Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

atsakovės Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui šios institucijos Teisės skyriaus vadovui G. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. K. ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus administratoriai“ skundą atsakovei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas V. K. ir UAB „Vilniaus administratoriai“ (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami 1) panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. lapkričio 8 d. įsakyme Nr. V4-286 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriams UAB „Vilniaus administratoriai“ ir V. K. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas) skirtas nuobaudas – viešus įspėjimus (b. l. 1–3).

Dėl principo non bis in idem pažeidimo

Motyvuojamoji dalis

2. Kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė laikomi ankstesni Tarnybos direktoriaus įsakymai. Tačiau pareiškėjai pažymi, jog 2016 m. rugpjūčio 25 d., 2016 m. gruodžio 30 d. ir 2017 m. rugsėjo 7 d. įsakymais, kaip ir skundžiamu Įsakymu, atsakomybė už tą patį pažeidimą (atliktą 2011–2015 metais), administruojant tą pačią įmonę, nuobaudos skirtos tam pačiam asmeniui – UAB „Vilniaus administratoriai“. Be to, Įsakymu nuobauda skirta 2 asmenims iš karto – tokia nuobauda, pareiškėjų manymu, negalėjo būti paskirta.

Dėl principo lex retro non agit pažeidimo

3. Patikrinimo akto išvadų motyvuojamoje dalyje nurodoma, kad administratorius pažeidė Finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakyme Nr. 1K-286 patvirtintą Bankroto restruktūrizavimo administratorių elgesio kodeksą bei Tarnybos direktoriaus 2019 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. V4-190 patvirtintas Duomenų apie įmonės bankroto procesą teikimo ir skelbimo taisykles. Tokiu būdu, pareiškėjų manymu, atsakovė pažeidė lex retro non agit principą.

Dėl principo „teisingumą vykdo tik teismas“ pažeidimo

4. Įsakymu nuobaudos paskirtos už tai, jog pareiškėjai nepabaigė įmonės bankroto bylos per 24 mėnesius. Pareiškėjų vertinimu, nuobauda paskirta nepagrįstai, nes Tarnyba neturi teismo įgaliojimų ir negali konstatuoti, kad buvo pažeistas įstatymas. Tą gali padaryti tik teismas. Be to, Įmonių bankroto įstatyme daroma nuoroda į bankrutuojančios įmonės kreditorius, kurie gali spręsti pabaigti įmonę, ar procesą tęsti. Tokios teisės neturi nei bankroto administratorius, nei Tarnyba.

Be to, pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog informacija apie paskirtą nuobaudą buvo paskelbta viešai.

II

Atsakovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 20–25).

2. Įsakyme konstatuota, kad pareiškėjai, administruodami Įmonę, pažeidė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBI), Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakyme Nr. 1K-286 patvirtinto Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso (toliau – ir Elgesio kodeksas) bei Tarnybos direktoriaus 2019 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. V4-190 patvirtintų Duomenų apie įmonės bankroto procesą teikimo ir skelbimo taisyklių (toliau – ir Duomenų teikimo taisyklės) nuostatas. Atsižvelgdama į nustatytus pažeidimus Tarnyba skyrė pareiškėjams po vieną ĮBĮ 11⁷ straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą nuobaudą – viešą įspėjimą.

III

2. Teismo posėdyje atsakovės Tarnybos atstovas šios institucijos Teisės skyriaus vadovas G. G. prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

konstatuoja:

IV

Dėl teismo įpareigojimo nevykdymo ir informacijos Tarnybai neteikimo

3.5. Nustatyta, jog Įmonei iškėlus bylą bankroto administratoriumi paskirta UAB „Vilniaus administratoriai“. Įmonės bankroto procese įgaliotas asmuo atlikti administravimo procedūras nuo 2012 m. lapkričio 27 d. yra V. K. ĮBĮ 11 straipsnio 4¹ punkte nurodyta, kad administratorius juridinis asmuo administruoja įmonę paskyręs darbuotoją (arba vadovą, kai jis nėra darbuotojas), turintį teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, bankroto procedūroms vykdyti. Administratorius ir (ar) darbuotojas, atsakingas už juridinio asmens bankroto administravimą, be kita ko, ĮBĮ nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoja, gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 3 punktas, 14 punktas). Taigi, paskirtas administruoti bankrutuojančią įmonė įgaliotas asmuo iš esmės atlieka įmonės vadovo funkcijas bankroto procese ir tokiam subjektui už veiksmus ir (ar) neveikimą ne teisės aktų nustatyta tvarka gali būti taikoma teisės aktuose numatyta atsakomybė. Administratoriaus juridinio asmens vadovas, kaip atsakingas už juridinio asmens tinkamą veiklą, turi užtikrinti, jog juridinis asmuo ir jo paskirti administruoti konkrečius bankroto procesus įgalioti asmenys, veiktų laikydamiesi teisės aktų reikalavimų. Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.81 straipsnio 1 ir 2 dalis, juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Įstatymų ar steigimo dokumentų nustatytais atvejais juridinis asmuo gali įgyti civilines teises ir pareigas per savo dalyvius. Nagrinėjamu atveju UAB „Vilniaus administratoriai“, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą žalą. Todėl būtent administratoriaus vadovui neužtikrinus tinkamo įgalioto asmens veikimo Įmonės bankroto procese, buvo pažeistos minėtos teisės aktų normos (nagrinėjamu atveju administratoriaus vadovas ir įgaliotas Įmonės bankroto procesą administruoti asmuo sutampa – V. K.). Išvadoje konstatuota, jog tikslinga poveikio priemonę skirti abiem pareiškėjams.

3.6. Išvadoje lengvinančių aplinkybių nenustatyta, sunkinanti aplinkybė – administratorius patikrinimo metu nebendradarbiavo su Tarnyba, jo veikloje (taip pat ir Įmonės bankroto procese) tokie patys ar panašūs pažeidimai jau buvo nustatyti ankstesnių patikrinimų metu (2016 m. rugpjūčio 25 d. Tarnybos direktoriaus įsakymas Nr. V4-67; 2016 m. gruodžio 30 d. Tarnybos direktoriaus įsakymas Nr. V4-150; 2017 m. rugsėjo 7 d. Tarnybos direktoriaus įsakymas Nr. V4-161).

4. 2019 m. lapkričio 8 d. priimtas skundžiamas Įsakymas (b. l. 43), kuriuo pareiškėjams už ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktų, 33 straipsnio 7 punkto, Duomenų teikimo taisyklių 6.1.2 ir 6.2 papunkčių bei Elgesio kodekso 6.3 ir 6.4 papunkčių pažeidimus, vadovaujantis ĮBĮ 11⁷ straipsnio 1 dalies 2 punktu, skirta nuobauda – viešas įspėjimas.

V

1. Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Įsakymo, kuriuo pripažinta, jog pareiškėjai pažeidė ĮBĮ 5 dalies 15 ir 20 punktų, 33 straipsnio 7 punkto, Duomenų teikimo taisyklių 6.1.2 ir 6.2 papunkčių bei Elgesio kodekso 6.3 ir 6.4 papunkčių reikalavimus ir jiems paskirta nuobauda – viešas įspėjimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

2. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 išaiškino, kad pagal Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimą), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą). Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką, non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas, be kita ko, savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.

Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas inter alia (lot. be kita ko, įskaitant) ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Pastaruoju aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju matyti, jog poveikio priemonė skirta skirtingiems asmenims – pareiškėjui, kaip fiziniam asmeniu, UAB „Vilniaus administratoriai“ atstovui, ir pačiai UAB „Vilniaus administratoriai“, kaip juridiniam asmeniui, t. y. šiuo atveju nubausti buvo skirtingi asmenys. Todėl, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad non bis in idem principas šiuo atveju buvo pažeistas. Ypač atkreiptinas dėmesys, kad šioje administracinėje byloje nubausto juridinio asmens forma yra uždaroji akcinė bendrovė, o tai ypač atskiria fizinį asmenį, kaip savininką, nuo paties juridinio asmens (skirtingai negu individualių įmonių atveju). Ypač pabrėžtina, kad skunde nėra rimtų argumentų, kad pažeidimai nebuvo padaryti, t. y. aiškiai nepasisakoma, kuris subjektas, esą, turėtų atsakyti, o kuris – ne. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo abejoti, kad pažeidimus padarė abu pareiškėjai, kurie buvo nubausti nepažeidžiant non bis in idem principo.

Iš skundo turinio galima suprasti, kad pareiškėjai kelia klausimą dėl non bis in idem principo pažeidimo ir tuo aspektu, kad, esą, jie už informacijos nepateikimą buvo bausti ir anksčiau, t. y. 2011 m. – 2015 m. Šiuo atveju pareiškėjų manymas, kad pritaikius jiems poveikio priemones už neveikimą Įmonės bankroto procese 2011–2015 metais, jiems negali būti taikomos poveikio priemonės už visišką neveikimą Įmonės bankroto procese 2016–2019 metais, nėra pagrįstas jokiais teisiniais argumentais, nes nuolatinis trunkamasis neveikimas sukuria keletą pažeidimų, jų epizodų, už kuriuos galima bausti atskirai.

3. Paminėtina, jog ĮBĮ neteko galios 2020 m. sausio 1 d. Jį pakeitė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas. Tačiau Įsakymo priėmimo metu galiojo būtent ĮBĮ, todėl teismas vadovausis jo nuostatomis. ĮBĮ 11⁷ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti paskirta nuobauda. Šio įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodyta Vyriausybės įgaliota institucija skiria šias nuobaudas: 1) įspėjimą; 2) viešą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos skelbiamas šio įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje. Pažymėtina, kad teisės aktai nustato diskrecinę teisę būtent įstaigos vadovui nuspręsti, kokios rūšies nuobaudą skirti administratoriui, susipažinus su išvados turiniu ir atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, jo mastą, žalos dydį ir pasikartojimą.

Minėta, kad Įsakyme konstatuota, jog pareiškėjai pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktų, 33 straipsnio 7 punkto, Duomenų teikimo taisyklių 6.1.2 ir 6.2 papunkčių bei Elgesio kodekso 6.3 ir 6.4 papunkčių reikalavimus. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktuose, be kita ko, buvo nustatyta, kad administratorius ir (ar) darbuotojas, atsakingas už juridinio asmens bankroto administravimą teikia informaciją ir ataskaitas teismui, taip pat kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka informaciją apie bankroto bylos eigą kreditoriams, savininkui (savininkams) ir kitą informaciją šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, vykdo kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus. Duomenų teikimo taisyklių 6.1.2 ir 6.2 papunkčiuose nustatyta, jog bankroto administratorius, vykdant bankroto procesą teismo ar ne teismo tvarka, Tarnybai teikia metų ataskaitas – kalendoriniams metams pasibaigus – iki kitų kalendorinių metų kovo 1 dienos, kitus su įmonės bankroto procesu susijusius duomenis, reikalingus įmonės veiklos analizei atlikti, Tarnybos atliekamai bankroto administratorių veiklos stebėsenai, patikrinimams ar duomenų pagrįstumui patikrinti, – Tarnybos prašymu ne vėliau kaip per 10 darbo dienų. Elgesio kodekso 6.3 ir 6.4 papunkčiuose nustatyta, kad laikydamasis profesinės kompetencijos principo administratorius turi veikti profesionaliai, konsultuoti bankroto ir restruktūrizavimo procesų dalyvius dėl proceso teisinio reguliavimo ir siekti, kad kreditorių susirinkimas priimtų teisėtus sprendimus, siekti, kad kreditorių reikalavimai būtų patenkinti kiek galima didesne apimtimi, o nemokumo procesai užbaigti per galimai trumpiausią laiką, nevilkinant proceso savo veiksmais ar neveikimu.

Iš skundo turinio matyti, kad, pareiškėjų manymu, priimant skundžiamą Įsakymą buvo pažeistas lex retro non agit principas, nes, pritaikius Duomenų teikimo taisyklių bei Elgesio kodekso nuostatas, pažeidimams (informacijos neteikimui) Duomenų teikimo taisyklės bei Elgesio kodeksas, esą, buvo taikomi atgal. Teismas nesutinka su tokia pozicija. Bylos aplinkybės įrodo, kad pareiškėjai nuo 2011 m. iki šiol (tai teismo posėdyje pabrėžė atsakovės atsakovas) neteikė nei Tarnybai, nei Vilniaus apygardos teismui prašomos informacijos (žr. šio teismo sprendimo IV skyriaus 1, 2 punktus). Taigi, visos paminėtos nuostatos buvo pritaikytos teisėtai, nepažeidžiant lex retro non agit principo. Ypač akcentuotina, kad Duomenų teikimo taisyklės bei Elgesio kodeksas tik konkretizavo ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 15 ir 20 punktuose nustatytą bendrą pareigą vykdyti teismų ir Tarnybos ad hoc pavedimus.

4. Pareiškėjai skunde nurodo, kad Tarnyba negalėjo konstatuoti, jog pareiškėjai pažeidė ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalį, nes, esą, tai yra tik teismo, nagrinėjančio bankroto bylą, galiose. ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu per 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos lieka neparduoto ir kreditoriams neperduoto bankrutavusios įmonės turto ir kreditorių nepatenkintų reikalavimų, šis turtas, kaip neturintis rinkos vertės, kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, sprendimu turi būti nurašytas; nurašytas bankrutavusios įmonės turtas (išskyrus nekilnojamąjį turtą) ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo nurašymo dienos turi būti panaudojamas arba sunaikinamas kreditorių nustatyta tvarka; nurašytą nekilnojamąjį turtą administratorius ne vėliau kaip per 30 dienų po jo nurašymo dienos pagal perdavimo aktą turi neatlygintinai perduoti savivaldybei, kurios teritorijoje yra šis nekilnojamasis turtas; per nurodytą terminą savivaldybė privalo perimti šį turtą; kreditorių susirinkimo prašymu šioje dalyje nurodytą 24 mėnesių terminą teismas gali pratęsti. Teismas akcentuoja, jog Tarnyba Išvadoje nurodė, kad pareiškėjai neįvykdė šios nuostatos reikalavimų – dėl to nėra ginčo. Pareiškėjų argumentas, kad šios nuostatos vykdymo Tarnyba negali kontroliuoti, nėra pagrįstas, nes per informacijos teikimo prizmę šią nuostatą Tarnyba taip pat gali kontroliuoti, ką šiuo konkrečiu atveju ji ir padarė.

5. Pareiškėjų argumentas, kad informacija apie skirtas nuobaudas negali būti skelbiama, kol nėra pasibaigęs nuobaudų paskyrimo apskundimo terminas, o jei nuobaudų paskyrimas apskųstas, kol neįsiteisės teismo sprendimas, yra nepagrįstas – Tarnybos direktoriaus įsakymai įsigalioja nuo jų pasirašymo dienos ir yra skelbiami teisėtai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų V. K. ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus administratoriai“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.