- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-01
- Bylos Nr.
- I-6918-244/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01527-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- J. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas J. K. skunde (b. l. 1-7) prašė teismo priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Kalėjimas), 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Paaiškino, kad jis nuo 2014-12-10 iki 2015-11-24 buvo laikomas Kalėjimo kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas teisės aktuose įtvirtintas minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Kalėjimo kamerose nuolat buvo šalta, tamsu, tvyro drėgmė ir pelėsiai, nuo sienų luposi dažai, krito tinkas, o dušas nebuvo techniškai tvarkingas. Anot pareiškėjo, sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamosiose kamerose, skleidė nemalonų kvapą, kuris įsiskverbdavo ir į džiovinamus drabužius. Kamerose nėra įrengtos ventiliacijos, spintų asmeniniams daiktams susidėti. Kalėjimo administracija neišduodavo nuteistiesiems valymo priemonių, išskyrus ūkinį muilą ir sodą. Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjime asmenų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis – asmenys verčiami nusirengti šaltame ore, o jų daiktai laikomi nešvariose dėžėse. Tokias kalinimo sąlygas pareiškėjas vertino kaip tyčiojimąsi, baudimą kankinant, nepagrįstą laisvės atėmimo bausmės griežtinimą. Nurodė, kad neturtinė žala jam pasireiškė patirtais dvasiniais išgyvenimais, emociniu sukrėtimu, depresija bei gyvenimo kokybės pablogėjimu. Todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 ir 6.250 straipsniais, Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsniu, Europos pilietinių ir politinių teisių paktu, Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, pareiškėjas prašė priteisti jam 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 34-42) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovė nurodė, kad Kalėjimas yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, todėl Kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui. Į Kalėjimą asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti nėra teisinio pagrindo.
Nurodė, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kuriose kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai, Kalėjimo administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova bei išduodamas švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius.
Kalėjime laikomi asmenys yra nuolat stebimi siekiant įgyvendinti jų elgesio kontrolę, užkardyti konfliktines situacijas bei užtikrinti jų saugumą. Dėl to Kalėjimo kamerų duryse yra įrengtos stebėjimo akutės bei įdiegtos kitos specialiosios priemonės. Pareigūnai, bendraudami su nuteistaisiais ar suimtaisiais laikosi nustatytų etikos taisyklių bei bendrųjų mandagumo bei etikos reikalavimų.
Už tvarkos palaikymą kamerose atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda) visą laiką yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Kalėjimas buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013-12-30 su UAB „Dezinfa“, nuo 2015 metų vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.
Remontas Kalėjimo kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Taip pat visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Sanitarinis mazgas yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kas atitinka teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus.
Pažymėjo, kad Kalėjimo kamerose įrengti vėdinimui pritaikyti langai, leidžiantys vėdinti kameras natūraliu būdu per langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010) 24 punkte įtvirtintus reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarkos savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Pareiškėjo skundas grindžiamas ne įrodymais, o abstrakčiais argumentais, samprotavimais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką, nepagrindžiamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydis. Tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Kalėjimo pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimas prašė teismo priteisti iš pareiškėjo 5,88 euro bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant su bylos nagrinėjimu susijusią medžiagą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Pareiškėjas skundo padavimo metu buvo laikomas Alytaus pataisos namuose, todėl nagrinėjant šią bylą turi būti vadovaujamasi aukščiau išdėstytomis taisyklėmis. Taigi pareiškėjas turi pareigą detaliai apibūdinti teisės aktų neatitinkančias kalinimo sąlygas, o kalinimo įstaiga privalo pateikti įrodymus paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.
Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinami teisės aktuose įtvirtinti minimalaus ploto reikalavimai vienam asmeniui. Minimalų kameros plotą vienam asmeniui nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Prie atsiliepimo į pareiškėjo skundą, atsakovės atstovas pridėjo duomenis apie pareiškėjo judėjimą jo buvimo Kalėjime metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų kiekį. Įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Kalėjime buvo su pertraukomis laikomas nuo 2014-12-10 iki 2015-11-14. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,43 kv. m iki 42,33 kv. m. Pareiškėjui tekdavo nuo
1,835 kv. m iki 34,27 kv. m ploto. Iš viso 100 dienų pareiškėjas buvo laikomas minėto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad Kalėjimo kamerų sienos dažnai buvo pasidengusios pelėsiu, o Kalėjimo administracija neišduodavo reikiamo valymo inventoriaus, išskyrus ūkinį muilą ir sodą. HN 76:2010 (galiojusioje iki 2015-11-01) 56 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Taip pat Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172) 109 punkte nustatyta, kad suimtieji privalo kamerose palaikyti tvarką ir švarą. Atsiliepime į skundą, atsakovas paaiškino, kad iš nuteistųjų yra reikalaujama palaikyti švarą kamerose, taip pat į kameras yra išduodamos tam skirtos priemonės. Pareiškėjas šios aplinkybės neginčijo, nurodydamas, kad yra išduodamas ūkinis muilas bei soda. Todėl negalima pripažinti, kad Kalėjimo administracija pažeidė teisės aktų reikalavimus, susijusius su švaros palaikymu kamerose.
Anot pareiškėjo, Kalėjimo kamerose nuolat tvyrojo drėgmė, buvo pažeidinėjamos teisės aktuose įtvirtintos temperatūros bei apšvietimo normos. Santykinės oro drėgmės, apšvietos bei oro temperatūros normos buvo įtvirtintos HN 76:2010. Minėto teisės akto 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. 26 to paties teisės akto punkte pateikiami leistini santykinės oro drėgmės bei temperatūros dydžiai: leistina oro temperatūra šiltuoju ir šaltuoju metų laiku yra nuo 18 ⁰C iki 28 ⁰C, leistina santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku – nuo 35 % iki 65 %, o šaltuoju metų laiku nuo 35% iki 60 %.
Atsakovės atstovas pateikė teismui Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 47-135), kuriuose pateikti Kalėjimo kamerose atliktų santykinės oro drėgmės, temperatūros bei apšvietimo matavimų rezultatai. Iš pateiktų patikrinimo aktų matyti, kad kameroje Nr. 158 (pareiškėjas laikytas nuo 2015-02-18 iki 2015-04-14, patikra atlikta 2015-02-13 ir 2015-08-18 (b. l. 68)) ir kameroje Nr. 111 (pareiškėjas laikytas 2015-05-20, patikra atlikta 2015-04-27, 2015-04-29 ir 2015-05-05 (b. l. 93)), santykinė oro drėgmė, temperatūros bei apšvietimo normos atitiko teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus. Taip pat kameroje Nr. 404 (pareiškėjas laikytas nuo 2015-10-02 iki 2015-10-04), patikrinimo, atlikto 2015-09-16, 2015-09-23 ir 2015-09-29 metu nustatyta, kad apšvietimas atitiko teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus (b. l. 117-118), o 2015-09-30 ir 2015-10-07 vykdyto patikrinimo metu nustatyta, kad santykinės oro drėgmės ir temperatūros normos atitiko teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus (b. l. 119).
Pažymėtina, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Tokiu atveju LVAT rėmėsi atsakovės pateiktais patikrinimo aktais eilėje kitų kamerų. Nagrinėjamu atveju, atsakovė pateikė eilę Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, parengtų pareiškėjo buvimo Kalėjime laikotarpiu, kuriuose nėra nustatyta pažeidimų, susijusių su santykinės oro drėgmės, apšvietimo ar temperatūros normomis. Teismo vertinimu, negalima situacija, kuomet tame pačiame pastate esančiose kamerose kardinaliai skiriasi temperatūra bei drėgmė. Taip pat byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamos oro temperatūros, drėgmės ar apšvietimo trūkumo pareiškėjas būtų susirgęs ar kitaip pablogėjusi jo sveikata. Todėl negalima besąlygiškai sutikti su pareiškėjo nurodytomis aplinkybės, susijusiomis su nuolatiniais apšvietimo, drėgmės ar temperatūros normų pažeidimais.
Kaip vieną iš pagrindų neturtinei žalai priteisti, pareiškėjas nurodė Kalėjimo kamerų būklę – esantį pelėsį bei atsilupusius dažus. HN 76:2010 56 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Taip pat to paties teisės akto 62 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimo aktų matyti, kad Kameroje Nr. 106 (pareiškėjas laikytas 2014-12-10, patikrinimas atliktas 2014-09-01 ir 2014-09-12) pelėsio požymių nenustatyta, tačiau užfiksuoti nuo sienų besilupantys dažai (b. l. 64). Taip pat kameroje Nr. 334 (pareiškėjas laikytas nuo 2015-07-09 iki 2015-07-21, patikrinimas atliktas 2015-04-27, 2015-04-29 ir 2015-05-05 (b. l. 93-94)) ir kameroje Nr. 397 (pareiškėjas laikytas nuo 2015-10-13 iki 2015-11-16, patikrinimas atliktas 2015-10-08, 2015-10-22, 2015-10-27 ir 2015-10-29 (b. l. 115)) pelėsio požymių nenustatyta, tačiau taip pat užfiksuoti nuo sienų besilupantys dažai. Nuo sienų besilupantys dažai nustatyti ir kameroje Nr. 158 (pareiškėjas laikytas nuo 2015-02-18 iki 2015-04-14, patikrinimas atliktas 2015-02-13 ir 2015-02-18 (b. l. 68)) bei kameroje Nr. 404 (pareiškėjas laikytas nuo 2015-10-02 iki 2015-10-04, patikrinimas atliktas 2015-09-16, 2015-09-23 ir 2015-09-29 (b. l. 119)). Iš pateiktų duomenų matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė pelėsio požymių tikrintose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tačiau matyti, kad pareiškėjo teiginiai dėl laikymo kamerose, kuriose nuo sienų lupasi dažai yra pagrįsti, todėl negalima sutikti, kad Kalėjimo administracija laikosi HN 76:2010 62 punkto reikalavimo remontą kamerose atlikti pagal poreikį. Todėl šis pažeidimas laikomas nustatytu ir į jį bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.
Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimo administracija neišduoda reikiamų valymo priemonių, išskyrus ūkinį muilą ir sodą. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems išduodama šluota, samtis, kibiras ir kalcinuota soda. Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigė, jog išduodama kalcinuota soda, skirta kriauklių bei tualetų valymui. Taip pat nenurodė kitokių valymo priemonių, kurios, jo nuomone, turėjo būti išduodamos. Todėl, vadovaujantis minėta LVAT suformuluota įrodymų naštos paskirstymo bylose dėl kalinimo sąlygų taisykle, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Kalėjimo administracijos veiksmų, susijusių su valymo priemonių išdavimu.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad Kalėjimo kamerose išduodama patalynė nebuvo tinkamai dezinfekuojama. HN 76:2010 65 punkte įtvirtinta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Atsakovės atstovo pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu nustatyta, kad Kalėjime minkštasis inventorius, čiužiniai, pagalvės, antklodės dezinfekuojami dezinfekcijos kamerose, o dezinfekcijos duomenys nurodomi dezinfekcijos kameros darbo žurnale, kuriame nurodoma, iš kur paimami nukenksminami daiktai, dezinfekavimo data, atsakingo darbuotojo parašas (b. l. 47, 80). Dėl to, negalima sutikti su pareiškėjo teiginiais dėl netinkamai dezinfekuojamo minkštojo inventoriaus.
Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimo kamerose įrengti sanitariniai mazgai neužtikrina pakankamo asmenų privatumo bei neužkerta kelio blogam kvapui. Vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 16.5 papunkčiu, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, kad Kalėjimo kamerose sanitariniai mazgai atitinką šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Vadovaujantis naujausia LVAT praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A257-442/2016, 2016-05-10 sprendimą administracinėje byloje Nr. A986-756/2016). Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.
Anot pareiškėjo, ventiliacija Kalėjimo kamerose neveikia. HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimo kamerų langai yra pritaikyti vėdinimui. Pareiškėjas skunde neginčijo, kad langai yra pritaikyti vėdinimui, nenurodė, kad kitokiu būdu jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą, įsileisti oro. Todėl teismas nesutinka, kad teisės aktų reikalavimai, susiję su kamerų vėdinimu buvo pažeisti.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Kalėjimo administracija nevykdo savo pareigos aprūpinti Kalėjime laikomus asmenis reikiamais baldais. Kamerų įrengimą reglamentuojančių Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.6-14.8 punktuose numatyta, kad tardymo izoliatorių kameroje privalo būti prie grindų pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsakovės atstovė nurodė, kad visose kamerose yra stalai, suolai, lentynos maisto produktams, higienos priemonėms susidėti, tačiau dėl nedidelio kamerų ploto įrengti papildomų spintelių, lentynų daiktams laikyti nėra galimybių. Teismo vertinimu, būtinųjų baldų trūkumas negali būti pateisinamas mažu kameros plotu. Teisinis reguliavimas įpareigoja pataisos įstaigas užtikrinti tinkamas kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygas, todėl kameros turi būti tokio dydžio, kad jų ploto pakaktų ne tik jose laikomiems asmenims, bet ir būtiniems baldams. Jeigu šis reikalavimas būtų užtikrintas, problemų dėl būtinųjų baldų trūkumo nekiltų, o jose laikomiems asmenims užtektų vietos asmeniniams daiktams laikyti. Todėl į šį pažeidimą bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Kalėjime atliekamos asmens apžiūros pažeidžia asmens garbę ir orumą. Jos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, asmenys turėdavo nusirengti iki apatinių rūbų, esant žemai oro temperatūrai, o jų daiktai sudedami į nešvarias dėžes. Kratos ir apžiūros laisvės atėmimo vietose pareiškėjo buvimo Kalėjime metu buvo atliekamos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130. Šio teisės akto 154 punkte, nustatyta, kad visuminė asmens krata atliekama atskiroje patalpoje. Prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama. Po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Visi turimi daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Šiuo atveju pareiškėjas neapibūdino antisanitarinių kratos atlikimo sąlygų, o tik nurodė, kad kratos atlikimo patalpoje oro temperatūra buvo šalta bei asmens daiktai sudedami į nešvarią dėžę. Tokį veiksmą pareiškėjas traktavo kaip išsityčiojimą iš asmens ir jo daiktų. Pažymėtina, kad šie daiktai nebuvo konfiskuojami ar gadinami, o tik laikinai sudėti į plastikinę dėžę, kol bus atlikta asmens ir jo daiktų apžiūra. Kratos ir apžiūros yra atliekamos siekiant užtikrinti, kad nuteistieji laisvės atėmimo vietoje neturėtų su savimi uždraustų daiktų, tarp jų ir narkotinių medžiagų, ginklų. Pagrindinis kratų ir apžiūrų tikslas yra užtikrinti kalinamų asmenų, pareigūnų ir kitų laisvės atėmimo vietoje dirbančių asmenų saugumą.
Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė jokių kitų kratos elementų, kuriais buvo pažeista jo garbė ir orumas. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo nuomone pagrįsti argumentai dėl asmens apžiūros atlikimo vėsiose, nešvariose patalpose, dedant daiktus į nešvarią dėžę, gali būti laikomi pakankamai intensyviais nepatogumais, galinčiais būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje neginčijamai nustatyta, kad ne visą laiko, praleisto Kalėjime dalį, pareiškėjui buvo užtikrinta jo teisė būti kalinimam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto ir higienos reikalavimus. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas patyrė nepatogumų dėl nepakankamo reikiamų baldų kiekio bei neremontuojamų kamerų ir privatumo neužtikrinančio sanitarinio mazgo. Todėl pripažintina, kad jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į tai, kad kalinimo laikotarpiu pareiškėjas buvo išlaikomas valstybės lėšomis, ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų).
Atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsakovės atstovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje.
Iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. pvz. LVAT 2011-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012-01-20 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). LVAT, spręsdamas klausimus, susijusius su bylinėjimosi išlaidomis, ne kartą pažymėjo, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius ABTĮ 56 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. LVAT 2012-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Atlyginimo tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 5,88 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia remiantis Atlyginimo tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovės atstovas realiai patyrė nurodytas išlaidas už kopijų parengimą.
Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu
nusprendžia:
Pareiškėjo J. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti J. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą, priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.