Kauno apygardos teismo sprendimas, e2-894-343/2020

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-06-17
Bylos Nr.: e2-894-343/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00852-2019-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Rūta Palubinskaitė
Ieškovas: B UAB „Lingesta“
Atsakovas: A. V., A. G. M.

Kategorijos

2.6.10.2.1Neteisėta veika
2.6.10.2.3Kaltė
2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
2.6.10.2.4Žala
2.6.10.2.4.1Turtinė žala
3.1.7.8Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei
3.2.6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
3.2.6.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr.e2-894-343/2019Proceso Nr. 2-56-3-00852-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.4; 2.6.10.2.4.1; 3.1.7.8; 3.2.6.6.1; 3.2.6.6.2 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 17 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė,

sekretoriaujant Ritai Pečiulienei, dalyvaujant ieškovės B UAB „Lingesta“ atstovams administratoriui D. J., avokadui J. J., atsakovui A. V., jo atstovui advokatui E. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B UAB „Lingesta“ ieškinį dėl žalos priteisimo atsakovams A. V., A. G. M. ir

Aprašomoji dalis

nustatė :.

I. Ieškinio esmė

1. Ieškovė B UAB „Lingesta“ patikslintame ieškinyje prašo priteisti iš atsakovų A. V. ir A. G. M. solidariai 31823,31 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodo, jog Kauno apygardos teismas 2016 m. sausio 13 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Lingesta“, administratoriumi paskyrė D. J. Įmonės vadovais buvo I. Š. (laikotarpis 2014 08 06- 2014 09 02), J. R. (laikotarpis 2014 09 02 – 2015 05 04), A. G. M. (laikotarpis 2015 05 13 – 2015 11 04), A. B. (laikotarpis 2015 11 04 - 2016 03 23 (iki bankroto bylos iškėlimo). Įmonės savininkais buvo: nuo įmonės įregistravimo iki 2014 09 03 – I. Š.; 2014 09 03 – 2014 09 08 – J. R.; 2014 09 08 – 2015 04 08 - A. V.

3. Kauno apygardos teismas 2019 05 24 nutartimi B UAB „Lingesta“ bankrotą pripažino tyčiniu. Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, jog J. R. vadovavimo laikotarpiu 2014 09 02 – 2015 05 04 faktiniu įmonės vadovu buvo pats akcininkas A. V. ir su akcininko žinia veikęs J. T., kurio dalyvavimas įmonės veikloje įrodytas iki 2015 03 31. Tai patvirtina jo el. laiškai įmonės vadovei J. R. ir kitiems įmonės darbuotojams, duodant nurodymus nieko pačioms nespręsti (nutarties 21 p.). J. R. vadovavimo laikotarpiu teismas neįžvelgė jokių neteisėtų veiksmų, nes jos vadovavimo laikotarpiu įmonė nebuvo nemoki, ji neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės nemokumas atsirado 2015 10 21 tenkinus hipotekos kreditoriaus KB kredito unija Amber reikalavimus ir pardavus įmonės nekilnojamąjį turtą.

4. Bankrotas pripažintas tyčiniu teismui konstatavus, kad bendrovei 2015 05 13 pradėjus vadovauti A. G. M., jos finansinė padėtis per trumpą laiką buvo pabloginta taip, kad ji tapo nemokia, nes vadovas: 1) nemokėjo kredito davėjui įmokų, kredito unija perėmė visą turtą kaip skolininko pasiūlytas pirkėjas; 2) darbuotojams nemokėjo atlyginimų; 3) neišsaugojo įmonės turto ir dokumentų. Visi dokumentai ir šaldymo įranga buvo perduota A.G. M., o 2015 04 30 likvidavimo aktai parengti su paties akcininko A. V. žinia. Kai turtas: šaldymo įranga buvo perkamas ir nurašytas bei pradangintas, įmonės ūkinei veiklai faktiškai vadovavo ir pats akcininkas A. V.; 4) buhalterinė apskaita buvo vedama netvarkingai, bendrovės veikla nutrūko, nustatyti tikrąją finansinę padėtį nebėra galimybės.

Šalies argumentai

5. Ieškovė nurodo, jog J. R. vadovavimo laikotarpiu faktiniu įmonės vadovu buvo pats akcininkas A. V. ir tai konstatuota minėtoje 2019 05 24 Kauno apygardos teismo nutartyje, kurioje įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Faktas, kad A. V. pastoviai dalyvavo įmonės vadovavime kaip faktinis vadovas leidžia preziumuoti, kad ir vadovu paskyrus A.G. M., faktiniu vadovu ir toliau išliko A. V.

6. Neteisėti atsakovų veiksmai, šiais veiksmais padaryta žala ir priežastinis ryšys, privedant įmonę prie tyčinio bankroto yra - A. G. M. veiksmai: nemokėjo kredito davėjui – kredito unijai „Amber“ įmokų, darbuotojams nebemokėjo atlyginimų, neišsaugojo įmonės turto ir dokumentų, buhalterinę apskaitą vedė netvarkingai, bendrovės veikla nutrūko, bankroto administratoriui perduota tik dalis dokumentų, iš kurių nustatyti tikrąją finansinę padėtį nėra galimybės, A. V. veiksmai: dalyvavo ūkinėje veikloje, tiek surašant turto nurašymo ir likvidavimo aktus, tiek sudarant kredito sutartį su kredito unija Amber ir jos nevykdant jau yra konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu (Kauno apygardos teismo 2019-05-24 nutartis byloje Nr. B2-114-413/2019, bylos sprendimo 20 p., 26 p., 42 p.) (prejudiciniai faktai).

7. Bendrovės vadovai A. G. M. ir A. V., būdami atsakingi už įmonės turtą, veikė aplaidžiai ir nerūpestingai, kartu privedė bendrovę prie tyčinio bankroto bendrais kaltais nesąžiningais veiksmais, todėl šiuo atveju žalos dydį skaičiuoja kaip kreditorinių reikalavimų sumą, atsiradusią atsakovų A. G. M., A. V. vadovavimo įmonei laikotarpiu, t. y. žala įmonei yra 31 823,31 Eur (iš visos patvirtintos kreditorinių reikalavimų sumos atėmus atsakovų kaip Įmonės kreditorių patvirtintus finansinius reikalavimus: 68 758,14 – 36 766 = 31 823,31 Eur, kuri solidariai priteistina iš A. G. M. ir A. V. (CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.246 – 6.247 straipsniai, 6.279 straipsnio 1 dalis).

8. Atsakovų A. G. M. ir A. V. kaltė (CK 6.248 str.) sutapatinama su jų neteisėtais veiksmais (neveikimu), todėl yra preziumuojama, kurią paneigti turi patys atsakovai. Įmonės akcininkas formuoja juridinio asmens valią, kurią įgyvendina per juridinio asmens vadovą, ir jie abu turi fiduciarinių pareigų juridiniam asmeniui, t. y. pareigų veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis). Nagrinėjamu atveju teismo jau yra nustatyta, kad įmonė prie bankroto yra privesta tyčia (deliktas), ir kaip viena esminių priežasčių yra ta, kad įmonė nemokėjo kredito davėjui – kredito unijai „Amber“ įmokų pagal 2014 11 17 pasirašytą kredito sutartį, kuria UAB „Lingesta“ suteiktas 304 312,44 Eur dydžio kreditas, įkeičiant visą bendrovės turtą; pirma įmoka turėjo būti sumokėta A. G. M. vadovavimo įmonei laikotarpiu – 2015 m. gegužės mėn., o iš viso nemokant įmokų kredito unija 2015 10 21 perėmė visą UAB „Lingesta“ nekilnojamą turtą – negyvenamąsias patalpas, prekybos paviljonus / turgavietes, esančius (duomenys neskelbtini) už 329 000 Eur.

9. Kaip nustatyta Kauno apygardos teismo 2019 05 24 nutartyje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, būtent, dėl blogo įmonės valdymo, kuomet buvo sudaryta paskolos sutartis su kredito unija „Amber“ 304 312,44 Eur dydžio ir iš viso nesiruošiama pagal ją atsiskaityti, šios paskolos iniciatorius buvo būtent pats įmonės akcininkas A. V., kuris, beje, buvo ir faktinis įmonės vadovas, ir kuris pasirašė laidavimo sutartį prie paskolos sutarties ir pats derino visas paskolos sutarties sąlygas (nutarties 26 p.). Kaip nustatyta, paskolos dydis buvo toks, kad reikėjo įkeisti visą įmonės turtą, o grąžinti paskolos iš esmės net nebuvo bandoma, nes nemokėta nei viena paskolos grąžinimo įmoka, kadangi įmonė neturėjo tam lėšų (net nemokėdavo atlyginimų darbuotojams). Taigi, minėtas paskolos sandoris neprotingai padidino įmonės įsipareigojimus ir tikslingai sumažino įmonės turtą, todėl A. V. dėl minėto sandorio sudarymo turi prisiimti visą šio sandorio riziką ir atsakomybę dėl įmonės privedimo prie tyčinio bankroto.

Šalies argumentai

10. Ta aplinkybė, kad pats A. V. kreipėsi į teismą dėl įmonės tyčinio bankroto bei, jog jis yra ir bankrutuojančios įmonės kreditorius, savaime neatleidžia jo kaip įmonės akcininko nuo tinkamo akcininko pareigų atlikimo. Kauno apygardos teismo 2019 05 24 nutartyje nustatyta, kad A. V. buvo faktinis įmonės vadovas, nes paskirtieji įmonės vadovai nieko be jo žinios nesprendė, o tik dėdavo parašus ant A. V. suderintų sandorių (teismo nutarties 15 p., 21 p.); A. V. puikiai žinojo apie įmonės finansinius sunkumus 2015 m. (teismo nutarties 20 p.). Pažymėtina, kad ir įmonės vadovu A. G. M. taip pat paskyrė A. V., kaip įmonės akcininkas, kuris de facto įmonei vadovavo apie 4 mėn. (nuo 2015 05 13 iki 2015 10 05) (nutarties 32 p.). Atsižvelgiant į teismo nustatytą itin aktyvų A. V. vaidmenį įmonės valdyme iki minėto kredito gavimo iš kredito unijos „Amber“ yra visiškai nelogiška manyti, kad būtent po minėto kredito gavimo A. V., kuris, beje, yra ir šio kredito laiduotojas, visiškai nebesidomi įmone bei jam nerūpi kredito grąžinimo galimybės ir visi kiti įmonės reikalai, o naujasis įmonės vadovas A. G. M. per savo vadovavimo 4 mėnesius privedė įmonę prie tyčinio bankroto (t. y. nemokėjo kredito įmokų pagal sutartį, darbuotojams nemokėjo atlyginimų, neišsaugojo įmonės turto ir dokumentų, buhalterinė apskaita buvo vedama netvarkingai, bendrovės veikla nutrūko, bankroto administratoriui perduota tik dalis dokumentų, iš kurių neįmanoma nustatyti tikrosios padėties (teismo nutarties 42 p.) be jo žinios. Net jei pats A. V. teigtų, jog visiškai nesidomėjo įmonės reikalais tuos 4 mėn., kuomet įmonei vadovo A G. M. ir privedė prie tyčinio bankroto, tai neabejotinai liudija jo sąmoningą nerūpestingumą ir neatidumą bei netinkamą akcininko pareigų atlikimą. Vienok, visiškai neįtikėtina, kad A. V. po kredito gavimo net nesidomi, kaip tie jo iniciatyva ir pastangomis gauti iš kredito unijos „Amber“ 304 312 Eur yra panaudojami įmonės veikloje, kur jie leidžiami, kur jie dingo, o pradeda domėtis tik praėjus 4 metams, t. y. 2019 m. pabaigoje, prašydamas teismo iškelti įmonei tyčinio bankroto bylą. Tai labiau panašu į sąmoningą tyčinį susitarimą dėl įmonės privedimo prie bankroto, o A. V. pateiktas minėtas prašymas teismui dėl tyčinio bankroto galimai yra tik bandymas nukreipti nuo savęs dėmesį. Tikėtina, kad prokuratūra ikiteisminio tyrimo metu nustatys, kas pasisavino minėtą kreditą.

Atsiliepimas

11. Atsiliepimuose į ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovas A. V. nurodo, kad su jais nesutinka dėl tokių argumentų:

11.1. Dėl ieškovės ieškinio reikalavimo priteisti solidariai iš abiejų atsakovų tą pačią sumą, tai yra 31 '823,31 Eur žalos atlyginimą. Ieškovė žalos dydį skaičiuoja atimdama iš visos patvirtintos kreditorinių reikalavimų sumos 68758,14 Eur atsakovo A. G. M. finansinį reikalavimą sumoje 367,66 Eur ir atsakovo A. V. finansinį reikalavimą sumoje 36567,17 Eur. Atsakovui A. V. nesuprantama, kokiu pagrindu jo pareikštas ir bankroto byloje patvirtintas asmeninis kreditorinis reikalavimas gali sumažinti šiuo ieškiniu iš kito asmens - atsakovo A. G. M. reikalaujamą priteisti sumą net 36567,17 Eur suma, kai paties A. G. M. patvirtintas kreditorinis reikalavimas B UAB „Lingesta“ bankroto byloje tėra vos 367,66 Eur.

11.2. Patikslinto ieškinio 15 punkte deklaruojama: „Kaip nustatyta Kauno apygardos teismo 2019 05 24 nutartyje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, būtent, dėl blogo įmonės valdymo, kuomet buvo sudaryta paskolos sutartis su kredito unija „Amber“ dėl 304312,44Eur dydžio kredito ir iš viso nesiruošiama pagal ją atsiskaityti, šios paskolos iniciatorius buvo būtent pats įmonės akcininkas A. V., kuris, beje, buvo ir faktinis įmonės vadovas, ir kuris pasirašė laidavimo sutartį prie paskolos sutarties ir pats derino visas paskolos sutarties sąlygas (teismo nutarties 26 p.). Kaip nustatyta, paskolos dydis buvo toks, kad reikėjo įkeisti visą įmonės turtą, o grąžinti paskolos iš esmės net nebuvo bandoma, nes nemokėta nei viena paskolos grąžinimo įmoka, nes įmonė neturėjo tam lėšų (net nemokėdavo atlyginimų darbuotojams). Taigi, minėtas paskolos sandoris neprotingai padidino įmonės įsipareigojimus ir tikslingai sumažino įmonės turtą, todėl A. V. dėl minėto sandorio sudarymo turi prisiimti visą šio sandorio riziką ir atsakomybę dėl įmonės privedimo prie tyčinio bankroto.“ Atsikirsdamas į šiuos teiginius, atsakovas A. V. cituoja ieškovės nurodomo 2019 m. gegužės 24 d. Kauno apygardos teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr.B2-l 14-413/2019, 26 punkto aktualią dalį: „/.../ Šalių ir liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad, nors kredito sutartį pasirašė tuometinė vadovė J. R., tačiau visos sutarties sąlygos buvo derintos su akcininku A. V. ir jo įgaliotiniu E. T.. /.../“ Taigi, priešingai, nei teigia ieškovė, civilinėje byloje Nr.B2-l 14-413/2019 nėra konstatuotos aplinkybės, jog: /.../paskolos iniciatorius buvo būtent pats įmonės akcininkas A. V. , ... minėtas paskolos sandoris neprotingai padidino įmonės įsipareigojimus ir tikslingai sumažino įmonės turtą, todėl A. V. dėl minėto sandorio sudarymo turi prisiimti visą šio sandorio riziką ir atsakomybę dėl įmonės privedimo prie tyčinio bankroto. /.../“. Todėl nuodytas aplinkybes ieškovė turi įrodyti, tačiau jokių įrodymų šiems deklaratyviems teiginiams pagrįsti ieškovė į bylą nepateikė.

11.3. Patikslinto ieškinio 16 punkte nurodoma: „/.../ Kauno apygardos teismo 2019 05 24 nutartyje nustatyta, kad A. V. buvo faktinis įmonės vadovas, nes paskirtieji vadovai be jo žinios nieko nesprendė, o tik dėdavo parašus ant A. V. suderintų sandorių (teismo nutarties 15 p., 21 p.) Atsikirsdamas į šiuos teiginius, atsakovas A. V. cituoja ieškovės nurodomo 2019 m. gegužės 24 d. Kauno apygardos teismo nutarties 15 punkto aktualią dalį: „/.../ Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo J. R. nurodė, jog dėl minėtos įrangos įsigijimo tarėsi pareiškėjas A. V. ir E. T., kurį laikė esant akcininko A. V. įgaliotu asmeniu, nes pastarasis asmuo tvarkydavo visus įmonės reikalus. Vadovė tik dėdavo parašus ant dokumentų, o visus sandorius derino A. V. ir E. T. (2019 m. balandžio 3d. teismo posėdžio garso įrašas 1 vai. 19 min. - 1 vai. 37 min.). Tas pačias aplinkybes nurodė ir liudytojais apklausti R. T. (buvusi P.), kuri tuo metu dirbo UAB „Lingesta“ (2019 m. gegužės 15 d. teismo posėdžio garso įrašas 42 min. - 59 min.), bei A. J. S. (2019 m. balandžio 3 d. teismo posėdžio garso įrašas 1 vai. 39 min. - 1 vai. 55 min.). O tos pačios nutarties 21 punktas skamba taip: „Teismo vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina suinteresuoto asmens J. R. argumentus, kad realiai bendrovei vadovavo ir sprendimus priiminėjo kiti asmenys, ne vienasmenis valdymo organo narys - UAB „ Lingesta “ vadovė J. R.. Tai pripažino teismo posėdžio metu pareiškėjas A. V., nurodydamas, jog realiai UAB Lingesta“ vadovavo E. T., su pareiškėjo kaip akcininko žinia ir sutikimu, kuris vėliau turėjo tapti tikruoju įmonės vadovu, nes taip buvo sutarę. Iškilus tarpusavio nesutarimams, jų bendradarbiavimas baigėsi (2019 m. gegužės 15 d. teismo posėdžio garso įrašas 27 min. 10 s - 31 min.)“. Ypatingas dėmesys atkreiptinas į šį 2019m. gegužės 24 d. Kauno apygardos teismo nutarties 15 punkto teiginį: „/.../ Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo J. R. nurodė, jog dėl minėtos įrangos įsigijimo tarėsi pareiškėjas A. V. ir E. T., kurį laikė esant akcininko A. V. įgaliotu asmeniu, nes pastarasis asmuo tvarkydavo visus įmonės reikalus. /.../". Taigi, buvusi UAB „Lingesta“ direktorė J. R. patvirtino, jog visus UAB „Lingesta“ reikalus tvarkė ne A. V., o E. T., kurį ji tik laikė A. V. įgaliotu asmeniu. Tos pačios 2019 m. gegužės 24 d. Kauno apygardos teismo nutarties 20 punkte teigiama: „/.../ Tai, kad didžiąją dalį bendrovės reikalų sprendė E. T., patvirtina jo paties 2015 m. kovo 31 d. elektroninis laiškas, adresuotas J. (galimai vadovei J. R.) ir R. (galimai UAB „Lingesta“ darbuotojai R. T., kuri patvirtino, jog buvo atsakinga už bendrovės dokumentų rengimą), kuriame E. T. nurodo, kad jos pačios nieko nespręstų, siūlo apsispręsti - arba dirbti, arba užsidirbti. Tos pačios dienos vėlesniame laiške E. T. J. R. rašė, jog, negavęs atsakymo iš jos, kels klausimą dėl susidariusios padėties akcininkų susirinkime ir apie priimtą sprendimą ją informuosiąs. 2015 m. vasario 7 d. laiške, adresuotame A. V., E. T. rašė, jog pateikia savo variantą, kaip skubiai spręsti susidariusią situaciją, kad išvengti bankroto.

11.4. Taigi, ieškovės nurodomos nutarties 15 punkte yra nurodomi liudytojų toje byloje parodymai, o 21 punkte nurodomi bylos duomenys, kad ne A. V., o kitas asmuo - E. T. realiai vadovavo UAB „Lingesta“. Tokie 2019 m. gegužės 24d. Kauno apygardos teismo nutarties punktai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog „/.../ A. V. buvo faktinis įmonės vadovas, nes paskirtieji įmonės vadovai nieko be jo žinios nesprendė, o tik dėdavo parašus ant A. V. suderintų sandorių.

11.5. Patikslinto ieškinio 16 punkte taip pat nurodoma: „/.../ A. V. puikiai žinojo apie įmonės finansinius sunkumus 2015 m. (teismo nutarties 20 p.). Tačiau ieškovė sąmoningai nurodo tik dalį sakinio, nutylėdama jo pabaigą. O ieškovės nurodyta teismo nutarties sakinio dalis skamba taip: „/.../ 2015 m. kovo mėn. bendrovė jau turėjo finansinių sunkumų, kuriuos E. T. ir A. V. bandė spręsti kartu. Taigi, šio sakinio esmė yra ne ta, kad atsakovas A. V. žinojo apie įmonės finansinius sunkumus, o visiškai kita - jog jis stengėsi juos išspręsti, priešingai nei teigiama ieškovės patikslintame ieškinyje.

11.6. Patikslinto ieškinio 16 punkte deklaruojama: „/.../ Pažymėtina, kad ir įmonės vadovu A. G. M. taip pat paskyrė A. V. /.../“. Tačiau jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų ieškovė ne tik nepateikia, bet ir net neatsikerta į šiuos atsakovo A. V. atsiliepimo į pirminį ieškovės ieškinį teiginius: „/.../ A. G. M. kaip UAB „Lingesta“ direktoriaus kandidatūrą, vietoje buvusios direktorės J. R., šios įmonės akcininkų susirinkime pasiūlė ne kas kitas, o kredito unijos „Amber“ iždo vadovas A. K.. A. V. tuo metu A. G. M. apskritai nepažinojo. Taigi, atsakovo A. G. M. sąsajos su buvusiu kredito unijos „Amber“ vadovu A. K., kuris 2017 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr.1-266-211/2017, buvo nuteistas 2 metams ir 8 mėnesiams laisvės atėmimo už bankrutavusios kredito unijos „Amber“ didelės vertės turto viso sumoje 2'916'437,93Eur pasisavinimą ir iššvaistymą laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 06 d. iki 2016 m. birželio 29d., yra akivaizdžios. Atkreipia dėmesį, kad UAB „Lingesta“ turtą atsakovas A. G. M., kaip jau paminėta, perdavė kredito unijai „Amber“ 2015 m. spalio 21d. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, galima logiškai paaiškinti A. G. M. veiksmus - viso UAB „Lingesta“ turto perdavimą vieninteliam kreditoriui kredito unijai „Amber“, padarant didelę žalą UAB „Lingesta“ ir, visų pirma, didžiausiam šios įmonės kreditoriui - atsakovui A. V., kuris po tokių atsakovo A. G. M. veiksmų prarado visą į UAB „Lingesta“ veiklą investuotą asmeninį turtą. Atsakovas A. V. tikisi, kad ieškinį pasirašęs BUAB „Lingesta“ bankroto administratorius bent jau teismo posėdyje paaiškins, kaip konkrečiai galėjo pasireikšti atsakovo A. V. vadovavimas tokiems atsakovo A. G. M. veiksmams, nes ieškovės ieškinyje deklaruojamas būtent A. V. faktinis vadovavimas.

11.7. Patikslinto ieškinio 16 punkte taip pat nurodoma: „/.../ Atsižvelgiant į teismo nustatytą itin aktyvų A. V. vaidmenį įmonės valdyme iki minėto kredito gavimo iš kredito unijos „Amber“ yra visiškai nelogiška manyti, kad būtent po minėto kredito gavimo A. V., kuris, beje, yra ir šio kredito laiduotojas, visiškai nebesidomi įmone bei jam nerūpi kredito grąžinimo galimybės ir visi kiti įmonės reikalai, o naujasis įmonės vadovas A. G. M. per savo vadovavimo 4 mėnesius privedė įmonę prie tyčinio bankroto (t. y. nemokėjo kredito įmokų pagal sutartį, darbuotojams nemokėjo atlyginimų, neišsaugojo įmonės turto ir dokumentų, buhalterinė apskaita buvo vedama netvarkingai, bendrovės veikla nutrūko, bankroto administratoriui perduota tik dalis dokumentų, iš kurių neįmanoma nustatyti tikrosios padėties (teismo nutarties 42 p.) be jo žinios. /.../“. Atsikirsdamas į šiuos teiginius, atsakovas A. V. nurodo, kad, visų pirma, jo vaidmuo UAB „Lingesta“ buvo apibrėžtas akcininko statusu. O dėl didelių finansinių injekcijų į UAB „Lingesta“ jis tikrai aktyviai domėjosi šios įmonės veikla bei darė viską, kad ši veikla būtų sėkminga. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į pačios ieškovės nurodomą faktinę aplinkybę, jog atsakovas A. V., kaip fizinis asmuo, buvo sandorio laiduotoju, tai yra laidavo savo asmeniniu turtu. Todėl akivaizdu, kad jam rūpėjo, jog sandoris būtų įvykdytas ir jis tikėjo tuo, nes kitaip savo asmeniniu turtu tikrai nebūtų laidavęs. Atsiliepime į pirminį ieškovės ieškinį atsakovas A. V. nurodė: J..J A. V., tapęs UAB „ Lingesta “ akcininku, investavo visas savo asmenines finansines lėšas į šios įmonės veiklą, tikėdamasis sėkmingo verslo, bei neatliko jokių veiksmų, kad nors kokia dalis šių lėšų būtų atsiimta nei prieš kito atsakovo A. G. M. inicijuotą viso UAB „Lingesta“ turto perdavimą kitam kreditoriui - kredito unijai „Amber“, po ko UAB „Lingesta“ tapo nemokia, nei prieš bankroto bylos iškėlimą UAB „Lingesta". Todėl ieškinio teiginiai, jog visi atsakovo A. G. M. veiksmai buvo derinami su atsakovu A. V., bei jog atsakovas A. V. faktiškai vadovavo UAB „Lingesta“ tuo metu, kai šios įmonės direktoriumi buvo atsakovas A. G. M. yra ne tik niekuo nepagrįsti, bet ir stokoja elementarios logikos bei prieštarauja bankroto byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nei vienas įmonės savininkas, investavęs į įmonę tokią pinigų sumą, kokią investavo atsakovas A. V., nepriiminėtų sprendimų, po kurių jis iš esmės prarastų visas į įmonę investuotas savo pinigines lėšas, bei tikrai neperduotų viso įmonės turto, kurio įsigijimui buvo panaudotos ir jo investuotos piniginės lėšos, kitam kreditoriui. /.../ Jokių objektyvių duomenų, galinčių paneigti šiuos atsakovo A. V. teiginius, ieškovė, tikslindama savo ieškinį, net nenurodo.

11.8. Pažymi, kad, teikdama patikslintą ieškinį, ieškovė neatsikirto į atsakovo A. V. atsiliepime į pirminį ieškovės ieškinį nurodytą aplinkybę, jog 2019 m. gegužės 24 d. Kauno apygardos teismo nutarties 42 punkte yra konstatuota: „ Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad su darbuotojais iš viso nebuvo atsiskaitoma tris mėnesius, o tai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą tyčinio bankroto prezumpciją. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad bendrovei pradėjus vadovauti A.G. M., UAB „Lingesta“ finansinė padėtis per trumpą laiką buvo pabloginta taip, kad ji tapo nemokia, vadovas nemokėjo kredito davėjui įmokų pagal sutartį, darbuotojams nebemokėjo atlyginimų, neišsaugojo įmonės turto ir dokumentų, buhalterinė apskaita buvo vedama netvarkingai bendrovės veikla nutrūko, bankroto administratoriui perduota tik dalis dokumentų, iš kurių nustatyti tikrąją finansinę padėtį nėra galimybės.“ Šiame punkte labai aiškiai įvardijamas kitas asmuo, dėl kurio veiksmų UAB „Lingesta“ bankrotą teismas pripažino tyčiniu, o būtent atsakovas A. G. M.

11.9. Atsakovas A. V. taip pat laikosi nuoseklios pozicijos, kad ieškovė yra praleidusi senaties terminą reikšti šį ieškinį, kas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, todėl ieškovės pareikštam reikalavimui jo atžvilgiu prašo taikyti ieškinio senatį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškinyje teigiama, kad įmonės nemokumas atsirado 2015 10 21 tenkinus hipotekos kreditoriaus reikalavimą ir perdavus turtą. Bankroto byla iškelta 2016 01 13 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2016 01 25, dokumentai administratoriui turėjo būti perduoti iki 2020 02 04. Dokumentai, susiję su kredito gavimu ir įmonės turto perdavimu kredito unijai „Amber“, administratoriui buvo perduoti iki 2016 02 04. Jis turėjo pareigą juos įvertinti iki 2016 08 04. Ieškinys pareikštas 2019 09 22, t.y. daugiau kaip po trijų metų.

Šalies argumentai

11.10. Atsakovas taip pat informuoja teismą, kad jis dar 2018 m. gruodžio 11 d. pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą, prašydamas pradėti ir atlikti ikiteisminį tyrimą dėl buvusių UAB „Lingesta“ direktorių J. R. ir A. G. M. veiksmų, turinčių požymių nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 str. 2 d., 223 str., 209str., nurodydamas, kad tuo laikotarpiu, kai UAB „Lingesta“ direktoriaus pareigas ėjo J. R. ir A. G. M., neinformuojant akcininkų, buvo išvežtas UAB „Lingesta“ turtas, sukauptos medžiagos, dėl ko UAB „Lingesta“ buvo pasmerkta žlugimui, o tai padarę UAB „Lingesta“ vadovai vienareikšmiai sąmoningai privedė UAB „Lingesta“ prie bankroto. 2020 m. vasario 14 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras G. G. nutarė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, konstatuodamas, kad „/.../ įvertinus teismo sprendime aptartus duomenis bei pareiškėjo pateiktą papildomą informaciją, darytina išvada, jog UAB „Lingesta“ vadovo A.G. M. veiksmuose yra visi subjektyvieji ir objektyvieji ne tik nusikalstamo bankroto (BK str.), bet ir skolininko nesąžiningumo požymiai (BK 208 str. 1 d.), nes, įmonei esant sunkioje ekonominėje padėtyje, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybių patenkinti visų kreditorių reikalavimų ir nesilaikydamas eiliškumo, įmonės vadovas tikslingai patenkino tik vienintelio trečios eilės hipotekos kreditoriaus reikalavimą. Dėl tokios priežasties įmonės rodikliai ženkliai pakito į blogąją pusę, kas iš esmės įtakojo įmonės bankroto kilimą ir didelės turtinės žalos kreditoriams atsiradimą. Todėl aptarti veiksmai pagal kasacinio teismo praktiką vertintini kaip nusikaltimų daugėtas (idealioji nusikaltimų sutaptis) (kasacinė nutartis Nr.2K- 133-697/2019 ir kt.). Kaip matyti iš detalių metaduomenų, ikiteisminiam tyrimui suteiktas Nr.01-2-00007-20.

Atsiliepimas

11.11. Atsakovo A. V. vertinimu, cituojamoje nutartyje konstatuota, kad būtent atsakovo M. veiksmai, jo nurodyti pareiškime dėl UAB „Lingesta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, privedę B UAB „Lingesta“ prie bankroto. Ieškovė, įrodinėdama ieškinį cituojas Kauno apygardos teismo 2019 05 24 nutarties punktus 20,26, 42. V. nuomone, nei viename iš nurodytų punktų nėra konstatuojami nei A. V. veiksmai, nei šiais veiksmais padaryta žala, nei priežastinis ryšys, privedant UAB „Lingesta“ prie tyčinio bankroto. Nutarties 42 punkte įvardijamas asmuo – atsakovas M., dėl kurio veiksmų teismas UAB „Lingesta“ bankrotą pripažino tyčiniu. Lietuvos Aukščiausias teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį turi įrodyti ieškovas. Tuo tarpu ieškovė šioje byloje apsiriboja deklaratyviu ir nepagrįstu pareiškimu, kad kitoje byloje yra nustatyti kažkokie prejudiciniai faktai ir jų nebereikia įrodinėti.

11.12. Atsakovo A. V. patvirtintas kreditorinis reikalavimas yra didesnis už visų kitų kreditorinių reikalavimų sumą: V. kreditorinis reikalavimas yra - 36567,17 Eur, o visi likusieji sudaro – 30906,32 Eur. Nei vieno cento jis neatsiėmė prieš įmonei skelbiant bankrotą. A.G. M. kandidatūrą į direktoriaus postą pasiūlė kredito unijos „Amber“ iždo vadovas A. K.. Visą įmonės turtą M. perdavė kredito unijai „Amber‘ 2015 10 21. Todėl nesuprantamas A. V. vadovavimas, nes jis prarado visą į įmonę investuotą turtą. A. V., investuodamas savo pinigines lėšas į UAB „Lingesta“ veiklą, pagrįstai ir sąžiningai tikėjo, kad jo veiksmai yra naudingi įmonei, kad ji sėkmingai plėtos veiklą, investuotų piniginių lėšų neatsiėmė ir liko didžiausiu kreditoriumi.

12. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai ieškinį palaikė, akcentavo, kad ieškinys grindžiamas prejudiciniais faktais, A. V. buvo faktinis vadovas, su jo žinia buvo pasirašyta kredito sutartis, vadovavo J. R., veikė per E. T., skolino įmonei pinigus, vadinasi žinojo apie finansinę padėtį, E. T. paruošė planą dėl kioskų pirkimo, A. V. tam pritarė, gavo paskolą, planas buvo pasmerktas, nes nebūtų sugeneruotos lėšos paskolai grąžinti, buvo nurašyta kelis mėnesius veikusi šaldymo įranga, nėra duomenų, kur ji dingo, V. privedė įmonę prie bankroto, nes nemokėjo kredito įmokų, turtas buvo parduotas susijusiam asmeniui.

13. Teismo posėdžio metu atsakovas A. V. ir jo atstovas prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį, kredito sutartimi jis tikėjo, pats laidavo už šį sandorį, pats dideles sumas investavo į įmonę, kreditą ėmė tikslu remontuoti pastatus, dėl naujos įrangos pirkimo nesitarė, tyčinio bankroto nutartyje nėra to, ką sako ieškovės atstovai.

14. Teismo posėdyje apklausti liudytojai J. R. ir A. Č. pasisakė dėl garso įrašo, kurį prašė prijungti atsakovas A. V., prašymas atmestas, todėl plačiau liudytojų parodymų teismas nenurodo. Liudytojas A. S. parodė, kad buvo šaldymo įranga, kurią išvežė remontuoti, buvo pasakyta, kad atveža naujas vitrinas, naujų niekas neatvežė.

Teismas,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja

II. Teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, teisiniai argumentai.

Ieškinys patenkintinas iš dalies.

15. Byloje esančių dokumentų pagrindu nustatyta, jog Kauno apygardos teismas 2016 m. sausio 13d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Lingesta“, administratoriumi paskyrė D. J.. Nutartis įsiteisėjo 2016 m. sausio 24 d. Iškėlus bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas); įmonės valdymo organai privalo perduoti įmonės bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas); įmonės bankroto administratorius turi teisę gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, VĮ Registrų centro bei kitų fizinių ir juridinių asmenų teisės aktų nustatyta tvarka reikalingus duomenis apie jo administruojamos bankrutuojančios (ar bankrutavusios) įmonės vykdytą ir vykdomą veiklą, turėtą ir turimą turtą ir pan., taip pat iš šiame punkte nurodytų asmenų gauti šios įmonės dokumentų, teiktų ataskaitų, informacijos, tikrinimo aktų ir pan. nuorašus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 11 punktas).

16. Ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškė įmonės administratorius. Ieškinį ieškovė įrodinėja išimtinai prejudiciniais faktais, nustatytais Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutartyje, kuomet B UAB „Lingesta“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu ir nurodo, kad nieko jai įrodinėti nereikia. Pabrėžtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis teismas formuoja nuoseklią teismų praktiką, kad „/.../ Neteisėtus veiksmus ir žalos padarymo faktus bei priežastinį ryšį privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Jokių CPK 178 straipsnio nuostatų išimčių įstatymuose nenumatyta. L. J“} Todėl atsakovų veiksmus, kuriais buvo padaryta žala UAB „Lingesta“, šiais veiksmais padarytos žalos dydį bei priežastinį ryšį ieškovė turi įrodyti. Žalos atlyginimą priteisti ieškovė prašo iš buvusio įmonės vadovo ir faktinio vadovo.

17. Bendrovės administracijos vadovo darbo pareigas ir jų turinį nustato DK, ABĮ, CK, kiti įstatymai, bendrovės įstatai. Pagal CK 2.87 straipsnį juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu privalo veikti sąžiningai ir protingai. ABĮ 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. CK 2.87 straipsnyje, ABĮ 19 straipsnyje ir kituose įstatymuose nustatytų pareigų pažeidimas kaip pagrindas turtinei atsakomybei konstatuojamas tada, jeigu dėl pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo padaryta žala. Remiantis DK 253 straipsniu, darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo). Tai yra, žala darbo teisėje suprantama kaip darbdavio patirti nuostoliai dėl to, kad darbuotojas neatliko ar netinkamai atliko savo darbo pareigas. Priežastinio ryšio egzistavimas suprantamas kaip nuostolių sąsajumas su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų prigimtį gali būti laikomi veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Apibendrinant išdėstytą, konstatuotina, jog darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygos yra iš esmės analogiškos, kaip ir bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246 - 6.249 straipsniai), tačiau papildomai būtina nustatyti, jog pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais bei, kad žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tokio pobūdžio bylose ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 12 str., 178 str.), o nustačius, kad asmuo atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, turi atsakovas.

18. Iš Juridinių asmenų registro išrašo teismas nustatė, kad įmonės vadovais buvo - J. R. (laikotarpis 2014 09 02 – 2015 05 04), A. G. M. (laikotarpis 2015 05 13 – 2015 11 04), A. B. (laikotarpis 2015 11 04 - 2016 03 23 (iki bankroto bylos iškėlimo). Įmonės savininkais buvo: nuo įmonės įregistravimo iki 2014 09 03 – I. Š.; 2014 09 03 – 2014 09 08 – J. R.; 2014 09 08 – 2015 04 08 - A. V.

19. Administratorius nurodo, jog atsakovai tyčia iššvaistė įmonės turtą ir tokiais savo veiksmais padarė žalą kreditoriams. Žalos dydį ieškovė skaičiuoja kaip kreditorinių reikalavimų sumą, atsiradusią atsakovų A. G. M., A. V. vadovavimo įmonei laikotarpiu, t. y. žala įmonei yra 31 823,31 Eur (iš visos patvirtintos kreditorinių reikalavimų sumos atėmus atsakovų kaip įmonės kreditorių patvirtintus finansinius reikalavimus: 68 758,14 – 36 766 = 31 823,31Eur).

Dėl ieškinio senaties termino

20. Atsakovas A. V. laikosi nuoseklios pozicijos, kad ieškovė yra praleidusi senaties terminą reikšti šį ieškinį, kas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, todėl ieškovės pareikštam reikalavimui jo atžvilgiu prašo taikyti ieškinio senatį, kurią skaičiuoja nuo 2016 08 04, nes dokumentai, susiję su kredito gavimu ir įmonės turto perdavimu kredito unijai „Amber“, administratoriui buvo perduoti iki 2016 02 04, o būtent dėl kredito negrąžinimo ir įmonės turto perdavimo kredito davėjai įmonė bankrutavo ir ieškinį atmesti. Ieškovė ieškinio senaties terminą skaičiuoja nuo nutarties, kuria bankrotas pripažintas tyčiniu, įsiteisėjimo.

21. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškinyje teigiama, kad įmonės nemokumas atsirado 2015 10 21 tenkinus hipotekos kreditoriaus reikalavimą ir jam perdavus turtą. Bankroto byla UAB „Lingesta“ iškelta 2016 01 13 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2016 01 25, dokumentai administratoriui turėjo būti perduoti iki 2020 02 04. Atsakovas A. V. nurodė, o administratorius to neneigė, kad dokumentai, susiję su kredito gavimu ir įmonės turto perdavimu kredito unijai „Amber“, administratoriui buvo perduoti iki 2016 02 04. Būtent dėl kredito negrąžinimo ir įmonės turto perdavimo kredito davėjai įmonė bankrutavo. Administratorius, vadovaujantis įmonių bankroto įstatymo normomis, turėjo pareigą juos įvertinti per 6 mėnesius nuo jų gavimo dienos, t.y. iki 2016 08 04. Ieškinys pareikštas 2019 09 22, t.y. daugiau kaip po trijų metų. Akivaizdu, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas. Atsakovas A. V. prašo jį taikyti. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Teismas taiko ieškinio senatį ir ieškinį atsakovo A. V. atžvilgiu šiuo pagrindu atmeta.

Dėl reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo

22. Kauno apygardos teismas 2019 05 24 nutartimi B UAB „Lingesta“ bankrotą pripažino tyčiniu. Teismas minėtoje nutartyje konstatavo, jog J. R. vadovavimo laikotarpiu 2014 09 02 – 2015 05 04 faktiniu įmonės vadovu buvo pats akcininkas A. V. ir su akcininko žinia veikęs J. T., kurio dalyvavimas įmonės veikloje įrodytas iki 2015 03 31. Tai patvirtina jo el. laiškai įmonės vadovei J. R. ir kitiems įmonės darbuotojams, duodant nurodymus nieko pačioms nespręsti (nutarties 21 p.). J. R. vadovavimo laikotarpiu teismas neįžvelgė jokių neteisėtų veiksmų, nes jos vadovavimo laikotarpiu įmonė nebuvo nemoki, ji neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įvertinęs nurodytą, teismas daro išvadą, jog nustatytas faktinis A. V. vadovavimas šiuo laikotarpiu žalos atsiradimo nelėmė.

23. Teismas 2019 05 24 nutartyje taip pat nustatė, kad įmonės nemokumas atsirado 2015 10 21 tenkinus hipotekos kreditoriaus KB kredito unija Amber reikalavimus ir pardavus įmonės nekilnojamąjį turtą. Tuo metu įmonei vadovavo atsakovas A. G. M. (laikotarpis 2015 05 13 – 2015 11 04), atsakovas A. V. įmonės savininku buvo laikotarpiu 2014 09 08 iki 2015 04 08. Taigi atsakovas A. V. iki bankroto bylos iškėlimo jau apie pusę metų nebebuvo įmonės akcininku. Ieškovė nurodo, jog J. R. vadovavimo laikotarpiu faktiniu įmonės vadovu buvo pats akcininkas A. V. ir tai konstatuota minėtoje 2019 05 24 Kauno apygardos teismo nutartyje, kurioje įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Faktas, kad A. V. pastoviai dalyvavo įmonės vadovavime kaip faktinis vadovas leidžia preziumuoti, kad ir vadovu paskyrus A.G. M., faktiniu vadovu ir toliau išliko A. V. Teismas sprendžia, jog aplinkybę, kad ir A.G. M. vadovavimo laikotarpiu faktiniu vadovu buvo atsakovas A. V., turi įrodyti ieškovė, nes to teismas 2019 05 24 nutartyje nenustatė, faktinis vadovavimas yra ne preziumuojamas, o tai yra įrodinėtina aplinkybė, įrodymų, kad A.G. M. vadovavimo laikotarpiu faktiniu įmonės vadovu buvo A. V. ieškovė nepateikė, todėl teismas daro išvadą, jog ši aplinkybė nėra įrodyta.

24. Ieškovė nurodo, kad atsakovo A. V. veiksmai buvo neteisėti, nes jis dalyvavo ūkinėje veikloje, tiek surašant turto nurašymo ir likvidavimo aktus, tiek sudarant kredito sutartį su kredito unija Amber ir jos nevykdant jau yra konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu (Kauno apygardos teismo 2019-05-24 nutartis bankroto byloje, nutarties 20, 26, 42 punktai) (prejudiciniai faktai). Minėtos nutarties 20 punkte teismas konstatavo, jog įmonė jau 2015 m. kovo mėn. turėjo finansinių sunkumų, kuriuos atsakovas A. V. ir E. T. bandė spręsti kartu, didžiąją dalį reikalų sprendė A. T., įmonei faktiškai vadovavo E. T. ir akcininkas A. V.; 24 punkte teismas nustatė, kad jokių J. R. neteisėtų veiksmų, siekiant tyčia bendrovę privesti prie bankroto nenustatyta; 26 punkte teismas konstatavo tik tai, jog kredito sutarties sąlygos buvo derintos su akcininku A. V. ir jo įgaliotiniu E. T.; 33 punkte teismas padarė išvadą, jog būtent A.G. M. sąmoningai siekė sumažinti bendrovės turtą, t.y. jį visą perdavė hipotekos kreditoriui, siekė atsiskaityti tik su susijusiu vienu kreditoriumi, nuo gegužės mėn. nebebuvo mokami atlyginimai ir galiausiai 42 punkte teismas nustatė, kad su darbuotojais nebuvo atsiskaitoma tris mėnesius, kas atitinka tyčinio bankroto prezumpciją, bendrovei pradėjus vadovauti A.G. M. įmonės finansinė padėtis buvo pabloginta taip, kad ji tapo nemokia, vadovas nemokėjo įmokų pagal kredito sutartį, atlyginimų, neišsaugojo įmonės turto ir dokumentų, buhalterinė apskaita buvo vedama netvarkingai, įmonės veikla nutrūko, administratoriui perduota tik dalis įmonės dokumentų, iš kurių nustatyti tikrąją finansinę padėtį nėra galimybės; 43 punkte teismas konstatavo, jog, atsižvelgus į tai, kas nurodyta, nagrinėjamu atveju yra nustatytas priežastinis ryšys tarp vadovo A.G. M. sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo, todėl yra pagrindas UAB „Lingesta“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

25. Apibendrindamas anksčiau nurodytas faktines bylos aplinkybes, bei ieškovės nurodomus prejudicinius faktus, teismas daro išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovui A.G. M. vadovaujant įmonei, faktiniu vadovu buvo ne jis, o atsakovas A. V. ir kad A. V. neišsaugojo įmonės turto ir padarė įmonės kreditoriams, kurių didžiausiu kreditoriumi tyra pats A. V., žalą; todėl ieškinį ir šiuo pagrindu - kaip neįrodytą jo atžvilgiu atmeta.

26. Ieškovė nurodo, jog neteisėti atsakovo A.G. M. veiksmai, šiais veiksmais padaryta žala ir priežastinis ryšys, privedant įmonę prie tyčinio bankroto yra: nemokėjo kredito davėjui – kredito unijai „Amber“ įmokų, darbuotojams nebemokėjo atlyginimų, neišsaugojo įmonės turto ir dokumentų, buhalterinę apskaitą vedė netvarkingai, bendrovės veikla nutrūko, bankroto administratoriui perduota tik dalis dokumentų, iš kurių nustatyti tikrąją finansinę padėtį nėra galimybės jau yra konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu (Kauno apygardos teismo 2019 05 24 nutartis byloje Nr. B2-114-413/2019, bylos sprendimo 20, 26, 42 punktai) (prejudiciniai faktai). Atsakovas A.G. M. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, nutarties, kuria UAB „Lingesta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, apeliacine tvarka neskundė, vadinasi su joje padarytomis išvadomis sutiko.

27. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra įrodytos visos būtinos sąlygos atsakovo A.G. M. materialinei atsakomybei taikyti: 1. atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jis nevykdė pareigos išsaugoti įmonės turtą, nemokėjo atlyginimų, buhalterinę apskaitą vedė netvarkingai, neišsaugojo dokumentų ir negalima nustatyti bendrovės finansinės padėties, be to, atsakovas neišsaugojo bei neperdavė administratoriui ir buhalterinių, bei visų kitų įmonės dokumentų. Atsakovo veiksmų neteisėtumą patvirtina Kauno apygardos teismo 2019 05 24 nutartis, kuria UAB „Lingesta“ bankrotas pripažintas tyčiniu. 2. Dėl atsakovo pareigų nevykdymo įmonei padaryta žala bendrai 68758,14 Eur sumai, kuri nustatyta pagal kreditorių pavirtintus reikalavimus plius administravimo išlaidos. 3. Atsakovo neteisėti veiksmai ir atsiradusi žala yra priežastiniame ryšyje, kadangi atsakovui tinkamai įvykdžius pareigas ir administratoriui perdavus turtą bei dokumentus, žala nebūtų patirta. 4. Esant teisės aktų nustatytai atsakovo, kaip įmonės direktoriaus, atsakomybei už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, atsakovo veiksmai, nesant jokių objektyvių aplinkybių, įtakojusių tokius neteisėtus veiksmus, vertinami, kaip kalti atsakovo veiksmai. 5. Įmonės patirta žala nustatyta atsakovo atleidimo iš darbo dieną. 6. Atsižvelgiant į tai, kad už bendrovės veiklos organizavimą ir kitų teisės aktuose numatytų pareigų vykdymą buvo atsakingas atsakovas, įmonės patirta žala yra susijusi su jo darbo veikla.

28. Apibendrindamas, teismas daro išvadą, kad ieškinys atsakovo A. G. M. atžvilgiu yra įrodytas, todėl tenkinamas, iš jo ieškovei B UAB „Lingesta“ priteisiamas 31823,31Eur žalos atlyginimas. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinys atsakovo A. V. atžvilgiu yra atmestas dviem pagrindais: 1) ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, todėl atsakovui A. V. prašant, ieškinio senatis taikoma ir 2) ieškinys jo atžvilgiu yra neįrodytas.

III. Laikinosios apsaugos priemonės

29. Laikinosios apsaugos priemonės nebuvo taikytos.

IV. Bylinėjimosi išlaidos

30. Patenkinus ieškinį iš dalies iš atsakovo A.G. M. valstybei priteistinas 702,40 Eur žyminis mokestis, mokėtinas paduodant ieškinį ir 9,01 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, viso 711,41 Eur CPK 80, 96 straipsnių pagrindu.

31. Ieškovės atstovas administratorius prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą 500Eur, nors pateikė pinigų priėmimo kvitą 600 Eur sumai. Teismas vadovaujasi prašymu ir įvertinęs tai, kad šios bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 04 02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio ( 8.2, 8.19, 8.20 punktai); bei tuo, kad ieškinys patenkintas iš dalies; sprendžia, jog iš atsakovo A. G. M. ieškovei B UAB „Lingesta“ priteistina 250 Eur bylinėjimosi išlaidų, t.y. pusė prašomos priteisti sumos CPK 93,98 straipsnių pagrindu.

32. Ieškinys atsakovo A. V. atžvilgiu atmestas. Jis prašo priteisti 1500 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas advokato pagalbai apmokėti. Bylinėjimosi išlaidas sudaro: 700 Eur atsiliepimo į ieškinį parengimas, 150 Eur konsultacijos, 400 Eur už susipažinimą su patikslintu ieškiniu ir atsiliepimo pateikimą, 250 Eur už atstovavimą. Prašymas patenkintinas, nes nustatyta, kad šios bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 04 02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio ( 8.2, 8.19, 8.20 punktai) CPK 93, 98 straipsnių pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. G. M. (fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei B UAB „Lingesta“ (juridinio asmens kodas 303374159) 31823,31 Eur žalos atlyginimą ir 250 Eur bylinėjimosi išlaidas, viso 32073,31 Eur (trisdešimt du tūkstančius septyniasdešimt tris eurus 31 euro centą).

Priteisti iš atsakovo A. G. M. (fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 711,41Eur (septynių šimtų vienuolikos eurų 41 euro cento) bylinėjimosi išlaidas – žyminį mokestį ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidas į valstybės biudžetą (išieškotojas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas - 5660, mokėjimo paskirtis - „žyminis mokestis“). Sumokėjus nedelsiant pateikti kvito ar mokėjimo pavedimo originalą pirmosios instancijos teismui.

Ieškinį atsakovo A. V. atžvilgiu atmesti.

Priteisti atsakovui A. V. (fizinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės B UAB „Lingesta“ (juridinio asmens kodas 303374159) administravimo išlaidų 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos skundžiamas apeliaciniu skundu, paduodant skundą Lietuvos Apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Nurodyti, jog, vadovaujantis CPK 140 straipsnio 4 dalimi, šalys, nepasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti.

Teisėja Rūta Palubinskaitė