Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-06-04 · Administracinė byla Nr. AS-502-339-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-06-04
Bylos Nr.
AS-502-339-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Ričardas Piličiauskas
Pareiškėjas
A. P. M.
Atsakovas
Kauno apskrities viršininko administracijai
Trečiasis asmuo
valstybės įmonė Dubravos eksperimentinė-mokomoji miškų urėdija
Kategorijos
  • 61.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS502-339/2008Procesinio sprendimo kategorija 61.2; 79.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2008 m. birželio 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. P. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. M. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – valstybės įmonė Dubravos eksperimentinė-mokomoji miškų urėdija, dėl sprendimo pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja A. P. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydama:

1) atnaujinti terminą valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pareiškimui;

2) panaikinti Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 52-4744 (toliau – ir sprendimas Nr. 52-4744) dalyje dėl kompensacijos išmokėjimo už 21,45 ha ploto valstybės išperkamą žemę;

3) įpareigoti atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją (toliau – ir Kauno AVA; atsakovas) priimti naują sprendimą dėl pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 7,38 ha ploto mišku apaugusį žemės sklypą ir padidinto iki 100 proc. žemės sklypo suteikimą ekvivalentine natūra už 10,94 ha ploto asmeniniu ūkiu užimtą žemę iš laisvos žemės fondo;

4) iki bylos nagrinėjimo pabaigos sustabdyti už valstybės išperkamą žemę paskirtos kompensacijos mokėjimą.

Skunde pareiškėja paaiškino, kad sprendimu Nr. 52-4744 jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo, politinio kalinio, iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 22,4 ha ploto žemės sklypą: 0,65 žemės buvo grąžinta natūra, o 21,75 ha buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, dėl ko už ją buvo išmokėta kompensacija pinigais. Pažymėjo, jog valstybės išperkamos žemės sudėtis buvo tokia: 18,55 ha plotas užimtas asmeninio ūkio žeme, 1,35 ha ploto buvo numatyta skirti kapinėms (papildomai – 300 m jų apsauginei zonai).

Nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2005 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 02-05-5851 (toliau – ir įsakymas Nr. 02-05-5851) sprendimas Nr. 52-4744 buvo patikslintas, ko pasekoje pareiškėjai buvo papildomai grąžinta 0,3498 ha žemės gyventojų asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje.

Teigė, jog, įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), pareiškėja dėl žemės ploto, priskirto valstybės išperkamai žemei, sumažinimo bei galimybės gauti lygiavertį žemės sklypą iš laisvos žemės fondo 1997 m. spalio 2 d. su pareiškimu kreipėsi į Kauno apskrities viršininką ir Kauno AVA Žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Žemėtvarkos skyrius). Pažymėjo, kad Žemėtvarkos skyrius 1997 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 843 informavo pareiškėją, jog 21,75 ha ploto žemės sklypas yra užimtas gyventojų asmeninio ūkio žeme, o ekvivalentine tvarka suteikti žemės sklypą, kol nebus suvestas laisvos valstybinės žemės fondo balansas, galimybės nėra.

Pareiškėja nurodė, kad ji pakartotinai 1998 m. gegužės 7 d. kreipėsi į Kauno apskrities viršininką prašydama kapinėms numatytos žemės nelaikyti valstybės išperkama, jeigu naujajame projekte nebūtų numatyta tokia žemės paskirtis, taip pat – suvedus laisvos valstybinės žemės fondo balansą, atsakyti apie galimybę gauti lygiavertį žemės sklypą iš laisvos žemės fondo.

Atkreipė dėmesį į tai, kad 2006 m. paaiškėjo, jog pradėjusios veikti kapinės neįeina į pareiškėjai grąžintinos žemės teritoriją, dėl ko pareiškėja 2006 m. spalio 16 d. su prašymu kreipėsi į Kauno apskrities viršininką dėl nepriskirtos kapinėms žemės grąžinimo natūra, dėl žemės sklypų asmeninio ūkio naudojimui skyrimo teisėtumo patikrinimo bei galimybės gauti žemės ekvivalentine natūra iš laisvos žemės fondo. Kauno AVA Žemės tvarkymo departamentas 2006 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 11-2M-851-1023 informavo pareiškėją, kad, atlikus kartografavimą, buvo nustatyta, jog pareiškėjai grąžintinoje žemėje asmeninio ūkio žeme yra užimta 10,94 ha (vietoje 21,4 ha) ir apie 7,38 ha ploto žemės priklauso valstybės įmonei Dubravos eksperimentinė-mokomoji miškų urėdija (toliau – ir Dubravos urėdija) – kaip mokslinio tyrimo miškas.

Nurodė, kad, paaiškėjus pirmiau minėtoms naujoms aplinkybėms, pareiškėja su papildomu prašymu 2006 m. gruodžio 4 d. pakartotinai kreipėsi į Kauno AVA. Minėtame prašyme, anot pareiškėjos, ji paaiškino faktines aplinkybes, buvusias 1939 m. liepos 19 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu, kai jos tėvui buvo padovanotas tik 22,4 ha ploto žemės ūkis be miško, taip pat, remdamasi Atkūrimo įstatymo 4, 6, 10 ir 13 straipsniais, prašė 7,38 ha ploto žemės sklypą, apaugusį mišku, grąžinti natūra priimant papildomą sprendimą bei skirti ekvivalentine natūra žemės sklypą, atitinkantį 10,94 ha asmeninio ūkio sklypais užimtą žemę, padidintą remiantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalimi. Minėtame prašyme pareiškėja taip pat nurodė įstatymus, pagal kuriuos jai, kaip politinio kalinio dukteriai, turėjo būti siūlomi padidinti žemės sklypai iš laisvos žemės fondo.

Kauno AVA Žemės tvarkymo departamentas 2007 m. sausio 4 d. raštu Nr. 11-2M-851-19 atsisakė pareiškėjai grąžinti natūra apaugusią mišku žemės dalį motyvuodamas tuo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 5 punktą miškas, priskirtas miškų mokslinio tyrimo ir mokymo tikslams, yra išperkamas valstybės. Pareiškėja nesutiko su tokiu sprendimu, kadangi laikėsi pozicijos, jog už tokio pobūdžio žemę gali būti mokama kompensacija tik tuo atveju, kai asmuo atsisako imti apsodintą ar apaugusį mišku žemės sklypą (Atkūrimo įstatymo 4 ir 12 straipsniai).

Žemesnės instancijos teismas

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-585/2005.

Nurodė, kad, siekdama patikslinti mišku apaugusios žemės plotą ir realų jos priskyrimą mokslinio tyrimo ir mokymo objektams, pareiškėja 2006 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į Dubravos urėdiją, tačiau į jos paklausimą atsakyta nebuvo.

Pažymėjo, jog Kauno AVA pareiškėją informavo, kad nebuvo pagrindo siūlyti jai kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, nes sprendimas dėl jos nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimtas 1996 m. gegužės 23 d. Pareiškėjos nuomone, toks tvirtinimas prieštarauja Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje numatytoms lengvatoms, taikomoms tam tikros kategorijos asmenims. Akcentavo, jog tą aplinkybę, kad pareiškėjos tėvas buvo reabilituotas politinis kalinys, ji nurodė dar pirmajame 1997 m. spalio 2 d. pareiškime Kauno AVA. Laikėsi pozicijos, jog atsakovas, žinodamas apie tai ir vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalimi, turėjo pareiškėjai pasiūlyti iki 100 proc. padidintą žemės sklypą iš laisvos žemės fondo, be to, įstatymas nedraudė taikyti šią nuostatą ir po sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo. Taip pat pažymėjo, jog 1999 m. gegužės 13 d. redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis numatė, jog asmenys galėjo keisti valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo net ir esant priimtam sprendimui, nurodant, kad nepradėtas vykdyti sprendimas keičiamas administracine tvarka, o pradėtas vykdyti – panaikinamas teismine tvarka.

Laikėsi pozicijos, jog atsižvelgiant į tai, kad kompensacija jai buvo pradėta mokėti 1999 m. rugpjūčio 25 d., t. y. jau galiojant naujos redakcijos Atkūrimo įstatymui, kai ji dėl galimybės gauti žemę ekvivalentine natūra buvo kreipusis dar 1997 m., ši žemė privalėjo jai būti siūloma, be to, ji turėjo galimybę keisti valią dėl atlyginimo būdo ir be kreipimosi į teismą. Nurodė, kad dėl žemėtvarkos tarnybų kaltės negalėjo tokia teise pasinaudoti anksčiau, nes nebuvo informuota apie laisvą žemę.

Rėmėsi 2003 m. spalio 14 d. redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi dėl galimybės gauti žemės iš laisvos žemės fondo.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 19 d. nutartimi nustatė pareiškėjai terminą iki 2007 m. kovo 6 d. skundo trūkumams pašalinti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24 ir 39 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad, remiantis Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti skundžiami per 30 dienų nuo minėtų sprendimų įteikimo piliečiams dienos, tuo tarpu pareiškėja teismui skundžia Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 52-4744. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja skunde nenurodė, kada ji šį sprendimą gavo, bei nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Pirmosios instancijos teismas pasiūlė pareiškėjai pateikti teismui prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo (ABTĮ 34 straipsnio 2 dalis).

Šalies argumentai

Pareiškėja pateikė prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, kuriame išdėstė tas pačias aplinkybes, kurias nurodė skunde pirmosios instancijos teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 8 d. nutartimi atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėja ir nenurodė, kada ji gavo sprendimą Nr. 52-4744, ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, iš prie skundo pateiktų dokumentų spręstina, jog pareiškėja dar 1997 m. spalio 2 d. buvo gavusi ginčijamą atsakovo sprendimą, dėl ko spręstina, kad skundą dėl minėto sprendimo pareiškėja turėjo teisę paduoti iki 1997 m. lapkričio 2 d., kai tai ji padarė tik 2007 m. vasario 6 d. Pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjos nurodytos priežastys negali būti laikomos svarbiomis priežastimis, suponuojančiomis termino skundui pateikti atnaujinimą. Konstatavo, kad šį terminą pareiškėja praleido dėl sąmoningai pasirinkto savo teisių gynybos būdo, o ne objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, dėl ko terminas skundui pateikti neatnaujintinas.

Pareiškėja dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 8 d. nutarties panaikinimo pateikė atskirąjį skundą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 24 d. nutartimi pareiškėjos atskirąjį skundą patenkino iš dalies: Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 8 d. nutartį panaikino ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 8 d. nutartimi pareiškėjai nustatė terminą iki 2007 m. birželio 26 d. skundo trūkumams pašalinti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos skundas neatitinka ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, kadangi pareiškėja netinkamai suformulavo skundo reikalavimą, kuris yra tikslintinas.

Pareiškėja pateikė pirmosios instancijos teismui patikslintą skundą, kuriame suformulavo tokius reikalavimus: įpareigoti atsakovą pakeisti Kauno apskrities viršininko 2005 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 02-05-5851 pakeistą Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 52-4744 ir 2005 m. birželio 7 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-05-5851, papildomai pareiškėjai grąžinant natūra 7,38 ha ploto mišku apaugusios žemės sklypą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 29 d. nutartimi pareiškėjos skundą nutarė laikyti nepaduotu bei grąžinti jį pareiškėjai.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad patikslinto skundo aplinkybės bei reikalavimas yra suformuluoti neaiškiai ir nekonkrečiai, dėl ko laikytina, kad pareiškėja nepašalino Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 8 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų.

Pareiškėja dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 29 d. nutarties panaikinimo pateikė atskirąjį skundą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 4 d. nutartimi pareiškėjos atskirąjį skundą patenkino iš dalies: Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartį panaikino ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Šalies argumentai

Pareiškėja pateikė patikslintą prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo. Paaiškino, kad negali pateikti teismui sprendimo Nr. Nr. 52-4744 gavimo aplinkybes patvirtinančių duomenų, kadangi jų neišsaugojo. Nurodė, kad pakeistą sprendimą gavo tik 2007 m. vasario 28 d. nuvykusi pas atsakovą. Teigė, jog apie tai, kad Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-5851 buvo pakeistas sprendimas Nr. 52-4744 bei vėlesnius atsakovo veiksmus (atsisakymas grąžinti 7,38 ha ploto mišku apaugusį sklypą), kurie yra neteisėti, sužinojo tik gavusi Kauno AVA 2006 m. lapkričio 17 d. atsakymą Nr. 11-2M-851-1023, kuriame buvo informuojama apie atliktą kartografavimą, kurio metu paaiškėjo, kad sklype, į kurį nuosavybės teises atkurti pretenduoja pareiškėja, yra 7,38 ha ploto miško, priklausančio Dubravos urėdijai, nors anksčiau buvo teigiama, jog žemė negali būti grąžinta, kadangi ji priklauso valstybės išperkamos žemės kategorijai (užimta asmeninio ūkio). Pabrėžė, kad naujų aplinkybių dėl žemės, apaugusios mišku, buvimo nustatymas nepriklausė nuo pareiškėjos valios ar neveikimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad apie naujai paaiškėjusias aplinkybes pareiškėja sprendimo priėmimo ir jo pakeitimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti, todėl, tik gavus atitinkamos informacijos, pareiškėjai atsirado teisė kreiptis į teismą. Nurodė, kad po naujų aplinkybių paaiškėjimo iškart kreipėsi į atsakovą, tačiau šis 2007 m. sausio 4 d. raštu Nr. 11-2M-851-19 atsisakė jai grąžinti žemę, apaugusią mišku. Pažymėjo, jog minėtą raštą gavo 2007 m. sausio 9 d., o skundą teismui padavė 2007 m. vasario 6 d., dėl ko laikytina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas 1 menėsio terminas nebuvo praleistas.

III.

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi termino pareiškėjos skundui paduoti neatnaujino ir bylą nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad pareiškėja skundą dėl sprendimo Nr. 52-4744 ir įsakymo Nr. 02-05-5851 teismui galėjo paduoti per 30 dienų nuo jų gavimo dienos. Akcentavo, jog šis terminas nėra siejamas su naujai paaiškėjusių aplinkybių atsiradimu. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos nurodytą aplinkybę, jog sprendimas Nr. 52-4744 jai nebuvo įteiktas ir kad įsakymą Nr. 02-05-5851 ji gavo 2007 m. vasario 28 d., kadangi pati pareiškėja nurodo, jog sprendimas Nr. 52-4744 jai buvo įteiktas, tačiau jo gavimo duomenų ji neišsaugojo, o iš pareiškėjos 2006 m. spalio 16 d. prašymo Kauno apskrities viršininkui akivaizdu, jog pareiškėja turėjo visus duomenis apie sprendimą Nr. 52-4744 ir įsakymą Nr. 02-05-5851. Laikėsi pozicijos, kad pareiškėja, žinodama apie minėtų dokumentų turinį, turėjo galimybę juos ginčyti, nepaisant to, kad byloje nėra duomenų apie tai, kada pareiškėjai buvo įteiktas įsakymas Nr. 02-05-5851. Nurodė, kad, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, terminas šiems aktams apskųsti skaičiuotinas nuo to momento, kai asmeniui tapo žinoma, kas ir kada priėmė jo netenkinantį administracinį aktą bei koks to akto turinys. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 19 d. nutartimi administracinėje byloje AS4-152/2005 ir pažymėjo, kad kiekvienas asmuo savo teisėmis privalo naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti. Atkreipė dėmesį į tai, kad netgi tuo atveju, jeigu terminas skundui paduoti būtų skaičiuojamas nuo 2006 m. lapkričio 18 d. t. y. nuo atsakovo 2006 m. lapkričio 17 d. rašto Nr. 11-2M-851-1023, iš kurio paaiškėjo naujos aplinkybės, gavimo dienos, pareiškėja vis tiek praleido terminą skundui pateikti, kadangi skundas buvo pateiktas 2007 m. vasario 6 d., o terminas jam paduoti tokiu atveju baigėsi 2006 m. gruodžio 18 d. Rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi ir teigė, jog tai, kad pareiškėja pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą, t. y. 2006 m. gruodžio 4 d. raštu kreipėsi į atsakovą prašydama priimti papildomą sprendimą dėl 7,38 ha ploto žemės, apaugusios mišku, grąžinimo, nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi. Laikėsi pozicijos, jog tuo atveju, jeigu pareiškėja būtų veikusi pakankamai sąžiningai ir apdairiai, ji jau nuo 2006 m. spalio 16 d. būtų galėjusi ginti savo tariamai pažeistas teises dėl 7,38 ha ploto žemės sklypo, apaugusio mišku, grąžinimo natūra. Konstatavo, jog terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl subjektyvių priežasčių, dėl ko jis neatnaujintinas, o byla nutrauktina.

IV.

Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 34 straipsnio 3 dalies reikalavimą, kadangi per numatytą 10 dienų terminą neišnagrinėjo prie pareiškėjos 2007 m. birželio 21 d. skundo pridėto patikslinto prašymo dėl skundo padavimo termino atnaujinimo.

2. Nurodo, kad byla buvo nagrinėjama iš esmės, nors terminas skundui paduoti nebuvo atnaujintas, kas laikytina ABTĮ 34 straipsnio 4 dalies pažeidimu.

3. Teigia, jog tai, kad skundo padavimo metu pareiškėja neturėjo įsakymo Nr. 02-05-5851, įrodo tai, kad 2007 m. vasario 6 d. skunde nurodytas prašymas išreikalauti jį iš atsakovo.

4. Laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismo teiginys, kad sprendimą Nr. 52-4744 ir įsakymą Nr. 02-05-5851 pareiškėja galėjo ginčyti ir nepaaiškėjus naujoms aplinkybėms, yra nepagrįstas, kadangi tuo metu nebuvo nustatyta, jog žemės sklype, į kurį ji pretenduoja, yra miškas.

Kiti pareiškėjos atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, išdėstytiems skunduose bei prašymuose pirmosios instancijos teismui ir atskiruosiuose skunduose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Atskirasis skundas atmestinas.

ABTĮ 149 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui ABTĮ numatytais atvejais.

ABTĮ 34 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad dėl nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti praleistą terminą skundui (prašymui) paduoti, pareiškėjas gali duoti atskirąjį skundą, o to paties įstatymo 102 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog dėl teismo nutarties nutraukti bylą gali būti duodamas atskirasis skundas.

Pareiškėja su patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ginčydama 1996 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 52-4744 ir 2005 m. birželio 7 d. įsakymą Nr. 02-05-5851. Pareiškėjos skundas dėl šių administracinių aktų nebuvo priimtas, nes pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad buvo praleistas terminas jiems apskųsti.

Byloje yra pareiškėjos 1997 m. spalio 2 d. prašymo Kauno apskrities viršininkui, iš kurio turinio matyti, kad pareiškėja yra susipažinusi su sprendimo Nr. 52-4744 turiniu, kopija (b. l. 19). Byloje taip pat yra pareiškėjos 2005 m. kovo 24 d. rašto Kauno rajono žemėtvarkos skyriui, kuriame pareiškėja nurodo, kad siunčia Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 52-4744 originalą, kopija (b. l. 10). Taigi nepriklausomai nuo to, kada pareiškėjai buvo įteiktas minėtas sprendimas, 2005 m. kovo 24 d. ji ne tik buvo susipažinusi su jo turiniu, bet ir turėjo jo originalą. Dar byloje yra pareiškėjos 2006 m. spalio 16 d. prašymo Kauno apskrities viršininkui kopija (b. l. 15-17), iš kurios matyti, jog pareiškėja yra susipažinusi ne tik su sprendimo Nr. 52-4744 turiniu, bet ir su 2005 m. gegužės 7 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-05-5851 turiniu („Vėliau, asmeninio ūkio žemės naudotojui apie 2000 m. išsikėlus gyventi kitur, 2005.05.07 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-5851 man buvo papildomai gražintas 0,3498 ha žemės sklypas.“). Dar daugiau – pareiškėja termino skundui paduoti pradžios momentą sieja su naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, t. y. tuo, jog paaiškėjo, kad tame sklype, į kurį nuosavybės teises ji pretendavo atkurti, yra 7,38 ha mišku apaugusios žemės, nors anksčiau buvo teigiama, jog visa likusi žemė dėl to, kad ji buvo asmeninio ūkio žemė, yra valstybės išperkama ir negali būti grąžinta. Akivaizdu, jog apie tai, kad sklypo, į kurį ji pretendavo atkurti nuosavybės teises, žemė nebebuvo naudojama kaip asmeninio ūkio žemė, pareiškėja žinojo dar 2006 m. spalio 16 d. rašydama minėtą prašymą Kauno apskrities viršininkui. Taigi pareiškėjos argumentas, jog terminą skundui paduoti reikėtų skaičiuoti nuo sužinojimo apie naujas aplinkybes momento, t. y. 2006 m. lapkričio 18 d. (tą dieną pareiškėja gavo Kauno AVA 2006 m. lapkričio 17 d. raštą Nr. 11-2M-851-1023, kuriame buvo informuojama apie atliktą kartografavimą ir nustatytą 7,38 ha miško plotą, b. l. 18), yra nepagrįstas.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Nagrinėjamu atveju specialus įstatymas, t. y. Atkūrimo įstatymas nustato, jog šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos (19 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kada pareiškėjai buvo įteikti sprendimas Nr. 52-4744 bei įsakymas Nr. 02-05-5851, darytina išvada, jog 30 dienų terminą reikia skaičiuoti nuo tos dienos, kurią, kaip buvo nustatyta byloje, pareiškėja jau buvo susipažinusi su atitinkamų administracinių aktų turiniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-268/2008). Kaip jau buvo minėta, pareiškėja su sprendimo Nr. 52-4744 turiniu buvo susipažinusi ne vėliau kaip 1997 m. spalio 2 d., o su įsakymu Nr. 02-05-5851 – ne vėliau kaip 2006 m. spalio 16 d., taigi terminas jiems apskųsti baigėsi atitinkamai 1997 m. lapkričio 2 d. ir 2006 m. lapkričio 15 d., be to, dar 2006 m. spalio 16 d. ji žinojo apie tai, jog žemės sklypas, į kurį ji pretendavo atkurti nuosavybės teises, jau nebėra naudojamas kaip asmeninio ūkio žemė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė atnaujinti terminą pareiškėjos skundui paduoti, kadangi pareiškėjos nurodomos naujai paaiškėjusios aplinkybės negali būti laikomos svarbia termino atnaujinimo priežastimi, be to, jos neatitinka tikrovės.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartimi (b. l. 100) pareiškėjos 2007 m. birželio 21 d. patikslintas skundas (b. l. 82-84) buvo priimtas. Pažymėtina, jog prie 2007 m. birželio 21 d. patikslinto skundo buvo pridėtas patikslintas prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas per nustatytą terminą neišnagrinėjo minėto patikslinto prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir taip pažeidė ABTĮ 34 straipsnio 3 dalies, kurioje numatyta, kad prašymą atnaujinti terminą skundui (prašymui) paduoti išnagrinėja teismo pirmininkas, teisėjas ar teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka per 10 dienų nuo prašymo teismui su priežastis patvirtinančiais įrodymais pateikimo, reikalavimą. Be to, pareiškėja teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ir ABTĮ 34 straipsnio 4 dalies, įtvirtinančios, kad atnaujinęs skundo (prašymo) padavimo terminą, administracinis teismas išsprendžia skundo (prašymo) priėmimo klausimą ir ABTĮ nustatyta tvarka sprendžia bylą iš esmės, reikalavimą, kadangi neišnagrinėjęs pareiškėjos patikslinto prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir juolab neatnaujinęs termino skundui paduoti, jis ne tik išsprendė pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, bet ir išnagrinėjo bylą iš esmės.

Teisėjų kolegija sutinka su šiais pareiškėjos atskirojo skundo argumentais ir laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog klausimas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo buvo išspręstas iš esmės teisingai, pirmosios instancijos teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartį naikinti nėra tikslinga, taigi pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. P. M. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasRičardas PiličiauskasDainius Raižys