- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-12-09
- Bylos Nr.
- 1A-181/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Linas Šiukšta (pran.), Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- E. M., E. S.
- Civilinis atsakovas
- V. M., I. M., A. S.
- Nukentėjusysis
- V. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. gynėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p. ir 8 p. laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.
E. S. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 6 p., 8 p. laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.
Nukentėjusiosios V. K. civilinis ieškinys atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. M. ir E. S. nuteisti už tai, kad itin žiauriai ir dėl chuliganiškų paskatų nužudė kitą žmogų. Teismas nustatė, kad šią nusikalstamą veiką jie padarė tokiomis aplinkybėmis.
Žemesnės instancijos teismas
Laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 2 d., 10.20 val., iki 2008 m. birželio 3 d., 18.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, Kaune, (duomenys neskelbtini) esančiu namu, prie geležinkelio bėgių, E. M. ir E. S., veikdami kartu, demonstruodami elementarių moralės bei elgesio normų nepaisymą, niekinantį požiūrį į aplinkinius, grubiai pažeisdami visuomenėje priimtas tarpusavio bendravimo taisykles ir elgdamiesi ypatingai įžūliai, be jokio pagrindo sumušė nukentėjusįjį R. K.. E. M. R. K. ne mažiau kaip 17 kartų įspyrė į galvą, ne mažiau kaip 6 kartus į šonus, ne mažiau kaip 5 kartus į kojas, ne mažiau kaip 10 kartų užšoko ant nukentėjusiojo veido, ne mažiau kaip 1 kartą ranka sudavė į galvą bei 1 kartą metė plytą į kairę R. K. galvos pusę. Tuo pačiu metu E. S. tyčia ranka ne mažiau kaip 2 kartus sudavė nukentėjusiam R. K. į galvą ir, jį pargriovus, ne mažiau kaip 2 kartus įspyrė jam į galvą, 1 kartą įsibėgėjęs kojomis užšoko ant veido, ne mažiau kaip po 10 kartų įspyrė į rankas ir į kojas, ne mažiau kaip 20 kartų į šonus bei ne mažiau kaip 10 kartų šokinėjo ant krūtinės ir pilvo. Tokiais bendrais veiksmais E. M. ir E. S. padarė nukentėjusiam poodines kraujosruvas abiejų rankų žastuose, dilbiuose ir plaštakose, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą kairės ausies kaušelyje, poodinę kraujosruvą kairiame žande, kairės smilkininės skilties sumušimą, kraujo išlajas po voratinkliniu ir kietuoju galvos smegenų dangalais virš kairiojo pusrutulio bei į smegenų skilvelius, tuo sukėlė sunkią galvos smegenų traumą, pasireiškusią kairės smilkininės skilties sumušimu ir kraujo išlajomis į smegenų skilvelius bei po voratinkliniu ir kietuoju dangalais ant kairiojo smegenų pusrutulio, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, pabrinkimu ir strigimu, nuo ko R. K. 2008 m. birželio 4 d.,10.20 val., įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu, suvokdami, kad tokiu veikimo būdu – ilgalaikiu mušimu bei daugybės sužalojimų padarymu sukelia nukentėjusiajam dideles fizines kančias ir skausmą, E. M. bendrais veiksmais su E. S. itin žiauriai dėl chuliganiškų paskatų nužudė R. K..
Šalies argumentai
Nuteistojo E. M. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes teismas neteisingai įvertino įrodymus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. E. M. visiškai prisipažino, kad kartu su E. S. sumušė R. K. ir kad dėl jų padarytų sužalojimų nukentėjusysis mirė. Tačiau nuosprendyje nurodyta, kad jie nukentėjusiajam padarė net 95 trauminius poveikius, kai tuo tarpu teismo medicinos specialisto išvadose nurodyta, kad nukentėjusiajam buvo padaryta 14 trauminių poveikių. Ikiteisminio tyrimo metu abu nuteistieji negalėjo tiksliai nurodyti, kokiu būdu mušė nukentėjusįjį, ir pasidavė spėliojimams, kad galėjo būti padaryti 95 trauminiai poveikiai. Akivaizdu, kad abu nuteistieji apkalbėjo save nurodydami nebūtą trauminių poveikių skaičių. Iš teismo medicinos specialisto išvados matosi, kad R. K. mirė nuo sunkios galvos smegenų traumos, o jos išsivystymui pakako ir vieno skersinės krypties trauminio poveikio į kairę galvos pusę, tačiau tik tikėtina, kad šių poveikių galėjo būti ir daugiau. Todėl ir ikiteisminio tyrimo, ir teismo pareiga buvo nustatyti, kuris iš nuteistųjų padarė tą trauminį poveikį į kairę galvos pusę. Iš bylos medžiagos matosi, kad E. M. plytos gabalu sudavė nukentėjusiajam į pakaušį, dėl ko jam net atsilupo oda, tačiau pakaušio negalime laikyti kairiąja galvos puse, todėl ir negalima teigti, kad šis trauminis poveikis buvo R. K. mirties priežastimi. Be to, teismo medicinos specialistas nustatė, kad R. K. prieš 4 ar net 14 parų iki mirties irgi buvo traumuotas ir jam netgi buvo padarytos minkštųjų audinių kraujosruvos pakaušio srityje. Taip pat iš bylos matosi, kad R. K., be E. M. ir E. S., dar galėjo mušti ir E. K., S. M., Ž. G. bei M. D.. Liudytoju apklaustas E. K. pripažino, kad įvykio metu vieną kartą įspyrė R. K.. Teismas, aptardamas ir vertindamas liudytojų D. G., E. G., Artūro ir A. I., S. M., M. D. parodymus, nurodė tik tų įrodymų buvimo šaltinį. Nuosprendyje nurodyta, kad šie liudytojai įvykio aplinkybių neprisimena, bet tyrimo metu davė teisingus parodymus ir juos tvirtina, tačiau kokie jų parodymai buvo teisingi, nuosprendyje nenurodyta. Teismas be pagrindo nuosprendyje nurodė, kad E. M. R. K. nužudė itin žiauriai. Kaip matosi iš teismo medicinos specialisto išvados, nukentėjusysis mirė nuo vieno trauminio poveikio į kairę galvos pusę, tačiau liko nenustatyta, kuris iš nuteistųjų padarė šį trauminį poveikį. Jeigu tai padarė E. M., tai dėl tokio vieno poveikio nužudymo negalima laikyti itin žiauriu, nes visi kiti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai atitiko tik nežymų sveikatos sutrikdymą ir mirčiai įtakos jie neturėjo. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad R. K. buvo nužudytas dėl chuliganiškų paskatų. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu E. M. pripažino, kad R. K. mušė ir jį nužudė dėl internete skelbiamo vaizdo klipo poveikio. Tame vaizdo klipe buvo rodoma, kaip keli vaikinai sumuša merginą ir ją nužudo dėl to, kad ši juos užkrėtė ŽIV, tame klipe buvo vaizduojama, kaip vienas iš vaikinų paima betono luitą ir dainuodamas žodžius „paslednyj raz“ užmeta jį merginai ant galvos. Internete, televizijoje ir spaudoje yra skatinamas smurtas, žudymai, paleistuvystės. Tyrimais, taikant hipnozę, nustatyta, kad viskas, kas vos šmėsteli pro mūsų akis ar ausis, mums net nesuvokiant, užsifiksuoja žmogaus pasąmonėje ir ten išlieka, o vėliau nukreipia sąmoningą mūsų gyvenimą. Esant tokioms aplinkybėms, negalima laikyti, kad E. M. nužudė nukentėjusįjį dėl chuliganiškų paskatų, nes tai yra mūsų valstybės ir visuomenės toleruojama jo tokio auklėjimo pasekmė. Teismas neteisingai įvertino ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadas. Jose nurodyta, kad atsižvelgiant į E. M. socialinę bei emocinę brandą, protinio išsivystymo lygį, amžiaus ypatumus bei individualias psichologines savybes, jis nusikaltimo padarymo metu galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tačiau ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad ekspertai negali tiksliai nustatyti, ar E. M. socialinė bei emocinė branda atitinka jo kaip 14-mečio socialinę ir emocinę brandą. Ekspertai nurodė, kad gali nustatyti tokią asmens brandą tik 2 metų amplitudėje. Esant tokiai išvadai ir atsižvelgiant į tai, kad E. M. nusikalstamą veiką padarė būdamas 14 m. ir 17 d. amžiaus, teismas privalėjo taikyti nuteistajam palankesnę padėtį ir laikyti, kad E. M. socialinė ir emocinė branda atitiko 12-os metų asmens brandą. Ekspertai išvadą dėl E. M. gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir galėjimo juos valdyti padarė atsižvelgdami į nuteistojo protinio išsivystymo lygį, tačiau šis faktorius visiškai skiriasi nuo socialinės ir emocinės brandos lygio. Laikytina, kad pagal savo protinį išsivystymo lygį E. M. galėjo suvokti darantis nužudymą, tačiau dėl savo socialinės ir emocinės brandos atsilikimo jis negalėjo suvokti nusikalstamų chuliganiškų paskatų, nes buvo veikiamas matytų neigiamą poveikį turinčių laidų internete. Teismas šiuo atveju turėjo išsamiai ištirti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadas, pasikviečiant ir teisiamajame posėdyje apklausiant šias išvadas davusius specialistus bei ekspertus. Todėl E. M. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 129 str. 1 d. Taip pat teismas be pagrindo nepripažino E. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Jis pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam ir kad nuo jo suduotų smūgių R. K. galėjo mirti, nors jis to ir nesiekė, tačiau gailėjosi tai padaręs. Todėl teismo vertinimas, kad nuteistasis savo kaltę pripažino tik iš dalies, yra neteisingas. E. M. pripažino sudavęs nukentėjusiajam netgi daugiau smūgių, negu nustatyta trauminių poveikių. Teismų praktikoje šiai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti nebūtina, kad kaltininkas pripažintų visas jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes, pakanka, kad jis prisipažįsta padaręs nusikaltimą ir dėl to gailisi. E. M. davė išsamius parodymus viso ikiteisminio tyrimo metu ir po to tuos savo parodymus patvirtino teisme, o taip pat išreiškė gailėjimąsi dėl to tokio savo elgesio. Be to, duodamas parodymus apie savo bei kito nuteistojo veiksmus, E. M. dar ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis. Taip pat teismas, skirdamas bausmę E. M., nepakankami įvertino jo asmenybę, nepilnamečio sveikatos būklę, jo socialinę brandą ir tuo pažeidė BK 91 str. 2 d. nuostatas. E. M. serga sunkia liga – tuberkulioze, pagal socialinę ir emocinę brandą atitinka 12-mečio brandos lygį, mokosi ir charakterizuojamas teigiamai, nėra padaręs jokių teisės pažeidimų. Teismas, nepagrįstai nepripažinęs E. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir neatsižvelgęs į BK 91 str. 2 d. nuostatas, paskyrė jam per griežtą bausmę. Pagal BK 91 str. 3 d. nuostatas, skiriant laisvės atėmimo bausmę nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje, o pagal BK 92 str. 1 d., jeigu nepilnametis nuteisiamas ne daugiau kaip 4 metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą iki 3 metų. Atsižvelgiant į bausmės skyrimo E. M. ypatumus, yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir paskyrus jam ne daugiau kaip 4 metų laisvės atėmimo bausmę, galimas šios bausmės vykdymo atidėjimas. Gynėjas prašo pakeisti nuosprendį E. M. atžvilgiu, jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 6, 8 p. į BK 129 str. 1 d., paskirti jam ne didesnę kaip 4 metų laisvės atėmimo bausmę, o paskirtos bausmės vykdymą atidėti, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemones.
Teismo posėdyje nuteistojo E. M. gynėjas prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, perkvalifikuoti E. M. nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 2 d. 6 p. 8 p. į BK 129 str. 1 d., paskirti švelnesnę bausmę ir bausmės vykdymą atidėti. Nuteistasis E. M., jo atstovai pagal įstatymą I. M. ir V. M. prašo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti. Nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundęs nuteistasis E. S. ir jo atstovė pagal įstatymą A. S. taip pat prašo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo E. M. gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo pakeisti nuosprendžio nustatomąją dalį joje nurodant, kad nukentėjusiajam buvo suduotas mažesnis smūgių skaičius.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.). Nors yra paduotas tik nuteistojo E. M. gynėjo apeliacinis skundas, vadovaujantis BPK 320 str. 5 d. nuostatomis, tais pačiais pagrindais nuosprendis švelninamas ir nuteistajam E. S., dėl kurio apeliaciniai skundai nebuvo paduoti.
Kad E. M. nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytu laiku ir vietoje nukentėjusįjį R. K. sumušė ir bendrais veiksmais su nuteistuoju E. S. padarė jam kūno sužalojimus, nuo kurių nukentėjusysis įvykio vietoje mirė, patvirtina pirmiausia pačių nuteistųjų E. M. bei E. S., o taip pat ir liudytojų parodymai, įvykio vietos ir lavono apžiūros protokolas, specialistų išvados ir kiti teisme ištirti įrodymai.
Apklaustas teisme nuteistasis E. M. kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad abu su E. S. R. K. mušė dvi dienas tiesiog šiaip, be jokios priežasties. Jie paprašė R. K. cigarečių, bet jų negavo. Pirmą dieną jiedu nukentėjusįjį mušė daugiau, apie 40 minučių, ir paliko jį gulintį ant nugaros. Kitą dieną iš ryto jiedu su E. S. irgi nuėjo nukentėjusįjį pamušti, rado jį sėdintį toje pačioje vietoje prie geležinkelio. Nukentėjusysis negalėjo atsikelti, nes jie jam buvo suspardę kojas. Pasikalbėjo su juo, klausė, kas jį mušė, o nukentėjusysis atsakė, kad jį mušė kažkokie bernai. Jie po porą kartų spyrė jam į šonus. Pirmą dieną jis nukentėjusiajam smūgių į galvą nesudavė. Kitą dieną jis iš kokių 2 metrų atstumo metė akmenį ir pataikė R. K. į galvą, mesdamas jokių žodžių nesakė. Tuo metu, kai metė akmenį, dar buvo T. M.. Vėliau E. M. teisme parodė, jog jau neprisimena, kad būtų sudavęs smūgius į galvą, tačiau gal kokį kartą įspyrė ir į galvą. Iš viso jis nukentėjusiajam sudavė kokius 3-4 smūgius kojomis, nors tiksliai neprisimena, kiek sudavė smūgių, bet tikrai ne tiek, kiek nurodyta kaltinamajame akte. Per tas 40 mušimo minučių jie spyrė R. K. tik kelis kartus, o po to tik žiūrėjo į nukentėjusįjį. Kodėl ikiteisminio tyrimo metu nurodė didesnį smūgių skaičių, nuteistasis E. M. paaiškinti negalėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai apklaustas nuteistasis E. M. iš viso ėmė neigti R. K. mušimą 2008 m. birželio 2-3 dienomis. Jis parodė, kad nukentėjusįjį mušė tik 2008 m. balandžio 30 arba gegužės 1 d., tuomet jis R. K. koja sudavė tris smūgius. Šiame teismo posėdyje buvo perskaityti visi nuteistojo E. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duoti parodymai (t. 2, b. l. 197-198, t. 3, b.l. 1-2, 6; t. 3, b. l. 161-162). Pirmosios įtariamojo apklausos metu E. M. buvo parodęs, kad jis R. K. mušė prie mini baro kartu su E. S. ir E. K. 2008 m. birželio 2 d., apie 16 val. Pirmas smūgį koja nukentėjusiajam į nosį sudavė E. K., o po to jis su E. S. po 3 kartus spyrė į šonus. Kitą dieną prie bėgių nukentėjusįjį mušė abu su E. S.. Tuomet jis nukentėjusiajam įspyrė 5 kartus į kojas, o E. S. apie 10 kartų spyrė nukentėjusiajam į šonus ir 5 kartus į galvą. Antrą dieną mušdamas nukentėjusįjį jis dainavo rusišką dainą „paslednyj raz“. Taip pat tą dieną jie netoli nuo nusikaltimo įvykio vietos buvo sutikę T. M., kurį pakvietė prie benamio ir šis 1 kartą spyrė nukentėjusiajam į šoną, o su T. M. buvusias dvi mergaites jis nuvijo šalin. Tada jis, radęs statybinę plytą, priėjo arčiau nukentėjusiojo ir metė jam į pakaušį. Tos pačios apklausos metu jis parodė, kad pats nukentėjusiajam ne tik 1 kartą sudavė plyta į galvą, bet ir kokius 5 kartus spyrė į šonus. Dar kitos 2008 m. birželio 16 d. vykusios apklausos metu E. M. buvo parodęs, kad 2008 m. birželio 2 d. prie mini baro R. K. mušti pradėjo kartu su E. S., kuris pirmasis kumščiu sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą, o paskui jis 3-4 kartus spyrė jam į šonus. Tada palikę nukentėjusįjį gulėti nuėjo pas E. K., kurį irgi pakvietė mušti nukentėjusįjį. Jiems atėjus, E. K. 1 kartą spyrė nukentėjusiajam į nosį ir 2 kartus kumščiu sudavė į veidą, o jis su E. S. po 2-3 kartus spyrė R. K. į šonus ir palikę nukentėjusįjį kruviną, nuėjo. Kitą dieną su E. S. atėję pažiūrėti nukentėjusiojo ir radę jį gulintį toje pačioje vietoje, E. S. 5 ar daugiau kartų spyrė nukentėjusiajam į šonus, o jis 3 kartus trypė kojomis benamio kojas. Pamatę einantį T. M., pasikvietė jį, šis koja apvertė benamį pažiūrėti. Tada E. S. 2 kartus spyrė kojomis į šonus, o jis 2 kartus trypė jo kojas bei žolėje rasta plyta sudavė nukentėjusiajam į pakaušį. Dar kitos ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. gruodžio 16 d. vykusios apklausos metu nuteistasis E. M. jau iš viso buvo parodęs, kad 2008 m. birželio 2 d. nukentėjusįjį mušė tik E. S., spirdamas R. K. į galvą ne mažiau kaip 3 kartus. Jis pats tik birželio 3 d. spyrė R. K. į kojas ne mažiau kaip 3 kartus, o E. S. antrą dieną ne mažiau kaip 10 kartų šokinėjo nukentėjusiajam ant krūtinės, paskui dar du kartus įsibėgėjęs užšoko R. K. ant krūtinės ir veido. Perskaičius šiuos nuteistojo E. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nuteistasis parodė, kad jie yra neteisingi, jis tyrėjai aiškino kitaip, tačiau jo parodymai buvo užrašyti neteisingai, jam buvo daromas spaudimas, apklausoje nedalyvavo gynėjas, o jo motina buvo išvaryta už durų. Kodėl ir pirmosios instancijos teisme jis buvo parodęs, kad 2008 m. birželio 2-3 dienomis mušė R. K., nuteistasis E. M. paaiškinti negalėjo, jis parodė, kad nusikaltimo padarymo metu buvo sulaužyta jo ranka ir jis iki birželio 6 d. gydėsi, todėl kaltinime nurodytu laiku nukentėjusiojo sumušti negalėjo.
Vertinant nuteistojo E. M. parodymus, atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus keitė, skirtingai nurodydamas ne tik savo, bet ir kito nuteistojo E. S. veiksmus, netgi buvo nurodęs, kad nukentėjusiajam smūgį sudavė ir T. M., skirtingai nurodė ir apie E. K. nukentėjusiajam suduotus smūgius, o vienos iš apklausų metu jau neigė smurto naudojimą birželio 2 d. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme E. M. pripažino naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. K. kaltinime nurodytomis dienomis. Jis detaliau nenurodė, kurią dieną pats spardė nukentėjusįjį ir sudavė jam 3-4 smūgius, tačiau parodė, kad pirmą dieną jis su E. S. R. K. mušė apie 40 minučių, o antrą dieną metė R. K. į galvą akmenį. Nors teisme jis ir parodė, kad neprisimena, ar sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą, tačiau tokios galimybės neatmetė. Tai reiškia, kad teismas turėjo pagrindą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti paties E. M. teisme duotais parodymais. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme jo duotus parodymus kolegija vertina kaip siekimą išvengti atsakomybės, kadangi tokius parodymus jis davė pirmą kartą, o jie neatitinka ne tik jo paties anksčiau duotų parodymų, bet ir kitais įrodymais nustatytų bylos aplinkybių. Pradėjęs neigti visus savo ankstesnius parodymus, nuteistasis E. M. nenurodė jokių įtikinančių savo parodymų keitimo priežasčių. Visose įtariamojo E. M. ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose dalyvavo ne tik advokatas, bet ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai. Pats nuteistasis pasirašė visus jo apklausos protokolus, nurodydamas, kad protokolus jis perskaitė, o jo parodymai surašyti teisingai. Apklausos protokolus taip pat pasirašė ir jo gynėjai bei vaiko teisių apsaugos specialistai, todėl teigti, kad tyrėja neteisingai užrašė jo parodymus ar darė jam spaudimą, nėra jokio pagrindo. Apeliacinis instancijos teisme nuteistojo E. M. parodymai apie tai, kad jis 2008 m. birželio 2-3 dienomis negalėjo sumušti nukentėjusiojo, nes jam buvo sulaužyta ranka, yra neįtikinantys ne tik dėl to, kad anksčiau nuteistasis tokios priežasties nebuvo nurodęs, bet ir todėl, kad pats E. M. niekada nebuvo parodęs apie smūgių sudavimą ranka, jis nuolat tvirtino, kad nukentėjusįjį spardė kojomis. Mesti plytą nukentėjusiajam į galvą jis taip pat galėjo, nes sugipsuota buvo jo kairė ranka, tuo tarpu liudytojai parodė, kad jis yra dešiniarankis. Taigi paties nuteistojo teisme duoti parodymai patvirtina, kad jis kaltinime nurodytu laiku smurtavo prieš nukentėjusįjį. Tai patvirtina ir kito nuteistojo E. S. parodymai.
Nuteistasis E. S. teisme parodė, kad 2008 m. birželio 2 d., apie 10.20 val., jis, E. K. ir S. M. R. K. pamatė prie Girstupio stotelės. Nukentėjusysis paėmė jo (E. S.) iškritusį telefoną, todėl jie R. K. nusivijo ir jį sumušė namo laiptinėje. Po to jis su E. M. R. K. mušė prie geležinkelio bėgių. Jie nusivedė nukentėjusįjį už bariuko, klausė, kas jį sumušė. Tada jis, norėdamas su R. K. atsisveikinti, trenkė jam vieną kartą į veidą, o po to abu su E. M. pradėjo jį spardyti. Kodėl spardė, nežino, tiesiog šiaip sau. Taip pat jis parodė, kad jie abu šokinėjo nukentėjusiajam ant galvos, o po to E. M. metė nukentėjusiajam į galvą plytą. Jiedu R. K. mušė rankomis ir spardė kojomis, smūgių neskaičiavo ir nežino, kiek jų galėjo būti, mušdami nieko iš nukentėjusiojo nereikalavo, mušė be jokios dingsties. Nukentėjusysis nesipriešino, nieko nesakė ir neprašė jo nemušti. E. K. irgi spardė nukentėjusįjį. Jam atrodo, kad jie R. K. mušė apie valandą laiko. Vieną dieną nukentėjusįjį mušė mažiau. Tą dieną, kai E. M. nukentėjusiajam į galvą metė plytą, buvo pasikvietę ir T. M.. Kai jie antrą dieną atėjo prie nukentėjusiojo ir jį mušė, šis negalėjo paeiti.
Iš šių nuteistojo E. S. parodymų matosi, kad jis pripažino faktą, jog jie abu su E. M. dvi dienas iš eilės mušė R. K., tačiau E. S. taip pat išsamiai neparodė, kiek ir kokius smūgius jiedu su E. M. nukentėjusiajam sudavė pirmą ir antrą dieną. Apie tai nuteistasis E. S. išsamiau neparodė ir apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Šiame teismo posėdyje E. S. parodė, kad datų iš viso neprisimena, bet pripažįsta, kad nukentėjusiajam sudavė smūgius. Kiek tų smūgių sudavė, jis negali pasakyti, tačiau jis pats R. K. mušė tik vieną dieną. Esant prieštaringiems E. S. parodymams, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 2, b. l. 127-128, 132-133). Ikiteisminio tyrimo metu E. S. buvo parodęs, kad 2008 m. birželio 2 d., apie 16-17 val., jie su E. M. Petrašiūnuose sutiktą „D.“ įkalbėjo eiti kartu iki mini baro, o už šio baro E. M. benamį pastūmus ir pargriovus ant žolės, jis spyrė šiam 2 kartus į dešinį skruostą, 1 kartą į šoną ir atsisėdo ant bėgių. E. M. nukentėjusiajam 6 kartus spyrė į veidą ir taip pat atsisėdo šalia jo. Tada jie pamatė ateinantį T. M. su 2 mergaitėm, bet jas E. M. nuvijo. T. M. „D.“ tik pavertė su koja pažiūrėti, kaip šis atrodo ir pasakė, kad gana mušti. „D.“ atsisėdus ir susiėmus už galvos, E. M. pasakė, kad padarys jam „paslednyj raz“ ir plyta sudavė jam į pakaušį. Kitą dieną, kai jie su E. M. grįžo pažiūrėti, ar nukentėjusysis gyvas, šis sėdėjo toje pačioje vietoje ir sakė, kad negali judėti. E. M. davė jam cigaretę, jie kartu parūkė, nukentėjusiojo nemušė. Visi nuėjo pas Audronę į kiemą, o paskui - pas E. K., kurį M. kvietė eiti mušti „D.“. E. K. buvo po 5 min. išbėgo į kiemą ir jie visi nubėgo prie bėgių, ant kurių sėdėjo „D.“. E. K. iškart spyrė jam į nosį, šis nukrito ant bėgių, jam iš nosies bėgo kraujas. Po to E. K. dar kartą spyrė D. į veidą, kad šis neatsistojo, o po to dar daugiau nei 10 kartų kojomis sudavė į galvą. D. rankomis dengėsi galvą. E. M. pasakė, kad gana mušti, tada E. K. pasakė, kad jam jau metas namo. Teisme perskaičius šiuos nuteistojo E. S. parodymus, jis paaiškino, kad abu su E. M. nukentėjusįjį mušė tik pirmą dieną, o kitą dieną R. K. galėjo mušti E. K.. Tokie nuteistojo E. S. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai iš esmės skiriasi nuo jo paties bei nuteistojo E. M. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, todėl kolegija juos atmeta. Toks E. S. parodymų pakeitimas paaiškinamas tik siekimu palengvinti irgi parodymus pakeitusio E. M., dėl kurio nuosprendis apskųstas, teisinę padėtį. Vis dėlto netgi ir apeliacinės instancijos teisme duoti E. S. parodymai vis tiek patvirtina, kad šis nuteistasis kartu su E. M. nukentėjusįjį R. K. mušė būtent kaltinime nurodytomis dienomis. Tai patvirtina ir liudytojų parodymai.
Liudytojas E. K. teisme parodė, jog pas jį atėję E. M. su E. S. pasigyrė, kad mušė R. K., ir jį pakvietė mušti. Išnešęs šiukšles jis kartu su jais buvo nubėgęs prie nukentėjusiojo, rado jį jau sumuštą sėdintį ant bėgių, o įspyręs jam vieną kartą į galvą, nubėgo namo. Jis matė, kaip E. M. trenkė R. K. per galvą savo sugipsuota ranka. Jam matant niekas nukentėjusiojo kojomis nespardė. Kai jis išėjo, E. M. su E. S. liko prie nukentėjusiojo. Nuteistieji jam sakė, kad nukentėjusįjį jie suspardė kitą dieną, o E. M. pasigyrė, kad ant jo galvos užvertė plytą. Kitą dieną nukentėjusiojo mušime jis nedalyvavo.
Kiti teisme apklausti liudytojai parodė tik apie įvykio aplinkybes, kurias jie sužinojo iš pačių nuteistųjų ar kitų asmenų, tačiau ir jų parodymai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku nuteistasis E. M. smurtavo prieš nukentėjusįjį R. K.. Liudytojas T. M. teisme parodė, kad nukentėjusiojo mušimo jis nematė, o kai jis atėjo prie nuteistųjų, matė benamį jau sumuštą, šis buvo kruvinas. Jis girdėjo, kaip E. M. sakė, kad nukentėjusiajam padarys „paslednyj raz“. Apie tai yra tokia daina ir žiaurus vaizdo klipas, kuriame 40-50 vaikinų spardė merginą. E. M. ir E. S. nesakė, už ką muša benamį, jų sustabdyti jis nemėgino, stovėjo „apakęs“. Teisme apklausti liudytojai E. G., A. S., Arnoldas ir A. I. parodė apie tai, kaip nuteistieji po nusikaltimo įvykio gyrėsi sumušę benamį. Liudytoja E. G. parodė, kad paties nusikaltimo įvykio nematė, o ir įvykio aplinkybių, apie kurias ji davė anksčiau parodymus, jau neprisimina. Iš perskaitytų jos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (t. 1, b. l. 111-112) matosi, kad tuomet ji buvo parodžiusi, kaip 2008 m. birželio 5 d. jai su draugais A. S., A. ir A. (I.) pavėsinėje bežaidžiant kortomis, prie jų buvo priėję iš matymo matyti vaikinai: K. P., E. S. ir E. (E. M.), jie buvo neblaivūs. Vaikinai gyrėsi kaip prie geležinkelio bėgių sumušė benamį pravarde „D.“. E. S. sakė, kad davė jam į „snukį“, o vėliau jį pribaigė. Iš jų kalbų ji suprato, kad jie visi trys mušė benamį, tačiau jie buvo girti ir viską pasakojo nenuosekliai. K. P. dar buvo užlipęs ant pavėsinės stogo ir šokinėjo, o po 5 minučių jie visi išėjo. Šiuos perskaitytus parodymus liudytoja patvirtino ir parodė, jog iš vaikinų pasakojimo ji suprato, kad tą benamį jie užmušė. Kartu su E. G. pavėsinėje kortomis žaidę A. ir A. I., apklausti liudytojais, teisme irgi parodė, kaip jiems būnant pavėsinėje atėjo nuteistieji, palakstė, pabėgiojo, buvo ant pavėsinės stogo užlipę, gyrėsi, kad kažkur prie bėgių mušė kažkokį valkatą, kodėl mušė, nesakė. E. G. vienam liepė nupilti nuo stogo, paskui ėjo kažko į policiją. Liudytoja A. S. teisme parodė, kad į pavėsinę atėję E. S., E. M. ir K. P. pradėjo „važiuoti“ ant Eglės (E. G.), ją pravardžiavo ir su ja susipyko. Vaikinai buvo išgėrę, jie gyrėsi, kad sumušė „bomžą“, kad spardė jį už baro prie bėgių. Neprisimena, kaip jie sakė, ar kad sumušė, ar kad nužudė. Daugiausia kalbėjo E. M. su E. S.. Vaikinai Eglę dar apspardė, apspjaudė bei apmėtė akmenimis. Tuomet E. G. pasakė, kad eis į policiją. Taip ji ir padarė, o tada atėjo kartu su D. G.. Kauno mieste Panemunės policijos komisariate dirbanti pareigūnė liudytoja D. G. teisme parodė, kad 2008 m. birželio mėnesio pradžioje prie jos priėjo E. G. ir pasakė, kad žino, kas prie geležinkelio bėgių suspardė benamį. Daugiau ji apie šį įvykį nieko neprisimena. Teisme buvo perskaityti šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 1, b. l. 109-110). Tada ji buvo nurodžiusi iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes apie tai, kaip E. G. pas ją į tarnybines patalpas atėjusi pranešė apie prie geležinkelio negyvai suspardytą benamį. Ji nustatė E. G. nurodytų vaikinų asmenybes, jie policijos įskaitoje nebuvo registruoti. Iš tyrėjo Ž. R. jai žinoma, kad E. K. irgi dalyvavimo sužalojant benamį, tačiau jam įtarimai nebuvo pareikšti, ikiteisminis tyrimas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nesant skundo buvo nutrauktas. Teisme perskaitytus parodymus liudytoja patvirtino ir parodė, kad E. G. E. M., E. S. ir, atrodo, dar du nepilnamečius E. K. ir K. P. įvardino kaip benamį mušusius asmenis. Kaip buvo spardomas žmogus, E. G. nepasakojo, tik konstatavo patį faktą, kas tai padarė. Liudytojas K. P. teisme parodė, kad išgėrę sidro kartu su E. M. ir E. S. buvo nuėję į pavėsinę ir kad kažkuris iš jų erzino E. G.. „D.“ jis nėra matęs, o apie tai, kad abu nuteistieji labai stipriai mušė benamį, žino tik iš jų pačių pasakojimų. Jis benamio mušime prie bėgių nedalyvavo, pats benamių niekada nemušė, juos tik pravardžiuodavo. Yra matęs, kaip E. M. su E. S. kabinėdavosi prie benamių, prašydavo iš jų cigarečių, jei jų gaudavo, benamių nemušdavo. Liudytojas Ž. G. teisme parodė, kad yra patyręs elektros traumą, todėl jo atmintis labai suprastėjo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 133-134) liudytojas Ž. G. buvo parodęs, kad 2008 m. birželio 5 d. kartu su E. S., E. M. ir K. P. prie Nemuno gėrė sidrą. Tuomet begeriant E. S. pasakojo, kaip jie mušė benamį „D.“. Jis demonstratyviai rodė savo džinsines kelnes, o jų apačioje matėsi į kraują panašios dėmės, sakė, kad taip stipriai daužė, kad net krauju apsitaškė. Ant jo sportbačių taip pat matėsi kraujo dėmės. E. S. visą dieną su tais drabužiais ir batais braidė Nemune. E. M. irgi tada sakė, kad jie su E. S. „D.“ spardė, daužė, o paėmęs plytą jis dar padarė „paslednyj raz“ ir paleido plytą nukentėjusiajam į galvą. Teisme perskaitytus parodymus Ž. G. patvirtino ir parodė, kad E. S. sukruvintus drabužius matė būtent tada, kai jie gėrė, o iš paties E. S. kalbų suprato, kad krauju jie buvo sutepti anksčiau, kai jie benamį mušė. Liudytojas S. M. teisme irgi parodė, kad įvykio aplinkybių jau neprisimena, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis pasakojo viską taip, kaip buvo. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 1, b. l. 119-120) S. M. buvo parodęs, kad apie tai, kaip 2008 m. birželio mėnesio pradžioje E. S. su E. M. sumušė benamį pravarde „D.“, jam dar prieš sulaikymą pasakojo nuteistasis E. S.. Šis sakė, kad jie su E. M. prie bėgių benamį spardė į galvą, o E. M. plyta trenkė nukentėjusiajam į galvą, mušimo priežasties nesakė. Perskaičius teisme šiuos parodymus, liudytojas S. M. juos patvirtino ir parodė, kad jie yra teisingi ir nieko papildomai nurodyti neturi. E. S. jam nesakė, kiek smūgių jie sudavė benamiui. Liudytojas M. D. teisme parodė, kad apie R. K. sumušimą jam pasakojo E. K., šis sakė, kad nukentėjusįjį daužė, kvietė ir jį patį, bet nuėjus į įvykio vietą nukentėjusiojo jau nerado. Po to važiuodamas troleibusu matė greitosios pagalbos automobilį. E. K. jam sakė, kad nukentėjusysis buvo mušamas dvi dienas. Pats šis liudytojas daugiau jokių aplinkybių teisme nepapasakojo, prašė perskaityti jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 1, b. l. 129-130) liudytojas M. D. buvo parodęs, kad E. K. jam gyrėsi, kaip kartu su E. M. ir E. S. suspardė „bomžą“ dieną prieš tai, kai jis R. Kalantos gatvėje matė stovintį greitosios pagalbos automobilį. E. K. jam sakė, kad tą benamį „D.“ jis yra ir anksčiau mušęs, o paskutiniu metu jis buvo mušamas kelias dienas iš eilės. Minėjo, kad pirmiausia E. S. „sudaužė“ benamiui kojas, kad šis negalėtų pajudėti, o paskui abu nuteistieji spardė nukentėjusiajam į galvą ir pilvą, kiek smūgių sudavė, išsamiai nepasakojo. Pats E. K. sakė irgi vieną kartą spyrė į galvą. Dar sakė, kad E. M. metė plytą nukentėjusiajam į galvą ir padarė „D.“ „paslednyj raz“. Teisme perskaičius šiuos liudytojo parodymus, Ž. D. juos patvirtino ir parodė, kad keisti parodymų jo niekas neprašė, tiesiog įvykis buvo seniai ir jis ne viską prisimena.
Kauno m. VPK Panemunės policijos komisariato tyrėjo 2008 m. birželio 4 d. tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 1) patvirtina, kad Kauno m., (duomenys neskelbtini) atvykus greitosios pagalbos automobiliui medikai konstatavo, jog nuo patirto smurto 2008 m. birželio 4 d., 10.20 val. GMP automobilyje mirė nenustatytos asmenybės vyriškis. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo (t. 1, b. l. 63-68) matosi, kad nukentėjusioji V. K. atpažino nužudytąjį kaip savo sūnų R. K.. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina nuteistojo E. M. parodymus apie tai, kad jis su E. S. nukentėjusįjį mušė kaltinime nurodytoje vietoje. Iš įvykio vietos ir lavono apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 7-14) matosi, kad 2008 m. birželio 4 d. apžiūrėjus įvykio vietą Kauno m., už (duomenys neskelbtini) esančio pastato prie geležinkelio bėgių, maždaug 80 metrų nuo GMP automobilio, kuriame ant neštuvų guli vyriškio lavonas su smurto žymėmis, matosi maždaug 4 m x 3 m ištryptos žolės plotas, aplinkui auga aukšta 40-50 cm žolė, o toliau tankūs krūmai ir brūzgynai.
Jau išdėstytų ir aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistieji E. M. ir E. S. mušė R. K. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje. Išvadą, kad nukentėjusysis mirė nuo E. M. ir E. S. bendrais veiksmais padarytų sužalojimų teismas pagrindė ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. M717/08 (02). Šioje ikiteisminio tyrimo pateiktoje išvadoje nurodyta, kad R. K. mirties priežastis yra galvos ir veido sumušimų sukelta galvos smegenų trauma, pasireiškusi kairės smilkininės skilties sumušimu ir kraujo išlajomis į smegenų skilvelius bei po voratinkliniu ir kietuoju dangalais ant kairiojo smegenų pusrutulio. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, pabrinkimu ir strigimu. R. K. mirė 2008 m. birželio 4 d., apie 10.20 val. R. K. konstatuota sunki galvos smegenų trauma: kairės smilkininės skilties sumušimas, kraujo išlajos po voratinkliniu ir kietuoju galvos smegenų dangalais virš kairiojo pusrutulio bei į smegenų skilvelius; poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas kairės ausies kaušelyje, poodinė kraujosruva kairiame žande. Šie sužalojimai padaryti kietais bukais ribotą paviršių turinčiais daiktais ir atspindi ne mažiau dviejų trauminių poveikių į kairę galvos pusę, kurių vienas ar daugiau paveikia kairės ausies-smilkinio sritį bei vienas ar daugiau - skruosto-žando sritį. Sprendžiant pagal galvos smegenų traumos morfologinius požymius ji padaryta paros iki mirties laikotarpyje. Sprendžiant pagal išorinių ir paviršinių vidinių sužalojimų morfologinius požymius jie padaryti dviejų parų iki mirties laikotarpyje. Sunkios galvos smegenų traumos (mirtinos) išsivystymui pakako ir vieno skersinės krypties trauminio poveikio į kairę galvos pusę, tačiau tikėtina, kad šių poveikių galėjo būti ir daugiau. Pagal padarymo laiką su mirtina galvos smegenų trauma gali būti siejami aukščiau minėti du trauminiai poveikiai. Sunki galvos smegenų trauma atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą ir tapo mirties priežastimi. Išoriniai ir paviršiniai vidiniai sužalojimai vertinant izoliuotai atitiktų nežymų sveikatos sutrikdymą ir vertinant izoliuotai įtakos mirčiai neturėjo bei yra informatyvūs tik traumos mechanizmui paaiškinti. Tiksliau nustatyti žalojančių daiktų ar įrankių savybių, R. K. ir jį žalojančio asmens tarpusavio padėties žalojimo metu, R. K. kūno padėties žalojimo metu bei kitų traumos mechanizmo detalių negalima. R. K. nustatyti sužalojimai: minkštųjų audinių kraujosruvos dešinėje smilkininėje srityje, dešinėje skruosto-žando srityje, lūpose, poodinės kraujosruvos dešinės ausies kaušelyje, dešiniame žande, lūpose ir kairės akies vokuose; odos nubrozdinimai kaktos kairėje ties gumburu, abipus ties antakių išoriniais galais, dešiniame skruoste ir nosies dešiniame sparnelyje padaryti kietais bukais daiktais ir atspindi ne mažiau kaip septynių trauminių poveikių riboto paviršiaus daiktais į dešinę galvos ir veido pusę, burnos ir kairės akies sritis, ir vieną ar daugiau trauminius kontaktus su plokščiu neribotu paviršiumi dešinio skruosto, nosies ir antakio išorinio galo sritimi. Sprendžiant pagal morfologinius požymius šie išvardinti sužalojimai padaryti dviejų parų iki mirties laikotarpyje. Kategoriškai susieti ar atriboti pagal padarymo laiką (seką) šiame punkte išvardintus sužalojimus su ankščiau išvardintais sužalojimais negalima. Trauminiai poveikiai, sukėlę šiame punkte išvardintus sužalojimus, su mirtina galvos smegenų trauma nesiejami, o šiuos sužalojimus vertinant izoliuotai, jie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir įtakos mirčiai neturėjo. Taip pat R. K. kūne nustatyti ir seni smegenų sumušimo (glijozės) židiniai abiejose kaktinėse ir dešinėje smilkininėje skiltyse, jie išsivystė daugiau nei prieš savaitę laiko iki mirties ir tiesioginės įtakos mirčiai neturėjo. Bebaigianti rezorbuotis minkštųjų audinių kraujosruva pakaušio srityje ir poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose padarytos kietais bukais daiktais dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasekoje keturios-keturiolika parų iki mirties atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir įtakos mirčiai neturėjo. Odos nubrozdinimas kairio kelio srityje, padarytas kietu buku daiktu keturios-keturiolika parų iki mirties, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir mirčiai įtakos neturėjo. Poodinės kraujosruvos abiejų rankų žastuose, dilbiuose ir plaštakose padarytos kietais bukais riboto paviršaus daiktais ne mažiau kaip septynių trauminių poveikių pasekoje dviejų parų iki mirties laikotarpyje, jos įtakos mirčiai neturėjo, o vertinant jų lokalizacijas tikėtina, kad jos susidarė rankomis ginantis nuo suduodamų smūgių.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas J. Vėlavičius nurodytą specialisto išvadą patvirtino ir parodė, kad sužalojimai R. K. buvo padaryti ne mažiau kaip 14 trauminių poveikių, tačiau neatmetė galimybės, kad tų poveikių buvo ir daugiau, be to smūgiai suduoti į tokias vietas, kuriose vienas kitą uždengiantys smūgiai nepalieka atskirai matomų žymių. Taip pat ekspertas parodė, kad neturi argumentų paneigti galimybės, kad nukentėjusiajam galėjo būti suduoti ir 95 smūgiai. Esminis trauminis poveikis buvo padarytas galvos kairėje pusėje, buvo sumuštos smegenys smilkininėje skiltyje. Tikėtina, kad į veido skruosto ir ausies sritis buvo suduota daugiau nei po vieną smūgį. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus ekspertas, kaip ir specialisto išvadoje, konkrečiai nurodyti sužalojimų padarymo mechanizmo ir paaiškinti kitų aplinkybių negalėjo.
Nors nuteistasis E. M. paskutinės apklausos metu parodymus pakeitė ir kaltinime nurodytu laikotarpiu ėmė neigti bet kokio fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimą, ši jo versija buvo atmesta ir tai šiame nuosprendyje jau buvo aptarta. Tuo tarpu pačiame gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. M. neneigia savo kaltės ir pripažįsta, kad R. K. mirė nuo jo ir E. S. padarytų sužalojimų. Apeliaciniame skunde gynėjas prašo tik perkvalifikuoti E. M. nusikalstamą veiką į BK 129 str. 1 d., nes nesutinka su teismo nustatytų trauminių poveikių nukentėjusiajam skaičiumi ir su nustatytais nužudymą kvalifikuojančiais požymiais. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nes kai kurios skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados iš tikrųjų neatitinka bylos aplinkybių.
Pirmiausia, kolegijos nuomone, bylos aplinkybių neatitinka išvados apie nukentėjusiajam suduotų smūgių ir kitokių trauminių poveikių skaičių bei R. K. nužudymo mechanizmą. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta apie tai, kad E. M. ir E. S. 2008 m. birželio 2 ir 3 dienomis mušė R. K. rankomis, spardė kojomis, šokinėjo ant R. K. veido ir kitų kūno vietų, o E. M. dar ir metė nukentėjusiajam plytą į galvą. Nuosprendyje tiksliai nurodyta, kiek, kokių ir į kurias kūno vietas smūgių sudavė kiekvienas nuteistasis ir iš to, kas išdėstyta šioje nuosprendžio dalyje, matosi, jog teismas nustatė iš viso ne mažiau kaip 95 nukentėjusiajam suduotus trauminius poveikius. Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad teismas neišdėstė jokių tokias išvadas patvirtinančių įrodymų. BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, ne tik neišdėstė motyvų, dėl kurių nesivadovavo teismo medicinos specialisto išvada, bet iš viso niekuo nepagrindė išvadų dėl nukentėjusiajam padarytų trauminių poveikių skaičiaus ir kūno sužalojimų padarymo mechanizmo. Apie tai galima tik spėlioti. Nuosprendžio dalis, kurioje aprašomos R. K. sužalojimo aplinkybės, atitinka šioje byloje surašyto kaltinamojo akto turinį, tačiau, vadovaujantis BPK 301 str. 1 d., teismas nuosprendį galėjo pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Gynėjo apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad R. K. nužudymo aplinkybes ir, konkrečiai, suduotų smūgių skaičių teismas nustatė tik pagal abiejų nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Tačiau skunde pagrįstai nurodoma ir apie tai, kad tų apklausų metu nuteistieji patys tiksliai negalėjo nurodyti, kaip jie mušė R. K., o dalis jų parodymų buvo tik spėliojimai. Kolegijos nuomone, šie apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti, nes juos patvirtina jau išdėstytų E. M. ir E. S. parodymų turinys. Abu nuteistieji parodymus keitė, nurodinėjo vis kitokias R. K. nužudymo aplinkybes, taip pat ir skirtingą jam suduotų smūgių skaičių, tai, apie ką jie parodydavo vienų apklausų metu, po to faktiškai paneigdavo apklausiami papildomai. Tuo tarpu nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytas trauminių poveikių skaičius gali būti paaiškinamas tik visų tų apklausų metu įtariamųjų, o po to kaltinamųjų paminėtų galimai suduotų smūgių skaičiumi. Šios teismo išvados nepagrįstos, nes jas paneigia ne tik nuteistųjų parodymai teisiamajame posėdyje, bet ir kiti įrodymai, pirmiausia teismo medicinos specialisto išvada. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas J. Vėlavičius kategoriškai ir nepaneigė 95 trauminių poveikių R. K. galimybės, tačiau jis vis tiek patvirtino ir savo paties specialisto išvadą, iš kurios matosi, kad trauminių poveikių skaičius buvo ženkliai mažesnis. Teismo išvadas apie R. K. suduotų smūgių skaičių ir kai kurių kūno sužalojimų padarymo mechanizmą dar kartą paneigė ir apeliacinės instancijos teismo paskirtos komisijinės teismo medicinos ekspertizės aktas.
Komisijinės teismo medicinos ekspertizės akto Nr. EKM 43/11 (01) (t. 4, b. l. 108-125) išvadoje dar kartą buvo išvardinti visi R. K. kūne nustatyti kūno sužalojimai, jų padarymo laikas ir mechanizmas bei sunkumo laipsnis. Nurodyta R. K. mirties priežastis, mirtį sukėlę kūno sužalojimai, taip pat atsakyta ir į kitus teismo nutartyje skirti ekspertizę užduotus klausimus. Ekspertizės išvada labai tiksli ir išsami, tačiau kolegija atkreipia dėmesį pirmiausia į tuos išvados punktus, kurie šioje byloje turi svarbiausią reikšmę. Ekspertizės išvados 15 p. nurodyta, kad R. K. mirties priežastimi buvo kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu. Šios išvados 1.1 p. nurodyta, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio galvos smegenų pusrutulio, sukėlęs galvos smegenų suspaudimą, pabrinkimą ir lėmęs mirtį, galėjo išsivystyti nuo kiekvieno iš devynių veido srities sužalojimų – kraujosruvų, odos nubrozdinimų, (tiriamojoje dalyje pažymėtų Nr. 1-7, 9, 10). Šie sužalojimai galėjo būti padaryti paros laikotarpiu iki mirties, tiek kartu, tiek atskirai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Išvados 1.2 p. nurodyta, kad poodinės kraujosruvos rankose (tiriamojoje dalyje pažymėtos Nr. 12-18) galėjo būti padarytos dviejų parų laikotarpiu iki mirties, tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Išvados 1.3 p. nurodyta, kad dešinio žando srities kraujosruva (tiriamojoje dalyje pažymėta Nr. 8), pakaušio srities sumušimas (tiriamojoje dalyje pažymėtas Nr. 11), kuris sietinas priežastiniu ryšiu su galvos smegenų kaktinių bei dešinės smilkininės skilčių sumušimo židiniais, galėjo būti padaryti per 1-2 savaičių laikotarpį iki mirties. Tarp šių sužalojimų ir mirties priežastinio ryšio nėra. Kraujosruva iš dešinio žando srities atitinka nežymų, o kraujosruva iš pakaušio srities su galvos smegenų sumušimu – sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Išvados 1.4 p. nurodyta, kad odos nubrozdinimas kairiojo kelio sąnario srityje (tiriamojoje dalyje pažymėta Nr. 19) galėjo būti padarytas prieš 3-7 paras iki mirties ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mąstą. Išvados 3 p. nurodyta, kad veido srities sužalojimai (tiriamojoje dalyje pažymėti Nr. 1-10, 12-18) padaryti kietais bukais riboto paviršiaus daiktais ir būdingi smūgių sudavimui rankomis ir/ar kojomis. Šie sužalojimai yra paaiškinami 17 smūgių sudavimu. Išvados 4 p. nurodyta, jog galimybė, kad R. K. galėjo būti suduoti smūgiai, dėl kurių nebuvo nustatyta kūno sužalojimų morfologinių požymių, neatmetama. Išvados 5 p. nurodyta, kad nustatyti sužalojimai paaiškinami pavieniais trauminiais poveikiais į atskiras kūno sritis. Objektyvių požymių (pvz., daugybinės masyvios susiliejančios kraujosruvos), galinčių patvirtinti, kad į tas pačias kūno vietas dviejų parų laikotarpiu iki mirties buvo suduodami po kelis ar po keliolika smūgių, nenustatyta. Išvados 6 p. nurodyta, kad turimais objektyviais duomenimis negalima pagrįsti, kad laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 2 d., 10.20 val., iki 2008 m. birželio 3 d., 18 val., R. K. galėjo būti suduoti ne mažiau kaip 95 smūgiai. Išvados 12 p. nurodyta, jog tikėtina, kad kraujosruvos dešiniame smilkinyje, skruoste, lūpose, kairiame žande (tiriamojoje dalyje pažymėta Nr. 1, 7, 9, 10) galėjo būti padarytos suduodant 4 smūgius kumščiais, o veido srities ir rankų sužalojimai (tiriamojoje dalyje pažymėta Nr. 2-6, 12-18) yra paaiškinami 12 smūgių apauta koja. Galimybė, kad vienas iš penkių sužalojimų, turinčių odos nubrozdinimų (tiriamojoje dalyje pažymėta Nr. 2-6), galėjo būti padarytas metant (ar suduodant smūgį) plytos nuolaužą, neatmetama. Sužalojimuose neatsispindi traumuojančių daiktų, paviršių požymiai, būdingi įrankių panaudojimui. Objektyvių duomenų, rodančių, kad nukentėjusysis buvo trypiamas kojomis ar ant jo kūno buvo šokinėjama, nėra. Išvados 13 p. nurodyta, kad pakaušio srities sumušimas (tiriamojoje dalyje pažymėta Nr. 11), kuris sietinas priežastiniu ryšiu su galvos smegenų kaktinių bei dešinės smilkininės skilčių sumušimo židiniais, galėjo būti padarytas griūnant ir atsitrenkiant pakaušio sritimi į kietą buką pagrindą. Odos nubrozdinimas kairio kelio sąnario srityje (tiriamojoje dalyje pažymėta Nr. 19) gali būti paaiškinamas atsitrenkimu į kietą buką paviršių. Išvados 23 p. nurodyta, kad bet kuris smūgis į veido sritį, padarant sužalojimus Nr. 1-7, 9, 10, galėjo sąlygoti galvos smegenų rotaciją, kietojo dangalo venos nutrūkimą ir kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, buvusiu mirties priežastimi. Išvados 27 p. nurodyta, kad skausmo pojūtis yra individualus. R. K. nustatyti kūno sužalojimai nepriskirtini prie sužalojimų, paprastai sukeliančių didelį fizinį skausmą.
Iš to, kas nurodoma komisijinės ekspertizės išvadoje, matosi, kad ji iš esmės patvirtina ikiteisminio tyrimo metu pateiktą teismo medicinos specialisto išvadą. Nors šiose išvadose ir yra kai kurių nesutapimų, tačiau faktiškai ekspertizės išvada specialisto išvadą tik patikslina ir papildo. Kolegija šiuo atveju remiasi būtent ekspertizės išvada, nes ją pateikė ekspertų komisija, be to, atliekant šią ekspertizę buvo padaryti dar ir papildomi histologiniai laboratoriniai tyrimai. Be to, komisijinės ekspertizės išvadą iš dalies patvirtina ir nuteistųjų E. M. ir E. S. parodymai, kuriuos jie davė pirmosios instancijos teismo posėdyje.
Komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvada paneigia ne tik kai kurias pirmosios instancijos teismo nuosprendyje dėstomas išvadas, bet ir dalį nuteistojo E. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentų. Buvo paneigta teismo išvada, kad sužalojimai R. K. buvo padaryti ne mažiau kaip 95 trauminiais poveikiais, o išvados 5 p. faktiškai paneigė netgi atskirų sužalojimų padarymo suduodant į tas pačias kūno vietas ne po vieną, o po kelis smūgius galimybę. Nenustatyta ir jokių duomenų, kad nukentėjusysis būtų buvęs trypiamas kojomis ar ant kūno būtų šokinėjama. R. K. sužalojimai buvo padaryti smūgiais rankomis ir spardant kojomis, tačiau ekspertai neatmetė galimybės, kad vienas iš galvos sužalojimų galėjo būti padarytas suduodant smūgį (metant) plytos nuolaužą. Ekspertizės išvada paneigia ir gynėjo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad R. K. mirtį galėjo sukelti tik vienintelis skersinės krypties trauminis poveikis į kairę galvos pusę, kad šio sužalojimo negalėjo padaryti E. M., nes plytos gabalu R. K. sudavė į pakaušį, be to, kad nukentėjusiojo mirčiai reikšmės galėjo turėti ir ankstesni sužalojimai, patirti prieš 4-14 parų iki mirties. Jau buvo nurodyta, kad ekspertai nustatė tik kelis sužalojimus, kurie R. K. galėjo būti padaryti iki kaltinime nurodyto laikotarpio, tarp šių sužalojimų kaip tik ir yra pakaušio srities sumušimas, tačiau jis buvo padarytas ne suduodant smūgį plyta, o pačiam nukentėjusiajam griūnant, be to, ekspertai priežastinį ryšį tarp R. K. anksčiau padarytų sužalojimų ir jo mirties kategoriškai atmetė. Plytos gabalu R. K. sužalojimas galėjo būti padarytas ne pakaušio, o veido srityje. Remiantis ta pačia ekspertizės išvada, dviejų parų laikotarpiu iki mirties R. K. galėjo būti padarytos kraujosruvos rankose ir tai patvirtina, kad nukentėjusysis tikrai buvo pradėtas mušti 2008 m. birželio 2 d. Tuo tarpu mirtį sukėlę galvos sužalojimai galėjo būti padaryti paros laikotarpiu iki mirties, t. y. 2008 m. birželio 3 d. Mirtį galėjo sukelti 9 ekspertizės išvadoje išvardinti veido srities sužalojimai, kurie tiek kartu, tiek atskirai įvertinti sunkiu sveikatos sutrikdymu, o tai reiškia, kad tarp visų tų sužalojimų ir nukentėjusiojo mirties buvo priežastinis ryšys. Iš visų R. K. nustatytų 19 sužalojimų atmetus tris, kurie buvo padaryti iki 2008 m. birželio 2 d., ir kurie mirčiai įtakos neturėjo, remiantis tuo pačiu ekspertizės aktu daroma išvada, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu R. K. iš viso buvo padaryta 16 kūno sužalojimų, tarp jų 9 galvos srityje ir 7 rankose. Visi tie sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius rankomis ir kojomis, o vienas iš sužalojimų galvos srityje – ir suduodant smūgį ar metant plytą.
Apeliaciniame skunde gynėjas dar nurodo, jog R. K. galėjo mušti ir kiti asmenys: S. M. Ž. G. bei M. D., o liudytojas E. K. pats pripažino, kad įvykio metu ir jis R. K. vieną kartą įspyrė. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta. Manyti, kad R. K. galėjo sužaloti, ar, juo labiau, padaryti jam sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, kiti asmenys, nėra pagrindo.Tokių duomenų, kad kaltinime nurodytu laiku R. K. būtų mušę S. M., Ž. G. ir M. D., byloje nėra, apie tai neparodė ne tik šie asmenys, bet ir patys nuteistieji. Liudytoju apklaustas E. K. teisme iš tikrųjų parodė, kad ir jis pats R. K. vieną kartą įspyrė į galvą, byloje yra netgi prokuroro nutarimas dėl E. K. tariamai 2008 m. birželio 2 d. R. K. suduotų smūgių į nosį ir skruostą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t.2, b. l. 7). Vis dėlto duomenų, kad E. K. irgi vartojo prieš nukentėjusįjį smurtą 2008 m. birželio 2-3 d. laikotarpiu, byloje, kolegijos nuomone, nėra. Iš bylos matosi, kad keleto apklausų ikiteisminio tyrimo metu E. K. neneigė ir pats anksčiau mušdavęs R. K., tačiau jis yra parodęs tik apie tai, kad įspirdavo nukentėjusiajam į šonus. Nors teisme jis ir pripažino, kad įspyrė į galvą, tačiau tos pačios apklausos metu aiškino, kad po to nukentėjusįjį dar dvi dienas mušė E. M. ir E. S.. Be to, galimybę, kad E. K. būtų padaręs nukentėjusiajam sužalojimus galvoje 2008 m. birželio 2 d., paneigia ta pati ekspertizės išvada apie tai, kad sužalojimai galvos srityje galėjo būti padaryti 1 paros iki mirties laikotarpiu, t. y. ne anksčiau negu birželio 3 d.
Ne tik komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvada, bet ir visuma kitų šiame nuosprendyje jau aptartų įrodymų patvirtina, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu sužalojimus, taip pat ir sukėlusius mirtį, bendrais veiksmais R. K. padarė tik nuteistieji E. M. ir E. S.. Tačiau dėl jau išdėstytų priežasčių nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.). Keičiama nuosprendžio nustatomoji dalis joje nurodant, kad nuteistieji E. M. ir E. S. nužudė R. K., bendrais veiksmais suduodami nukentėjusiajam smūgius rankomis, kojomis ir E. M. metant plytą iš viso ne mažiau kaip 16 smūgių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 str. kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant, ar sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistieji R. K. nužudė veikdami tiesiogine tyčia, o šios tyčios rūšies nekonkretizavo. Išdėstytais ir aptartais įrodymais nustatyta, kad tarp nuteistojo E. M. veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra priežastinis ryšys, o nuteistasis E. M., suduodamas smūgius rankomis ir kojomis bei metant plytos nuolaužą į nukentėjusiojo galvą, suprato, kad savo veika kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, numatė, kad gali atimti jam gyvybę, tokių veiksmų padarinių jis savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo, todėl daroma išvada, kad jis R. K. nužudė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia.
Apeliacinio skundo argumentai dėl nužudymą kvalifikuojančių požymių nustatymo iš dalies irgi pagrįsti. Apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad R. K. buvo nužudytas ne dėl chuliganiškų paskatų kolegija atmeta. Apeliantas skunde nurodo, kad E. M. padarytas nužudymas yra valstybės ir visuomenės toleruojamo jo tokio auklėjimo pasekmė, kadangi E. M. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme pripažino R. K. nužudęs dėl internete skelbiamo žiauraus vaizdo klipo poveikio, o dėl savo socialinės ir emocinės brandos atsilikimo jis negalėjo suvokti nusikalstamų chuliganiškų paskatų. Šie apelianto argumentai yra atmetami. Pirmiausia pažymėtina, kad nuteistasis E. M. niekada nebuvo parodęs, kad R. K. sumušė dėl kažkokio vaizdo klipo įtakos. Ikiteisminio tyrimo metu parodęs, kad vienu metu mušdamas nukentėjusįjį jis dainavo dainą „paslednyj raz“, tačiau šios aplinkybės teisme jis jau nepripažino. Bet kuriuo atveju daryti išvadą, kad nuteistasis E. M. R. K. nužudė dėl internete skelbiamo žiauraus vaizdo klipo poveikio nėra pagrindo ir dėl kitų priežasčių. Apeliacinės instancijos teisme apklausta teismo ekspertė psichologė V. Kučinskienė paaiškino, kad jokių ypatumų, kurie galėtų E. M. skirti nuo jo amžiaus paauglių, nebuvo nustatyta, jo intelektinis, emocinis ir socialinis išsivystymas atitinka amžiaus tarpsnį nuo 14 iki 15 metų. Internete esantys vaizdai galėjo kažkiek įtakoti jo veiksmus, tačiau tai nereiškia, kad jis negalėjo atskirti realybės nuo fantazijos, šiuo atveju E. M. suprato savo veiksmų esmę, viską darė sąmoningai ir tikslingai. Taigi šie ekspertės parodymai paneigia apelianto argumentus apie tai, kad E. M. dėl socialinės brandos atsilikimo nesuvokė savo chuliganiškų paskatų. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Būtent tokios aplinkybės ir nustatytos šioje byloje. Nuteistasis E. M. su nukentėjusiuoju asmeniškai nebuvo pažįstami, R. K. jis žinojo kaip valkataujantį žmogų, iš kurio galima pasityčioti. Kaltinime nurodytomis dienomis prie nukentėjusiojo jis prikibo be jokios priežasties. Kaip parodė pats nuteistasis E. M., jie su E. S. priėję prie nukentėjusiojo paprašė cigaretės, bet negavę pradėjo jį mušti, kitą dieną kartu su E. S. atėję pažiūrėti, ar nukentėjusysis gyvas, jį vėl mušė, o mušimo priežasties teismui paaiškinti negalėjo, nurodė, kad mušė šiaip, be jokios priežasties. Mušamas nukentėjusysis nieko nesakė ir neprašė jo nemušti, faktiškai jis net nesipriešino. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. K. E. M. mušė ne iš paskatų, kilusių dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, o nukentėjusįjį jis mušė bei metė plytą į jo galvą ir bendrais veiksmais su E. S. nukentėjusįjį nužudė be jokios dingsties, tai padarė tik dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių elgesio normų niekinimo ir siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams. Tai reiškia, kad nužudymą jis padarė dėl chuliganiškų paskatų, todėl teismas pagrįstai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 8 p.
Tuo tarpu nuteistojo E. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl teismo nustatyto kito kvalifikuojančio požymio - itin žiauraus nužudymo yra pagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas - tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokioms kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.). Nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz., nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį punktą, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Nustatydamas šį nužudymą kvalifikuojantį požymį teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad nukentėjusiajam buvo padaryta labai daug kūno sužalojimų, o nukentėjusysis buvo mušamas ilgą laiką, net dvi dienas. Teismo nuomone, visi nukentėjusiajam dviejų parų iki mirties laikotarpiu padaryti sužalojimai, tiek turėję įtakos, tiek ir tiesioginės įtakos mirčiai neturėję, patvirtina ypatingą kaltinamųjų žiaurumą. Tokia teismo išvada, kolegijos nuomone, yra nepagrįsta ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nepagrįstai buvo nurodęs, kad nukentėjusiajam buvo suduota net 95 smūgiai, kolegija nustatė, kad R. K. nuteistasis E. M. bendrai su E. S. sudavė tik ne mažiau kaip 16 smūgių. Įvertinus nukentėjusiajam žymiai mažesnį suduotų smūgių skaičių bei tai, kad nenustatyta, jog R. K. buvo trypiamas kojomis ar ant jo būtų šokinėjama, nukentėjusiojo nužudymas negali būti laikomas itin žiauriu. Be to, minėtoje komisijinėje teismo medicinos ekspertizės išvadoje nurodyta, kad R. K. nustatyti kūno sužalojimai nepriskiriami prie sužalojimų, paprastai sukeliančių didelį fizinį skausmą, o įvertinus nuteistųjų amžių, daryti išvadą, kad jie siekė nukentėjusiajam sukelti dideles fizines kančias, irgi nėra pagrindo. Faktiškai nuteistųjų smurto naudojimo prieš R. K. motyvą apima jų chuliganiškos paskatos. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Nuteistojo E. M. nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 129 str. 2 d. 6 p., 8 p. į BK 129 str. 2 d. 8 p. Vadovaujantis BPK 320 str. 5 d. nuostatomis, dėl tų pačių priežasčių nuteistojo E. S. nusikalstama veika taip pat perkvalifikuojama iš BK 129 str. 2 d. 6 p., 8 p. į BK 129 str. 2 d. 8 p.
Nuteistojo E. M. gynėjas apeliaciniame skunde neįvardija konkrečių BPK straipsnių pažeidimų, tačiau jis skunde nurodo, kad aptardamas ir vertindamas liudytojų D. G., E. G., Artūro ir A. I., S. M., M. D. parodymus, teismas nurodė tik tų įrodymų buvimo šaltinį, nurodydamas, kad šie liudytojai įvykio aplinkybių neprisimena, bet tyrimo metu davė teisingus parodymus ir juos tvirtina, tačiau kokie jų parodymai buvo teisingi, nuosprendyje nenurodyta. Šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyti ir šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos teisme apklausti liudytojai patvirtino. Tai, kad teismas, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d. nuostatomis, kitiems įrodymams patikrinti perskaitęs liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus nuosprendyje jų neišdėstė, nelaikoma esminiu BPK pažeidimu. Juo labiau, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai BPK 20 str. prasme įrodymu nelaikomi, o nuteistojo E. M. kaltę patvirtinantys teisme ištirti įrodymai nuosprendyje buvo išdėstyti. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka kolegija jokių kitų esminių BPK pažeidimų taip pat nenustatė.
Perkvalifikavus nuteistojo E. M. nusikalstamą veiką, apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas ir dėl nuteistajam E. M. paskirtos bausmės. Skiriant bausmę nepilnamečiui E. M., teismas atsižvelgia į visas BK 54 str. 2 d. nurodomas aplinkybes, taip pat vadovaujasi ir BK XI skyriaus normomis, nustatančiomis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. BK 90 str. 5 d. nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų. BK 91 str. 2-3 dalyse nurodyta, kad skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 str. 2 d. išvardintų aplinkybių, teismas atsižvelgia ir į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje.
Byloje nenustatyta nei nuteistojo E. M. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Nuteistojo E. M. gynėjo skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai nepripažino BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos E. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, yra nepagrįsti ir atmetami. Pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 str. 1 d. 2 p. prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Iš bylos matosi, kad, nuteistasis ne tik keitė parodymus, bet ir nepripažino bei iki šiol nepripažįsta netgi kai kurių esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, nurodydamas kad spardė nukentėjusiajam tik į šonus arba kojas. Nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad E. M. ne tik iš dalies pripažino kaltę, bet ir kritiškai nevertina savo poelgio, o tai rodo, kad dėl padaryto nusikaltimo jis nesigaili. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme nuteistasis E. M. iš viso ėmė neigti fizinio smurto naudojimą kaltinime nurodytu laiku, todėl gynėjo nurodomos E. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinti nėra jokio pagrindo. Skiriant bausmę kolegija vadovaujasi ir nuosprendyje išdėstytais pirmosios instancijos teismo motyvais dėl bausmės paskyrimo, įvertinama ir tai, kad nužudymą jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Vertinant E. M. asmenybę, pažymėtina, kad jis anksčiau nebuvo teistas ir nebaustas už administracinės teisės pažeidimus, iš esmės teigiamai charakterizuojamas, o tai rodo, kad jo antivisuomeninės nuostatos nėra susiformavę. Nors nuteistasis E. M. yra labai jauno amžiaus, nusikaltimo padarymo metu jis buvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio pagal BK 129 str. kyla baudžiamoji atsakomybė, jo socialinė branda atitinka jo amžių. Nustatyta, kad nepilnamečio E. M. gyvenimo ir auklėjimo sąlygos buvo normalios, jis augo pilnoje šeimoje, nors jam mokslas nesisekė, tačiau mokyklą jis lankė, o tėvai juo rūpinosi. Iš prie apeliacinio skundo pridėtos pažymos matosi, kad E. M. 2009 m. vasarą tikrai gydėsi Kulautuvos vaikų tuberkuliozės ligoninėje, tačiau duomenų apie tai, kad ši liga progresuotų ir kad dėl sveikatos būklės nuteistasis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės, byloje nėra. Nors nuteistojo E. M. nusikalstama veika ir perkvalifikuojama pašalinant vieną nužudymą kvalifikuojantį požymį bei nustatytas žymiai mažesnis nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičius, tačiau atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad nukentėjusysis buvo mušamas dvi dienas, nuteistajam E. M. skiriama reali sankcijos vidurkiui artima laisvės atėmimo bausmė. Pagal BK 92 str. 1 d. nuostatas nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Įstatymas nedraudžia taikyti BK 92 str. nepilnamečiui, padariusiam bet kokį nusikaltimą, tačiau tenkinti gynėjo prašymą atidėti nuteistajam E. M. paskirtos bausmės vykdymą pagrindo nėra. Kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, padarė išvadą, kad nuteistajam E. M. turi būti skiriama griežtesnė negu 4 metų laisvės atėmimo bausmė, todėl taikyti BK 92 str. nuostatas nėra teisinio pagrindo.
Dėl tų pačių aplinkybių ir kito nuteistojo E. S. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 129 str. 2 d. 6 p., 8 p. į BK 129 str. 2 d. 8 p., šiam nuteistajam paskirta bausmė taip pat švelninama.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nuosprendį pakeisti.
Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyti, kad nuteistieji E. M. ir E. S. nužudė R. K. bendrais veiksmais suduodami nukentėjusiajam rankomis, kojomis ir E. M. metant plytą iš viso ne mažiau kaip 16 smūgių.
Nuteistojo E. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 6 p., 8 p., į BK 129 str. 2 d. 8 p. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams, bausmę nustatant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.
Nuteistojo E. S. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 6 p., 8 p., į BK 129 str. 2 d. 8 p. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams, bausmę nustatant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.