašydamas jį spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad automobilių stovėjimo aikštelė tvenkinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiniu galėtų būti pripažinta tik teismui nustačius, kad tarp šių daiktų egzistuojantis funkcinis ryšis yra nuolatinio pobūdžio ir yra aiškus antraeilio daikto tarnavimas pagrindiniam daiktui.

Suinteresuoti asmenys J. P. ir H. P. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, prašydami jo netenkinti. Nurodė, kad aikštelė nėra priklausinys ir visiškai nepriklauso nuo dirbtinio tvenkinio. Ji yra suformuota seniai ir naudojama bendrai viešiems visuomenės poreikiams tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014-03-12 nutartimi nutarė M. H. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo palikti nenagrinėtą. Teismas nustatė, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (LR CPK 444 str. – 448 str.). LR CPK 444 str. 2 d. 1 – 8 punktuose nustatyta, kokias konkrečiai bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nagrinėja teismas. To paties straipsnio 2 d. 9 p. nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos. Teismas pažymėjo, kad civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant atitinkamoms įstatyminėms prielaidoms. Kai iš paduodamo pareiškimo aišku, kad yra ginčas dėl teisės, toks prašymas ypatingosios teisenos tvarka nenagrinėtinas; jeigu pareiškimas priimtas, tai jis paliekamas nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 12 p.). Šioje byloje pareiškėja M. H. prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškime nurodyta automobilių stovėjimo aikštelė (t.y. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012-10-09 kadastrinių matavimų byloje, registro Nr. (duomenys neskelbtini) (Statiniai), pažymėta automobilių stovėjimo aikštelė, kurios statybos pradžios metai 1984, statybos pabaigos metai 1986, plotas 372 kv. m, baigtumo procentas 100 %, pažymėjimas Statinių išdėstymo plane 5) yra dirbtinio tvenkinio, kurį ji įsigijo 1996-01-29 pirkimo - pardavimo sutartimi, reg. 335, priklausinys (2 t., b.l. 14). 1996-01-29 pirkimo - pardavimo sutartis patvirtina, jog pareiškėja iš Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Rukainiai“ įsigijo šiuos tvenkinio įrenginius: pylimą užtvanką, pralaidą šachtą ir dirbtinio tvenkinio katlavaną (1 t., b.l. 6). Teismas konstatavo, jog pareiškėjos M. H. reikalavimas iš esmės susijęs su nuosavybės teisių pripažinimu į pareiškime nurodytą daiktą – automobilių stovėjimo aikštelę. Tačiau pareiškėjos reikalavimas pareikštas CPK 444 str. 2 d. 9 p. pagrindu. VĮ Registrų centras Vilniaus filialas atsiliepime nurodo, kad pareiškime nurodytas nekilnojamasis daiktas – automobilių stovėjimo aikštelė ir nuosavybės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos, taip pat neįregistruotas ir žemės sklypas, esantis po aikštele. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą gali būti įregistruota Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimu, priimtu pagal asmens, valdančio tą daiktą nuosavybės teise, prašymą. Bylos duomenimis pareiškėja kreipėsi į Nekilnojamojo turto registrą, tačiau VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012-10-24 sprendimu Nr. KS-6473 atmestas pareiškėjos prašymas pakeisti nekilnojamojo daikto – dirbtinio tvenkinio kadastro duomenis, t. y. nurodyti, kad dirbtinį tvenkinį sudaro dar ir automobilių stovėjimo aikštelė. Teritorinis registratorius nurodė, kad 1996-01-29 sutartyje Nr. 335, kurios pagrindu pareiškėja įsigijo dirbtinį tvenkinį, automobilių stovėjimo aikštelė nenurodyta. Centrinis registratorius 2013-01-14 sprendime dėl teritorinio registratoriaus Nr. 20 pažymėjo, kad automobilių stovėjimo aikštelė ir dirbtinis tvenkinys nėra tapačios paskirties daiktai, todėl automobilių stovėjimo aikštelė negali būti dirbtinio tvenkinio dalis. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos nurodytoje vietoje yra nesuformuotas valstybinės žemės plotas, o ne automobilių stovėjimo aikštelė, minėto inžinerinio statinio nėra, yra tiesiog laisvas žemės plotas, per kurį gretimų žemės sklypų savininkai privažiuoja prie jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja M. H. 2013-06-19 kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji nuosavybės teise valdo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012-10-09 kadastrinių matavimų byloje, registro Nr. (duomenys neskelbtini) (Statiniai), pažymėtą automobilių stovėjimo aikštelę, kurios statybos pradžios metai 1984, statybos pabaigos metai 1986, plotas 372 kv. m, baigtumo procentas 100 %, pažymėjimas Statinių išdėstymo plane 5 (1 t., b.l. 4), t.y. pareiškėja buvo pareiškusi reikalavimą CPK 444 str. 2 d. 5 p. pagrindu Vėliau, t.y. 2013-11-05, pareiškėja pakeitė pareiškimo pagrindą ir reikalavimą pareiškė CPK 444 str. 2 d. 9 p. pagrindu. Teismas, susipažinęs su pareiškimu, kuriuo buvo pakeistas reikalavimas, ir suinteresuotų asmenų atsiliepimais (tame tarpe dar pateiktų iki pareiškimo dalyko pakeitimo), bei nustatęs, kad yra ginčas dėl teisės, kelis kartus (2013-12-05 protokoline nutartimi (2 t., b.l. 80) ir 2013-12-11 rašytine nutartimi (b.l. 82 - 83) siūlė pareiškėjai apsvarstyti galimybę nagrinėjamu klausimu reikšti ieškinį ginčo teisenos tvarka, papildomai pagrįsti savo pareiškimo reikalavimus bei pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius aikštelės statybos teisėtumą, ir kad šis statinys atitinka CK 1.98 ir 4.2 straipsniuose nurodytus nekilnojamojo daikto požymius bei kt., tačiau pareiškėja šia teise nepasinaudojo ir noro ja pasinaudoti teismui nepareiškė, papildomai keliamo reikalavimo nepagrindė ir papildomų įrodymų nepateikė. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju negali būti taikoma CPK 443 str. 7 d. nuostata, nes ginčas dėl teisės iš esmės buvo kilęs dar iki pareiškėjai pateikiant pareiškimą dėl reikalavimo dalyko pakeitimo; be to, tokio pobūdžio reikalavimai dėl nuosavybės teisių pripažinimo neatitinka įstatyme įtvirtintoms prielaidoms, kurios sudaro pagrindą tokius reikalavimus nagrinėti civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuri turi specialią paskirtį. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys tvirtina, jog pareiškėja iš esmės su analogišku reikalavimu kreipėsi anksčiau į Vilniaus rajono apylinkėse teismą; teismas 2013-02-28 nutartyje be kita ko buvo nurodęs, kad tokio pobūdžio reikalavimai negali būti nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka (civilinės bylos Nr. 2-1045-341/2013). Nors pirmos instancijos teismas neformuoja vienodos teismų praktikos, tačiau, nesant tuo klausimu aukštesnės instancijos teismų sprendimų, nėra pagrindo nepaisyti analogiškoje situacijoje pateiktų tos pačios instancijos teismo argumentų. Teismų praktika turi būti nuosekli, neprieštaringa ir prognozuojama, tai yra konstatavęs ir Konstitucinis Teismas savo 2006-03-28 nutarime. Teismas konstatavo, kad, pateikiant pareiškimą dėl reikalavimo dalyko pakeitimo, iš esmės jau buvo kilęs ginčas dėl teisės, atsižvelgiant į reikalavimo pobūdį, į tai, jog pareiškėjai kelis kartus (2013-12-05 protokoline nutartimi ir 2013-12-11 rašytine nutartimi) buvo pasiūlyta apsvarstyti galimybę nagrinėjamu klausimu reikšti ieškinį ginčo teisenos tvarka, tačiau pareiškėja šia teise nepasinaudojo, į tai, kad byla nėra pradėta nagrinėti iš esmės, į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 str.), į kitas minėtas faktines bylos aplinkybes, pareiškėjos prašymas ypatingąja teisena nenagrinėtinas, todėl pareiškimas paliktinas nenagrinėtu (CPK 7 str., 296 str. 1 d. 12 p.). Teismas išaiškino, kad pareiškėja gali ginčo teisenos tvarka reikšti ieškinį dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir taip apginti savo teises (CK 1.138 str. 1 p.).

III. Atskirojo skundo argumentai

Pareiškėja M. H. pateikė atskirąjį skundą, prašydama Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-03-12 nutartį panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodė, kad teismas netinkamai įvertino bylos esmę ir nagrinėjimo dalyką, todėl padarė nepagrįstą išvadą, esą M. H. reikalavimas susijęs su nuosavybės teisių pripažinimu į pareiškime nurodytą daiktą -automobilių stovėjimo aikštelę. Pareiškėjos reikalavimas argumentuojamas tuo, kad 1964 m. CK 153 str. bei 2000 m. CK 4.14 str. daikto statusą numato kaip aplinkybę, lemiančią daikto teisinį likimą, sąlygojantį turtinių teisių į tokį daiktą atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, todėl antraeilio daikto statuso fakto nustatymas šios bylos aplinkybių kontekste yra teisiškai reikšmingas, įgyvendinant pareiškėjos subjektines teises, t.y. registruojant pareiškėjos nekilnojamojo turto kadastro duomenis nekilnojamojo turto kadastre. Tai, kad šis faktas susijęs su M. H. nuosavybės teise į automobilių stovėjimo aikštelę tik patvirtina esant aplinkybę, kad prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, tačiau savaime nereiškia, kad šioje byloje pareikštas reikalavimas dėl nuosavybės teisės į automobilių stovėjimo aikštelę pripažinimo ar kitoks reikalavimas dėl daiktinių teisių. Pareiškėja teigia, jog pareiškime išdėstyti argumentai pagrindžia tiek teisines, tiek faktines prielaidas nagrinėti šią bylą ypatingosios teisenos tvarka dėl juridinę reikšmę turinio fakto nustatymo. Klausimą dėl įrodymų pakankamumo teismas gali išspręsti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visetą. Pareiškėjos procesiniuose dokumentuose buvo nurodoma, jog pareiškimo pagrindą sudarančias aplinkybes įrodinės liudytojų parodymais, konkrečiai, buvusio tvenkinio savininko LŽŪB „Rūkainiai“ administracijos darbuotojo bei likvidacinės komisijos pirmininko parodymais. Bylose dėl juridinio fakto nustatymo įrodinėjimas turi tam tikrų ypatumų, kuriuos lemia tai, kad naudojami netiesioginiai įrodymai. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja jau kreipėsi į teismą. Pažymėjo, kad teismas 2013-11-05 posėdyje sprendė klausimą, ar byla parengta nagrinėti teismo posėdyje ypatingosios teisenos tvarka. 2013-12-11 nutartimi teismas nurodė, kad byla iš esmės parengta nagrinėti teisme, todėl nutarė skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka 2014-03-05. Teismas iš esmės nutarė, kad nėra pagrindo palikti pareiškimą nenagrinėtu ir nenustatė pareiškimo trūkumų, kuriems pašalinti reikalingas terminas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina dėl netinkamo procesinės teisės normų pritaikymo, perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes bylos nagrinėjimas iš esmės yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva.

Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės:

1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis;

2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą;

3) pareiškėjas negali gauti kitokia, t. y. ne teismo, tvarka dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyvios, todėl, kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-06-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011

Nagrinėjamu atveju pareiškėja M. H. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. H. nuosavybės teise valdo VĮ Registrų centro Viliaus filialo 2012-10-09 kadastrinių matavimų byloje, registro Nr. (duomenys neskelbtini) (Statiniai), pažymėtą automobilių stovėjimo aikštelę, kurios statybos pradžios metai 1984, statybos pabaigos metai 1986, plotas 372 kv. m, baigtumo procentas – 100, pažymėjimas Statinių išdėstymo plane – 5. 2013-10-07 nutartimi teismas nutarė skirti civilinę bylą Nr. 2-2507-860/2013 nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje. Parengiamojo teismo posėdžio metu pareiškėja pateikė patikslintą pareiškimą, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012-10-09 kadastrinių matavimų byloje, registro Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėta automobilių stovėjimo aikštelė, kurios statybos pradžios metai 1984, statybos pabaigos metai 1986, plotas 372 kv. m, baigtumo procentas 100 %, pažymėjimas Statinių išdėstymo plane 5, yra dirbtinio tvenkinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinys.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, susipažinęs su pareiškimu, kuriuo buvo pakeistas reikalavimas, ir suinteresuotų asmenų atsiliepimais (tame tarpe dar pateiktais iki pareiškimo dalyko pakeitimo), bei nustatęs, kad yra ginčas dėl teisės, kelis kartus (2013-12-05 protokoline nutartimi (2 t., b.l. 80) ir 2013-12-11 rašytine nutartimi (b.l. 82 - 83) siūlė pareiškėjai apsvarstyti galimybę nagrinėjamu klausimu reikšti ieškinį ginčo teisenos tvarka, papildomai pagrįsti savo pareiškimo reikalavimus bei pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius aikštelės statybos teisėtumą, ir kad šis statinys atitinka CK 1.98 ir 4.2 straipsniuose nurodytus nekilnojamojo daikto požymius bei kt., tačiau pareiškėja šia teise nepasinaudojo ir noro ja pasinaudoti teismui nepareiškė, papildomai keliamo reikalavimo nepagrindė ir papildomų įrodymų nepateikė, todėl konstatavo, jog pareiškėjos M. H. reikalavimas iš esmės susijęs su nuosavybės teisių pripažinimu į pareiškime nurodytą daiktą – automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau reikalavimas pareikštas CPK 444 str. 2 d. 9 p. pagrindu, todėl paliktinas nenagrinėtu LR CPK 296 str. 1 d. 12 p.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju taikoma CPK 443 straipsnio 7 dalies nuostata, nes teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėtinas bylas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės. Nagrinėjant bylą ypatingosios teisenos tvarka turi būti laikomasi civilinio proceso principų, įskaitant ir asmens teisės į tinkamą procesą principą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos realizuojama įstatymų nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnis). Civilinis procesas pagrįstas byloje dalyvaujančių asmenų teise disponuoti jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis laisva valia. Dispozityvumo principas, be kita ko reiškia, jog civilinė byla gali būti iškelta tik į teismą besikreipiančiojo asmens iniciatyva, tik jis turi teisę pasirinkti, kokiam (kokiems) asmenims ir kokius reikalavimus reikšti, kokiomis aplinkybėmis grįsti pareikštus reikalavimus, kokiais įrodymais įrodinėti išdėstytas aplinkybes (CPK 13 str.). Procesinio dokumento dalyko ir faktinio pagrindo suformulavimas yra į teismą besikreipiančiojo asmens išimtinė teisė.

Pažymėtina, jog minėtoje civilinėje byloje pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama:

- nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012-10-09 kadastrinių matavimų byloje, registro Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėta automobilių stovėjimo aikštelė, kurios statybos pradžios metai 1984, statybos pabaigos metai 1986, plotas 372 kv. m, baigtumo procentas 100 %, pažymėjimas Statinių išdėstymo plane 5, yra dirbtinio tvenkinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinys. Darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja nereiškė reikalavimo dėl nuosavybės teisės į automobilių stovėjimo aikštelę pripažinimo. Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 2-1045-341/2013 Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013-03-25 nutartimi grąžino pareiškimą pareiškėjai, nepašalinus pareiškimo trūkumų pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-02-28 nutartį, t.y. teismas nenagrinėjo iš esmės pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1045-341/2013 neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai (LR CPK 182 str. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė procesinės teisės normas, palikdamas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtu. Šie duomenys sudaro teisinį pagrindą naikinti skundžiamą nutartį ir perduoti civilinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų apeliacijos objektui (LR CPK 7 str., 8 str., 12 str., 13 str., 17 str., 313 str., 320 str., 328 str., 334 str., 338 str., 443 str. 7 d.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 3 p., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį ir perduoti bylą Vilniaus rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.