Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi paskirta bausmė iš dalies sudedant subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007-01-31 nuosprendžiu paskirta bausme ir V. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. L. pagal BK 294 str. 2 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. birželio 17 d. apie 19 val.(duomenys neskelbtini)., gyvenamojo namo viduje ir kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu su A. D. rankomis, kojomis, kastuvu sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius nukentėjusiajam A. D. į galvą, veidą, kairį šoną, dešinę blauzdą ir šoną, po suduotų smūgių ant nukentėjusiojo A. D. užmetė metalinę krosnies orkaitę, medinę lentą su pieno separatoriaus dalimi, medinės spintos dalį ir tokiu būdu padarė nukentėjusiajam kraujosruvą ir nubrozdinimus veide, sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, nubrozdinimą kairiame šone ties šonkaulių apatiniu lanku, kairės pusės VIII, X, XI šonkaulių lūžimus, nubrozdinimus dešinėje šlaunyje, nubrozdinimą dešinėje blauzdoje, dėl ko dėl galvos smegenų traumos sutrikus organizmo gyvybinėms funkcijoms bei išsivysčius plaučių, pasieninės krūtinplėvės ir krūtinės ląstos kairės pusės sienelės minkštųjų audinių uždegimui ir supūliavimui, bendram organizmo apnuodijimui, progresuojančiam kvėpavimo funkcijos nepakankamumui, nukentėjusysis 2007 m. liepos 20 d. mirė, tai yra tyčia nužudė A. D. .

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. L. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeidamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. L. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, esminių BPK normų pažeidimų nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas. Kadangi V. L. neginčija įrodymų vertinimo, todėl ši nuosprendžio dalis nenagrinėjama.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis abejoja teismo išvada, jog jeigu nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui. Tačiau pažymėtina, kad tokios nuostatos laikosi Lietuvos teismų praktika. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. L. pavojingus veiksmus padarė 2007-06-17, o nukentėjusysis A. D. mirė 2007-07-20, t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui nuo padarytų sužalojimų dienos. Iš specialisto išvadų matyti, kad nukentėjusiojo A. D. mirtis įvyko dėl galvos smegenų traumos sutrikus organizmo gyvybinėms funkcijoms bei išsivysčius plaučių, pasieninės krūtinplėvės ir krūtinės ląstos kairės pusės sienelės minkštųjų audinių uždegimui ir supūliavimui, bendram organizmo apnuodijimui, progresuojančiam kvėpavimo funkcijos nepakankamumui. A. D. mirtis netiesiogiai susijusi su 2007-06-17 patirtais sužalojimais, t. y. ji įvyko nuo galvos smegenų traumos išsivysčiusių komplikacijų - plaučių, pasieninės krūtinplėvės ir krūtinės ląstos kairės pusės sienelės minkštųjų audinių uždegimo ir supūliavimo, bendro organizmo apnuodijimo, progresuojančio kvėpavimo funkcijos nepakankamumo (t. 1, b. l. 16-17). Tokiu būdu Apeliacinis teismas konstatuoja, kad tarp V. L. veiksmų - nukentėjusiajam A. D. padarytų sužalojimų ir kilusių padarinių - A. D. mirties yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo V. L. padarytas sveikatos sutrikdymas. Tokiu atveju teismų praktika laikosi nuostatos, kad jei nukentėjusiojo mir­ties prie­žas­tis bu­vo kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tas svei­ka­tos su­trik­dy­mas, tai at­sa­ko­my­bė už žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mą at­si­ran­da ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė tuoj po pa­da­ry­tos vei­kos, ar pra­ėjus ku­riam lai­kui, taip pat ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jis bu­vo ne­tin­ka­mai gy­do­mas, ar ne­tin­ka­mai diag­no­zuo­ti jo su­ža­lo­ji­mai, ir kad, ne­sant šių ap­lin­ky­bių, mir­ties gal­būt bu­vo ga­li­ma išveng­ti. Tai yra nurodoma ir nuosprendyje bei apeliaciniame skunde paminėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punkte. Jame taip pat yra nurodoma, kad jei dėl kal­ti­nin­ko vei­kos bu­vo sun­kiai su­trik­dy­ta nu­ken­tė­ju­sio­jo svei­ka­ta, ta­čiau mir­tį su­kė­lė ki­ta ap­lin­ky­bė (pvz., dėl to, kad gy­dy­mo me­tu bu­vo už­krės­tas krau­jas, per klai­dą bu­vo pa­var­to­ti ne tie vais­tai ir pan.), vei­ka, at­si­žvel­giant į ty­čios rū­šį, kva­li­fi­kuo­ja­ma kaip pa­si­kė­si­ni­mas nu­žu­dy­ti pa­gal BK 22 ir 129 straips­nių ati­tin­ka­mas da­lis ar­ba kaip sun­kus svei­ka­tos su­trik­dy­mas pa­gal BK 135 straips­nio ati­tin­ka­mas da­lis. Tačiau tokių aplinkybių byloje nėra. Byloje teismo medicinos specialisto išvada neginčijamai įrodyta, kad A. D. mirtį sukėlė būtent V. L. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, todėl kitaip vertinti apelianto veiką nėra jokio pagrindo.

V. L. skundo dalis, kurioje jis teigia, kad Kauno apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog apeliantas norėjo nužudyti nukentėjusįjį, yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. L. nužudė A. D. veikdamas netiesiogine tyčia. Nuteistasis nukentėjusiajam sudavė smūgius rankomis, spyrė į galvą, t. y. mušė į kūno vietas, kur yra išsidėstę gyvybei svarbūs organai, sudavė smūgius ir spardė taip pat ir į kitas kūno vietas. Nuteistasis nukentėjusįjį mušė kastuvu, smurtas buvo intensyvus ir truko netrumpą laiko tarpą, padaryti kūno sužalojimai - sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, dėl ko išsivystė koma, sulaužyti 4 šonkauliai, rodo, kad mušama buvo stipriai. Po smurto pavartojimo V. L. sumuštą A. D. , užmetęs ant jo spintos ir separatoriaus dalis, paliko gulėti negyvenamos namo dalies kambaryje, o pats išvyko į Marijampolę ir visiškai nesidomėjo jo likimu. Taigi, nusikalstamų veiksmų pobūdis ir intensyvumas, padarytų sužalojimų lokalizacija, kiekis, jų pobūdis, V. L. elgesys tiek nusikalstamų veiksmų metu, tiek ir po jų rodo, kad nuteistasis suprato pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, t. y. kad jo veiksmai yra pavojingi nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei, numatė, kad dėl šių jo veiksmų A. D. gali mirti, ir nors nenorėjo, nesiekė mirties, tačiau buvo visiškai abejingas galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui, t. y. sąmoningai leido atsirasti padariniams, numatytiems BK 129 straipsnio 1 dalyje. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nėra konstatavęs, kad apeliantas V. L. norėjo nužudyti nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Nuteistasis V. L. apeliaciniame skunde nurodo, jog Kauno apygardos teismas, skirdamas bausmę, nepakankamai įvertino jo parodymus teisme, jauną amžių ir anksčiau padarytas nusikalstamas veikas. V. L. nurodo, kad anksčiau yra teistas už lengvus nusikaltimus, dėl padaryto nužudymo labai nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios I. B. . Iš bylos medžiagos matyti, kad V. L. nepripažino sudavęs smūgius A. D. kastuvu, ant nukentėjusiojo užmetė medinę lentą su pieno seperatoriaus dalimi, kai kurias įvykio aplinkybes vertina sau naudinga linkme. Tokius parodymus negalima vertinti kaip nuoširdžius. Todėl Kauno apygardos teismas tokius V. L. parodymus teisingai traktavo kaip nenuoširdžius ir nepripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Kauno apygardos teismas, V. L. skirdamas bausmę, iš esmės tinkamai taikė bendruosius bausmės skyrimo reikalavimus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatas, ir galutinė nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.).

Kauno apygardos teismas, skirdamas V. L. bausmę, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia (15 str. 3 d.), dėl ko buvo sukelti negrįžtami padariniai ir padaryta ypatinga žala visuomenei. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino V. L. asmenybę – teigiamai charakterizuojamas darbe ir buityje, tačiau baustas administracine tvarka. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad V. L. teistas tris kartus ir naują tyčinį nusikaltimą padarė praėjus trumpam laiko tarpui po paskutinio teistumo, bausmės vykdymo atidėjimo metu. Apygardos teismas teisingai konstatavo, jog šios aplinkybės rodo, kad V. L. nedaro jokių išvadų dėl savo elgesio ir nenori keisti savo gyvenimo būdo, linkęs daryti nusikalstamas veikas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. tai, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas, motyvuodamas skiriamą bausmę, įvertino tą aplinkybę, kad V. L. atsiprašė nukentėjusiosios ir gailisi padaręs nusikaltimą, todėl dar kartą vertinti šias aplinkybes nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas skiriamą bausmę, neatsižvelgė į padaryto nusikaltimo motyvus, tikslus ir stadiją. Tačiau nurodyti nuosprendžio trūkumai yra neesminiai, ištaisomi apeliacinio proceso metu ir dėl jų nuosprendžio keisti nereikia. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. L. nusikaltimą padarė iš pykčio, dėl negrąžintos skolos kilusio konflikto metu, nuteistojo padaryta veika buvo baigta.

Todėl įvertinus tai, kad V. L. nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, bei tai, kad naujas labai sunkus tyčinis nusikaltimas padarytas praėjus trumpam laiko tarpui po paskutinio teistumo bausmės vykdymo atidėjimo metu, darytina išvada, jog BK 41 straipsnyje nurodyti bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Apygardos teismas, įvertinęs visas bausmei skirti svarbias aplinkybes, V. L. už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra nežymiai griežtesnė už įstatyme (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) numatytą bausmės vidurkį. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad ši bausmė nėra aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra jokio pagrindo. Tai, kad V. L. yra jauno amžiaus, nėra pakankamas motyvas švelninti bausmę. Juo labiau būdamas tokio jauno amžiaus (25 m.) jau yra teistas tris kartus už keleto apysunkių nusikaltimų padarymą. Tai, kad anksčiau jo padaryti nusikaltimai nėra sunkūs, taip pat tai, kad nukentėjusioji jam byloje nepareiškė civilinio ieškinio, nėra pakankamas pagrindas švelninti bausmę. Pažymėtina, kad V. L. nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu (BK 75 straipsnis), todėl apygardos teismas už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskirtą laisvės atėmimo bausmę, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi, iš dalies sudėdamas, subendrino su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007-01-31 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme. Apygardos teismas, subendrindamas paskirtas bausmes, teisingai taikė BK 64 str. nuostatas, todėl paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo yra teisinga ir jos švelninti nėra jokio pagrindo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, V. L. paskirtos bausmės dydis, taip pat ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą bei nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. L. apeliacinį skundą atmesti.