Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje S. S., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyventis (duomenys neskelbtini), išsiskyręs, devynių klasių išsilavinimo, dirbantis, neteistas, kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

S. S. 2018 m. lapkričio 30 d., apie 21.00 val., būdamas šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), konflikto metu priėjo prie O. K. ir abiem rankomis jį pastūmė, dėl ko O. K. galva – pakaušiu ir nugara trenkėsi į namo sieną, po ko paėmęs už striukės atlapų pargriovė O. K. ant žemės, prirėmė abiem keliais, kad neatsikeltų ir paėmęs dešinės rankos riešą pradėjo laužti, taip padarė nesunkų O. K. sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimais pakaušyje, kaktos kairėje pusėje, dešinės blauzdoje, nubrozdinimu viršutinės lūpos gleivinėje, kairės pusės IX-o šonkaulio lūžiu, dešinės pėdos II-o piršto vidurinės falangos lūžiu su kraujosruva II-ame piršte, ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamasis S. S. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino ir parodė, kad butas, kuriame jis gyvena su sūnumi, yra daugiaaukščio namo penktame aukšte. Jis matydavo, kad kai kurie namo gyventojai, tarp kurių buvo ir nukentėjusysis, išėję į lauką prie laiptinės rūko. Šiems asmenims jis pareikšdavo pastabas, nes rūkančiųjų dūmai per atvirą langą skverbdavosi į jo butą. Šiuo metu tikslaus laiko nepamena, tačiau galimai kaltinime nurodytu laiku atvykęs automobiliu prie savo gyvenamosios vietos automobilį priparkavo stovėjimo aikštelėje ir paėmęs du krepšius su pirkiniais ėjo link savo laiptinės. Praeidamas pastebėjo, kad lauke prie kitos laiptinės rūko nukentėjusysis. Kartu su juo buvo dar vienas vyriškis. Praeidamas paprašė jų nerūkyti. Nukentėjusysis jam atsakė, kad „tu čia negyveni ir neaiškinsi“, pasakė kelis necenzūrinius žodžius ir pakvietė jį prieiti ir pasikalbėti. Jam priėjus prie laiptinės jie apsižodžiavo ir nukentėjusysis, sugriebęs rankomis už jo striukės atlapų, spyrė jam į tarpukojį. Dėl gauto smūgio pajuto skausmą. Padėjęs pirkinius ant žemės nuo savęs atstūmė nukentėjusįjį, kuris per pusę žingsnio atsitraukė link sienos, tačiau galva ar kita kūno dalimi į sieną neatsitrenkė. Tada nukentėjusysis jį staigiai puolė smūgiuodamas į veidą, o su juo buvęs asmuo jį pradėjo tampyti už šono. Besistumdydami jie nulipo nuo prie laiptinės durų esančių laiptelių. Jis atstūmė nukentėjusįjį ir su juo buvusį asmenį, ir iš jų išsprūdo, tačiau nukentėjusysis toliau artinosi prie jo ir bandė smūgiuoti jam į veidą. Jis kelis kartus rankomis atstūmė nukentėjusįjį, kad šis prie jo nepriartėtų. Vienu metu jis sugriebė nukentėjusiojo ranką ir jį pargriovęs ant žemės ją užlaužė bei kairiu keliu prispaudęs jo kaklą, o dešiniu keliu – dubens kaulus jį prirėmė prie žemės. Laikydamas nukentėjusiojo riešą išsitraukė telefoną ir paskambinęs bendruoju pagalbos telefono Nr. 112 iškvietė policiją. Skambinant jis buvo pasilenkęs prie nukentėjusiojo, nes šis priešinosi ir kairiu keliu prispaudė jo kaklą, kad jis galėtų mažiau judėti. Nukentėjusysis, nutaikęs momentą, kai jis kalbėjo telefonu, dešiniu keliu kelis kartus sudavė į smilkinį. Kol atvažiavo policija jis laikė nukentėjusįjį prispaudęs prie žemės.

Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus kaltinamasis S. S. paaiškino, kad moka panaudoti kovinių imtynių veiksmus, nes anksčiau dirbo jėgos struktūrose, iš kurių buvo atleistas už pareigūno vardo diskreditavimą. Nukentėjusiojo rankos jis nelaužė, o ją buvo tik užsukęs. Prie žemės nukentėjusįjį buvo prirėmęs keliu dubens srityje. Ar tuo metu galėjo sulaužyti nukentėjusiojo šonkaulį, nežino. Mano, kad šonkaulis galėjo lūžti, kai nukentėjusysis nukrito ant žemės nelygaus paviršiaus. Jis nebuvo konflikto iniciatorius ir nukentėjusiojo atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo, bet nuo jo tik gynėsi. Kaip buvo sužalotas nukentėjusiojo kojos pirštas, pasakyti negali. Mano, kad pirštą nukentėjusysis galėjo užsigauti nulipdamas nuo laiptinės laiptelių, galėjo ir jis (S. S.) ant jo užlipti. Pirštą galėjo sužaloti ir su nukentėjusiuoju buvęs bei susistumdyme dalyvavęs asmuo. Su nukentėjusiuoju jis ėjo „pasikalbėti“, nes šis jį kvietė, o su kaimynais reikia bendrauti. Kilus susistumdymui jis (S. S.) neturėjo galimybės pasišalinti iš laiptinės, nes nukentėjusysis ir su juo buvęs asmuo jį puolė. Nukentėjusiojo ir gydymo įstaigos pareikštų civilinių ieškinių nepripažįsta.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis S. S. pateikė specialisto išvadą Nr. G4349/2018(01), kuri buvo prijungta prie ikiteisminio tyrimo medžiagos. Šioje išvadoje nurodyta, kad S. S. nustatytos poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose. Sužalojimai padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Labiausiai tikėtina, kad sužalojimai padaryti vienmomentiškai. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Kadangi sužalojimų vietose nėra užfiksavusių pėdsakų, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie įrankio formą, dydį, pasisakyti, sužalojimai buvo padaryti vienu ar keliais įrankiais, negalima. Sužalojimai yra nukentėjusiojo rankoms pasiekiamose kūno vietose, todėl tvirtinti ir paneigti, kad sužalojimai galėjo būti padaryti pačiam sau trenkiant ar griūnant ir atsitrenkiant pačiam į kietą buką daiktą, negalima. Sužalojimai padaryti 3-5 parų laikotarpyje iki apžiūros. Neatmetama galimybė, kad S. S. sužalojimo padarymo metu galėjo justi skausmą (b. l. 37)

Nukentėjusysis O. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2018 m. liepos ar rugpjūčio mėnesiais kaltinamasis pradėjo jam reikšti pretenzijas, kad jis lauke prie laiptinės rūko. Kadangi jis į kaltinamojo pageidavimus nerūkyti nekreipė dėmesio, tai šis pažadėjo jį aplieti vandeniu. 2018 m. lapkričio 30 d., apie 21.00 val., jis kartu su namo kaimynu rūkė lauke prie namo laiptinės. Prieš tai žiūrėdamas krepšinį buvo išgėręs gal 6 butelius alaus, tačiau apsvaigęs nesijautė. Po kurio laiko į kiemą atvažiavo kaltinamais. Pastatęs automobilį kaltinamasis prie jų priėjo ir pradėjo reikšti pretenzijas dėl rūkymo, liepė jam baigti rūkyti. Atsisakius vykdyti reikalavimus kaltinamasis jį pastūmė. Jis neišlaikė pusiausvyros ir galva bei pečiais atsitrenkė į namo sieną. Atsilošdamas instinktyviai pakėlė kojas ir kliudė kaltinamojo tarpkojį. Tada kaltinamasis sugriebė jį už atlapų, nutempė nuo laiptinės laipteliu, pargriovė ant žemės, prispaudė ir užlaužęs ranką telefonu iškvietė policijos pareigūnus. Prispaustas ant žemės jis gulėjo ant pilvo. Jautė didelį peties, alkūnės ir riešo skausmą. Tokioje padėtyje jis negalėjo pasiekti kaltinamojo ir jam suduoti. Kaltinamasis jį laikė prispaudęs, kol atvažiavo policijos pareigūnų automobilis. Nukentėjusiojo manymu kaltinamasis galėjo sulaužyti jo kojos pirštą, kai tempdamas nuo laiptinės ant jo užlipo, nes jis avėjo šlepetes. Šalia stovėjęs kaimynas viską matė, tačiau į konfliktą nesikišo. Jo šonkaulis galėjo lūžti tada, kai kaltinamasis visu savo svoriu buvo jį prispaudęs prie žemės (ant jo sėdėjo) ir laužė ranką. Įvykio metu buvo užsiregistravęs Vilniaus užimtumo centre. Jam buvo mokama apie 300 Eur pašalpą. Dėl patirtų sužalojimų ilgai negalėjo įsidarbinti statybų sektoriuje. Patirti lūžiai sugijo, tačiau jų vietas iki šiol maudžia, jaučia diskomfortą. Dėl jo atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų patyrė moralinę nuoskaudą ir prašo iš kaltinamojo jam priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis O. K. parodė, kad 2018 m. lapkričio 30 d., apie 21.00 val., jis stovėjo prie savo namo laiptinės adresu (duomenys neskelbtini), ir rūkė. Su juo kartu stovėjo kaimynas A. K., gyvenantis tame pačiame name. Po kurio laiko į namo kiemą automobiliu atvažiavo (duomenys neskelbtini) namo gyventojas S. S.. Automobilį jis pasistatė (duomenys neskelbtini) daugiabučio kieme. Tada keikdamasis ir agresyviai nusiteikęs priėjo prie jų ir pradėjo reikšti pretenzijas dėl rūkymo. Juos išvadino tešlagalviais, reikalavo baigti rūkyti, nes tabako dūmai neva pasiekia penktame aukšte esančio jo buto langus. Jis kaltinamajam atsakė, jog kokia gali būti smarvė, jeigu yra žiema ir visų butų langai yra uždaryti, o jeigu jam kas nepatinka, tai gali rašyti pareiškimą. Tokio pobūdžio pretenzijas S. S. reiškė ir anksčiau. Maždaug prieš mėnesį įvykus panašaus pobūdžio ginčui S. S. pažadėjo ant jo iš penkto aukšto išpilti kibirą šalto vandens. Jo atsakymas S. S. greičiausiai nepatiko ir S. S. abiem rankomis jį pastūmė į krūtinę. Jis neišlaikė pusiausvyros ir krisdamas atgal atsitrenkė galva į namo sieną. Kadangi jis tuo metu stovėjo prieš S. S., todėl krisdamas koja užkabino jam tarpukojį. Tada S. S. abiem rankomis griebė jį už striukės, nutempė nuo laiptinės laiptų ir pargriovęs ant žemės ant nugaros, pradėjo laužti dešinę ranką, todėl jis buvo priverstas apsiversti ant pilvo. S. S. užgriuvo ant jo savo kūnu ir jis negalėjo išsivaduoti. Tada išgirdo, kad jis kviečia policiją. Viso įvykio metu šalia stovėjo A. K. ir viską matė. Atvykę pareigūnai jį ir A. K. pristatė į policijos komisariatą, o S. S. parašė pareiškimą, kad neva jį užpuolė. Įvykio metu tiek jis, tiek A. K. buvo neblaivūs, tačiau įvykio aplinkybes atsimena puikiai. Dėl S. S. veiksmų patyrė odos nubrozdinimus pakaušyje, kaktoje, dešinėje blauzdoje, buvo nubrozdinta viršutinė lūpa. Jį laikydamas S. S. atsistojo batu ant jo dešinės pėdos pirštų. Kadangi jis buvo su šlepetėmis, tai sužalojo kojos antrą pirštą. Iš pradžių nejautė fizinio skausmo, tačiau kitą dieną po įvykio pastebėjo, kad pirštas yra pamėlynavęs ir patinęs. Taip pat pradėjo sunkiai kvėpuoti. Juto skausmą kosint. Skaudėjo kairės pusės nugarą, judant buvo girdimi traškėjimo garsai. Kadangi įvykis buvo penktadienį, į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyrių kreipėsi 2018 m. gruodžio 3 d. Ten patarė kreiptis į polikliniką, pasidaryti rentgeno nuotrauką, ką jis ir padarė. Jam buvo nustatytas kairės pusės IX-o šonkaulio lūžis, bei dešinės pėdos II-o piršto lūžis. Jis mano, kad šiuos sužalojimus patyrė, kai S. S. jį laikė užgulęs visu svoriu (jis yra stambaus kūno sudėjimo). Jis konflikto neprovokavo ir S. S. atžvilgiu smurto nenaudojo, o pats nukentėjo nuo jo veiksmų (b. l. 7). Analogiškus parodymus nukentėjusysis O. K. davė papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 8). Byloje esantys duomenys, alkotesterio kvitas patvirtina, kad 2018 m. lapkričio 30 d. 20.02 val. nukentėjusiojo O. K. organizme rasta 1.21 promilės alkoholio (b. l. 31).

Specialisto išvadoje Nr. G 4310/2018(01) nurodyta, kad O. K. padaryta odos nubrozdinimai pakaušyje, kaktos kairėje pusėje, dešinėje blauzdoje, nubrozdinimas viršutinės lūpos gleivinėje, kliniškai nustatyta kairės pusės IX-o šonkaulio lūžis, dešinės pėdos II-o piršto vidurinės falangos lūžis su kraujosruva II-ame piršte. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais). Kairės pusės IX-o šonkaulio lūžis, dešinės pėdos II-o piršto vidurinės falangos lūžis su kraujosruva II-ame piršte padaryti prieš kreipiantis medicinos pagalbos, kiti sužalojimai – prieš 1-3 paras iki apžiūros. Sužalojimai dėl šonkaulio ir pėdos pirštakaulio lūžių kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes sveikata dėl šių lūžių sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (b. l. 14).

Liudytojas A. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ir ikiteisminio tyrimo metu. Patvirtino, kad su nukentėjusiuoju yra kaimynai. Jie gyvena toje pačioje daugiabučio namo laiptinėje. 2018 m. lapkričio 30 d., po 21.00 val., kartu su nukentėjusiuoju O. K. jis stovėjo lauke prie namo laiptinės. O. K. rūkė. Tuo metu nekviečiamas prie jų priėjo anksčiau iš matymo matytas kaltinamasis S. S. ir pradėjo reikšti pretenzijas O. K. dėl rūkymo. Netrukus šių asmenų žodinis konfliktas peraugo į susistumdymą (muštynes). Kas pirmas sudavė smūgius ir kur pataikė, jis nematė. Netrukus A. S. pargriovė O. K. ant žemės, prispaudė ir užsuko jo ranką. Į susistumdymą jis nesikišo, nes nemoka muštis ir tik balsu prašė, kad vyrai nusiramintų. Jam bestovint prie laiptinės greitai atvažiavo policijos pareigūnai ir jį bei O. K. nuvežė į policijos komisariatą. Pripažino, kad įvykio metu jis buvo neblaivus, tačiau gerai atsimena, kad praeinančio laiptinę S. S. niekas nekvietė prieiti. S. S. pats priėjo ir pradėjo reikšti pretenzijas O. K.. Kiek pamena, tuo metu S. S. rankose nieko nesinešė.

Liudytojas policijos pareigūnas P. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, atsižvelgiant, kad nuo nagrinėjamo įvykio praėjo daug laiko, prašė pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu P. K. parodė, kad 2018 m. lapkričio 30 d. dirbant kartu su vyriausiąja patrule J. Z., apie 21.26 val. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus jie gavo pranešimą vykti į konfliktą adresu (duomenys neskelbtini). Atvykus minėtu adresu kieme pamatė, kad ant žemės guli vyras, kaip vėliau paaiškėjo O. K., o jį sulaikęs ir kojos keliu prispaudęs prie žemės laikė pranešėjas S. S.. Šalia prie laiptinės stovėjo dar vienas vyras A. K., kuris buvo akivaizdžiai neblaivus ir svirduliavo į šonus. S. S. paaiškino, kad jam grįžus namo prie laiptinės pastebėjo du galimai neblaivius rūkančius vyrus, kurių paprašė nerūkyti, nes jam į butą kyla dūmai. Vyrai į prašymą sureagavo labai piktai, pradėjo pranešėją vadinti necenzūriniais žodžiais bei grasino sugadinti jo automobilį, nenurodydami ką padarys. S. S. įspėjus ir dar sykį paprašius nusiraminti, O. K. jį puolė ir įspyrė vieną kartą į tarpukojį bei du kartus kumščiu sudavė į veido sritį, taip sukėlė fizinį skausmą. Šalia stovėjęs A. K. puolė S. S., įsikibo jam į rūbus ties pečiais ir bandė pargriauti ant žemės. S. S. sulaikė jį puolantį O. K., jį pargriovė ant žemės ir paskambino į policiją. Po S. S. dešiniąja akim matėsi patinimas bei ryškėjanti mėlynė. Kadangi S. S. medikų atsisakė, bet turėjo pretenzijų ir rašė pareiškimą, jie O. K. ir A. K. sulaikė bei pristatė į Vilniaus miesto 1-ąjį policijos komisariatą (b. l. 35-36). Analogiškus parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta policijos pareigūnė J. Z. (b. l. 33-34).

Motyvuojamoji dalis

Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas daro išvadą, jog kaltinamojo S. S. tyčiniai veiksmai nukentėjusiojo O. K. atžvilgiu ir šių veiksmų išdavoje nukentėjusiajam padaryti kūno sužalojimai sudaro BK 138 straipsnio 1 dalies sudėtį, nes šiais veiksmais buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Kaltinamasis S. S. laikėsi gynybinės pozicijos teigdamas, jog nagrinėjamo įvykio metu būtent nukentėjusysis O. K. siekė sutrikdyti jo sveikatą, t. y. baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę, nurodytą BK 28 straipsnio 2 dalyje, todėl gindamasis nuo nukentėjusiojo fizinio smurto galėjo jį sužaloti. Būtinosios ginties ribų jis neperžengė, todėl jo veikmuose nėra kaltės.

Kardinaliai priešingos pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą teisme laikėsi nukentėjusysis O. K.. Tvirtino, jog kaltinamasis sukėlė žodinį konfliktą, kuris peraugo į susitumdymą. Jis negalėjo pasipriešinti žymiai jaunesniam ir fiziškai tvirtesniam S. S., kuris jį sužalojo.

Nagrinėjamo įvykio kontekste kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymai sutampa tik toje dalyje, kad abu asmenys patvirtino, jog S. S. pareiškė O. K. pretenzijas dėl rūkymo. Kiti šių asmenų parodymai yra kardinaliai skirtingi. S. S. teigė, kad jis priėjo prie laiptinės stovinčio O. K. ir A. K., nes jie pakvietė jį prieti. Tvirtino, kad pirmas jam į tarpkojį spyrė O. K. ir sudavė kelis smūgius ranka jam į veidą. Gindamasis nuo O. K. smurto pargriovė jį ant žemės, nutempė nuo laiptinės laiptelių, prispaudė kojos keliu prie žemės ir užlaužęs jo ranką iškvietė policijos pareigūnus. S. S. taip pat tvirtino, kad liudytojas A. K. nebuvo pasyvus stebėtojas, o kartu su O. K. stengėsi jį sugriebti ir pargriauti. Nukentėjusysis O. K. tvirtino, kad S. S. nekviečiamas priėjo prie laiptinės, kur jis stovėjo kartu su A. K. ir rūkė, bei pradėjo reikšti pretenzijas ir jį pastūmė. Nukentėjusysis patvirtino, kad galėjo netyčia koja kliudyti S. S. tarpkojį, tačiau tik todėl, kad buvo pastumtas bei tuo metu kai buvo griaunamas ant žemės netyčia kliudyti S. S. veidą. Daugiau fizinio smurto jis nenaudojo ir negalėjo pasipriešinti fiziškai stipriam S. S..

Vertindamas į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų, liudytojų P. K. bei J. Z. parodymus, teismas atkreipia dėmesį, kad minėti liudytojai nematė konflikto ir jų parodymai duoti atsižvelgiant į pareiškėjo – kaltinamojo S. S. nurodytas faktines aplinkybes. Vienintelis liudytojas, kuris matė konfliktą, tai A. K.. Minėto asmens parodymai nėra labai informatyvūs, tačiau jis patvirtina nukentėjusiojo O. K. parodymus toje dalyje, kad laiptinę praeinančio S. S. niekas nekvietė prieiti. Kaltinamasis prie jų priėjo savo iniciatyva ir pradėjo O. K. reikšti pretenzijas dėl rūkymo. Liudytojas A. K. parodė, kad negali pasakyti, kas ir kam pirmas sudavė smūgį, tačiau kaip ir O. K. tvirtino, jog į susistumdymą jis nesikišo, nes buvo neblaivus, be to, nemoka muštis, tačiau jis matė, kaip S. S. pargriovė O. K. ant žemės, prispaudė ir užlaužė jo ranką.

BK 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Vertindamas surinktus įrodymus teismas sprendžia, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog kaltinamajam S. S. tikrai grėsė pavojingas, realus ar akivaizdus kėsinimasis į jo gyvybę ar sveikatą ir tai privalėjo suprasti pats S. S.. Įvertinus kaltinamojo ir nukentėjusiojo amžiaus skirtumą (S. S. (duomenys neskelbtini) metai, o O. K. (duomenys neskelbtini) metai), tai, kad O. K. įvykio metu buvo neblaivus, alkotesterio rodmenimis jam nustatytas 1.21 promilės girtumo laipsnis (b. l. 32), tai, kad S. S. anksčiau dirbo jėgos struktūrose ir yra fiziškai stipresnis už nukentėjusįjį O. K., todėl akivaizdu, kad S. S. padaryti veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu negali būti pripažįstami kaip būtinoji gintis. Teismo aptarti įrodymai patvirtina, jog kaltinamasis S. S. pirmas pradėjo provokuoti konfliktą prieidamas prie O. K., reikšdamas jam pretenzijas dėl rūkymo ir jį pastumdamas, o nukentėjusiojo atsakas, kliudymas S. S. koja buvo netyčinis. Tuo tarpu S. S. atsakas dėl nukentėjusio jam netyčia suduoto smūgio į kirkšnį nebuvo adekvatus. Teismo vertinimu, kaltinamojo atlikti veiksmai sulaikant O. K. nesuponuoja išvados, jog nukentėjusysis kėlė grėsmę S. S. ir nešalina jo atsakomybės už padarytus veiksmus. Bylą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių, kad S. S. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas, padariniai – specialisto išvadoje nustatyti kūno sužalojimai (b. l. 14-15), priežastinis ryšys tarp kaltinamojo veiksmų ir kilusių padarinių, bei subjektyvieji požymiai – tiesioginė neapibrėžta tyčia – kaltinamasis pastumdamas nukentėjusįjį, po to jį nutemdamas nuo laiptinės, pagriaudamas ant žemės, ant jo atsisėsdamas, keliu įsiremdamas į nukentėjusiojo šoną ir užlauždamas jo ranką suvokė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, nekonkretindamas juos numatė ir jų norėjo.

Skirdamas S. S. bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 55 straipsnio nuostatas. S. S. padarė vieną baigtą nesunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai asmeninio konflikto metu. S. S. dirba, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Teismas nenustatė S. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms teismas daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant S. S. laisvės apribojimo bausmę, kurios dydis turėtų būti mažesnis nei sankcijoje numatytas vidurkis.

Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl nukentėjusiojo O. K. gydymo išlaidų – 59,64 Eur, yra pagrįstas rašytiniais įrodymais, todėl tenkintinas pilnai. Ši suma priteistina iš S. S..

Pradėjus bylą nagrinėti teisme iki įrodymų tyrimo pradžios O. K. teismui pateikė civilinį ieškinį dėl jam padarytos 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir prašė šią pinigų sumą priteisti iš S. S..

Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje. Pagal šią teisės normą nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad skirtingai nuo turtinės žalos, neturtinės žalos dydžio tiksliai išreikšti pinigais ir tai pagrįsti įrodymais nėra įmanoma. Neturtinė žala yra laikoma bendraisiais nuostoliais, kurių dydis ne įrodinėjamas, o nustatomas teismo pagal tam tikrus nustatytus kriterijus. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus ir kt.). Imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais. Pagal juos reikalaujama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmenų teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise.

Nagrinėjamu atveju teismas O. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkina iš dalies. Spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą ir nustatydamas nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad dėl nesunkaus sveikatos sužalojimo, kuris sukėlė tam tikras pasekmes – lūžius bei kraujosruvas, O. K. jautė skausmą, taip pat diskomfortą ir nepatogumus bendraudamas su draugais bei šeimos nariais. S. S. O. K. sukėlė ne tik nesunkų sveikatos sužalojimą, tačiau ir moralinius išgyvenimus. O. K. reikalavimas iš S. S. priteisti piniginę išmoką neturtinei žalai atlyginti teismui yra suprantamas ir pateisinamas, tačiau jo reikalaujama 2 000 Eur suma akivaizdžiai neadekvati padarytam nusikaltimui ir atsiradusioms pasekmėms, todėl teismas ją mažina iki 1 000 Eur dydžio ir šią sumą priteisia iš S. S.. Sumažindamas civilinį ieškinį teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo sunkumo laipsnį (nesunkus nusikaltimas), kilusias pasekmes. Teismas neturi duomenų, kad O. K. patirtos traumos sukėlė tam tikras ilgai išliekančias pasekmes ar pablogino jo sveikatos būklę. Spręsdamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas vadovaujasi protingumo ir teisingumo principais bei teismų praktika tokios kategorijos baudžiamosiose bylose.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-305, 307-308 straipsniais,

nusprendžia:

S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirti 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, bausmės vykdymo laikotarpiu uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiuoju O. K. ir įpareigojant nuo 23.00 iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo S. S. kardomosios priemonės neskirti.

O. K. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir jo naudai iš S. S. priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir iš S. S. priteisti 57,64 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Išaiškinti S. S., kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1) be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.