Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „flyLAL-Lithuanian Airlines“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „flyLAL-Lithuanian Airlines“ skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja akcinė bendrovė „flyLAL – Lithuanian Airlines“ kreipėsi į teismą skundu prašydama panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės (toliau – Pakrančių apsaugos rinktinė) 2006-11-23 nutarimą įstatymo pažeidimo byloje Nr.02 ir bylą nutraukti.

Skunde pareiškėja nurodė, jog bendrovei paskirta 11000 Lt bauda už tai, kad 2006-10-26 11 val. 30 min. į Palangos oro uostą reisu TE-643 iš Hamburgo (reisinis skrydis) buvo atskraidintas užsienietis Turkijos pil. D.F., gim. (duomenys neskelbtini), Vokietijos kelionės dokumentas Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenantis Vokietijoje, be Lietuvos Respublikos vizos, kai ji yra būtina. Pareiškėja savo reikalavimą grindė pažeistomis procesinės ir materialinės teisės normomis. Skunde teismui nurodė, kad netinkamai informavus apie bylos nagrinėjimą, nevertinus jos parengto rašytinio paaiškinimo, atsakovo priimtas nutarimas jos atžvilgiu negali būti laikomas teisėtu. Pareiškėja paaiškino, kad atsakomybė oro vežėjui kyla tada, kai vežėjas pažeidžia pareigą užtikrinti, kad įvežamas į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užsienietis turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Kelionės dokumentas yra užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje ir prie kelionės dokumentų nepriskirtina viza. Pareiškėja pažymėjo, kad analogiškos pozicijos, jog „kelionės dokumento" sąvoka neturi būti aiškinama plečiamai, į šią sąvoka įtraukiant ir vizas, patvirtina Civilinės aviacijos administracija, Užsienio reikalų ministerija bei Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos. Asmuo turi būti laikomas įvežtu, kai jis kirto valstybės sieną per veikiančius pasienio kontrolės punktus. Pareiškėjos manymu, ji pareigą užtikrinti, kad įvežamas į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užsienietis turėtų kelionės dokumentus įvykdė, nes priimdama į skrydį keleivį Turkijos pil. D.F. patikrino jo kelionės dokumentą, kuris atvykimo į Palangos oro uostą metu buvo galiojantis.

Atsakovė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nurodė, Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo byla buvo išnagrinėta nepažeidžiant procesinių normų. Pareiškėjai 2006-11-16 išsiųstas raštas, kuriame informuota apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Raštas 2006-11-16 išsiųstas faksu, o 2006-11-17 paštu, tai yra prieš penkias darbo dienas iki bylos nagrinėjimo. Atsakovė pažymėjo, kad akcinės bendrovės „flyLAL – Lithuanian Airlines“ paaiškinimas dėl bylos su prašymu nutraukti bylą gautas tik 2006-11-27, tai yra išnagrinėjus bylą. Atsakovė teigė, jog pareiškėja neteisingai interpretuoja teisės aktų normas. Atsakovės nuomone, Transporto veiklos pagrindų įstatymas parengtas ir apima ES teisės aktų, tarptautinių teisės normų bei Lietuvos Respublikos teisės aktų visumą, reglamentuojančią vežėjų atsakomybę už neteisėtai į šalį įvežamus keleivius. Pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymą vežėjui atsakomybė kyla už tai, kad įvežant keleivį nepasirūpino keleivio įvažiavimui būtinų dokumentų turėjimu. Toks pasirūpinimas turėtų vykti prieš įlaipinant keleivius į orlaivį. Atsakovė nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad oro vežėjui patikrinus kelionės dokumentą pasibaigia jos prievolė. Atsakovė teigė, kad viza yra neatsiejama kelionės dokumento dalis, remiantis Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedo „Formalumų mažinimas“ 3.40 punktu. Šiuo aspektu atsakovė nesutiko su pareiškėjos aiškinimu, kas yra įvežimas į Lietuvos Respubliką. Pasak atsakovės, keliaujant orlaiviais formaliai valstybės siena kertama įskrendant į Lietuvos oro erdvę, tačiau pasienio tikrinimas atliekamas valstybės teritorijoje įsteigtame pasienio kontrolės punkte.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjos akcinės bendrovės „flyLAL – Lithuanian Airlines“ skundą patenkino iš dalies, panaikino skundžiamą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės 2006-11-23 nutarimą Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo byloje Nr.02, kuriuo akcinei bendrovei „flyLAL – Lithuanian Airlines“ pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą paskirta įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje numatyta 11.000 Lt bauda, ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo tai pačiai institucijai.

Teismas nurodė, jog Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra pateikta vežėjo tikrintinų kelionės dokumentų samprata. Pagal ją, tokiais dokumentais laikytini kelionės dokumentai, reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną. Tai reiškia, kad tai yra dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai (šios tarnybos pareigūnams) praleisti arba nepraleisti keleivį per (šiuo atveju oro uosto) dokumentų kontrolės punktą, t. y. šioje sampratoje yra išskiriamas (akcentuojamas) kelionės dokumentų pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną atsirasti aspektas. Tokia samprata (jos aiškinimas) neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse, pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento (užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento) dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną. Teismo nuomone, byloje neginčijamai yra nustatyta, kad pareiškėjos į Lietuvos Respublikos teritoriją atskraidintas Turkijos pilietis D.F. neturėjo galiojančios vizos, leidžiančios jam kirsti Lietuvos valstybės sieną, ir dėl to atsakovo pareigūnų nebuvo praleistas per oro uosto dokumentų kontrolės punktą. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus tai, teismo nuomone, reiškia, jog Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio taikymo prasme jis neturėjo kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog Transporto veiklos pagrindų įstatymo 23 straipsnis reglamentuoja, kad proceso šalims ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki bylos nagrinėjimo raštu pranešama apie nustatytus šio Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje arba 20 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus, bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, taip pat pasiūloma susipažinti su bylos medžiaga, raštu pateikti paaiškinimus. Teismas akcentavo, kad iš byloje surinktų rašytinių įrodymų matyti, jog atsakovės Pakrančių apsaugos rinktinės 2006 lapkričio 16 d. raštu Nr.21/23-15 „Dėl įstatymo pažeidimo bylų nagrinėjimo“ pareiškėja akcinė bendrovė „flyLAL – Lithuanian Airlines“ informuota, kad 2006 m. lapkričio 23 d. 11 val. 00 min. Pakrančių apsaugos rinktinės Palangos užkardoje (Bangų g. 1 , Palanga) užkardos pareigūnas nagrinės Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo bylą Nr. 02 „Dėl atvykimo be reikiamų kelionės dokumentų“, 2006 m. spalio 26 d. nustačius, kad akcinės bendrovės „flyLAL – Lithuanian Airlines“ lėktuvu atgabentas Turkijos pilietis D.F., neužtikrinant, kad jis turėtų reikiamus kelionės dokumentus. Skundžiamas nutarimas Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo byloje Nr. 02 buvo priimtas 2006 lapkričio 23 d. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad byla išnagrinėta pažeidžiant procesines normas, nes pranešimas proceso šaliai akcinei bendrovei „flyLAL – Lithuanian Airlines“ išsiųstas prieš 4 darbo dienas iki bylos nagrinėjimo (šiuo atveju 5 darbo dienų terminas, teismo vertinimu, turėjo būti pradedamas skaičiuoti nuo 2006 m. lapkričio 17 d., vadovaujantis bendraisiais procesinių terminų skaičiavimo pagrindais, o 2006 lapkričio 18-19 d. buvo poilsio dienos). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad akcinės bendrovės „flyLAL – Lithuanian Airlines“ transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo byla išnagrinėta netinkamai informavus proceso šalį, todėl atsakovės Pakrančių apsaugos rinktinės nutarimas priimtas 2006-11-23 byloje Nr. 02 negali būti pripažintas teisėtu. Nutarimas naikintinas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

Teismas taip pat akcentavo, kad oro vežėjas akcinė bendrovė „flyLAL – Lithuanian Airlines“ patraukta atsakomybėn už Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimą. Šis įstatymas nustato transporto viešojo administravimo, vežėjų (operatorių) ir transporto infrastruktūros valdytojų veiklos, valstybės pagalbos plėtojant transporto infrastruktūrą ir jos valdymo bendruosius principus, transporto infrastruktūros valdytojų teisinį statusą, jų santykius su transporto infrastruktūros savininkais bei naudotojais, visuomenės aptarnavimo įsipareigojimų, saugaus eismo užtikrinimo ir kitų su transporto veikla susijusių santykių reglamentavimo pagrindus. Teismo nuomone, įstatymas vežėjams, padariusiems teisės pažeidimą numatytą minėto įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje, numato administracinę atsakomybę, nes kaip apibrėžta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 2 straipsnyje, Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų yra šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai dėl administracinių teisės pažeidimų. Atsižvelgdamas į tai, teismas išaiškino, jog teisinė atsakomybė yra glaudžiai susijusi su valstybinės prievartos vartojimu, pasireiškiančiu tam tikrų asmens teisių ir laisvių ribojimu, o administracinės atsakomybės pagrindus nustato įstatymai. Įstatymo leidėjas įstatymais nustato administracinės atsakomybės atvejus – konkrečius teisės pažeidimus, už juos taikomas kaltiems asmenims administracines nuobaudas ir jų skyrimo tvarką. Transporto veiklos pagrindų įstatyme įstatymo leidėjas numatė vežėjui ekonomines sankcijas – baudas. Tačiau Transporto veiklos pagrindų įstatyme neišsamiai reglamentuota įstatymo pažeidimų bylų teisena, nenumatyta atsakomybė už procesinių normų pažeidimą, todėl teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju taiko administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos analogiją (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 5 dalis).

Atsižvelgdamas į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjant akcinės bendrovės „flyLAL – Lithuanian Airlines“ Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo bylą buvo padaryta esminių procesinių pažeidimų, todėl skundžiamas nutarimas negali būti teisėtas. Nagrinėjant bylą turi būti paisoma asmens, traukiamo atsakomybėn, teisių, numatytų Transporto veiklos pagrindų įstatymo trečiame skirsnyje. Todėl teismas Transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimo bylą perdacė nagrinėti iš naujo tai pačiai institucijai, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 124 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės 2006 m. lapkričio 23 d. nutarimą Nr. 02 panaikinti ir bylą nutraukti. Apeliacinį skundą pareiškėja grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėja paaiškina, kad sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikinti ginčijamą atsakovo nutarimą kaip neteisėtą dėl esminių procesinių pažeidimų, ji negali sutikti su skundžiama teismo sprendimo dalimi, kuria teismas bylą grąžino atsakovui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjos įsitikinimu, toks teismo sprendimas negali būti įgyvendintas, nes tai pažeistų Transporto veiklos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas bei Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą principą, reiškiantį, jog įstatymas vienodai galioja visiems, nepriklausomai nuo to, ar tai valstybės institucija ar privatus asmuo.

2. Atsakovo išimtinė teisė tikrinti ar užsienietis atitinka visas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 7 straipsnyje nustatytas sąlygas tam, kad jis būtų įleistas į Lietuvos Respubliką, yra įtvirtinta šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje, 9 straipsnio 2 punkte, o kartu ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 7 straipsnyje. Nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktai nesuteikia teisės privačiam subjektui – vežėjui – reikalauti iš užsieniečių pateikti vizas, santuokos liudijimus ar išrašus iš sąskaitų, kuriuos turi teisę išsireikalauti iš užsieniečio tik atsakovas pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos 7 straipsnį. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas savo sprendimu netinkamai plečiamai išaiškindamas Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies normą ir suponuodamas papildomą įstatyme nenumatytą prievolę pareiškėjai užtikrinti ne tik tai, kad į Lietuvos Respubliką įvežamas keleivis turėtų kelionės dokumentą, bet ir Lietuvos Respublikos vizą, perkėlė valstybės institucijų pareigas privačiam subjektui – pareiškėjai.

3. Kaip teigia pareiškėja, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą panaikinti atsakovo nutarimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo tai pačiai institucijai grindė Administracinių bylų teisenos įstatymo 124 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Tačiau, pasak pareiškėjos, ši Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostata nėra pagrindas grąžinti nagrinėti bylą iš naujo atsakovui. Byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo nutarimą priėmusiai institucijai pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 124 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir tik tuo atveju, kai reikia atlikti papildomą bylos aplinkybių tyrimą ar kai dėl kitų priežasčių teismas nesiima pats keisti veikos kvalifikavimo. Priežastį, dėl kurios priimamas toks sprendimas, teismas privalėjo nurodyti motyvuotoje nutartyje, kaip įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovas nurodo, kad pripažįsta, ir neneigia, jog suklydo skaičiuodamas 5 darbo dienų terminą, skirtą pranešimo apie bylos nagrinėjimą išsiuntimui, nors ir laiko, jog šis pažeidimas neturėjo įtakos apelianto teisėms. Atsakovas taip pat pažymi, jog sutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo padaryta išvada, kad „byla išnagrinėta pažeidžiant procesines normas, nes pranešimas AB „flyLAL -Lithuanian Airines " išsiųstas prieš 4 darbo dienas iki bylos nagrinėjimo <...>". Vykdant anksčiau minėtą Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą, pasibaigus Transporto veiklos pagrindų įstatymo 28 straipsnio l dalyje nustatytam apskundimo terminui, Pasienio apsaugos rinktinės Palangos užkarda buvo pasirengusi iš naujo nagrinėti Įstatymo pažeidimo bylą Nr. 02, tačiau pareiškėja pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundė.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. vasario 27 d. nutartyje (Administracinė byla Nr. A(11)-223/2007) pažymėjo, jog pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo l ir 2 dalyse pateiktą vežėjo tikrintinų kelionės dokumentų sampratą, „kelionės dokumentais laikytini kelionės dokumentai, reikalingi Įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną. Tai reiškia, kad tai yra dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas VSAT praleisti arba nepraleisti keleivi per (šiuo atveju oro uosto) dokumentų kontrolės punktą, t.y. šioje sampratoje yra išskiriamas (akcentuojamas) kelionės dokumentų pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną atsirasti aspektas. Tokia samprata (jos aiškinimas) neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 2 str. 10 ir 33 dalyse, pagal kurią viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento (užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento) dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną. Kolegija pažymi, kad minėtas kelionės dokumentų pakankamumo aspektas apima šių sąvokų visumą."

3. Vizų išdavimo pasienio kontrolės punkte tvarka bei sąlygos išdėstytos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 „Dėl dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, taip pat ir vizos išdavimo pasienio kontrolės punktuose, buvimo Lietuvos Respublikoje turint vizą laiko pratęsimo, vizos panaikinimo, kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų akreditavimo taisyklių patvirtinimo (Žin. 2004, Nr. 136-4961) patvirtintų taisyklių VI dalyje, kurios 86 punkte nurodyta sąlygų, kurioms esant pasienio kontrolės punkte gali būti išduota viza, visuma, t.y. užsienietis dėl objektyvių priežasčių negalėjo iš anksto kreiptis dėl vizos išdavinio užsienyje (86.1 punktas); pateikia dokumentus, patvirtinančius nenumatytas ir būtinas priežastis atvykti į Lietuvos Respubliką (86.2 punktas); atitinka Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 7 straipsnio l, 3-5 dalyse nustatytas įleidimo į Lietuvos Respubliką sąlygas (86.3 punktas), o 88 punktas skelbia, kad „Viza pasienio kontrolės punkte gali būti išduota, jeigu VSAT yra pateiktas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (URM) arba Migracijos departamento (MD) raštiškas prašymas". Anot atsakovo, 2006-10-26 pasienio tikrinimo metu pareiškėjos į Lietuvos Respublikos teritoriją atskraidintas Turkijos pilietis Din Fikri nenurodė jokių objektyvių išankstinio nesikreipimo dėl vizos priežasčių bei nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių nenumatytas ir būtinas priežastis atvykti į Lietuvos Respubliką. Nebuvo ir URM ar MD raštiško prašymo išduoti piliečiui vizą, todėl, nesant pagrindo, vizos išdavimo klausimas šiam piliečiui svarstomas nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnyje, taikymo sąlygų.

Pagal Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnį (2005-05-19 įstatymo Nr. X-214 redakcija), vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais arba kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais bei užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką (1 d.). Jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį (2 d.). Vežėjui bauda neskiriama, jeigu: 1) vežamas užsienietis siekia prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“; 2) vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką; 3) Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad užsieniečio kelionės dokumentas, kuris reikalingas įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, yra suklastotas (3 d.).

Aiškinant nurodyto straipsnio taikymą pažymėtina, kad jis yra skirtas visų transporto rūšių (tarp jų ir oro transporto) vežėjams (Transporto veiklos pagrindų įstatymo 5 str.). Todėl šio straipsnio nuostatos be jokių išlygų dėl tam tikros (šiuo atveju oro) transporto rūšies specifikos taikytinos ir pareiškėjui.

Kolegija pažymi, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse yra pateikta vežėjo tikrintinų kelionės dokumentų samprata. Pagal ją, tokiais dokumentais laikytini „kelionės dokumentai, reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną“. Tai reiškia, kad tai yra dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai (šios tarnybos pareigūnams) praleisti arba nepraleisti keleivį per (šiuo atveju oro uosto) dokumentų kontrolės punktą, t. y. šioje sampratoje yra išskiriamas (akcentuojamas) kelionės dokumentų pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną atsirasti aspektas. Tokia samprata (jos aiškinimas) neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse, pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento (užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento) dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną. Kolegija pažymi, kad minėtas kelionės dokumentų pakankamumo aspektas apima šių sąvokų visumą.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad tokia minėtų teisės normų aiškinimo bei taikymo teisminė praktika yra suformuota ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos išnagrinėtose bylose ( administracinė byla Nr. A11 - 223/07; Nr. ⁸ – 1060/07 ).

Byloje yra nustatyta, kad Turkijos pilietis neturėjo galiojančios vizos, leidžiančios jam kirsti Lietuvos valstybės sieną ir dėl to atsakovo pareigūnų nebuvo praleistas per oro uosto dokumentų kontrolės punktą. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus tai reiškia, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio taikymo prasme jis neturėjo kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

Kaip minėta, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje yra numatytos vežėjo atleidimo nuo minėtos atsakomybės sąlygos. Viena iš jų, kuri yra nustatyta Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte, numato galimybę neskirti vežėjui baudos, „jeigu vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką“.

Iš šios teisės normos matyti, kad įrodinėjimo našta yra nustatyta vežėjui bei yra nustatytos aplinkybės, kurias jis turi įrodyti, kad atsirastų prielaidos jį atleisti nuo atsakomybės. Iš aplinkybių, kurias turi įrodyti vežėjas pobūdžio, matyti, kad jos yra susijusios su nustatymu fakto, jog vežėjas atliko veiksmus, kurie, atsižvelgiant į kelionės pobūdį ir sąlygas, buvo pakankami vežėjui konstatuoti, jog keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

Apibendrinant darytina išvada, kad pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnį, vežėjui yra nustatyta pareiga prieš įvežant keleivį į Lietuvos Respubliką įsitikinti, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką bei kad vežėjas nuo šios atsakomybės gali būti atleistas, jei įrodo, jog šiai pareigai įvykdyti, atliko veiksmus, kurie buvo pakankami konstatuoti, jog keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

Dėl ko apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad pareiškėjas neturi pareigos prieš įveždamas keleivį į Lietuvos Respubliką įsitikinti, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką arba , kad tai turi atlikti kiti subjektai ( oro uosto, pasienio kontrolės tarnybos ir pan. ), yra nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teismui nepateikė įrodymų, kad prieš įveždamas keleivį į Lietuvos Respubliką, atliko veiksmus, kurie buvo pakankami konstatuoti, jog keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.

Nepagrįstas ir tas apeliacinio skundo argumentas, kuriuo teigiama, kad byla turėjo būti nutraukta, o ne grąžinta iš naujo nagrinėti atsakovui, nes yra pasibaigęs, 1 mėnesio terminas baudai skirti.

Iš Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo matyti, kad jame nėra nustatyti patraukimo už šio įstatymo pažeidimus senaties terminai, t. y. terminai per kuriuos asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn nuo pažeidimo padarymo dienos ir kuriems pasibaigus tokios atsakomybės taikymas tampa nebegalimu.

Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės sienos apsaugos tarnyba bylas nagrinėja ir baudas skiria ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos. Iš šios teisės normos matyti, kad ji patraukimo už šio įstatymo pažeidimus senaties terminų nenustato taip pat, o tik nustato procesinio pobūdžio terminą, per kurį turi būti išnagrinėta pati byla. Šios išvados teisingumą patvirtina ir paties Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 21 straipsnio preambulės pavadinimas – „ Įstatymo pažeidimo protokolas ir bylų nagrinėjimo terminai“. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyto 1 mėnesio termino, kaip naikinamojo ( senaties ) termino, kuriam pasibaigus yra nebegalima asmens patraukti atsakomybėn, yra nepagrįsti.

Kaip minėta Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatyme nėra nustatyti patraukimo už šio įstatymo pažeidimus senaties terminai. Ši aplinkybė sąlygoja, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostatomis dėl galimybės teismui taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, šiems teisiniams santykiams, kiek tai susiję su patraukimo už Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo pažeidimus senaties terminais, yra taikytinos Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 straipsnio nuostatos, kurios reglamentuoja administracinių nuobaudų skyrimo senaties terminus.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 straipsnio 4 dalimi, nutarimo panaikinimas teismine tvarka yra pagrindas senaties terminus pradėti skaičiuoti iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo akcinės bendrovės „fly LAL-Lithuanian Airlines“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.