Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2012-05-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-296-360-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-05-10
Bylos Nr.
1A-296-360-2012
Teisminio proceso Nr.
1-30-2-00277-2010-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Savinijus Katauskas (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Rasa Valentinienė
Nuteistasis
A. V.
Nukentėjusysis
V. K.
Advokatai
Viačeslavas Žarkovas, Marius Navickas
Kategorijos

Pranešėjas S. KatauskasTeisėja I. Krušienė Baudž. byla Nr. 1A-296-360/2012 Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00277-2010-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2., 1.2.18.2., 1.2.18.3. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

Lietuvos respublikos vardu

2012 m. gegužės 10 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko,

teisėjų Remigijaus Preikšaičio, Rasos Valentinienės,sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,dalyvaujant prokurorui Romui Gervaičiui,nuteistajam A. V.,nuteistojo A. V. gynėjui advokatui Mariui Navickui,nukentėjusiojo V. K. (V. K.) atstovui advokatui Viačeslavui Žarkovui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 2 d. ir nuteistas: pagal BK 214 str. 1 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 215 str. 1 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 str. 2 d. – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmės, paskirtos pagal BK 215 str. 1 d., 182 str. 2 d., subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmė subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 214 str. 1 d., prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – dveji metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. V. nukentėjusiojo V. K. naudai priteista 54562 Lt turtinei ir 3500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai kad, neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo kortelę finansinei operacijai inicijuoti: jis 2010-03-22, tikslus laikas nenustatytas, būdamas UAB „duomenys neskelbtini” direktoriumi ir atstovaudamas minėtą bendrovę, iš V. K. už 85 000 litų įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, t. y. pervedė minėtą 85 000 litų sumą į V. K. asmeninę AB banko „Swedbank” sąskaitą, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), bei tą pačią dieną, tikslus laikas nenustatytas, apgaule gavo V. K. AB banko „Swedbank” banko kortelę, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), su ant jos užrašytu PIN kodu, melagingai nurodydamas V. K., kad minėta banko kortelė jam reikalinga pervesti 85 000 litų į V. K. asmeninę sąskaitą už iš jo nupirktą butą. Tokiu būdu A. V., apgaule paimdamas iš V. K. jo banko mokėjimo kortelę su ant jos užrašytu PIN kodu, neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti.

Be to, A. V. nuteistas už tai, kad neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti bei apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: jis 2010-03-22 neteisėtai įgytą svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, t. y. V. K. vardu išduotą AB banko „Swedbank” banko kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), 2010-03-22 16.34 val. neteisėtai panaudojo AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Taikos pr. 61, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko mokėjimo kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-23 20.19 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-24 19.42 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-25 19.53 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-26 14.25 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-27 13.27 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-28 21.30 val., neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-29 12.16 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-30 10.24 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-03-31 08.49 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-01 10.54 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank" bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-02 10.49 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Taikos pr.61, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-03 13.01 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-04 13.07 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-05 22.00 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-06 09.21 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, eančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-07 05.23 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-08 08.38 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-09 07.12 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-10 11.14 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-11 12.56 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-12 12.46 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-13 11.30 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-14 08.40 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-15 12.59 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Turgaus 9, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-16 09.48 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-17 10.20 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-18 15.22 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 3000 litų.

Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2010-04-19 11.20 val. neteisėtai panaudojo banko mokėjimo kortelę AB banko „Swedbank” bankomate, esančiame Nidos g. 5, Klaipėdoje, t. y. į bankomatą įdėjo V. K. banko kortelę, surinko PIN kodą ir tokiu būdu nuo jos nuėmė 880 litų.

Tokiu būdu A. V., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, laikotarpyje nuo 2010-03-22 16.34 val. iki 2010-04-19 11.20 val., neteisėtai panaudodamas svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, t. y. V. K. vardu išduotą AB banko „Swedbank” banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), ir nuimdamas nuo jos pinigus bankomatuose, apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą - 84 880 litų, iš kurių už 30 000 litų 2010-04-01 nupirko V. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, bei 318 litų sumokėjo už notaro paslaugas, o likusius pinigus, t. y. 54 562 litus pasisavino savo naudai.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 15 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, neįrodžius, jog jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, paremtas prielaidomis, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, priimant nuosprendį buvo padaryta esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ko pasėkoje jis nepagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas.

Pasak apelianto, apgaule sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Nuteistojo teigimu, iš bylos medžiagos matyti, jog po to, kai buvo notariškai sudaryta nukentėjusiajam priklausančio buto pirkimo - pardavimo sutartis, į V. K. sąskaitą iš karto po sutarties pasirašymo buvo pervesti pinigai, po to, pastarasis įsitikinęs, kad pinigai už parduotą butą yra jo sąskaitoje, kartu su A. V. nuvyko į notarinę kontorą, kur nukentėjusysis tą pačią dieną po sutarties pasirašymo patvirtino pinigų į jo asmeninę sąskaitą pervedimo faktą. Todėl nukentėjusiojo parodymai, kad jam kortelės A. V. negrąžindavo dėl to, kad neva tai dar pilnai nepervesti pinigai į jo asmeninę sąskaitą, neteisingi. Tai, kad nukentėjusysis V. K. žinojo ir pritarė, kad A. V. naudotų pagal paskirtį jo pinigus, patvirtina ir paties V. K. veiksmai. V. K. žinant bei pritariant A. V. jo pinigais atsiskaitė už perkamą būstą (duomenys neskelbtini). Be to, nukentėjusysis V. K. niekada ir netvirtino, kad A. V. būtų jo prašęs turimos mokėjimo kortelės PIN kodo. Apelianto įsitikinimu, jog teismas iš kaltinimo eliminavęs A. V. veiksmus, kai šis V. K. vardu bei sutikimu pirko šiam butą (duomenys neskelbtini), gatvėje, taip patvirtino, kad šie A. V. veiksmai buvo teisėti. Todėl nuteistojo teigimu, nesuprantama, kaip galima neteisėtai užvaldžius mokėjimo kortelę bei joje esančius pinigus, atlikti teisėtus nukentėjusiojo interesus bei jo valią atitinkančius veiksmus. Todėl tokį pinigų nuėmimą kvalifikuoti kaip sukčiavimą nėra jokio įstatymų numatyto pagrindo.

Taip pat, apelianto manymu, jam nepagrįstai inkriminuotos ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 214 str., 215 str. Mano, jog teismui konstatavus, kad dalis jo atliktų veiksmų disponuojant V. K. mokėjimo kortele buvo atlikti teisėtai bei atitiko V. K. valią bei pastarojo interesus ir traktuoti, kad A. V. šia kortele disponavo bei ją panaudojo neteisėtai, nėra jokio įstatymų numatyto pagrindo. Nurodo, jog LAT yra išaiškinęs, kad baudžiamąją atsakomybę pagal BK 215 str. užtraukia tik neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimas, kuris suprantamas, kaip padarytas be mokėjimo priemonės savininko ar jos turėtojo sutikimo. Šiuo atveju matyti, jog tiek iš nukentėjusiojo V. K. parodymų (bent jau dėl (duomenys neskelbtini), buto įsigijimo aplinkybių) bei iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžio dalies, kurioje kaltinamojo A. V. atlikti veiksmai su nukentėjusiojo mokėjimo kortele buvo pripažinti teisėti bei atitinkantys nukentėjusiojo valią bei jo interesus, matyti, kad tokie kaltinamojo veiksmai neatitinka BK 214, 215 straipsniuose numatytų nusikaltimų sudėčių. Nuteistojo nuomone, šiuo atveju jis nukentėjusiojo V. K. elektroninės mokėjimo kortelės neteisėtai nuo 2010-03-22 iki 2010-04-19 neįgijo, nelaikė, nerealizavo ir niekam jos neperdavė, išskyrus grąžinimą nukentėjusiajam V. K. Apeliantas akcentuoja ir tai, kad pagal LAT 2005-12-29 senato nutarimo Nr. 55, 3 ir 4 punktuose baudžiamoji atsakomybė pagal BK 214 str. numatyta ir už kitokį neteisėtą įgijimą, laikymą, realizavimą, perdavimą svetimos elektroninės mokėjimo priemonės. Kitoks neteisėtas svetimo mokėjimo instrumento įgijimas – tai įgijimas prievartaujant turtą, apgaule ar kitokiu būdu. Anot apelianto, šiuo atveju jis nukentėjusiojo V. K. elektroninės mokėjimo kortelės neteisėtai laikotarpiu nuo 2010-03-22 iki 2010-04-19 neįgijo, nelaikė, nerealizavo ir niekam jos neperdavė, išskyrus grąžinimą nukentėjusiajam V. K. Nukentėjusysis V. K. minėtą elektroninę mokėjimo priemonę pats pateikė A. V. bei nurodė šios kortelės duomenis, būtinus finansinei operacijai inicijuoti, nors pats nukentėjusysis patvirtino, kad tokių duomenų (kaip pavyzdžiui, PIN kodo, iš jo niekas nereikalavo). Šią mokėjimo kortelę jis pateikė tam, kad būtų sumokėta už jo ketinamą įsigyti kitą būstą bei, kad jis galėtų atsiskaityti už jau V. K. suteiktas paslaugas, susijusias su parduodamu turtu – butu, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, jog jo kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo iš esmės grindžiama vien prieštaringais, besikeičiančiais bei kitoms bylos aplinkybėms prieštaraujančiais nukentėjusiojo V. K. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. K. aiškino, kad A. V. jam mėnesį laiko neatidavė kortelės, nes tariamai dar nėra pervesti pinigai. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas dėl raštelio surašymo aplinkybių V. K. nurodė, kad tą raštelį jis pasirašęs A. V. prašymu, nes neva tai reikia pasirašyti, kad jis pardavęs butą. Tačiau, apelianto manymu, toks aiškinimas prieštarauja ir elementariai logikai, ir raštelio turiniui, kuris, beje, nukentėjusiojo tvirtinimu ne tik pasirašytas, bet ir surašytas paties V. K. Apklausos teisme metu nukentėjusysis iš pradžių nurodė, kad apskritai nėra jokio raštelio savo ranka rašęs. Vėliau parodžius šį raštelį nukentėjusiajam, šis nurodė, kad neatsimena, kodėl ir kokiam tikslui jis parašęs tokį raštelį, tik atsimena, kad jį parašęs A. V. prašymu. Teisme nukentėjusysis patvirtino, kad kortele A. V. disponavo apie 1-2 mėnesius ir raštelį apie visišką atsiskaitymą iš jo paėmė dar iki to laiko, kol jam buvo grąžinta mokėjimo kortelė, todėl jis neva tai ir nežinojęs apie tai, kad pas A. V. esanti kortelė yra tuščia. Tačiau, šios aplinkybės prieštarauja visai kitai bylos medžiagai, nes po kortelės grąžinimo iki raštelio surašymo buvo praėję du mėnesiai. Kitą dieną – 2011-02-11 – posėdžio metu nukentėjusysis jau aiškino priešingai, t. y. kad kortelę patikrino prieš surašydamas bei pasirašydamas raštelį.

Pažymi, jog nukentėjusysis net neatsimena, ar tikrai yra testamentu palikęs I. Š. butą ar ne. Taip pat tvirtina, kad nebuvo nuėjęs apžiūrėti buto (duomenys neskelbtini), o tai prieštarauja byloje apklausto liudytojo A. B. parodymams. Kadangi V. K. teisme skundėsi itin suprastėjusia atmintimi, todėl visų įvykio aplinkybių jis neprisimenąs, todėl, nuteistojo manymu, spręstinas klausimas, ar galima remtis tokiais nukentėjusiojo V. K. parodymais, kurių nepatvirtina kiti byloje ištirti įrodymai. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad po šio raštelio surašymo V. K. prašymu prie jo garažo kvietė raktininką V. G., su kuriuo nukentėjusysis pats ir atsiskaitė. Nors nukentėjusysis V. K. ir tvirtino, kad prie garažo tuo metu nebuvęs, tačiau į teisėjos klausimą patvirtino, kad raktininkas V. G. jam kažkur matytas. Taip pat nukentėjusysis apibūdino ir (duomenys neskelbtini), g. buto pardavėją E. L.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas liudytojos I. Š. iniciatyva, kai ji V. K. pažadėjo padėti atgauti iš A. V. pinigus, o V. K. už tai šiai pažadėjo testamentu palikti savo butą. Šis susitarimas tuoj pat ir buvo įgyvendintas – I. Š. V. K. vardu parašė pareiškimą, o V. K. netrukus testamentu „perrašė“ I. Š. butą. Pažymi, kad I. Š. anksčiau buvo teista už neteisėtą naminės degtinės laikymą ir šiuo metu valdo visus nukentėjusiojo finansus bei turtą. Būtent po nukentėjusiojo susitikimo su šia liudytoja iš V. K. sąskaitos buvo imamos tūkstantinės pinigų sumos, kurios, kaip paaiškino liudytoja I. Š. teisme, buvo reikalingos sumokėti kažkokias teismo išlaidas. Ir tuos pinigus ji neva vėliau padėjusi atgal, tai prieštarauja bylos medžiagai. Šios aplinkybės yra itin svarbios siekiant išaiškinti, kieno iniciatyva buvo pradėtas šis ikiteisminis tyrimas ir kas bei dėl ko kreipėsi į policiją. Be to, ši liudytoja ir teisme davė prieštaringus parodymus. Iš pradžių apklausta teisme tvirtino, kad nuo liepos mėn. vidurio susitikus su V. K. šis nesakė, kad A. V. jį girdo, ir tokių duomenų ji neturinti. Tačiau tos pačios apklausos metu vėliau jau davė visiškai priešingus parodymus, t. y. kad po raštelio pasirašymo tą pačią dieną susitikus su V. K. šis buvo girtas. Beje, šios aplinkybės prieštarauja ir paties nukentėjusiojo V. K. parodymams, nes šis teisme patvirtino, kad surašydamas bei pasirašymas lapelį apie tai, kad A. V. su juo visiškai atsiskaitė, jis buvo blaivus. Pažymi, kad jau I. Š. pareiškime prokuratūrai nurodoma, kad jis (A. V.) kaltinamas pasisavinęs tik 55000 litų, tai patvirtina, kad likusi suma buvo panaudota su nukentėjusiojo žinia bei jo pritarimu. Be to, ši liudytoja kreipdamasi su pareiškimu į prokuratūrą pateikė ir kitų neatitinkančių tikrovės aplinkybių, t. y. apie neva įvykdytą V. K. garažo vagystę. Šias aplinkybes apklausų metu paneigė pats nukentėjusysis.

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalėjo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą. Apylinkės teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turėjo remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Tačiau apylinkės teismas, atsisakė apklausti A. V. bendradarbius dėl jiems žinomų šios bylos aplinkybių – nukentėjusiajam A. V. sumokėtų pinigų – tai motyvuodamas tik tuo, kad šie asmenys yra A. V. pavaldiniai. Todėl mano, kad teismas taip jau pripažino, kad šie asmenys duos teismui aiškiai melagingus parodymus, kuriais teismas negalės remtis, todėl apklausinėti tokių asmenų nėra jokios prasmės. Teismas pažeidė BPK 20 str. nurodytus imperatyvius reikalavimus nuosprendį grįsdamas ne BPK numatytomis normomis, bet Civilinio kodekso normomis. Teismas nuosprendyje cituodamas CK 1.93 str. 2 dalį nurodė, kad įstatymo nustatytos formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Todėl, anot teismo, remtis vien kaltinamojo A. V. parodymais apie tokių sandorių buvimą, t. y. komisinių mokesčių už sandorius sudarymą, V. K. paveldėjimo dokumentų bei dokumentų pensijai gauti tvarkymą, kabelinės televizijos įvedimą, kai nėra jokių tai patvirtinančių dokumentų, nėra jokio įstatymų numatyto pagrindo. Tokia teismo nuosprendyje išsakyta pozicija šiurkščiai pažeidžia BPK 20 str. nuostatas. Apeliantas pažymi, kad ne jis turi įrodinėti savo nekaltumą ar išleistų sumų pagrįstumą, bet ikiteisminio tyrimo institucijos turi įrodyti, kad buvo kitaip, nei tvirtina kaltinamasis. Be to, remiantis tokia teismo pozicija, šiuo atveju nebegalima remtis nei byloje apklaustų liudytojų parodymais, nei paties nukentėjusiojo parodymais, nes pastarasis didžiąją dalį jam suteiktų paslaugų patvirtino, visais atvejais nurodydamas, kad dėl atsiskaitymo už juos su A. V. nebuvo kalbėta, nors jie ir nebuvo tarpusavyje iki to laiko pažįstami ar draugai ir A. V. nebuvo jokio reikalo už nepažįstamą ir jam svetimą žmogų nuolat atlikinėti įvairius mokėjimus bei teikti kitokias paslaugas. Teismas taip pat visiškai nevertino, kad teismui pateikti kasos pajamų orderiai yra atspindėti įmonės buhalterijoje kaip gautos pajamos bei nuo gautų pajamų valstybei yra sumokėti mokesčiai. Nors kaltinime nurodyta, kad A. V., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir atstovaudamas šiai bendrovei iš V. K. įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, tačiau teismas nuosprendžiu nepripažino UAB „(duomenys neskelbtini)“ už tarpininkavimą per tris kartus gautų 16 000 Lt pajamų, įtrauktų į buhalterinę apskaitą, nurodydamas, kad šie dokumentai surašyti, nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybes 2000-02-17 nutarimu Nr. 179, patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“. Apelianto manymu, šiuo atveju svarbu tai, kad už tarpininkavimą pajamos įtrauktos į Bendrovės buhalterinę apskaitą, sumokėti mokesčiai, o ne tai, kad nukentėjusysis šių kasos pajamų orderių nepasirašė, tuo labiau, kad šias pajamas į bendrovės kasą įnešė ne pats V. K., o A. V. išgryninęs V. K. pinigus. Nuteistojo manymu, ne mažiau svarbu ir tai, kad tarpininkavimo paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė V. K., kadangi butas, esantis (duomenys neskelbtini). Klaipėdoje, buvo parduotas, surastas buto pirkėjas bei UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama kaltinamojo A. V., surado V. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Tačiau teismas šio prieštaravimo nepašalino, nekvietė į teismo posėdį buhalterinę apskaitą tvarkančio darbuotojo, kad išsiaiškintų šias aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, teismas atmesdamas V. G. parodymus kaip keliančius abejonių iš konteksto ištraukė šio asmens teisme pasakytą frazę, kad jis negali būti 100 procentų tikras, jog prie garažo buvo nukentėjusysis, bet visai manantis, kad tai buvo būtent jis. Priešingai nei tvirtinama nuosprendyje, šis liudytojas patvirtino, kad pinigus jis gavęs būtent iš nukentėjusiojo. Be to, priešingai, nei tvirtinama nuosprendyje, šis liudytojas niekada nesakė, kad yra A. V. draugas, o nurodė, kad A. V. jis pažįsta tik kaip vieną iš klientų. Teismas taip pat visiškai nevertino vieno esminių byloje esančių įrodymų, t. y. paties nukentėjusiojo surašyto bei pasirašyto raštelio, kuriuo šis patvirtino, kad su juo visiškai atsiskaitė ir šis jam jokių pretenzijų neturi. Tai yra dar svarbiau dėl to, kad toks raštelis nukentėjusiojo buvo surašytas, kai jis buvo gavęs banko kortelę bei žinojo, kad ji yra tuščia, tai patvirtina, kad nukentėjusysis žinojo, kur yra kortelėje turėję būti pinigai ir dėl to jokių pretenzijų A. V. nereiškė, nes, kaip jau minėta, pareiškimas policijai buvo parašytas praėjus beveik 2 mėnesiams po raštelio surašymo ir tik I. Š. iniciatyva. Be to, iš banko sąskaitos išplėstinio išrašo matosi, kad V. K. iki 2010-07-19 tikrino elektroninėje mokėjimo kortelėje esančių pinigų likutį, todėl tai paneigia, kad raštelio surašymo metu V. K. nežinojo, kad kortelėje buvusios piniginės lėšos išgrynintos. Nuteistasis taip pat pažymi, kad pirmose apklausose nukentėjusysis apskritai nutylėjo ar bandė neigti tokio raštelio buvimą.

Apelianto manymu, svarbu ir tai, kad teismas visiškai nevertino, jog tarp A. V. ir V. K. buvo susiklostę civiliniai santykiai, kad A. V. pastarajam suteikė įvairių paslaugų, sutvarkė paveldėjimo dokumentus ir dokumentus, susijusius su paveldėto turto įregistravimu (paslaugų kaina apie 4000 Lt), sumokėjo įsiskolinimus už komunalinius patarnavimus (apie 1500 Lt), sutvarkė dokumentus pensijai gauti (kaina – 5000 Lt), buvo suteiktos perkraustymo paslaugos (kaina – 1500 Lt), kabelinės televizijos įvedimo paslaugos (500 Lt), garažo raktų pagaminimo paslaugos (apie 150 Lt), ir kurių atlikimą nukentėjusysis V. K. pripažįsta, neigdamas tik, kad buvo sutarta dėl šių paslaugų atlikimo kainos. Taip pat tiek V. K., tiek liudytoja I. Š. parodė, jog V. K. buvo duodami pinigai, maistas. Tačiau, anot nuteistojo, nepagrįstai į teismo posėdį nebuvo iškviesti liudytojai UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai: K. D., L. S. Todėl nebuvo pašalinti prieštaravimai bei nebuvo įvertinta, kiek per šį laiką nukentėjusiajam buvo sumokėta pinigų.

Apeliantas daro išvadą, jog nuosprendis priimtas ir bausmė paskirta išsamiai neišanalizavus visų bylos aplinkybių, šališkai įvertinus jo, liudytojų parodymus ir byloje, esančią rašytinę medžiagą. Teismo nuosprendyje visiškai nemotyvuota inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 215 str. 1 d., 182 str. 2 d., nenustatyta esminė apgaulė, sąlygojusi šių nusikalstamų veikų padarymą bei neįrodytas tyčios buvimas jo veiksmuose, kadangi vien tik sutartinių įsipareigojimų netinkamas nevykdymas ar kitokių sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti įrodymų pakanka. Nuosprendis negalėjo būti grindžiamas vien tik nukentėjusiojo prieštaringais parodymais, o visos abejonės, turėjo būti aiškinamos jo naudai.

Teismo posėdyje nuteistasis A. V. ir jo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusiojo V. K. atstovas advokatas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai A. V. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Todėl šiuo atveju, nuteistajam A. V., nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo, kaip skunde teigia nuteistasis, jog teismas priėmė nuosprendį remdamasis prielaidomis, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taigi, kitų proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistojo, nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė byla Nr. 2K-122/2011).

Šiuo nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek A. V. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama A. V. kaltė. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija neturi.

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde ginčija faktines nusikaltimų padarymo aplinkybes, neigia padaręs nusikalstamas veikas, kurių padarymu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu, ir prašo jį išteisinti.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, apelianto teiginius, kuriais jis neigia kaltę, laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad nuteistojo A. V. apeliaciniame skunde deklaruojamą nekaltumą paneigia: nukentėjusiojo V. K. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu (t. 1., b. l. 9, 16, t. 2. 87-90), kur jis parodė, jog butą A. V. sutiko parduoti už 85 000 litų, o kad A. V. galėtų pervesti pinigus už butą, paprašytas jo davė jam savo banko kortelę su PIN kodu. Nukentėjusysis patvirtino, jog A. V. banko kortelės paprašė pats, jog galėtų pervesti pinigus už butą. Kai A. V. pervedinėjo pinigus už nupirktą butą, jis kartu nebuvo. Leidimo atsiskaitinėti jo pinigais A. V. jis nedavė, nes pats mokėjo naudotis banko kortele. Praėjus savaitei po to, kai jis davė savo kortelę A. V., pradėjo jo prašyti, kad A. V. jam ją grąžintų, nes jam reikėjo pinigų, tačiau A. V. vis sakydavo, kad nespėjo pervesti pinigų, todėl liepdavo ateiti jam vėliau. Nukentėjusysis viso proceso metu tvirtino, kad jis nežinojo, jog A. V. kasdien nuo jo sąskaitos nuima po 3000 litų. Niekada su A. V. jis nėjo kartu nuo jo banko kortelės sąskaitos nuimti pinigų. Kada A. V. jam surado butą, esantį (duomenys neskelbtini) g., neprisimena, pamena, jog A. V. jam sakė, kad butas kainuos 30 000 litų. Už tą butą sumokėjo A. V. iš jo pinigų. Tam jis neprieštaravo. Iš A. V. yra gavęs tik kelis kartus po 10 ar 20 litų. Ar A. V. jam davė pasirašyti kokį raštelį gerai neprisimena, tačiau raštelį, esantį byloje, rašytą jo ranka jis pasirašė paprašytas A. V. Parašė, nes jis taip sakė, be to juo pasitikėjo. Banko kortelę iš A. V. atgavo tik po vieno ar dviejų mėnesių laiko, būtent tuomet, kai jau gyveno (duomenys neskelbtini), g. ir buvo įvesta kabelinė televizija. Atgavęs banko kortelę, tą pačią dieną ją patikrino ir pamatė, jog ji yra tuščia. Neužilgo sutiko I. Š., kuriai viską papasakojo. Ji kartu su juo nuėjo į banką, kur paprašė banko sąskaitos išklotinės ir tuomet kreipėsi į policiją. Nukentėjusysis teigė, jog nors A. V. padėjo tvarkytis jam reikalus (tvarkyti dokumentus dėl pensijos, įvedė palydovinę televiziją, padėjo susitvarkyti garažo duris), tačiau jis jam nieko nemokėjo, nes dėl atlygio su A. V. jis nesitarė, be to A. V. jo nieko neprašė. Nukentėjusysis nurodė supratęs, kad A. V. jam padeda dėl to, kad ir taip pigiai jam pardavė savo butą. Kasos pajamų orderiuose nurodytų pinigų sumų A. V. jis nėra mokėjęs, ir apie tai nieko nežino; liudytojos I. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu (t. 1., b. l. 18-19; t. 2., b. l. 117-119), kur ji parodė, kad V. K. ji sutiko atsitiktinai turguje. V. K. papasakojo, jog mirė jo mama ir kad jis UAB „(duomenys neskelbtini),“ direktoriui A. V. pardavė savo butą, tačiau A. V. jį apgavo. V. K. pasakojo jai, kad A. V. atvažiuodavo pas jį į butą, esantį (duomenys neskelbtini) g., ir girdydavo jį alkoholiu. A. V. pinigų jam neduodavo, tik kartais nusiveždavo į valgyklą pavalgyti. V. K. jai teigė, jog A. V. buvo paėmęs jo banko kortelę ir grąžino jam ją tuščią. Tuomet 2010 m. liepos mėn., ji su V. K. kartu nuvažiavo prie AB banko „Swedbank“ bankomato patikrinti, ar V. K. sąskaitoje tikrai nėra pinigų. Kortelė buvo tuščia. Tuomet nuvyko į banką pasidomėti. Banke pasakė, kad 2010-03-22 už buto pardavimą buvo pervesti 85 000 litų ir tą pačią dieną buvo pradėta nuiminėti po 3000 litų. Tada ji kartu su V. K. nuvažiavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ agentūrą, prisistatė V. K. giminaite ir A. V. paklausė, kur dingo V. K. pinigai. A. V. pasimetė, tik klausė kur V. K. išleido pinigus ir iš kur pas jį atsirado giminaitė. Po kurio laiko, apie liepos 15-20 d., ji V. K. vėl susitiko ir šis jai pasakė, kad buvo atvažiavęs A. V. ir jie pasirašė raštelį, kad vienas kitam jokių pretenzijų neturi. Tuo metu, V. K. buvo neblaivus. Kiek ji žino, A. V. daugiau nei 10 litų V. K. nėra davęs.

Be to, be šių nukentėjusiojo V. K. ir liudytojos I. Š. parodymų, A. V. kaltę patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys, o būtent – nukentėjusiojo AB banko „Swedbank“ sąskaitos išrašai, iš kurių turinio matyti, jog 2010-03-22 UAB „(duomenys neskelbtini)“ už perkamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, į V. K. sąskaitą pervedė 85 000 litų. Po to, nuo 2010-03-22 ir baigiant 2010-04-18, kasdien buvo nuimami nuo V. K. banko kortelės bankomatuose pinigai po 3000 litų ir dar 2010-04-19 buvo nuimti 880 litų ( t. 1., b. l. 34-35.); daiktų apžiūros protokolas, kuris patvirtina, kad ant V. K. priklausančios banko kortelės su sąskaitos numeriu kampe yra užrašytas banko kortelės PIN kodas (t. 1., b. l. 51-56); AB banko „Swedbank“ pateiktos nuotraukos, kuriuose matyti, kad nuo V. K. sąskaitos bankomate, esančiame Taikos pr. 61, Klaipėdoje, pinigus nuima A. V. (t. 1., b. l. 45-48); pirkimo – pardavimo sutartis, kuria 2010-03-22 Notarų biure sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, kuria V. K. pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai A. V., butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už 90 000 litų. Vidutinė rinkos kaina nustatyta 103 000 litų (t. 1., b. l. 57-62); akistatos protokolas, iš kurio turinio matyti, jog A. V. prisipažino, kad jis nuėmė visus 85 000 litų nuo V. K. banko kortelės sąskaitos (t. 1., b. l. 109-111); 2010-04-01 sutartis, kuria E. L., atstovaujama A. B., pardavė V. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, už 30 000 litų (t. 1., b. l. 63-66); kasos pajamų orderiai, kuriuose nurodyta, jog 2010-04-01 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. V. iš V. K. už tarpininkavimo paslaugas gavo 10 000 litų, kad 2010-04-08 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. V. iš V. K. už tarpininkavimo paslaugas gavo 3000 litų, jog 2010-03-22 UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. V. iš V. K. už tarpininkavimo paslaugas gavo 3000 litų. Šiuose kasos pajamų orderiuose yra tik A. V. parašai (t. 2., b. l. 107, 108, 109).

Taigi minėtos aplinkybės paneigia deklaratyvų nuteistojo kaltės neigimą ir parodo, kad jis neteisėtai įgijęs svetimą, V. K. priklausančią elektroninę mokėjimo kortelę, laikotarpyje nuo 2010-03-22 iki 2010-04-19 neteisėtai ją panaudojo finansinei operacijai inicijuoti bei apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas 54 562 Lt.

Ir nors nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai neįrodo jo kaltės, jog pastarasis jį apkalba, tačiau kolegija, remdamasi anksčiau ištirtų ir išnagrinėtų duomenų visuma, pažymi, kad priešingai nei nuteistojo parodymams, nukentėjusiojo V. K. parodymai nors visiškai nebuvo nuoseklūs, tačiau esminėse detalėse sutapo, atitiko tiek ir liudytojų parodymus, tiek rašytinę bylos medžiagą, t. y. šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią A. V. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais, nuteistojo A. V. teiginiais.

Analizuojant nuteistojo A. V. parodymų seką nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki teisiamojo posėdžio pabaigos matyti, jog nuteistasis davė prieštaringus ir nenuoseklius parodymus esminėse bylos aplinkybėse. A. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog kai jis notarų biure, iš V. K. nupirko butą pagal susitarimą už 85 000 litų, abu su V. K. nuvyko į „SEB“ banką, kur jis iš įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos pervedė į V. K. sąskaitą 85 000 litų. V. K. jam davė kartotinį lapelį, ant kurio banke būna užrašomas sąskaitos numeris, pačios banko kortelės V. K. jam nedavė (t. 1., b. l. 86), pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nuteistasis jau nurodė, kad sutarę dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) g., pirkimo – pardavimo, jis atstovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, su V. K. nuvyko pas notarą įforminti sandorį, po to jie kartu nuvyko į AB „SEB“ banką, kur jis elektroniniu būdu, naudodamasis elektronine bankininkyste, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos į V. K. sąskaitą pervedė 85 000 litų. Po to, jie vėl kartu nuvyko pas notarą, šiam pateikė banko kvitą, patvirtinantį, kad pinigai pervesti, ir pasiėmė buto pirkimo – pardavimo sutartį. Po sandorio kartu paskaičiavo, kiek jis išleido už dokumentų įforminimą, t. y., kiek V. K. jam yra skolingas. Iš viso suskaičiavus V. K. jam buvo skolingas 7000 litų, t. y. 3000 litų komisinis mokestis agentūrai už sandorio organizavimą ir 4000 litų už dokumentų tvarkymą bei komunalines paslaugas. Tada jam V. K. pasiūlė banko kortelę, kad jis pats galėtų nusiimti minėtą pinigų sumą (t. 2., b. l. 83). Kaip matyti iš nuteistojo parodymų, nors jis ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog nukentėjusysis V. K. banko kortelės jam apskritai nedavė, tačiau teisiamojo posėdžio metu nuteistasis jau bandė pagrįsti savo versiją, jog V. K. pats pasiūlė jam savo banko kortelę, kad jis pats (A. V.) galėtų nusiimti pinigų.

Nuteistasis A. V. taip pat nebuvo nuoseklus duodamas parodymus ir apie pinigų išėmimo iš bankomato aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. V. teigė, jog 2010-03-23 t. y. kitą dieną po to, kai buvo pasirašyta buto pirkimo – pardavimo sutartis, jis kartu su V. K. nuvažiavo prie bankomato, kur V. K. iš bankomato nuo savo banko kortelės nuėmė 3000 litų. Pinigus nuėmė jis, o V. K. stovėjo šalia. V. K. buvo neblaivus, todėl ir paprašė nuimti pinigus. 3000 litų V. K. turėjo sumokėti už agentūros paslaugas. Banko kortelę atidavė V. K. (t. 1., b. l. 86). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodė priešingai, kad, kadangi jis turėjo V. K. banko kortelę ir PIN kodą, todėl nuo 2010-03-22 jis pradėjo nuiminėti pinigus iš V. K. banko sąskaitos, siekdamas atsiimti skolą. 2010-03-22 iš bankomato, jis nuo V. K. sąskaitos nuėmė 3000 litų. Kitą dieną iš bankomato nuo V. K. banko sąskaitos ir vėl nuėmė 3000 litų. Apie tai jis informavo V. K. (t. 2., b. l. 83-84).

Be to, nuteistasis pirmosios instancijos teisme siekdamas pagrįsti, kur naudojo išgrynintus nukentėjusiojo V. K. pinigus parodė, jog jis vedė apskaitą, kiek pinigų atiduoda V. K. Nuteistojo teigimu, jis kas antrą ar trečią dieną nukentėjusiajam duodavo po 500 Lt – 1000 Lt, kurie buvo nuimti nuo pastarojo banko kortelės sąskaitos. Iš viso V. K. per keletą kartų, laikotarpiu nuo buto pirkimo iki liepos 19 d., jis atidavė apie 15 000 Lt – 20 000 Lt. Tačiau bylos medžiaga aiškiai liudija, jog tokie nuteistojo teiginiai nėra pagrįsti jokiais dokumentais, nors nuteistasis tvirtino, kad vedė apskaitą, bet apskaitos dokumentų nepateikė, nurodydamas, kad tokių dokumentų neišsaugojo. Nuteistasis A. V. bandė įtikinti teismą, jog visus pinigus iš nukentėjusiojo V. K. banko kortelės sąskaitos jis nuėmė nukentėjusiajam žinant ir jam leidžiant. Tačiau akivaizdu, jog šią nuteistojo versiją, paneigia nukentėjusiojo V. K. parodymai, kur jis kategoriškai viso proceso metu tvirtino, jog jis tik per klaidą, pasitikėdamas įmonės direktoriumi, vietoje banko sąskaitos numerio, A. V. davė savo banko kortelę su PIN kodu ir nors, pasak nuteistojo, pinigus nuo nukentėjusiojo V. K. banko kortelės nuiminėti leido pats V. K. ir visada nuiminėdavo tik su jo žinia, tačiau nukentėjusysis šiuos nuteistojo parodymus paneigė tvirtindamas, jog jokio leidimo nuiminėti nuo jo banko kortelės sąskaitos pinigus ir už jį atsiskaitinėti jis nedavė. Nukentėjusysis nežinojo, kad kiekvieną dieną nuo jo banko sąskaitos yra nuimami pinigai.

Todėl įvertinus visas šias aplinkybes bei, tai, kad nuteistojo A. V. parodymai skiriasi, yra nenuoseklūs bei prieštaringi, nepatvirtinti bylos medžiaga, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė.

Apeliantas skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas jo veiksmuose nenustatė esminės apgaulės, visiškai neanalizavo, kiek byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės atitinka sukčiavimo sudėtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje ir nedetalizavo nuteistojo esminės apgaulės turinio, tačiau tai nereiškia, kad teismas to neįvertino.

Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Pažymėtina, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo bei turto užvaldymo fakto, nepaliekant nukentėjusiajam tolygaus užvaldytam turto piniginio ar daiktinio ekvivalento. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčia. Kaltininkas suvokia, kad turtas įgyjamas neteisėtai, panaudojant apgaulę ir turto savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Jau pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo momentu asmens tyčia turi būti nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį, padarant turto savininkui turtinę žalą. Todėl ne mažiau svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir apgaulės subjektyvų suvokimą bei turtinės žalos padarymo nukentėjusiajam suvokimą. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui būtina įrodyti, kad dėl apgaulės kaltininkas neteisėtai įgys turtą. Kaltininko susiformavusią tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą, jo ketinimus turi patvirtinti bylos medžiaga.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas padarė tinkamas išvadas, jog A. V. veiksmuose yra visi būtini nusikaltimo, numatyto BK ir 182 str. 2 d., požymiai. Pagal teismo nustatytas aplinkybes, nuteistasis A. V., veikdamas tiesiogine tyčia, apgaule įgijo svetimą turtą neteisėtai panaudodamas svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, tai yra 29 kartus į bankomatą įdėjęs svetimą mokėjimo kortelę ir suvedęs PIN kodą nuėmė 84 880 litų, iš kurių už 30 000 litų, 2010-04-01 nupirko V. K. butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, bei 318 litų sumokėjo už notaro paslaugas, o likusius pinigus, be nukentėjusiojo žinios, t. y. 54 562 litus pasisavino savo naudai.

Apeliantas ginčydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, skunde teigia, jog iš bylos medžiagos matyti, jog po to, kai buvo notariškai sudaryta nukentėjusiajam priklausančio buto pirkimo – pardavimo sutartis, į V. K. sąskaitą iš karto po sutarties pasirašymo buvo pervesti pinigai, po to, nukentėjusysis įsitikinęs, kad pinigai už parduotą butą yra jo sąskaitoje, kartu su juo nuvyko į notaro kontorą, kur nukentėjusysis tą pačią dieną po sutarties pasirašymo patvirtino pinigų į jo asmeninę sąskaitą pervedimo faktą. Todėl, anot apelianto, nukentėjusiojo parodymai, kad jam kortelės A. V. negrąžindavo dėl to, kad neva tai dar pilnai nepervesti pinigai į jo asmeninę sąskaitą, neteisingi. Apelianto įsitikinimu, tai, kad nukentėjusysis žinojo ir pritarė, kad jis naudotų pagal paskirtį jo pinigus, patvirtina ir paties V. K. veiksmai. Tai yra jam žinant bei pritariant, kad jis jo pinigais atsiskaitė už perkamą būstą (duomenys neskelbtini), gatvėje, be to teismas iš kaltinimo eliminavęs jo veiksmus, kai šis V. K. vardu bei sutikimu pirko šiam butą (duomenys neskelbtini), g., taip patvirtino, kad šie jo veiksmai buvo teisėti.

Tokie nuteistojo skundo argumentai yra visiškai nepagrįsti ir yra paneigti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma. Visų pirma, kolegija pažymi, jog apylinkės teismas nuosprendyje nepatvirtino, jog nuteistojo veiksmai (dėl buto pirkimo (duomenys neskelbtini) nuimant 30 000 litų iš nukentėjusiojo sąskaitos buvo teisėti. Teismas tik konstatavo, jog minėti 30 000 litų nebuvo užvaldyti nuteistojo naudai. Be to, ši gynybinė nuteistojo versija nepaneigia to fakto, jog jis neteisėtai iš nukentėjusiojo V. K. įgijo 54 562 litus savo naudai.

Nors apeliantas teigia, kad nukentėjusysis tą pačią dieną po sutarties pasirašymo patvirtino pinigų į jo asmeninę sąskaitą pervedimo faktą, tačiau nukentėjusysis paaiškino, jog jis pasirašė tik todėl, nes pasitikėjo A. V. ir jis prašė tai padaryti, rašėsi neskaitydamas. Be to, nukentėjusysis nurodė, jog A. V., po pardavimo sutarties patvirtinimo notarų biure, paprašė jo sąskaitos numerio, kad galėtų pervesti jam pinigus už butą. Taigi, nuteistojo argumentas, jog nukentėjusysis jau žinojo, jog jo sąskaitoje yra jau pervesti pinigai yra nelogiškas. Tikėtina, jog nukentėjusiajam žinant, kad jo sąskaitoje jau yra pervesti pinigai už parduotą butą, savo banko kortelės jis nebūtų atidavęs nuteistajam. Atvirkščiai, nukentėjusysis patvirtino, kad banko kortelę nuteistajam atidavė nepagalvojęs, jog pinigų pervedimui kortelės nereikia, jis pasitikėjo A. V., todėl atidavė savo banko kortelę ir dar pasakė banko kortelės PIN kodą.

Esminę reikšmę šiuo atveju turi tai, kad nors nukentėjusysis ir nesusivokė, kad pinigų pervedimui banko kortelė nėra reikalinga, tačiau akivaizdu, jog nuteistasis būtent tuo ir pasinaudojo. A. V. būdamas įmonės direktorius, galėjo ir turėjo pasakyti savo klientui, šiuo atveju nukentėjusiajam V. K., jog pinigų pervedimui reikalingas tik sąskaitos numeris, o ne nukentėjusiojo banko sąskaitos kortelė su PIN kodu, tačiau šį faktą nutylėjo. Ši apgaulė laikytina esmine, nes būtent nuteistojo nutylėta informacija ir nukentėjusiojo neišmanymas, lėmė nukentėjusiojo apsisprendimą duoti savo banko kortelę A. V. piktnaudžiavo nukentėjusiojo pasitikėjimu. Būtina pažymėti, jog nukentėjusysis ne kartą teigė, jog pasitikėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės direktoriumi, pats būdamas senyvo amžiaus žmogus, neišmanė pirkimo – pardavimo reikalų, dažnai vartodavo alkoholį, be to alkoholio jam atveždavo ir A. V., jis nei artimųjų, nei draugų, kurie jam galėjo padėti neturėjo, todėl A. V. sukurtas patikimumo įvaizdis pastūmėjo nukentėjusįjį į žalingą sandorį. Be to, nukentėjusysis parodė, jog A. V. jam padėdavo ir kitus reikalus tvarkyti (padėjo susitvarkyti pensijos gavimo dokumentus, padėjo persikraustyti, pamaitindavo ir t. t.). Visa tai rodo, kad tai nuteistajam A. V. buvo tik priedanga nusikalstamiems jo veiksmams, jis iš tikrųjų veikė savo interesais, jis aiškiai suvokė, kad pasinaudojus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu ir nukentėjusiojo neišmanymu, apgaule išvilios iš nukentėjusiojo pinigus. Taigi darytina išvada, kad nuteistasis užvaldė svetimą turtą ne tik esmingai suklaidindamas nukentėjusįjį (paimdamas iš jo banko kortelę, vis atidėdamas jos grąžinimą ir kiekvieną dieną nuiminėdamas nuo jos pinigus), bet ir apsunkindamas jo galimybes atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliacinio skundo teiginiai apie civilinį teisinį apelianto ir nukentėjusiojo santykių pobūdį nepagrįsti. Akivaizdu, jog nuteistojo veika nebuvo vien tik netinkamas sutartinių teisių ir pareigų vykdymas, bet įgavo akivaizdų baudžiamąjį teisinį pobūdį bei atitiko sukčiavimo požymius.

Nors nuteistasis A. V. savo nekaltumą bandė pagrįsti tuo, jog nukentėjusiojo pinigus naudojo pagal susitarimą ir vis nurodydavo skirtingas sumas už tariamai nukentėjusiajam suteiktas paslaugas, tačiau A. V. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir veikdamas būtent įmonės vardu, negalėjo pateikti jokių įrodymų, patvirtinančių jo parodymus apie išleistus V. K. pinigus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad nors A. V. teismui pateikė tris kasos pajamų orderius, kuriuose nurodyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ už tarpininkavimo paslaugas V. K. per tris kartus sumokėjo 16 000 litų, tačiau minėti kasos pajamų orderiai neatitinka dokumentams keliamų reikalavimų, kadangi jie pasirašyti tik A. V., be to ir nukentėjusysis nurodė, kad apie kasos pajamų orderiuose nurodytas pinigų sumas su A. V. nėra kalbėjęs. Nors A. V. nurodė, jog veikė įmonės interesais, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog kasos pajamų orderių, jis nepagrindė jokiomis preliminariomis sutartimis, kurių pagrindu buvo paimti pinigai. Kolegija sprendžia, jog šiuo atveju, nuteistojo A. V. veiksmai rodo, jog jis veikė kaip fizinis asmuo, kuris siekė naudos sau.

Taigi, įvertinusi šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistasis aiškiai suvokė, kad apgaule užvaldo svetimą turtą, tuo siekė ir veikė tiesiogine tyčia. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d.

Nepagrįsti apelianto skundo argumentai ir dėl buto pirkimo aplinkybių (duomenys neskelbtini). Nukentėjusysis aiškiai nurodė, kad asmeniškai už butą (duomenys neskelbtini), niekam pinigų nemokėjo, nes jų neturėjo ir negalėjo mokėti, nes jam A. V. dar nebuvo grąžinęs banko kortelės su joje esančiais 85 000 litų. Nukentėjusiojo teigimu, jis ne kartą ėjo pas nuteistąjį prašyti, kad jam grąžintų banko kortelę, tačiau A. V. jį vis įtikinėdavo, kad jis dar palauktų, nes dar neva nėra sutvarkyti visi būtini reikalai. Nors nukentėjusysis vėliau ir patvirtino, kad neturi pretenzijų dėl nuimtų iš jo kortelės 30 000 litų, už butą, pirktą (duomenys neskelbtini), tačiau jis vis dėl to, buvo įsitikinęs, jog jo kortelėje dar yra likę 55 000 litų. Taip jam teigė ir nuteistasis. Kolegija pažymi, jog sukčiavimas yra baigtas nuo pinigų užvaldymo momento, t. y., kai A. V., apgaulės būdu užvaldęs V. K. kortelę, su joje esančiais pinigais, galėjo jais laisvai naudotis ir disponuoti (nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-150/2010).

Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas jį nepagrįstai nuteisė pagal BK 214 str., 215 str., apelianto teigimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad jis nukentėjusiojo kortele disponavo bei ją panaudojo neteisėtai, ir nurodo, kad pagal BK 215 str. baudžiamąją atsakomybę užtraukia tik neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimas, kuris baudžiamąja prasme suprantamas, kaip padarytas be mokėjimo priemonės savininko ar jo turėtojo sutikimo, o šiuo atveju, anot apelianto, nukentėjusiojo V. K. parodymai, (bent jau dalyje dėl (duomenys neskelbtini), buto įsigijimo aplinkybių), bei apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo dalis A. V. atliktų veiksmų su nukentėjusiojo mokėjimo kortele buvo pripažinti teisėti, patvirtina, jog nukentėjusysis sutiko, jog jis disponuotų jo mokėjimo kortele, tai atitiko jo valią ir interesus.

Toks apelianto argumentas ginčijant kaltę yra visiškai nepagrįstas, todėl atmestinas. Teismų praktikoje yra nustatyta, kad banko mokėjimo instrumentas nuosavybės teise priklauso emitentui (mokėjimo instrumentą išdavusiai institucijai), kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam (kitam) asmeniui ji yra svetima BK 214 straipsnio prasme. Svetima elektroninė mokėjimo priemonė suprantama kaip priemonė, kuri jos panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad mokėjimo instrumentų turėtojui, kuriais naudojosi nuteistasis, yra nukentėjusysis V. K., todėl nuteistajam A. V. šie mokėjimo instrumentai – svetimi, o be to, iš jau minėtų nukentėjusiojo parodymų matyti, jog jis nedavė leidimo nuteistajam disponuoti jo pinigais, mokėjimo kortelę A. V. davė tik tuo tikslu, kad jis galėtų jam pervesti pinigus už parduotą butą. Taigi, įvertinusi šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. V. nusikaltimų padarymo metu suvokė savo veikos neteisėtumą, t. y. suvokė, kad jis naudojasi kitam asmeniui išduotu mokėjimo instrumentu, ir norėjo taip veikti, taigi, A. V. veikė tiesiogine tyčia.

Nuteistasis A. V. kritikuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, taip pat nurodo, jog teismas visiškai nevertino vieno esminių byloje esančių įrodymų, t. y. paties nukentėjusiojo surašyto bei pasirašyto raštelio, kuriuo šis patvirtino, kad A. V. su juo visiškai atsiskaitė ir jokių pretenzijų neturi. Kolegija nesutinka su tokiais nuteistojo teiginiais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas konstatavo, kad minėtas raštelis parašytas po to, kai I. Š., prisistačiusi V. K. giminaite, nuėjo pas A. V. ir ėmė aiškintis, kur dingo V. K. pinigai. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad raštelyje, nėra nurodyta nei sumos, nei kokiu pagrindu nuteistasis atsiskaitė su nukentėjusiuoju.

Nuteistasis apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria tai aplinkybei, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas liudytojos I. Š. iniciatyva. Tačiau kolegija pažymi, jog šie apeliacinio skundo argumentai neįtakoja jo kaltės klausimo.

Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas pažeidė BPK 20 str. nuostatas, nes atsisakė apklausti A. V. bendradarbius yra nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas atmetė tokį prašymą, motyvuodamas savo sprendimą, be to šie liudytojai negalėtų duoti parodymų apie esmines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismui pakako įrodymų, priimti apkaltinamajam nuosprendžiui. Be to, pastebėtina, jog apygardos teisme minėti liudytojai buvo apklausti. Apklausta liudytoja įmonės buhalterė, galėjo tik nurodyti, jog pinigų nematė. Dėl nurodytų sumų, pateikti nieko negali, nes dirba namuose, o kas pinigus įnešė į kasą ji nežino. Dokumentus padavė direktorius, jis išrašo orderį (t. 3., b. l. 37).

Apelianto skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik prielaidomis, abejonėmis, tėra deklaratyvūs teiginiai, nepagrįsti jokiais objektyviais faktiniais bylos duomenimis, todėl laikytini gynybine nuteistojo pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje surinktus įrodymus, įvertinęs juos sistemiškai, atsižvelgęs į jų visumą, tarpusavio ryšį, padarė išvadas dėl A. V. kaltės, nuosprendyje nurodė padarytas išvadas pagrindžiančius motyvus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai išanalizavo byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus įrodymus bei padarė teisingas išvadas, jog A. V. veiksmuose yra visi būtini nusikaltimų, už kuriuos jis nuteistas, požymiai. Kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistasis A. V. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuotų nusikaltimų, BK 182 str. 2 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., objektyviosios pusės požymius, kurie, be kita ko, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti nuosprendį kaip to prašoma apeliaciniame skunde nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Savinijus KatauskasTeisėjai Rasa ValentinienėRemigijus Preikšaitis