Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 35000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b.l. 8) ir teismo posėdyje nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. vasario 12 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 3-ojo lokalinio sektoriaus 9 būryje ir uždarosios zonos kamerų tipo patalpų kameroje kankinančiomis, žiauriomis, žeminančiomis orumą sąlygomis. Tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose (tiek bendrabučio tipo, tiek kamerų tipo patalpose) jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose reglamentuota gyvenamojo ploto norma, tai ribojo pareiškėjo judėjimą, tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, dėl to pareiškėjui teko daug nervintis, patirti stresą, jautė orumo pažeminimą, trūko privatumo ir pan. Nurodė, kad kamerų tipo patalpų kameroje buvo drėgna, šalta, matėsi pelėsis. Kalėdamas kamerų tipo patalpų kameroje pasivaikščioti buvo vedamas tik vieną valandą per dieną, nors jam, kaip priklausančiam paprastajai nuteistųjų grupei, priklausė pusantros valandos pasivaikščiojimas gryname ore. Pažymėjo, kad pagal Europos Komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis reikalavimus, suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip aštuonias valandas per dieną praleisti gryname ore, to paties reikalauja ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 3 straipsnis. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 35 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime į skundą (b. l.16-21) ir papildomuose paaiškinimuose (b.l. 78-79) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK kalėjo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. vasario 19 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 2-931 pareiškėjas nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrio 9 gyvenamąją patalpą, kurioje reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kalėjo ir kamerų tipo patalpose Nr. 5 ir 15. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atlikinėjo paprastosios grupės sąlygomis. Pabrėžė, kad Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros, santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui įstaiga išduoda elektrinius šildytuvus, ventiliatorius. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Pelėsis pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje galėjo atsirasti dėl paties pareiškėjo ar kitų nuteistųjų netinkamai vykdomos pareigos tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Įstaigos administraciją ar kitas institucijas dėl kamerų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, sienų ir lubų būklės, atsakovas neturi, ginčo gyvenamosios patalpos vertinamuoju laikotarpiu Visuomenės sveikatos centro specialistų nebuvo tikrintos. Nuo 2016 m. vasario mėn. 3 –jame sektoriuje pradėtas būrių gyvenamųjų patalpų rekonstravimas į kamerų tipo patalpas. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 146 straipsnio 2 dalį (galiojusią ginčui aktualiu metu redakciją) baudos arba drausmes izoliatoriuose ir karceriuose laikomų nuteistųjų teisė pasivaikščioti ribojama iki 1 valandos. Pareiškėjas pripažino, kad, kalėdamas kamerų tipo patalpoje, kasdien buvo vedamas apsivaikščioti gryname ore, todėl galiojančių teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Kalėdamas Pravieniškių PN-AK, į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų sąlygų pataisos namuose pareiškėjas nesikreipė, todėl jo nurodyti argumentai dėl dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos, nesaugumo jausmo yra nepagrįsti. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Į teismo posėdį neatvyko atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, atstovas, apie teismo posėdį jam pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jam nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinus jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. vasario 12 d., t.y. kalinant gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, neužtikrinant higienos reikalavimų bei tinkamo pasivaikščiojimo gryname ore laiko.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui.

Į bylą atsakovo atstovas pateikė duomenis patvirtinančius, kad į Pravieniškių PN-AK pareiškėjas atvyko 2015 m. rugpjūčio 13 d. (b.l. 22). Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 2-931 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 9 – 92 brigados 9 gyvenamosios patalpos 2 A lovą (b.l.24-25). Šios gyvenamosios patalpos gyvenamasis plotas yra 33,92 kv.m. (b.l. 27,85), joje įrengtos 6 miegamosios vietos (b.l. 24), todėl pareiškėjui, kalint šioje gyvenamojoje patalpoje, teko 5,65 kv.m. gyvenamojo ploto.

Laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 5, kurioje įrengtos 6 miegamosios vietos, šios gyvenamosios patalpos plotas 14,61 kv.m. (b.l. 26-27,86), todėl vienam nuteistajam šioje kameroje teko 2,4 kv.m.

Nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas gyveno kameroje Nr. 15, kurios gyvenamasis plotas 19,04 kv.m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje kameroje teko 4,76 kv. m. (b.l. 26-27,86).

Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad gavo atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą, sutiko su šiame atsiliepime nurodytais duomenimis apie jo gyvenamąsias vietas, jų plotus bei jose įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių, todėl teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.

Akivaizdu, kad, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 10 d. kalint kameroje Nr. 5 šioje kameroje Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nurodyta vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma buvo pažeista, todėl šiame kontekste yra pagrindas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su netinkama kamerų temperatūra, santykine oro drėgme, tvirtino, kad jose matėsi pelėsis.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija galiojusi iki 2015-11-01)) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 76:2010 26 p., pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28°C, santykinė drėgmė 35-65, oro judėjimo greitis – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų periodu turi būti 18-22°C, santykinė drėgmė 35-60, oro judėjimo greitis – 0,05-0,15 m/s.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 56 punktą gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 56 p.).

Analogiškos nuostatos įtvirtintos nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 16 ir 39 punktuose.

Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie kamerų tipo patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir sienų bei lubų būklės atitiktį nurodytiems Higienos normų reikalavimams, nurodė, kad pareiškėjo buvimo metu šių kamerų Visuomenės sveikatos centro specialistai netikrino (b.l.78-80), tačiau vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN - AK pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose Nr. 5 ir 15 nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu jo nurodytų faktų dėl netinkamos kamerų oro temperatūros, drėgmės bei pelėsio pareiškėjo buvimo minėtose kamerose laikotarpiu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl jo argumentai dėl netinkamos kamerų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės bei pelėsio, pareiškėjo kalinimo šiose kamerose metu atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl per trumpo pasivaikščiojimo gryname ore suteikimo. Tvirtino, kad vienos valandos pasivaikščiojimo laikas prieštarauja tarptautiniams teisės aktams, kuriuose nurodyta, jog suimtasis ar nuteistasis turi praleisti lauke ne mažiaus kaip aštuonias valandas per dieną.

Nuteistųjų teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjas reikalavimą dėl pusantros valandos trunkančio pasivaikščiojimo suteikimo jam kalint kamerų tipo patalpose grindė BVK 85 straipsnio nuostatomis, tvirtindamas, kad, kalint kamerų tipo patalpose, jam, kaip paprastajai nuteistųjų grupei priskirtam nuteistajam, turėjo būti suteikiamas pusantros valandos pasivaikščiojimas gryname ore.

Pagal BVK 84 straipsnį nuteistieji kalėjimuose skirstomi į paprastąją ir drausmės grupes.

Kalėjimuose kalinčių paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų teise apibrėžia BVK 85 straipsnis, kurio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta teisė gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai pagal gydytojų išvadą – dvi valandas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu metu bausmę atliko ne kalėjime, o pataisos namuose, jis buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei (b.l. 23,78-79, 82), kurių teises nustato BVK 75 straipsnis, todėl pareiškėjo argumentai dėl BVK 85 str. nuostatų jo atžvilgiu taikymo atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad BVK 75 straipsnyje paprastosios grupės nuteistųjų teisė kasdien pasivaikščioti pusantros valandos nėra įtvirtinta, nes jai priskirti nuteistieji pagal galiojantį teisinį reglamentavimą gyvenamosiose patalpose nėra rakinami, jie turi teisę pasivaikščioti Pataisos įstaigos direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku savo būrio patalpose, lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse ir pan. (b.l. 78-79,28-30).

Paprastajai grupei priskirtam nuteistajam, už drausmės pažeidimus patalpintam į baudos ar drausmės izoliatorių ar karcerį, taikomos BVK 146 straipsnio 2 dalies (akto redakcija galiojusi pareiškėjo kalėjimo kamerose metu (nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d.) nuostatos, suteikiančios teisę kasdien į vienos valandos pasivaikščiojimą.

Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas patenka į asmenų, kuriems pagal Higienos normos HN 76:2010 11 punkto nuostatas privalo būti sudarytos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą kategorijai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovo atstovą, prašydamas suteikti ilgesnės trukmės pasivaikščiojimą, o šis tokio prašymo netenkinęs, todėl suteikti jam ilgesnį pasivaikščiojimą atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo teiginys, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui, atmestinas.

Byloje esantys duomenys apie pareiškėjo sveikatą (b.l. 46,48-55), patvirtina, kad į Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus pareiškėjas yra kreipęsis dėl krūtinės sumušimo, lėtinio bronchito, lėtinio gastrito paūmėjimo ir pan., tačiau šių sveikatos sutrikimų su netinkamomis kalinimo sąlygomis (galimai neteisėtais atsakovo atstovo veiksmais (neveikimu) pareiškėjas nesiejo, be to, tokiais sveikatos sutrikimais skundžiasi ir laisvėje esantys asmenys, todėl negalimas konstatavimas, kad nurodyti sveikatos sutrikimai buvo sąlygoti netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK. Į Psichologinės tarnybos specialistus ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų keliamų nepatogumų, pareiškėjas nesikreipė (b.l. 39). Įvertinus aukščiau išdėstytą, spręstina, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad neužtikrinus reglamentuotos gyvenamojo ploto normos pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą buvo pažeista, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008; administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Byloje nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą kamerų tipo patalpose buvo laikomas aštuonias paras, gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai (jam teko 2,4 kv.m.), be to, pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą mažino gyvenamojoje patalpoje buvusių baldų užimamas plotas.

Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, atsižvelgiant į tai, kad buvimą kamerų tipo patalpose iš esmės sąlygojo paties pareiškėjo valiniai veiksmai, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė vertinamuoju laikotarpiu būnant Pravieniškių PN-AK būtų pablogėjusi, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.

Tačiau aukščiau nurodytų aplinkybių visuma, teismo nuomone, yra pagrindas spręsti klausimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigine išraiška.

Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 60 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti S. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą kaip nepagrįstą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.