Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Vaidos Baranauskienės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 28 d. nutarties, kuria priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese E. M. buvo nutraukta baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį (2 veikos), jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 403 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. M. teismui buvo perduotas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių jam taikymo, tačiau jam baudžiamoji byla buvo nutraukta jo veikoje nenustačius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių :

1.1. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2020 m. kovo 2 d. 16.49 val., atsakydamas į (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros elektroninį laišką, kuriuo 2020 m. vasario 28 d. jam buvo išsiųstas (duomenys neskelbtini) prokuratūros prokuroro E. Š. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl BK 235 straipsnio 1 dalies, 236 straipsnio 1 dalies baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal jo pareiškimą, į (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) iš savo elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) išsiuntė elektroninį laišką „Ane?! Nu ką eisime toliau. A jūs „K..vos“ visi būsite sušaudyti. Malonu! Informacijos neteikiu!“, taip grasino nužudyti žmogų – valstybės pareigūną prokurorą.

1.2. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2020 m. kovo 3 d. 18.24 val. į (duomenys neskelbtini) tarnybos elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) iš savo elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) išsiuntė (duomenys neskelbtini) skyriui adresuotą pareiškimą, kuriame, išdėstydamas grasinamo pobūdžio teiginius, o būtent: „<...>A. I. T., (duomenys neskelbtini) skyrius. Pasirašė, Šiaulių skyrius, V. S., klausimai, S. V.. Byla korumpuota. Korumpuoti, kišininkai, egoistai, asmenys suinteresuoti. Advokatas neišsiuntė, Europos bylos. Kaltas. Asmenys, išmesti laukan nuogus iš darbo, atimti licenciją, sušaudyti <...> Reikalauju tuojau pat išsiųsti bylą. Skirti advokatą, a tai bus blogai kol aš dar geras <...>“, taip grasino nužudyti žmogų – advokatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį bei priimti naują nutartį – pripažinti E. M. nepakaltinamumo būsenoje padarius nusikalstamas veikas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (2 veikos) bei taikyti jam priverčiamąsias medicinos priemones. Iš esmės prokurorės apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas, apeliantės skunde aptariami atskiri byloje surinkti duomenys, kurie, anot prokurorės, patvirtina, jog E. M. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes bei objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, o, ne kaip apeliaciniame skunde teigia prokurorė, jog teismas įrodymus vertino atsietai vienas nuo kito, selektyviai atrinkdamas tik tuos, kurie pagrindžia E. M. versiją, o nukentėjusiesiems palankius įrodymus nutylėdamas. Tinkamai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad E. M. veiksmai, t. y. prokuratūrai atsiuntimas elektroninio laiško, o (duomenys neskelbtini) tarnybai – pareiškimo, neatitinka realaus grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kaip nusikalstamos veikos, požymių. Teisėjų kolegija, pritardama gana išsamiems bei aiškiems skundžiamos apylinkės teismo nutarties motyvams, toliau atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

7. Šioje byloje nustatyta ir nėra ginčijama, kad E. M.: 1) 2020 m. kovo 2 d. į (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros elektroninį paštą iš savo elektroninio pašto išsiuntė elektroninį laišką, kuriame nurodė: „<...> visi būsite sušaudyti. <...>“; 2) 2020 m. kovo 3 d. į (duomenys neskelbtini) tarnybos elektroninį paštą iš savo elektroninio pašto išsiuntė pareiškimą, kuriame nurodė: „<...> Asmenys, išmesti laukan nuogus iš darbo, atimti licenciją, sušaudyti <...> Skirti advokatą, a tai bus blogai kol aš dar geras <...>“. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad šie E. M. parašyti teiginiai buvo skirti konkretiems žmonėms, t. y. pirmu atveju – prokurorui E. Š., antru atveju – advokatui I. T.. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. M. elektroninis laiškas ir pareiškimas nebuvo skirti šiems konkretiems nukentėjusiems – vien tik prokurorui bei advokatui. Visų pirma, E. M. tiek elektroniniame laiške, tiek pareiškime naudojo kreipinį „jūs“, kas sudaro pagrindą manyti, kad jis kreipėsi ne į vieną konkretų asmenį. Pareiškime E. M., be nukentėjusiojo I. T., paminėjo ir kitus asmenis, kuriems jis adresavo šį pareiškimą. Iš E. M. parodymų matyti, kad jis niekada nesiėmė jokių aktyvių priemonių bei nesistengė, jog jo išsakyti teiginiai pasiektų vien tik nukentėjusiuosius. Kitaip tariant, jis savo nepasitenkinimą institucijų, t. y. prokuratūros ir (duomenys neskelbtini) tarnybos, darbu išreiškė savo teiginiais, kuriuos jis išsiuntė bendrais šių institucijų elektroninio pašto adresais, jų nesuasmenindamas. Tai rodo, kad jo veiksmai nebuvo kryptingi, t. y. nukreipti išimtinai vien tik į nukentėjusiuosius E. Š. ir I. T.. Vien tai, kad patys nukentėjusieji E. M. ir I. T. šiuos teiginius prisitaikė vien tik sau, nes buvo labiausiai susiję su E. M. reiškiamais priekaištais (prokuroras E. Š. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal E. M. pareiškimą, advokatas I. T. atsisakė surašyti skundą Europos Žmogaus Teisių Teismui pagal E. M. prašymą), dar nesudaro pagrindo spręsti, kad E. M. šiuo atveju realiai grasino juos nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra visiškai įtikinama ir teisinga.

8. Galima iš dalies sutikti su apeliante, kad tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato ir priėmė nukentėjusysis. Tačiau, kita vertus, nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių būtų galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo realų objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-347/2014, 2K-410-693/2015, 2K-238-699/2016). Pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-553-942/2015).

9. Apeliaciniame skunde grasinimo faktas ir realumas grindžiami tuo, kad nukentėjusieji E. Š. ir I. T. E. M. teiginius suprato kaip realius ir keliančius grėsmę jų sveikatai ar gyvybei. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nėra pakankamos pirmosios instancijos teismo išvadoms paneigti. Vien tai, kad nukentėjusieji išsigando E. M. pykčio protrūkio, kuris buvo išreikštas jo išsiųstuose elektroniniame laiške prokuratūrai ir pareiškime elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) tarnybai, savaime dar nereiškia, kad E. M. iš tikrųjų ir realiai grasino juos nužudyti ar sunkiai sužaloti. Kaip minėta, grasinimo realumą tokiais atvejais turi patvirtinti kiti objektyvūs duomenys, kurių pirmosios instancijos teismui akivaizdžiai nepakako tokiai išvadai padaryti. Kolegijos vertinimu, tokių duomenų ir nėra.

10. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad tokių nukentėjusiųjų E. Š. ir I. T. parodymų negalima pernelyg sureikšminti. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad E. M. apskritai yra priešiškai nusiteikęs prieš teisėsaugos institucijas, jomis nepasitiki ir šį savo požiūrį yra linkęs reikšti pakankamai laisvai. Tai patvirtina paties E. M. parodymai, nukentėjusiųjų E. Š., I. T. parodymai, liudytojos N. V. (E. M. sugyventinės) parodymai. Tačiau, be šio vienintelio atvejo, E. M. daugiau niekada nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nebuvo grasinęs konkrečiai šiems nukentėjusiesiems ar davęs jiems kaip nors suprasti, kad turėtų susirūpinti ir pergyventi dėl savo saugumo. Tai iš esmės patvirtina nukentėjusiųjų parodymai, kad be priekaištų jų darbu E. M. jiems anksčiau ar po įvykio nėra grasinęs ar kaip nors kitaip sudaręs jiems nesaugumo jausmą. Byloje nėra jokių duomenų, kad E. M. būtų grasinęs dar kada nors ir dar kam nors. Kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog šiuo atveju E. M. teiginiai tebuvo vienkartinė jo nepasitenkinimo išraiškos forma. Kaip byloje nustatyta, E. M. elektroninį laišką prokuratūrai su grasinančio pobūdžio teiginiais atsiuntė netrukus po to, kai gavo prokuroro E. Š. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo pareiškimą. Iš bylos matyti ir tai, kad E. M. pareiškimą (duomenys neskelbtini) tarnybai išsiuntė taip pat netrukus po to, kai iš šios tarnybos gavo laišką, jog atsisakoma tenkinti jo prašymą kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Šios aplinkybės netgi buvo nurodomos E. M. pateiktame kaltinime. Kaip galima suprasti iš E. M. ir nukentėjusiojo I. T. parodymų, pastarasis klausimas E. M. buvo itin svarbus ir jis ilgai laukė atsakymo iš minėtos tarnybos. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus, kad E. M. veiksmus sąlygojo jam nepriimtini ir nepalankūs institucijų sprendimai, E. M. į šiuos sprendimus sureagavo tuoj pat, ilgai nelaukdamas, ir šie jo veiksmai buvo vienkartiniai, pritartina pirmosios instancijos teismo esminei išvadai, kad E. M. veiksmai yra spontaniška, momentinė jo nepasitenkinimo institucijų darbu išraiška. Tai, kad E. M. pasirinko netinkamą ir nepriimtiną formą savo tokiam nepasitenkinimui išreikšti, atsižvelgiant vėlgi į prieš tai paminėtas aplinkybes, nesudaro pagrindo jo teiginius pripažinti realiu grasinimu. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neabejoja, kad nukentėjusiesiems E. M. išsakyti teiginiai, nors ir nebuvo skirti konkrečiai vien tik jiems, buvo nemalonūs, tačiau jie žinojo apie E. M. interesų netenkinančius sprendimus ir jo išsakytų teiginių neturėjo pagrindo pernelyg sureikšminti.

11. Apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės dėl E. M. diagnozuotos psichikos ligos, jos dabartinio paūmėjimo ir dėl to padidėjusio E. M. pavojingumo visuomenei (teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas), jo asmeninių savybių, nulemtų ir jo ligos (sunkiai sukalbamas, nestabilus, kalba pakeltu tonu ir pan.) neleidžia besąlygiškai ir vienareikšmiai spręsti, jog E. M. agresija šiuo atveju buvo nukreipta konkrečiai prieš nukentėjusiuosius, ir ši agresija buvo nukreipta juos nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą. Kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė skundžiamoje nutartyje, šie bylos duomenys neturi esminės reikšmės ar įtakos E. M. veiksmus pripažinti nusikalstamais pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

12. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pritarti apeliantės argumentams, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo bylos aplinkybių, neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nepagrįstai E. M. nutraukė šią baudžiamąją bylą. Nors aptartas E. M. elgesys nėra ir negali būti toleruojamas bei pateisinamas, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo sudėties požymių, tai nėra pakankamas pagrindas jo veiksmus vertinti kaip nusikalstamus ir jam taikyti baudžiamąją atsakomybę.

13. Tačiau, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismui, atkreipia dėmesį, kad be baudžiamosios teisės yra ir kitų teisinių priemonių, kuriomis pasinaudojus asmuo, kuris dėl psichikos ligos tampa pavojingas sau ar visuomenei ir nenori gydytis savanoriškai, gali būti hospitalizuojamas priverstinai. Tokia galimybė yra numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.26 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatyme. Nagrinėjamu atveju teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas bei eksperto V. Diktano paaiškinimai patvirtina, kad pagal dabartinę psichikos būklę E. M. gali būti pavojingas aplinkiniams ir kad jam reikalingas gydymas, kurio jis vengia (savarankiškai jis nesigydo, nevartoja vaistų). Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49 straipsniu, prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį ar pareiškimą, įstoti į prasidėjusį procesą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, viešajam interesui ginti teisės aktuose numatytais atvejais. Esant tokioms aplinkybės, prokurorė turėtų apsvarstyti klausimą, ar reikalinga šiuo atveju ginti viešąjį interesą dėl E. M. priverstinio gydymo virš nurodytų teisės aktų nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Vaidos Baranauskienės apeliacinį skundą atmesti.