Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Giedrės Kairienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. S. R. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Be kita ko, pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog skundžiamas Sprendimas turi labai neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą. Priimdamas skundžiamą Sprendimą atsakovas neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė, kad pareiškėjas nedirbo Bendrovėje ne dėl savo kaltės.

Atsižvelgiant į visa tai, Migracijos departamentas mano, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 23 d. sprendimo Nr. 24S172483, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760289614, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas yra Šri Lankos pilietis.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 2024 m. liepos 23 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 3) darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).

Įstatymo 50 straipsnio 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai <...> nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, kuris 2019 m. sausio 10 d. nutartyje, administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019, konstatavo, jog pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui, ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – Aprašas) 129² punktas numato, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte <...> nurodytais pagrindais <...> ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos <...> Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.

Pagal Aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „M“ tarpininkavimo raštu buvo įsipareigojusi sudaryti darbo sutartį su pareiškėju ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, todėl šio rašto pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760289614. Migracijos departamentas VSDFV informacinėje sistemoje 2024 m. liepos 22 d. atlikęs duomenų apie pareiškėją patikrinimą nustatė, kad pareiškėjas įmonėje UAB „M“ nedirba ir negauna jokių draudžiamų pajamų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad pareiškėjas su UAB „M“ nesudarė darbo sutarties, tai buvo pagrindas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760289614.

Migracijos departamentas, remdamasis VSDFV informacinėje sistemos duomenimis, nustatė, kad per visą turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį pareiškėjui nė karto nebuvo išmokėtas Prašyme ir Tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur. Pareiškėjas skunde iš esmės neneigia, kad jam nebuvo mokėtas Prašyme ir Tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis – 1386 Eur. Tačiau pareiškėjas dėl to kaltina darbdavį, kuris neįdarbino dėl ko teko pradėti ieškotis kito darbdavio bei pareiškėjas nurodo, kad turėjo asmeninių pragyvenimo lėšų. Savo teiginių patvirtinimui pareiškėjas į bylą jokių įrodymų nepateikė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjo nurodyti argumentai, be papildomų įrodymų, iš esmės yra teisiškai nereikšmingi. Svarbus faktas, kuris šioje byloje yra neginčijamai nustatytas, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta ir jam nebuvo mokamas Prašyme ir Tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, kas neatitinka anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimų ir sudaro savarankiškus pagrindus leidimo laikinai gyventi panaikinimui

Aprašo 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 papunktį pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA).

Nagrinėjamu atveju, ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 25 d. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo 2024 m. liepos 23 d. nustatytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – viena MMA (Įsakymo 1.3 papunktis). Nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA – 840 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).

Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, pareiškėjui sutartas darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas ir tai neatitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Ir tai buvo savarankiškas pagrindas panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Pareiškėjas skunde nurodė, jog turi asmeninių lėšų savo pragyvenimui, tačiau, kaip jau minėta, jų nedeklaravo ir jokių įrodymų apie turimas pragyvenimui pakankamas lėšas teismui nepateikė į bylą.

Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad skundžiamas Sprendimas turi neigiamas pasekmes pareiškėjui, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalėjo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Kaip jau nustatyta, pareiškėjas šių sąlygų neatitiko.

Teismas nagrinėjamo ginčo atveju nesutinka dėl Sprendime nustatyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto teisinio pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi, kuris sudaro prielaidas Migracijos departamentui ateityje atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Aprašo 80.3 p., Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.), taip pat prielaidas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, keista 2018 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 3K-128 14 punktą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Sprendime yra nurodyta, kad asmuo pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ketindamas dirbti Bendrovėje, į Bendrovę neįsidarbino, o atvykęs į Lietuvos Respubliką pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, ir tai yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Pažymėtina, kad situacija, kai su užsieniečiu nesudaroma darbo sutartis, leidimas laikinai gyventi naikinamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Migracijos departamentas šias aplinkybes įvertino, ir šiais pagrindais taip pat naikino išduotą leidimą laikinai gyventi.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB „M“, kad Bendrovė buvo išdavusi Tarpininkavimo raštą ir įsipareigojusi mokėti būtent 1 386 Eur darbo užmokestį. Tai, kad darbo sutartis buvo nesudaryta, nenustačius kitų aplinkybių, negali būti pagrindu išvadai, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo gyventi išdavimo, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą, neketino dirbti UAB „M“. Pareiškėjui su UAB „M“, išdavusia tarpininkavimo raštą, nesudarius darbo sutarties, yra pagrindas naikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Tačiau, Migracijos departamento nurodytos aplinkybės savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių duomenų, tokių aplinkybių nenurodė ir atsakovas atsiliepime į skundą, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios praktikos laikosi ir LVAT 2024 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1586-624/2024.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Sprendimo dalis dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu panaikinama.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismas vertina, jog nors ir panaikinus Departamento sprendimo dalį, sprendimas yra priimtas ne pareiškėjo naudai (leidimas laikinai gyventi lieka panaikintas), todėl jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1–2 punktais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. G. S. R. K. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 23 d. sprendimo Nr. 24S172483 dalį, kurioje nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760291836 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu.

Likusiose dalyse Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. 24S172483 palikti nepakeistą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.