Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Henriko Sadausko ir Ernesto Spruogio, sekretoriaujant Renatai Romeiko, vertėjaujant M. T. N., dalyvaujant pareiškėjui N. G., jo atstovei advokatei Ingai Abramavičiūtei, atsakovo atstovei Rasetai Medutienei, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo N. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčijamas Departamento sprendimas turėtų būti panaikintas atsižvelgiant į jame esančius prieštaravimus. Pareiškėjas pabrėžė, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Departamentas rėmėsi (duomenys neskelbtini) išvada, kurioje atsižvelgdamas į 2011-10-14 pažymoje esančią informaciją pripažino, kad (duomenys neskelbtini) ir toliau vykdomi sunkūs žmogaus teisių pažeidimai, (duomenys neskelbtini) saugumas yra pakirstas dėl (duomenys neskelbtini) ir korumpuotos vyriausybės pareigūnų slaptų susitarimų, policija pažeidžia žmogaus teises provincijose (savavališkai suima įtariamus asmenis, žudo civilius gyventojus, nusavina žemes), Vyriausybė nesiima priemonių pažaboti vietos pajėgų veiksmus ir juos nubausti, talibai tęsia bauginimo kampanijas, ginčus sprendžia neformali teismų sistema, kuri vadovaujasi vietiniais papročiais ir Šariato teise. Be to, pažymoje nurodoma, kad valdžia nėra pajėgi suteikti veiksmingą apsaugą nuo nevalstybinių persekiotojų, įskaitant (duomenys neskelbtini), informacija apie persikėlusius į (duomenys neskelbtini) renkama visoje šalyje. Asmenys, išvykę iš (duomenys neskelbtini) kontroliuojamos teritorijos, provyriausybinių pajėgų įtariami lojalumu opozicinėms grupėms. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą paneigti Departamento išvadas, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) negresia joks persekiojimas, o jo baimė grįžti į (duomenys neskelbtini) yra visiškai nepagrįsta.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Pareiškėjo atstovė pažymėjo, kad Departamentas nepagrįstai vadovavosi Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ĮUTP) 83 str. įtvirtinta abejonės privilegijos taisykle, todėl nagrinėdamas pareiškėjo prašymą iš naujo, turi iš esmės ištirti visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Ginčas nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl to, ar pagrįstai Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) piliečiui N. G. nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje.

Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis N. G. nenustatytu laiku, Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. prieigose, tarp valstybės sieną žyminčių ženklų Nr. 1159 ir Nr. 1160, ne per Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir muitinės kontrolės punktus, neteisėtai (neturėdamas Šengeno valstybių narių vizos) pėsčiomis perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, eidamas iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) l. 1).

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Operatyvinės veiklos skyrius 2011-09-07 N. G. atžvilgiu pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimo pagal Baudžiamojo kodekso 291 str. 1 d. (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) l. 30–32).

N. G. 2011-09-08 pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) grįžti neįmanoma, nes ten jo gyvybei gresia pavojus (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) l. 2). Prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos metu, N. G. nurodė, kad išvykimo iš kilmės valstybės tikslas buvo vykti į Europą prašytis prieglobsčio, nes (duomenys neskelbtini) nuolatos jaučia (duomenys neskelbtini) persekiojimą, kadangi dirbo valdžios institucijoje (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) l. 3–10).

Prieglobsčio prašytojas 2010-11-09 apklausos metu nurodė, kad: nuo 2002 m. (duomenys neskelbtini) jis dirbo suvirintoju, turėjo parduotuvėlę ir veždavo iš Tadžikistano metalą, taip pat ir kaklo papuošalus „kryžiukus“, kuriuos už nedidelį mokestį atiduodavo savo kaimelio gyventojams; 2004 metais už tai, kad atsivežė kryžiukų atliko atgailą; pareiškėjo problemos prasidėjo, kai 2005 metų kovo mėnesį jis su dviem merginomis iš kaimelio, išvyko pasilinksminti į (duomenys neskelbtini) pas jo draugą kur vyko vaiko apipjaustymas; šventės metu vienas iš jo draugų viską filmavo, tačiau užtikrino, kad niekam tos filmuotos medžiagos nerodys; 2009 metais N. G. sužinojo kad filmuota medžiaga yra išplatinta (duomenys neskelbtini) turguje, todėl 2009 m. kovo mėnesį, gavęs (duomenys neskelbtini) vizą, jis išvyko dirbti pas pažįstamą iranietį; 2010 m. vasario mėnesį jam teko grįžti į (duomenys neskelbtini), kadangi neišdavė naujos vizos; filmuota medžiaga iš šventės nukeliavo ir iki jo kaimelio, merginų tėvai supykę viską papasakojo kaimo tarybai, kuri dabar reikalauja jo nubaudimo, taip pat ir merginų advokatai reikalauja N. G. nubausti mirties bausme; kaimo taryba piktinasi dar ir tuo, kad pardavinėdamas kryžiukus savo parduotuvėje jis nusižengė (duomenys neskelbtini) tikėjimui; pareiškėją pradėjo persekioti ir talibai; vieną dieną N. G. ant savo namų durų rado užklijuotus dokumentus, kur buvo rašoma, kad su juo bus susidorota. Tos pačios apklausos metu, pareiškėjas patikslino, kad: dokumentus rado ne užklijuotus ant durų, o juos atnešė kareivis (policininkas); iki išvykdamas į (duomenys neskelbtini) turėjo įmonę ir įstatinėjo langus bei duris (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) l. 22–28).

Užsieniečių registracijos centre 2012-03-06 atlikta papildoma prieglobsčio prašytojo apklausa, kurios metu N. G. nurodė, kad: šventė, dėl kurios metu nufilmuotos medžiagos prasidėjo pareiškėjo problemos, vyko dėdės namuose, joje dalyvavo apie 10 žmonių, buvo ir mažų vaikų; kai jo provinciją pasiekė filmuota medžiaga, pradėjo persekioti merginos tėvai, du kartus kareivis jo tėvui įteikė šaukimus, klausinėjo kur yra pareiškėjas; draugės su kuria išvyko į (duomenys neskelbtini) brolis yra (duomenys neskelbtini), todėl talibai nori jį nužudyti; jokiose valdžios institucijose (duomenys neskelbtini) nedirbo, jam taip patarė sakyti vertėjas; jo du broliai ir sesuo kartu su tėvais išvyko į (duomenys neskelbtini) gyvenvietę, kur jiems yra saugu, kadangi niekas nežino apie N. G. problemas (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) l. 72–78).

Išnagrinėjęs N. G. prašymą ir įvertinęs apklausų metu jo nurodytas aplinkybes, Migracijos departamentas (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. G. nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje (b. l. 4–6).

Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas N. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas jį panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėti iš naujo.

Ginčo teisiniams santykiams taikytinos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004-11-15 įsakymu Nr. 1V – 361 patvirtintos Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatos.

ĮUTP 86 str. 1 d. nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų ĮUTP 88 straipsnyje. Pažymėtina, kad 86 str. 1 d. pateikta pabėgėlio statuso sąvoka atitinka 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje pateiktą pabėgėlio apibrėžimą. Tam, kad asmuo būtų pripažintas pabėgėliu pagal 1951 m. Konvencijos 1 straipsnio A dalį ir ĮUTP 86 str. 1 d., jis turi ne iš dalies atitikti pabėgėlio statuso apibrėžimą, o in corpore turi būti įvykdytos visos jame nurodytos sąlygos, t. y. asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš šių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; asmuo negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba negali ten grįžti, nes bijo persekiojimo.

Pagal Tvarkos aprašo 66.1. punktą persekiojimu laikomi persekiojimo dalyvių veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus. Persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, įskaitant seksualinį smurtą; teisinės, administracinės, policijos ir/arba teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas, susijęs su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei, politinėmis pažiūromis, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojamas; galimybės atsiteisti dėl neproporcingos ar diskriminuojamos bausmės nebuvimas; baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti konflikto metu karo tarnybą, kurią atliekant reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties“ 88 straipsnio 3 ir 4 punktuose; prieš asmens lytį ar vaikus nukreipti veiksmai. Pažymėtina, kad persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio, t. y. nukreiptas tiesiogiai prieš asmenį prašantį prieglobsčio, ir susijęs su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (LVAT 2010-06-17 nutartis a. b. Nr. A756-1538/2010; 211-12-15 nutartis a. b. A662-3577/2011).

Pagal Tvarkos aprašo 2 punktą,persekiojimo dalyviais laikytini valstybė, valstybę ar žymią jos teritoriją valdančios partijos ar organizacijos, nevalstybiniai dalyviai, jei galima įrodyti, kad prieš tai minėti persekiojimo dalyviai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo. Prieglobsčio prašytojai laikomi galinčiais pasinaudoti apsauga, kurią suteikia apsaugos teikėjai, jeigu pastarieji imasi pagrįstų priemonių užkirsti kelią persekiojimui ar smurto veiksmams inter alia pasinaudodami veiksminga teisine sistema tokiems veiksmams nustatyti, persekioti baudžiamąja tvarka ir nubausti už šiuos veiksmus (66.2 p.). Nustatant žmogaus teisių pažeidimo faktus, kai jie vykdomi nevalstybinių subjektų, būtina įrodyti, kad minėti subjektai veikė įgyvendindami valstybės jiems suteiktas teises arba kad valstybė buvo informuota apie nevalstybinių subjektų vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, tačiau neatliko jai pavestos funkcijos apginti asmenį nuo tokių pažeidimų.

Pagal ĮUTP 71 str. 3 d. 4 p., prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Analogiškai, pagal Tvarkos aprašo 7 punktą, prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte. Iš nurodytų nuostatų matyti, kad pareiga įrodyti individualaus persekiojimo kilmės valstybėje pavojų, tenka asmeniui prašančiam prieglobsčio.

ĮUTP 83 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant asmens prašymą suteikti prieglobstį prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (83 str. 2 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje normoje įtvirtinta išimties iš abejonės privilegijos taisykle gali būti vadovaujamasi tik tuo atveju, kai nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Vadinasi prieštaravimai turi būti nustatomi tarp prieglobsčio prašytojo nurodomų faktų apie galimo persekiojimo veiksmus, jį galimai persekiojančius asmenis ar organizacijas, persekiojimo vietą, laiką ir pan.

Įvertinusi prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos (2011-09-07), 2011-11-09 apklausos, 2012-03-06 papildomos apklausos bei teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas pagrįstai nagrinėjamu atveju taikė ĮUTP 83 str. įtvirtintą išimties iš abejonės privilegijos taisyklę, nes pareiškėjo prašyme nustatyti prieštaravimai yra esminiai sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo. Teismas nustatė, kad pirminės apklausos metu, pareiškėjas teigė, jog iš kilmės valstybės išvyko kadangi buvo persekiojamas (duomenys neskelbtini) dėl darbo valdžios institucijoje. Papildomos apklausos metu, pareiškėjas nurodė, kad valdžios institucijoje niekada nedirbo, o tai jam liepė sakyti vertėjas. Apklausos, vykusios 2011-11-09, metu pareiškėjas nurodė, kad talibai jį persekiojo dėl to, kad savo parduotuvėje pardavinėdamas kryžiukus jis nusižengė (duomenys neskelbtini) tikėjimui. Papildomos apklausos metu teigė, kad talibai jį persekioja dėl to, kad vienos iš merginų, su kuriomis šventėje jis buvo nufilmuotas, brolis yra (duomenys neskelbtini), todėl dėl merginai užtrauktos negarbės – grasinama jį nužudyti. Nustatyti prieštaravimai ir pareiškėjo pasakojime apie šventę, dėl kurios filmuotos medžiagos, anot pareiškėjo jam grasina merginų tėvai ir kaimo taryba. Prieglobsčio prašytojo apklausos metu (2011-11-09), pareiškėjas nurodė, kad su dviem merginomis į (duomenys neskelbtini) vyko pas jo draugą, kurio namuose vyko vaiko apipjaustymas. Tos pačios apklausos metu pakeitė savo paaiškinimus, ir nurodė, kad susimaišė, jokio vaiko apipjaustymo nebuvo. Papildomos apklausos metu, N. G. teigė, kad šventė vyko jo dėdės namuose, joje dalyvavo 10 žmonių, tarp jų buvo ir vaikų. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad 2005-03-03 su mergina ir jos seserimi nuvyko pas jo draugus į (duomenys neskelbtini), kur vykusios šventės metu buvo nufilmuota kaip ji šoka. Nenuoseklūs yra ir pareiškėjo paaiškinimai dėl to, kaip jam buvo įteikti dokumentai, kuriais grasinama su juo susidoroti. 2011-11-09 apklausos metu, pareiškėjas paaiškino, kad dokumentus rado priklijuotus ant durų, tuo tarpu papildomos apklausos metu nurodė, kad dokumentai ant durų nebuvo priklijuoti, nes į jo tėvų namus ne viena kartą buvo atvykęs kareivis (policininkas) ir du kartus jo tėvui įteikė pareiškėjui adresuotus šaukimus.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo atliktos trys apklausos, kurių metu pareiškėjas teikdavo prieštaringą informaciją, nurodydavo kitokius faktus, paneigdavo prieš tai nurodytas aplinkybes. Teismo posėdžio metu, pareiškėjas nurodė iš esmės naujas aplinkybes, kaip jis sužinojo apie tai, kad (duomenys neskelbtini) yra platinama vaizdo medžiaga, t. y. visų apklausų metu N. G. teigė, kad tiesiog sužinojo apie išplatintą filmuotą medžiagą, tuo tarpu teismo posėdžio metu nurodė, kad draugas, kuris tą vakarą filmavo, susisiekė su pareiškėju ir paprašė sumokėti 50000 dolerių, kad filmuota medžiaga nebūtų platinama. Teismo posėdžio metu, pareiškėjas taip pat nurodė, kad 2011 metais buvo sumuštas (duomenys neskelbtini) dėl kryželių pardavinėjimo ir dėl to, kad mergina buvo nufilmuota su juo šokanti, šio incidento metu, jam buvo sužalota galva, todėl dėl savo saugumo pareiškėjas turėjo išvykti į (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojo apklausų metu, pareiškėjas negalėjo paaiškinti, ką jis veikė po to kai grižo iš (duomenys neskelbtini) 2010 m. vasario mėnesį iki 2011 m. liepos mėnesio, kai išvyko iš (duomenys neskelbtini).

Pagal ĮUTP 83 str. 2 d., duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami ir tuomet jei prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą ar jį vilkina. Teismo posėdžio, vykusio 2012-05-10 metu, pareiškėjas pateikė nelietuvių kalba surašytus dokumentus, kuriuos prašė prijungti prie bylos, nes jie patvirtina, kad 2000 metais pareiškėjo tėvo trys broliai buvo nužudyti (duomenys neskelbtini), o jo tėvas už tai gavo pinigų (b. l. 27–28). Pažymėtina, kad šių aplinkybių nei vienoje iš atliktų apklausų pareiškėjas nenurodė, o sekančio teismo posėdžio metu, kai buvo pateikti minėtų dokumentų vertimai, dėl juose nurodytų aplinkybių nieko nepaaiškino ir toliau teigė, kad pavojus gresia dėl kryželių pardavinėjimo bei dėl to, kad su merginomis buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini). Toks pareiškėjo elgesys vertintinas kaip siekis suklaidinti teismą bei vilkinti procesą dėl prieglobsčio suteikimo.

Atsižvelgiant į pareiškėjo pasakojime nustatytus prieštaravimus ir netikslumus bei kitas aplinkybes, kurios sudaro pagrindą pareiškėją vertinti kaip nepatikimą, konstatuotina, kad įvertinus byloje esančią medžiagą pareiškėjas negali būti pripažintas atitinkantis Įstatymo 86 str. 1 d. ir 1951 m. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė patikimos ir vienareikšmiškos informacijos, kad kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas dėl priklausymo tam tikrai rasei, religijai, tautybei, socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Iš pareiškėjo paaiškinimų, negalima spręsti, kas ir kodėl jam grasina, ar prieš jį buvo imtasi kažkokių veiksmų, t. y. ar tie grasinimai gali būti pripažinti realiais, ar jam grasinantys asmenys (organizacijos) gali būti laikomos smurto dalyviais Tvarkos aprašo 2 punkto prasme.

Migracijos departamento 2012-03-05 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad Europos Sąjungos valstybės narės, nagrinėdamos prieglobsčio prašytojų iš (duomenys neskelbtini) prašymus, jų pateiktus įvairaus pobūdžio dokumentus vertina kaip nepatikimus, kadangi egzistuoja labai aukštas korupcijos lygis – suklastoti galima bet ką. Be to, negalima patikrinti ne valdžios institucijų surašytų dokumentų tikrumą (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) l. 69–71). Įvertinus pažymoje pateikiamą informaciją bei pareiškėjo pasakojime esančius netikslumus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas pagrįstai nesivadovavo pareiškėjo pateiktais (duomenys neskelbtini) provincijos rajono ir M. A. K. kaimo gyventojų surašytais dokumentais, kurie, pareiškėjo manymu, tvirtina jo nurodytas aplinkybes. Šie dokumentai galėtų būti vertinami kaip objektyvūs duomenys, tik tuo atveju, jei atitiktų nuoseklias ir aiškias pareiškėjo nurodomas aplinkybes.

Pareiškėjo atstovė teigė, kad Migracijos departamentas nepagrįstai nevertino pareiškėjo pateikto kompaktinio disko su filmuota medžiaga. Teismas šiuo aspektu pažymi, kad jame užfiksuota informacija neturi esminės įtakos sprendžiant dėl Migracijos departamento sprendimo pagrįstumo, kadangi kompaktiniame diske užfiksuota informacija negali paneigti pareiškėjo pasakojime esančių prieštaravimų, taip pat negali patvirtinti, ar ji iš tikrųjų buvo platinama, jei taip, tai kokiu būdu ir kada.

Nustačius, kad prieglobsčio prašantis asmuo neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų, turi būti vertinama papildomos apsaugos suteikimo galimybė.

Papildoma apsauga – tai individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam asmeniui, įrodymu. Pagal Įstatymo 87 str. 1 d., papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 p.); yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (2 p.); yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (3 p.).

Minėtose teisės nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta.

Įvertinus prieglobsčio prašytojo bylos medžiagą, konstatuotina, kad iš jos negali būti nustatytas konkrečios apsaugos poreikis, nes pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepagrįstos priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam asmeniui, įrodymu. Kaip minėta, pareiškėjo pasakojimas apie jo išvykimo iš kilmės valstybės ir tariamo persekiojimo aplinkybes, nėra patikimas, todėl vien juo remiantis negali būti pripažįstama, kad pareiškėjui reikalinga tarptautinė apsauga. Byloje nenustatyta jokių objektyvių, konkrečiai su pareiškėju tiesiogiai susijusių aplinkybių, patvirtinančių, jog jam (duomenys neskelbtini) galėtų grėsti veiksmai, kurie sudarytų sąlygas žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimui. Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį tvirtina, kad (duomenys neskelbtini) nevyksta Europos Sąjungos tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 str. c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, t. y. smurto veiksmai, sudarantys rimtą ir asmeninę grėsmę civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) l. 65–68).

Departamento 2011-10-14 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) l. 65–68) nurodoma, kad 2012-11-22 EURASIL susitikimo metu Europos Sąjungos valstybės narės pažymėjo, jog 2009-2010 metais papildoma apsauga suteikta: asmenims, kuriuos persekiojo nevalstybiniai persekiotojai (karo ar genčių vadeivos, kriminaliniai nusikaltėliai, talibai), asmenims, iš ginkluotų konfliktų vietovių, moterims, kurias persekiojo šeimos nariai dėl prievartinės santuokos; homoseksualams ir kt. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro gairėse nurodoma, kad rekomenduojama papildomą apsaugą suteikti afganistaniečiams, kilusiems iš vietovių, kur yra ypač nestabili saugumo padėtis (iš (duomenys neskelbtini) o provincijų), taip pat iš provincijų, kuriose stabilumas trapus (iš (duomenys neskelbtini)). Be to, sprendžiant dėl papildomos apsaugos suteikimo, turi būti vertinama, ar asmuo turi vidinio persikėlimo alternatyvą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė patikimos ir objektyvios informacijos, sudarančios pagrindą pripažinti, kad kilmės valstybėje jis yra ar gali būti persekiojamas nevyriausybinių organizacijų, kad su juo gali būti žiauriai ir nežmoniškai elgiamasi, ar gali būti pažeidžiamos jo žmogaus teisės ir laisvės. Bylos medžiaga tvirtina, kad pareiškėjas negali būti priskiriamas bent vienai iš asmenų, kuriems rekomenduojama suteikti, ar Europos Sąjungos valstybės suteikia papildomą apsaugą, grupių. Pareiškėjas nurodė, kad jo paskutinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) provincija, kuri pagal informaciją apie pareiškėjo kilmės šalį, nepriskiriama prie vietovių, kur yra ypač nestabili saugumo padėtis, ar kur stabilumas trapus. Be to, pareiškėjas nurodė, kad jo tėvai persikėlė į (duomenys neskelbtini) gyvenvietę, kur jiems yra saugu, kadangi niekas nežino apie N. G. problemas (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) l. 72–78). Pareiškėjas iki išvykimo iš (duomenys neskelbtini) gyveno (duomenys neskelbtini), į kurį Europos Sąjungos šalys (Vokietija, Estija, Liuksemburgas, Norvegija, Švedija) taiko vidinio persikėlimo alternatyvą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad N. G. turi vidinio persikėlimo alternatyvą, todėl papildoma apsauga, remiantis tik bendra informacija apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), negali būti suteikta.

Nustatytų aplinkybių, išdėstytų motyvų ir teisės aktų analizės pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 str. 1 d. ir 87 str. 1 d. reikalavimų, todėl jo prašymas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, vadovaujantis ĮUTP 2 str. 1 d., yra nepagrįstas. Prieglobsčio prašytojui pateikus akivaizdžiai nepagrįstą prašymą, pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga negali būti suteikti (77 str. 2 d.). Teismas sprendžia, kad Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. G. nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str. teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjo N. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.