Kauno apygardos teismo nutartis

3. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. balandžio 2 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsakė priimti kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams ir grąžino jį ieškovei.

4. Teismas pažymėjo, kad atsakovas yra ne tik užsienio valstybės, kuri nėra Europos Sąjungos narė, pilietis, bet ir, teismo vertinimu, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra(duomenys neskelbtini), t. y. ne Europos Sąjungoje. Iš šalių sudarytos 2023 m. gegužės 12 d. darbo sutarties 13 punkto matyti, kad šalys susitarė, jog ginčai dėl šios darbo sutarties bus nagrinėjami DK nustatyta tvarka, tačiau susitarimas kilusį ginčą nagrinėti Lietuvoje DK nustatyta tvarka turi būti sudarytas kilus ginčui tarp šalių, o ne iki ginčo kilimo. Nagrinėjamu atveju į bylą nepateikta įrodymų apie šalių pasiektą susitarimą dėl ginčo priskyrimo Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai. Teismas sprendė, kad atsakovo valia dėl jurisdikcijos taisyklių pakeitimo nebuvo objektyviai išreikšta nei Dvišalės sutarties 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta forma, nei jokiu kitu būdu. Pažymėjo, kad ieškovė ikiteismine tvarka kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, inicijuodama šalių darbo ginčą, tačiau Darbo ginčų komisija atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą. Teismas nustatė, kad 2023 m. gegužės 12 d. šalių sudarytoje darbo sutartyje atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatė, kad atsakovas buvo įdarbintas kaip tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas, t. y. jis buvo siunčiamas į tarnybines komandiruotes užsienyje gabenti krovinius tarptautiniais maršrutais. N. D. sutarties 4.2 punkte šalys susitarė, jog tuomet, kai darbuotojas neatlieka tiesioginių vairuotojo funkcijų (laikotarpiai tarp komandiruočių), jo darbo vieta yra (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo darbo vietą ir dirbtą darbą (duomenys neskelbtini). Priešingai, į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovas vairavo transporto priemonę ir apgadino ieškovei priklausantį turtą, būdamas ir vykdydamas darbines pareigas užsienio valstybėje. Teismas sprendė, kad atsakovas Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo ir nuolat negyveno. Priešingų duomenų, t. y., kad atsakovas darbo sutartyje sulygtas darbo funkcijas vykdė ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje, byloje nėra.

5. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas gyveno Lietuvoje bei įgijo turto, su atsakovu į Lietuvos Respubliką atvyko jo šeimos nariai, atsakovas užmezgė socialinio pobūdžio santykius Lietuvoje, atsakovas Lietuvoje faktiškai gyveno ir vykdė darbo funkcijas, todėl teismas sprendė, kad atsakovo gyvenamoji vieta nėra Lietuvoje.

6. Teismas nurodė, kad tai, kad ieškovės buveinė yra Lietuvoje, ieškovei pasirinkus veiklos modelį, pagal kurį faktiškai jos įdarbinami asmenys Lietuvos Respublikos teritorijoje negyvena ir nevykdo jokių darbo funkcijų, dirbtinai nurodant, jog jie siunčiami į komandiruotę užsienyje, kai faktiškai toks siuntimas neatitinka DK 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos komandiruotės sąvokos, pagal kurią darbuotojas turi būti išsiunčiamas darbo funkcijas vykdyti iš savo nuolatinės darbo vietos į kitą vietą, nėra pagrindas spręsti, kad toks darbuotojas gyvena ir dirba Lietuvoje, t. y. kad Lietuvoje yra jo gyvenamoji vieta, kaip pagrindas konstatuoti darbdavio inicijuojamo darbo ginčo priskyrimą Lietuvoje veikiančių darbo ginčus nagrinėjančių organų kompetencijai.