Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijaus Stankevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo R. G. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Konstitucinis Teismas 2017 m. sausio 25 d. nutarime Nr. KT1-N1/2017 nurodė, kad Konstitucijos 52 straipsnyje nustatyta: „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.“ Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytosios, pensijos ir socialinė parama. Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos šiuo metu yra nustatytos Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme. Valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto, skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims. Įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių; įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali nustatyti ir tam tikrus atvejus, kada valstybinė pensija asmeniui neskiriama (esant įstatyme numatytoms aplinkybėms), taip pat kada paskirtoji valstybinė pensija nebemokama. Pagal Konstituciją, jos 52 straipsnį, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinį reguliavimą; tačiau ši diskrecija yra saistoma Konstitucijos (2016 m. birželio 20 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos paskirtis yra inter alia atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei; įstatymu nustačius tokią valstybinę pensiją, jos skyrimas ir gavimas turi būti siejamas būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei. Valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 6 d. nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą, turi apibrėžti, be kita ko, tarnybos laiką, būtiną šiai valstybinei pensijai skirti; šiam laikui gali būti prilyginti ir tam tikri kiti su tarnyba susiję laikotarpiai; nustatydamas šį teisinį reguliavimą ir paisydamas Konstitucijos, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją: atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, jis, be kita ko, gali nustatyti ir tam tikrų ypatumų turintį atskirų statutinių valstybės institucijų pareigūnų tarnybos laiko, būtino pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, apskaičiavimo, taip pat kitų laikotarpių prilyginimo šiam laikui teisinį reguliavimą.

Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas (toliau – Įstatymas) ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128. Pagal Įstatyme apibrėžtą teisinį reglamentavimą, laikotarpiai, įskaitomi į tarnybos laiką valstybinei pensijai skirti, nustatyti minėto Įstatymo 6 straipsnyje, pagal kurį pareigūnų ir karių tarnybos vidaus reikalų sistemoje laikas pensijai skirti įskaitomas nuo paskyrimo į pareigūno ar kario pareigas dienos. Tarnybos laikui pensijai skirti prilyginami laikotarpiai, buvę iki 1995 m. sausio 1 d., yra reglamentuoti Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad asmenims, priimtiems tarnauti vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnais ir kariais, muitinės pareigūnais (muitinės sistemoje dirbti muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikti kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą), tarnybos laikui pensijai skirti, be kita ko, prilyginamas, buvęs iki 1995 m. sausio 1 d., darbo laikas, išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais (3 punktas). Taigi, Pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje yra nustatytos išimtys iš šio įstatyme 6 straipsnyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaitomas pareigūnų ir karių tarnybos laikas. Viena iš tokių išimčių – darbo laiko, išdirbto profesionalios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, prilyginimas tarnybos laikui. Šia išimtimi įgyvendintas valstybės prisiimtas įsipareigojimas įskaityti šį laiką į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už atliktą tarnybą skirti, tačiau šios išimties taikymas siejamas su laikotarpiu iki 1995 m. sausio 1 d.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste itin aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, išnagrinėjusio šiam ginčui aktualų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies konstitucingumo klausimą, 2017 m. sausio 25 d. nutarimas Nr. KT1-N1/2017, kuriame pripažinta, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d., 2012 m. spalio 2 d. redakcijos) 3 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais, jeigu vėliau šie darbuotojai buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškino, kad ir iki Įstatymo įsigaliojimo, ir jam įsigaliojus buvo ir yra nustatytas ypatingas vidaus reikalų sistemos (įskaitant ir PAGD) pareigūnų teisinis statusas: skirtingai nei pagal darbo sutartis dirbantiems asmenims, pareigūnams keliami specialūs reikalavimai, jie turi prisiekti Lietuvos valstybei ir laikytis tam tikrų apribojimų, jiems taikoma specifinė tarnybinė atsakomybė, jie turi įgaliojimus vykdydami tarnybines funkcijas duoti nurodymus jiems nepavaldiems asmenims; tik pareigūnams nustatytos tam tikros specialios materialinės ir socialinės garantijos. Kaip nurodyta minimame nutarime, iki 1990 m. kovo 11 d. ir vėliau vidaus reikalų sistemos padaliniuose priešgaisrinė apsauga buvo organizuota sukarintos ir profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos pagrindais. Profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių sukarinimas vyko laipsniškai (su pertraukomis) ir ilgą laiką (iki 2007 m.), įtvirtinant jį vidaus reikalų ministro ir PAGD direktoriaus įsakymais, vykdant Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) sekretoriaus ir vidaus tarnybos dalinių vyriausiojo vado 1995 m. gruodžio 19 d. patvirtintą Etapinę šalies priešgaisrinių padalinių sukarinimo programą (1996–1998 metams) ir vidaus reikalų ministro 2007 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 1V-13 patvirtinto VRM 2007 metų veiklos pagrindinių priemonių plano 110-ąją priemonę. 1985 m. rugpjūčio 1 d., dar iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, buvo įsteigtos sukarintos priešgaisrinės dalys Utenos ir Klaipėdos miestų bei Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos apsaugai. Iki 1994 m. pabaigos buvo sukarinta 2,3 proc., 1995 m. – 9,3 proc., 1996 m. – 25,6 proc., 1997 m. – 30,2 proc., 1999 m. – 7 proc., 2007 m. – 25,6 proc. profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių (atskiri padaliniai likviduoti arba sujungti, panaikinti ar pakeisti tam tikri juose buvę etatai, patvirtinti nauji etatai), dalis jų darbuotojų, dirbusių pagal darbo sutartis ir vykdžiusių gaisrų gesinimo bei gelbėjimo darbus, buvo paskirti statutiniais valstybės tarnautojais – sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Nesukarintų profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovų, gaisrininkų, gaisrininkų vairuotojų, dirbusių pagal darbo sutartis, ir sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnų funkcijos (darbo pobūdis) skyrėsi tuo, kad asmenims, dirbusiems pagal darbo sutartis, dėl žemesnio parengties lygio nebuvo patikima atlikti sudėtingų ekstremaliųjų situacijų likvidavimo ir gelbėjimo darbų, kuriems atlikti reikalinga aukšta kvalifikacija. Jiems dažniausiai buvo pavedama vykdyti pirminius darbus iki atvykstant pareigūnams, o atvykus pareigūnams jų funkcijos apsiribodavo gaisro plitimo stabdymu. Paskyrus sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, jų funkcijos iš esmės pasikeisdavo, be to, jie privalėjo atitikti pareigūnams keliamus reikalavimus (amžiaus cenzas, nepriekaištinga reputacija, sveikatos būklė ir pan.) ir įgyti būtinus papildomus įgūdžius.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po Įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, taigi nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po Įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas. Be to, priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumai yra objektyvus pagrindas apibrėžiant tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti asmenis, tam tikrą laiką po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbusius pagal darbo sutartis (vėliau paskirtus priešgaisrinės apsaugos pareigūnais), ir asmenis, atitinkamu metu tarnavusius priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, traktuoti skirtingai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog aptariamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti neprilyginamas darbo laikas, profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais pagal darbo sutartis išdirbtas po 1995 m. sausio 1 d., nesilaikyta iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, kylančių reikalavimų, įstatymu nustatant pareigūnų ir karių valstybinės pensijos teisinį reguliavimą, paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta aukščiau, atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, pripažinus, kad valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po Pensijų įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo (po 1995 m. sausio 1 d.), pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, pagal darbo sutartį darbą dirbusiam pareiškėjui negalėjus įgyti teisėtų lūkesčių, kad jo tarnybos laikui bus prilygintas ir po Pensijų įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas, egzistuojant esminiams priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumams, nesant asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo, pareiškėjo skundas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. spalio 23 d. sprendimo „Dėl pareigūnų ir kartų valstybinės pensijos už tarnybą ir socialinio draudimo bazės pensijos dydžio priedo skyrimo R. G.“ bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (6.5) I-3344 panaikinimo ir išvestiniai reikalavimai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus atmestinai kaip nepagrįstai. Atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįsta, taip pat nesprendžiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.