Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

dalyvaujant pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovui prokurorui Remigijui Senkui,

atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Zarasų skyriaus, atstovui V. Č.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Zarasų skyriaus, uždarajai akcinei bendrovei „Turto plėtra“, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Givisa“, atstovaujamai uždarosios akcinės bendrovės „Administratoriai LT“, J. Š., R. J. V., tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. S., notarams Rūtai Palšauskienei, Romualdui Kundrotui dėl administracinių aktų , sandorių panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą, teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. Lietuvos įstatymų leidėjas nepateikia viešojo intereso apibrėžimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Taikant ABTĮ, viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542-13). Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, kurie pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, yra išimtinė valstybės nuosavybė, t. y. pareiškėjas kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei. Valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju interesu.

Siekiant išspręsti kilusį ginčą, būtina nustatyti, ar pagrįstai Sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalimi atkuriant nuosavybės teises J. Š. ir R. J. V., jiems buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam vandens telkinys – Kiečių ežeras. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo, kad šie asmenys turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį, o vandens telkiniai, į kurį jie turėjo teisę atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkami.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose: Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkte (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004-02-21 iki šiol), pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų valstybinės reikšmės vidaus vandenims, taip pat Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Pagal CK 4.7 straipsnio nuostatas, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 1997 m. liepos 23 d., 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims, pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, jog jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio 40 dalį, vanduo – aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip indentifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti įstatymu, o būtent Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktais (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28d.). Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Byloje esantis archyvinis dokumentas – 1927 m. gruodžio 28 d. Ežerėnų apskrities Paupinės valsčiaus Stelmužės seniūnijos mokesčiais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas (b. l. 54-56, t.1) patvirtina, jog Kiečių ežeras iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei, todėl jis pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą priskirtinas valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vandens įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28d., t. y. jau galiojo skundžiamų sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo dieną. Nepaisant to, kad Kiečių ežeras Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalies priėmimo dieną teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašytas į Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jo priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams ginčijamų sprendimų priėmimo dieną nustatė aukštesnės galios teisės aktas, t. y. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Tam, kad atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vienos iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų, tai yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr. 2014-12-29 nutartis Nr. A146-1353/2014).

Aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių bei teisinio reglamentavimo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kiečių ežeras, kuris, kaip lygiavertis turėtajam vandens telkiniui, buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn, ginčijamais sprendimais atkuriant nuosavybės teises J. Š. ir R. J. V., Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalies priėmimo dienai turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektu ir privatizuotas. Atsakovė- NŽT, priimdama ginčijamus sprendimus atkurti nuosavybės teises, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn, todėl ginčijami Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis (1.2.1 punktas) naikintini kaip savo turiniu prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pagal suformuotą teisminę praktiką, neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisiniai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui negali būti teikiamas prioritetas, o nustačius, kad ginčijami administraciniai sprendimai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas ir atsižvelgus į tai, kad teisėtų lūkesčių principas suponuoja, jog ginamos tik teisėtai įgytos teisės, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2008 m. vasario 20 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-59/2012).

Nustačius, kad Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalis buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, ir juos panaikinus, panaikinami ir jo pagrindu sudaryti bei notarine tvarka patvirtinti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo ir perdavimo sandoriai dėl Kiečių ežero perleidimo: – 2010 m. birželio 29 d. Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaro Romualdo Kundroto patvirtinta tarp J. Š. bei R. J. V. ir UAB „Givisa“ sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria parduotas ir perduotas bendrovės nuosavybėn žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Zarasų r., Imbrado sen., Kiečių k. , taip pat 2010 m. rugpjūčio 9 d. Kauno m. 5-ojo notarų biuro notarės Rūtos Palšauskienės patvirtinta tarp UAB „Givisa“, ir UAB „Turto plėtra“ sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje, bei žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje, kuria pardavėjas pardavė ir perdavė pirkėjui vandens ūkio paskirties bendrojo naudojimo vandens telkinių žemės sklypą 16,4547 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Zarasų r., Kiečių k. (Sutarties 2.1.5.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). Atsižvelgus į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinį, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis ežeras, priskiriamas valstybinės reikšmės vidaus vandenims, restitucija taikoma natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą turtą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, asmenims, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą, ar jų paveldėtojams pirkimo-pardavimo sandoriais perleidus turtą, restitucija šių asmenų atžvilgiu netaikoma (2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Analogiškas restituciją reguliuojančių teisės normų aiškinimas yra pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-837-525/2017). Sprendžiant restitucijos taikymo nagrinėjamoje byloje klausimą, atsižvelgiama į tai, kad neturėdami intereso disponuoti įgytu turtu ir išreiškę valią pakeisti turto rūšį, atsakovai J. Š. ir R. J. V. jiems priklausančias Kiečių ežero dalis perleido atsakovei UAB „Givisa“, o pastaroji – atsakovei UAB „Turto plėtra“. Remiantis restituciją reglamentuojančiomis teisės normomis ir atsižvelgus į jų taikymo aiškinimą, atsakovams J. Š. ir R. J. V. nuosavybės teisių atkūrimo procesas pripažįstamas baigtu, kadangi priešingu atveju šių asmens padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis); J. Š. ir R. J. V. nėra įpareigojami grąžinti atsakovei BUAB „Givisa“, o BUAB „Givisa“ – atsakovei UAB „Turto plėtra“ turėtų turto įsigijimo išlaidų; paskutinė turto įgijėja UAB „Turto plėtra“ įpareigojama Lietuvos valstybei grąžinti Kiečių ežerą (CK 1.80 straipsnio 2 ir 3 dalys, 6.145 straipsnis).

Teismui paduotame prašyme Prokuroras, pasisakydamas dėl restitucijos taikymo sąlygų, rėmėsi 2010 m. rugpjūčio 9 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties 6 dalies 6.3 punktu ir tvirtino, jog sutarties dalyviai susitarė, jog restitucijos taikymo atveju pardavėjas, t. y. BUAB „Givisa“, įsipareigoja grąžinti pirkėjui, t. y. UAB „Turto plėtra“, jo sumokėtą sumą ir visiškai atlyginti visus dėl to patirtus nuostolius. Prokuroras teigė, kad esant tokiam susitarimui, Lietuvos valstybė neturi pareigos sumokėti atsakovei UAB „Turto plėtra“ valstybei grąžinto vandens telkinio dalies įsigijimo išlaidų. Teismo posėdyje Prokuroras pakeitė savo poziciją, teigdamas, jog turto savininkui - atsakovei UAB „Turto plėtra“ Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT turėtų atlyginti valstybei grąžinamo turto vertę.

Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, J. Š. ir R. J. V. sąžiningumo įsigyjant ginčo žemės sklypą neginčijo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad šie asmenys būtų galėję numatyti su žemės sklypu susijusius sunkumus, pasinaudoti savo privilegijuota padėtimi, ar kokiu nors kitu būdu elgęsi neteisėtai. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pradėjo šį procesą, iš esmės siekdamas ištaisyti valdžios institucijų padarytą klaidą.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis skelbia, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, taikant Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, akcentuojama, kad bet koks valdžios institucijų trukdymas naudotis nuosavybe turi būti teisėtas, būtinas visuomenės interesams ir siekiant teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios būtų proporcingos siekiamam tikslui (2006 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Dogrusoz ir Aslan prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 1262/02) 27 par., 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 10373/05) 49-50 par., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 38 par.). Naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir siekti teisėto tikslo, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Privaloma užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų, o tokios teisingos pusiausvyros užtikrinimas yra būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra nebus užtikrinta, jei susijusiam asmeniui teks pernelyg didelė asmeninė našta (1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją (pareiškimai Nr. 7151/75 ir Nr. 7152/75) 69-74 par., 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumerescu prieš Rumuniją (pareiškimas Nr. 28342/95) 78 par., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 49 par.). Kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, kad senų pažeidimų atitaisymas nesukurtų naujos neproporcingos žalos. Kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į individualias bylos aplinkybes, kad asmenys, kurie sąžiningai įsigijo nuosavybę, nepatirtų atsakomybės naštos, teisėtai tenkančios valstybei, konfiskavusiai tą nuosavybę (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 50 par.). Bet kokios valstybės valdžios institucijos padarytos klaidos našta turi atitekti valstybei, o klaidos neturėtų būti ištaisomos nuo tų klaidų nukentėjusių asmenų sąskaita (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 70 par.). Konvencija turi būti taikoma ir aiškinama tokiu būdu, kad teisės ir laisvės, kurias ji garantuoja, būtų praktiškos ir efektyvios, o ne teorinės ir iliuzinės (2005 m. lapkričio 10 d. sprendimas byloje Leyla Sahin prieš Turkiją (pareiškimas Nr. 44774/98) 136 par.).

Dėl netinkamo valdžios institucijų veikimo panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų asmens teisių į nuosavybės apsaugą, asmens teisių į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o susijusiam fiziniam asmeniui turi būti taikomi minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai. Tokia pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant restitucijos klausimus dėl asmenų, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus (2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016). Valstybė, kurios nuosavybėn grįžta išimtine nuosavybės teise priklausantis ežeras, turi pareigą paskutiniam šio turto įgijėjui teisingai atlyginti paimamo turto vertę.

Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio inter alia atsižvelgtina į EŽTT jurisprudencijos nuostatas, kuriose pažymėta, kad kompensacijos sąlygos pagal atitinkamus įstatymus priklauso nuo vertinimo, ar ginčijama priemonė taikoma atsižvelgiant į reikiamą teisingą pusiausvyrą ir, svarbiausia, ar ji neužkrauna asmeniui neproporcingos naštos (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 65 par.). Nuosavybės atėmimas nesumokėjus pagrįstai su jos verte susijusios kompensacijos paprastai laikomas neproporcingu apribojimu, nepateisinamu Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio prasme. Vis dėlto ši nuostata neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais, nes teisėti „viešojo intereso“ tikslai gali pareikalauti atlyginti mažiau negu rinkos vertė (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 40 par.). Pusiausvyra paprastai būna pasiekiama tais atvejais, kai asmenims, iš kurių buvo atimta nuosavybė, sumokama tokia kompensacija, kuri yra pagrįstai susijusi su to turto rinkos verte, nustatyta turto nusavinimo metu (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 66 par.). Kompensacijos dėl nuosavybės teisės į žemę panaikinimo dydis turi būti skaičiuojamas pagal nuosavybės vertę jos praradimo dieną (2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07) 67 par.). Tokia EŽTT suformuota pozicija remiasi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016).

Atsakovė UAB „Turto plėtra“ teismui pateikė UAB „Ober-Haus“ atlikto nekilnojamojo turto (žemės sklypo- Kiečių ežero) vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bei ginčo žemės sklypo turto vertės nustatymo pažymą, pagal kurią vertinamo turto rinkos vertė yra 21600 eurų (b.l.95-123, t.2). Tiek teismo posėdyje dalyvavę pareiškėjo ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, bei NŽT atstovai, tiek atsakovė UAB „Turto plėtra“ sutinka, kad uždarajai akcinei bendrovei „Turto plėtra“ turėtų būti atlyginama paimamo turto vertė pagal minėto turto vertintojo (UAB „Ober-Haus“) nustatytą ginčo žemės sklypo vertę. Teisėjų kolegija minėtoje turto vertės nustatymo pažymoje nustatytą ginčo žemės sklypo rinkos vertę vertintina kaip nekeliančią abejonių ir leidžiančią spręsti dėl Kiečių ežero rinkos kainos, todėl sprendžia, kad atsakovei UAB „Turto plėtra“ iš valstybės priteistina 21600 Eur.

Panaikinus pareiškėjo prašymu prašomus panaikinti administracinius aktus ir sandorius, naikinama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartimi taikyta reikalavimų užtikrinimo priemonė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2, 4 punktais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjo prašymą tenkinti.

Panaikinti Utenos apskrities viršininko 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Panaikinti Utenos apskrities viršininko 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) 1.2.1 punktą.

Pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2010 m. birželio 29 d. Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaro Romualdo Kundroto patvirtintą tarp J. Š. bei R. J. V. ir uždarosios akcinės bendrovės „Givisa“ sudarytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo perdavimo-priėmimo aktą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria parduotas ir perduotas bendrovės nuosavybėn žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Zarasų r., Imbrado sen., Kiečių k.

Pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2010 m. rugpjūčio 9 d. Kauno m. 5-ojo notarų biuro notarės Rūtos Palšauskienės patvirtintą tarp uždarosios akcinės bendrovės „Givisa“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Turto plėtra“ sudarytą pirkimo-pardavimo sutarties dalį ( 2.1.5. punktą), notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo perdavimo-priėmimo akto, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) dalyje, dalį, kuria pardavėjas pardavė ir perdavė pirkėjui vandens ūkio paskirties bendrojo naudojimo vandens telkinių žemės sklypą 16,4547 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Zarasų r., Kiečių k.

- įpareigoti uždarąją akcinę bendrovę „Turto plėtra“ grąžinti Lietuvos valstybei jos nuosavybėn Kiečių ežerą, vandens ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Zarasų rajono savivaldybėje, Imbrado seniūnijoje, Kiečių kaime;

- priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 21600 Eur (dvidešimt vieną tūkstantį šešis šimtus eurų) uždarajai akcinei bendrovei „Turto plėtra“ turto įsigijimo išlaidų.

Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartimi taikytą reikalavimų užtikrinimo priemonę – draudimą uždarajai akcinei bendrovei „Turto plėtra“ parduoti ar kitaip perleisti nuosavybę į žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Zarasų rajono savivaldybėje, Imbrado seniūnijoje, Kiečių kaime.

Apie reikalavimų užtikrinimo priemonės panaikinimą, įsiteisėjus sprendimui, pranešti valstybės įmonei Registrų centrui, išsiunčiant sprendimo nuorašą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.