- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-30
- Bylos Nr.
- I-3481-423/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė, sekretoriaujant Ritai Kinderienei,
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas. V. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 26000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2-11).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015-04-24 iki 2018-03-05 buvo laikomas perpildytose bendrabučio tipo patalpose: 10 būrio 102 brigadoje, 9 būrio 92 brigadoje ir 8 būrio 81 brigadoje. Nurodė, kad nuolat trūko vietos (spintų, spintelių) daiktams susidėti, nebuvo taburečių, taip pat nepakakdavo sanitarinių įrenginių, jie buvo surūdiję. Sienos buvo apipelijusios, byrėjo tinkas, patalynė nešvari, patalpose trūko oro, šviesos ir šilumos. Tualetai nebuvo visiškai atskirti nuo likusios patalpos, todėl neužtikrino privatumo, be to, neįrengti sėdimi tualetai, kas sukėlė nepatogumų. Lovos buvo senos, nepatogios. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios tiek nacionalinių teisės aktų, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) nuostatas. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovės 26000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 18-25) nurodė, jog ploto norma, minimaliai tenkanti vienam kaliniui gyvenamosiose patalpose, pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių bendrabučio tipo patalpose nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Patalynė, esant poreikiui, gali būti dezinfekuojama, tačiau nuteistasis dėl jos valymo turi kreiptis į pataisos namų administraciją. Už gyvenamųjų patalpų tvarkymą yra atsakingi patys jose gyvenantys nuteistieji, tam jiems išduodamos valymo priemonės, tarp jų ir pelėsių valymo skystis. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant poreikiui, nuteistųjų prašymu, jiems išduodami elektriniai šildytuvai arba ventiliatoriai. Sanitariniai mazgai yra įrengti atskirose kabinose, jose yra sėdimi unitazai. Įrengtos dviaukštės lovos yra tinkamos naudoti. Dėl netinkamos ar sulūžusios lovos pareiškėjas į atsakovės atstovą nesikreipė. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Taip pat atsakovės atstovas prašė taikyti ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN) veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2015-04-24 iki 2018-03-05.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).
LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovė šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2015-04-24 iki 2018-03-05, o skundą teismui pateikė 2019-01-28 (b. l. 13). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, nenurodė. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2016-01-28 iki 2018-03-05.
Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN patalpose neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas 9 būrio 4 patalpoje, kurios plotas – 24,73 kv. m (b. l. 19, 28). Šioje patalpoje įrengta, kaip nurodė ir pats pareiškėjas, 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,09 kv. m ploto (b. l. 19), taigi, mažiau, nei nurodyta Taisyklėse. Atsižvelgiant į laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo išvykęs iš pataisos namų (b. l. 26), konstatuotina, kad minimalaus ploto norma jam nebuvo užtikrinta 688 paras (trūko 0,01 kv. m ploto).
Pareiškėjo argumentus dėl sanitarinių mazgų ir vietų daiktams susidėti trūkumo teismas vertina kaip neatsiejamai susijusius su šioje byloje konstatuotu pažeidimu dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
Pareiškėjas teigia, kad tualetai buvo įrengti netinkamai, t. y. tupimi, o ne sėdimi. Taip pat nurodė, jog tualetuose neužtikrinamas privatumas.
Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001-11-30 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Nuo 2017-06-07 galiojančiose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose atskirai ir aiškiai nurodyta, jog tualetas gali būti ir tupiamas. Darytina išvada, jog ginčo laikotarpiu teisės aktuose nebuvo imperatyviai nustatyta, kad tualetas turi būti įrengtas kaip sėdimas. Vis dėlto, pažymėtina, jog atsakovės atstovas patvirtino, jog gyvenamųjų patalpų tualetai yra sėdimi (b. l. 30). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentai šioje dalyje atmestini kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįsti.
Atsakovės atstovas taip pat nurodė, jog tualetai yra įrengti kabinose (b. l. 30), o pats pareiškėjas skunde teigia, kad tualetai turėjo dureles (b. l. 8), tačiau jos, pareiškėjo teigimu, neužsidarydavo. Pastarąją aplinkybę patvirtinančių duomenų byloje nėra. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, kuriuose sanitarinis mazgas yra įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos (b. l. 53–55). Taigi, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Įvertinus nustatytas aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir žeminančioms sąlygoms pripažinti.
Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniai mazgai buvo surūdiję, patalynė nešvari, lovos pasenę ir nepatogios, patalpose buvo šalta ir tamsu. Atsakovės atstovas nurodė, kad nuteistiesiems išduota patalynė, jų prašymu, gali būti dezinfekuojama, taip pat gali būti išduodami ventiliatoriai ar elektriniai šildytuvai, o gavus informaciją apie sulūžusį inventorių – jis keičiamas ar taisomas, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl prasto inventoriaus, patalynės, lovos, šildytuvo išdavimo ar prasto apšvietimo, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti.
Pažymėtina, jog Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per atidarytą langą, pats pareiškėjas to neteigia. Vis dėlto, galimas oro trūkumas kameroje teismo vertinimu yra neatsiejamai susijęs su šioje byloje jau nustatytu pažeidimu – patalpos perpildymu, todėl teismas šiuos skundo argumentus vertina kartu su minėtu pažeidimu. Tuo tarpu iš atsakovės atstovo pateiktų dokumentų matyti, kad pataisos namuose yra sudaryta komisija, turinti užtikrinti efektyvią einamąją švaros, tvarkos, gedimų ar kitų patalpų trūkumų aptikimui ir operatyviam šalinimui (b. l. 50-53). Rasti gedimai ar kiti trūkumai registruojami tam skirtame žurnale. Iš to spręstina, kad pataisos namai imasi aktyvių veiksmų, siekiant užtikrinti tinkamą gyvenamųjų patalpų būklę. Byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo aptikta įrangos gedimų ar kitų neatitikimų higienos normoms.
Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui realiai kilo subjektyvios neigiamos pasekmės dėl minėtų aplinkybių. Pareiškėjo Medicininiame pažymėjime (b. l. 56) neužfiksuoti jokie sveikatos sutrikimai, kuriuos galėjo sukelti kalinimo sąlygos. Be to, pareiškėjui diagnozuota (duomenys neskelbtini), kas, teismo manymu, neabejotinai ir nulėmė pareiškėjo nurodomus regos sutrikimus, kuriuos jis skunde kildino iš prasto patalpų apšvietimo. Pareiškėjui taip pat diagnozuota (duomenys neskelbtini), kas, teismo vertinimu, neabejotinai turėjo įtakos pareiškėjo nurodomoms neva kalinimo sąlygų sukeltoms pasekmėms - (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų buities ir higienos sąlygų pataisos namuose, atmestini kaip nepagrįsti.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 688 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos.
Teismui nekyla abejonių, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atkreipia dėmesį į itin nežymų ploto trūkumą – tik 0,01 kv. m, be to, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar atsiradę kitų sunkaus masto neigiamų pasekmių dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
Įvertinus pažeidimo trukmę ir pobūdį, nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, taip pat nesant duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją, ar kad dėl to jam būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 165 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės. Tokia išvada iš esmės atitinka LVAT formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. LVAT 2019-02-06 nutartį byloje Nr. A-450-520/2019).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 165 Eur (šimtą šešiasdešimt penkis eurus) neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimo dalies skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.