- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-02
- Bylos Nr.
- I-1041-739/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00047-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Panevėžio apygardos probacijos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apygardos probacijos tarnybos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.1Turtinė žala
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovams Panevėžio apygardos probacijos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apygardos probacijos tarnybos, dėl turtinės žalos, padarytos neišdavus tarnybai tarnybinės uniformos ir jos dalių, atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateiktu skundu (2-7 b. l.) prašė priteisti iš atsakovų 560,92 Eur (1936,74 Lt) žalos atlyginimą už nuo 2003-04-25 iki 2012-06-22 (toliau – ir ginčo laikotarpis) neišduotą tarnybinę uniformą ar jos dalis. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji atliko tarnybą Panevėžio apygardos probacijos tarnyboje laikotarpiu nuo 2003-04-25 iki 2012-06-22. Ginčo laikotarpiu jai neišduotos tarnybinės uniformos ar jos dalių kaina sudarė 1869,74 Eur. Pareiškėja nurodė, jog raštišku prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydama paskaičiuoti turtinę žalą, susidariusią dėl tarnybinės uniformos neišdavimo. Pareiškėja pažymėjo, kad Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 24 straipsnis nustato, jog pareigūnai dėvi nustatyto pavyzdžio uniformą su rangų ženklais ir simbolika; tarnybinė uniforma pareigūnams išduodama nemokamai; tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras. Tarnybinės uniformos išdavimo normas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr.128 patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkoje (toliau – ir Tvarka). Šios tvarkos 1 punkte nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Paaiškino, jog 2012-07-20 priimtas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-199 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų tarnybinės uniformos su pareigūnų tarnybinių rangų ženklais ir simbolika pavyzdžių patvirtinimo“, kuriuo patvirtinti nauji Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų tarnybinės uniformos su pareigūnų tarnybinių rangų ženklais ir simbolika pavyzdžiai. Šio įsakymo 3 punkte numatyta, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnai, iki nustatyta tvarka bus išduota šiuo įsakymu patvirtinta tarnybinė uniforma, dėvi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2000-08-16 įsakymu Nr. 174 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos su pareigūnų laipsnių ženklais ir simbolika pavyzdžių patvirtinimo“ patvirtintą uniformą. Pareiškėja pažymi, jog jos patirtos žalos dydis turėtų būti apskaičiuojamas remiantis teisės aktuose numatytu kompensacijos už laiku neišduodamas tarnybines uniformos dalis dydžiu (30 procentų atitinkamos tarnybinės uniformos dalies vertės).
Teismo posėdyje pareiškėja palaikė skundą. Ji nesutiko su atsakovo reikalavimu taikyti ieškinio senatį. Pareiškėja paaiškino, kad atsakovas nebuvo nustatęs jokios tvarkos, pagal kurią ji būtų galėjusi kreiptis dėl turtinės žalos atlyginimo. Apie tai, kad kiti pareigūnai ėmėsi veiksmų dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėja sužinojo 2015 metų pabaigoje, o profsąjunga padėjo parengti kreipimąsi į teismą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu (13-14 b. l.) prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja pas atsakovą atliko tarnybą nuo 2000-09-01. 2012-06-22 pareiškėja atleista iš tarnybos. Pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėja nė karto nesikreipė raštu į įstaigos vadovą dėl tarnybinės uniformos išdavimo ar kompensacijos. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-04-25 įsakymas Nr. 128 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normų bei dėvėjimo tvarkos patvirtinimo“ 1 punkte numatyta, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės. Tvarkos 2 punktas numatė, jog Kalėjimų departamento pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Pareiškėja ginčo laikotarpiu nustatyta tvarka į įstaigos vadovą dėl kompensacijos nesikreipė, klausimas dėl kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo pareiškėjai nebuvo svarstytas, todėl atsakovas neturėjo pareigos jos skaičiuoti ir išmokėti. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja šiuo metu įstaigoje nedirba, o dėl piniginės kompensacijos kreipėsi tik 2016-02-19, t. y. praleidusi 3 metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas prašo taikyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintą ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu , tai yra nuo 2003-04-25 iki 2003-12-29, pareiškėja dirbo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio regiono Panevėžio miesto ir rajono pataisos inspekcijos inspektorės pareigose. Nuo 2003-12-30 iki 2012-06-22 pareiškėja dirbo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio regiono pataisos inspekcijos Panevėžio miesto ir rajono pataisos inspekcijos viršininkės pareigose. (17, 18 b. l.). Dabartinis atsakovo pavadinimas – Panevėžio apygardos probacijos tarnyba. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr.1R-116 patvirtintų Tarnybos Kalėjimų departamente prie teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių, galiojusių ginčo laikotarpiu, nustatytą pareigybių klasifikaciją, pareiškėjos pareigybė nuo 2003-04-25 iki 2003-12-29 buvo priskiriama pareigūnų grandies pareigybei. Nuo 2003-12-30 iki 2012-06-22 buvo priskiriama vyresniųjų pareigūnų grandies pareigybei. Todėl pareiškėja privalėjo nešioti tarnybinę uniformą. 2012-06-22 pareiškėja atleista iš tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012-06-21 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (15 b. l.). Nustatyta, kad pareiškėja 2016-01-19 raštu kreipėsi į atsakovą prašydama paskaičiuoti turtinę žalą, susidariusią dėl tarnybinės uniformos neišdavimo (8 b. l.). Panevėžio apygardos probacijos tarnyba 2016-01-25 pateikė pažymą Nr. 01/4-57 „Dėl tarnybinės uniformos“, kurios priede nurodytas sąrašas su jame išvardintomis uniformomis ir jų dalimis, kurios pareiškėjai nebuvo išduotos bei pateikė šių uniformų ir jų dalių piniginę išraišką (8-10 b. l.).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos atlyginimo, atsiradusios laikotarpiu nuo 2003-04-25 iki 2012-06-22, dėl tarnybinės uniformos ar jos dalių pareiškėjai neišdavimo.
Ginčo teisinius santykius reguliavo ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 18 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, jog pareigūnai dėvi Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika. Pagal šio straipsnio 2 dalį, pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, o 3 dalis nustato, kad tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras. Tokia tvarka ir normos buvo patvirtintos Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128, kuris galiojo ginčo laikotarpiu, t. y. iki 2014 m. balandžio 30 d. Šiuo įsakymu patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos bei Tvarka reglamentavo visų kategorijų pareigūnams išduodamų uniformų dalis, jų skaičių ir dėvėjimo terminus. Tvarkos 1 punkte buvo nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Tvarkos 2 punktas nurodė, kad Kalėjimų departamento pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Remiantis Tvarkos 3 punktu, Kalėjimų departamentas ir įstaigos privalėjo surašyti kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas ir nurodyti, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 procentų nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija. Tvarkos 4 punktas nustatė, kad nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2003-04-25 iki 2012-06-22 nebuvo išduota nauja tarnybinė uniforma ar jos dalys, nurodytos Panevėžio apygardos probacijos tarnybos 2016-01-25 pažymoje ir prie jos pridėtuose prieduose (8-10 b. l.). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjai nebuvo išmokėta kompensacija už priklausančias išduoti tarnybinės uniformos dalis. Rašytinio prašymo dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo pareiškėja ginčo laikotarpiu nebuvo pateikus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2020/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552- 2845/2012 ir kt.). Taigi, daroma išvada, kad pareiškėja iš esmės prašo atlyginti jai padarytą turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjos turėtomis išlaidomis savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurią ji privalėjo dėvėti tarnybos metu, atsakovui neišdavus tarnybinės uniformos ir jos dalių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1032/2014 ).Šioje byloje nustatytas faktas, jog pareiškėjai nebuvo suteikta socialinė garantija nešioti tinkamą tarnybinę uniformą ir dėl to ji patyrė nuostolių. Pareiškėja, negalėdama pagrįsti dėl laiku neišduotos tarnybinės uniformos dalių patirtų išlaidų, jas vertina neišmokėtos kompensacijos už neišduotas tarnybinės uniformos dalis suma, tai yra 560,92 Eur (1936,74 Lt).
Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjos reikalavimui taikyti 3 metų senaties terminą.
Statuto 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja šis statutas, o darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti teisės aktai taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai taikytini tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios darbdavio materialinę atsakomybę. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 248 straipsnio 3 punkte numatyta, kad darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai pažeidžiami darbuotojo turtiniai interesai, o šio kodekso 249 straipsnyje įtvirtinta, kad darbdavys pagal CK normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo turtinių interesų pažeidimo. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, o minėto straipsnio 5 dalis nustato, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-3116/2011).
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėja prašomą priteisti žalą kildina iš atsakovo pareigos aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma, t. y. įvertinus pareiškėjos nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėja apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013). CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Byloje jau minėta, kad laikotarpis, kuriuo pareiškėjai buvo padaryta žala dėl tarnybinės uniformos ar jos dalių neišdavimo truko nuo 2003-04-25 iki 2012-06-22. 2012-06-22 pareiškėja buvo atleista iš tarnybos, tačiau jokia kompensacija už neišduotą uniforma ar jos dalis jai nebuvo išmokėta bei atsakovas neatlygino pareiškėjai padarytos turtinės žalos dėl to, jog ji buvo priversta naudoti savo asmenines lėšas tam, kad savo apranga tinkamai reprezentuotų atsakovą eidama tarnybines pareigas. Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjai apie tai, kad atsakovas pažeidė jos turtinius interesus, padarė jai turtinę žalą ir jos neatlygino turėjo būti žinoma jos atleidimo iš tarnybos dieną. Tačiau į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėja kreipėsi tik 2016-02-19( 2-6 b.l.), tai yra praleidusi 3 metų ieškinio senaties terminą ir neprašė šio termino atnaujinti, nors atsakovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį. Teismo posėdyje pareiškėja paaiškino, kad į teismą pavėluotai kreipėsi dėl to, jog tuo metu, kai ji atliko tarnybą pas atsakovą, nebuvo nustatyta jokia tvarka, kaip gali būti atlyginama turtinė žala, atsiradusi dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, tai yra uniformos ar jos dalių neišdavimo. Apie tai, kad tarnybą atliekantys kiti atsakovo pareigūnai kreipėsi dėl žalos atlyginimo į atsakovo vadovybę, ji sužinojo tik 2015 metų pabaigoje. Teismas pažymi, jog teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1462-858/2015).
Minėta, jog pareiškėja su skundu į teismą kreipėsi dėl atlyginimo turtinės žalos, kildinamos iš tarnybinės uniformos ar jo dalių pareiškėjai neišdavimo jos tarnybos laikotarpiu nuo 2003-04-25 iki 2016-06-22 metu, dėl kurios akivaizdumo( privalėjo savo lėšomis įsigyti ar taisyti tarnybinę aprangą, nešioti asmeninę aprangą ir dėl to patyrė išlaidų, kurios atleidimo iš tarnybos metu nebuvo kompensuotos, patyrė kitas neigiamas pasekmes) pareiškėja galėjo nuspręsti tada, kai pažeidimai buvo padaryti, bet ne vėliau, kaip tuo metu, kai buvo atleista iš tarnybos. Pareiškėjos paaiškinimai, kad nebuvo numatyta tvarka kaip pareikalauti iš atsakovo turtinės žalos atlyginimo, objektyviai negalėjo trukdyti ir netrukdė pareiškėjai kreiptis teisminės gynybos. Remdamasis byloje nustatytų aplinkybių visetu ir ginčo teisiniams santykiams taikomu teisiniu reguliavimu, teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pati arba pasitelkdama kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjos nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys nepripažintinos svarbiomis ir nesudaro pagrindo teismui ex officio atnaujinti pareiškėjai praleistą ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo.
Atsižvelgiant į tai, kad senaties termino praleidimas yra pagrindas reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovo atstovui prašant taikyti senaties terminą ir nesant sąlygų praleistą terminą atnaujinti, daroma išvada, kad byloje nustatytos visos minėtos įstatyminės sąlygos ir prielaidos pareiškėjos skundą atmesti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.