- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-29
- Bylos Nr.
- I-4256-428/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00878-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- N. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. M. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 30000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas savo skunde (b.l. 2-17) nurodė, kad nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. buvo kalinamas Marijampolės pataisos namų karantino patalpose, taip pat 1 lokalinio sektoriaus 1 būrio 11 brigadoje, kur neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad nuolat trūko gyvenamojo ploto ir dar dalį ploto užėmė inventorius, kuris buvo blogos būklės. Čiužiniai, pagalvės, antklodės buvo labai seni ir suplyšę, todėl naktimis miegoti buvo šalta, o šilti pledai buvo uždrausti. Gyvenamosios patalpos buvo blogos būklės, kuriose apšvietimas buvo prastas Pasivaikščiojimo kiemelio plotas apie 70 kv. m ir juo galėjo naudotis nuo 50 iki 90 asmenų, todėl ne visi nuteistieji turėjo suteiktą judėjimo laisvę, t.y. pasivaikščiojimo kiemelis buvo įrengtas netinkamai be augalų, duobėtas, asfaltuotas. Kieme buvo įrengtos 2 sportavimo įrangos, kurios kalinamųjų skaičiui trūko. Nurodė, kad administracija tinkamai neįrengė rūkymo patalpos ir užkabino kieme tik užrašą „rūkymo vieta“, todėl pasivaikščiojimo kiemelyje buvo įpareigotas kvėpuoti tabako dūmais. Pažymėjo, jog tualetas buvo blogos būklės ir netinkamai įrengtas, kadangi atitvertas tik 50-60 cm aukščio sienelėm, be durų ir užrakto, trūko ventiliacijos. Be to, tualetinio popieriaus kokybė buvo labai prasta ir jo užteko tik 4 dienoms. Teigė, kad dušu, kuriame nebuvo jokių pertvarų, galėjo naudotis nuo 300 iki 400 nuteistųjų vieną kartą per savaitę ir jame nebuvo užtikrinamas privatumas, o kitos galimybės pasinaudoti šiltu vandeniu nėra, be to nebuvo išduodamas ir muilas. Maistas buvo gaminamas ir tiekiamas blogomis sąlygomis ir nekokybiškas, o iš artimųjų maisto siuntiniai buvo draudžiami. Kalinimo įstaigos valgykla buvo blogos būklės ir nuolat perpildyta. Daiktų sandėlio būklė kritiška. Išsiskalbti drabužius galėjo tik šaltu vandeniu, o nemokamai skalbimo priemonių neišdavė. Pašto paslaugos buvo mokamos. Pažymėjo, kad Marijampolės pataisos namų skalbykloje tik vieną kartą per savaitę skalbiami apatiniai rūbai ir patalynė, skalbti ir džiovinti viršutiniams drabužiams nebuvo sudarytos sąlygos, kadangi nebuvo kalinamųjų skaičiui reikiamo kiekio džiovyklų. Sveikatos priežiūra buvo organizuota blogai, trūko specialistų, pas gydytojus patekti buvo sunku, gydymas nekokybiškas, kai kurios paslaugos ir medikamentai mokami. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Dėl to patyrė neturtinę žalą, didžiulius dvasinius išgyvenimus, suluošinimą, pablogėjo sveikata. Prašo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 45-52). Nurodė, kad pareiškėjas atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės pataisos namus atvyko 2012 m. spalio 18 d. Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2012 m. spalio 24 d. įsakymu buvo paskirtas į 1 būrį 11 brigadą ir skirta miegama vieta patalpoje Nr. 3, kurios plotas 50,93 kv. m ir joje įrengta 16 gyvenamųjų vietų. Pažymėjo, jog 1 būrys, kuriame bausmę atliko pareiškėjas, susideda iš eilės gyvenamųjų patalpų ir erdvaus kiemo. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Ne miego metu, t.y. nuo 6.30 iki 22.30 val., nuteistieji gali laisvai judėti po įkalinimo įstaigos teritorijas ir erdves. Be to, šio būrio nuteistieji gali laisvai naudotis jų lokalinio sektoriaus kiemu, kurio bendras plotas yra apie 450 kv. m. 1-mo būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengta 3 klozetai, tarp kurių įrengtos pertvaros ir 3 pisuarai, prausykloje įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti 8 šalto vandens čiaupai. Nuteistiesiems kartą savaitėje sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, taigi 1 būrio nuteistieji dušine pagal grafiką gali naudotis penktadieniais nuo 14.00 iki 16.30 valandos. Akcentavo, kad pataisos įstaigoje gyvenamosios patalpos įrengtos pagal teisinį reglamentavimą, o patalpų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Pažymėjo, kad 1-ame būryje buvo atliktas patalpų remontas. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės pataisos namų administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Teigė, kad būrio patalpose yra įrengtas asmeninių daiktų sandėlis, kuriame nesikaupia nei drėgmė, nei pelėsis, kadangi jis yra šildomas ir jame niekas negyvena. Prašė ilgesniam nei trijų metų terminui taikyti senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas N. M. teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau tekste – Marijampolės PN). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.
Nuteistojo anketos duomenimis pareiškėjas į Marijampolė PN atvyko ir buvo laikomas nuo 2012 m. spalio 18 d. (b.l. 56).
Atsakovas prašė teismo pareiškėjo skundui taikyti ieškinio senaties terminą (b.l. 48). Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo laikomas Marijampolės PN, pažeidžiant vienam asmeniui teisės aktuose nustatytą gyvenamojo ploto normą, nurodydamas laikotarpį nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. (b.l. 2). Kaip jau minėta, byloje esantys dokumentai, t.y. nuteistojo anketa patvirtina, kad pareiškėjas Marijampolės PN buvo laikomas nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2016 m. liepos 13 d. (b.l. 56). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto trūkumo į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Marijampolės PN pradžios, t.y. nuo 2012 m. spalio 18 d. (pagal nuteistojo anketą (b.l. 56)), tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. gegužės 18 d. (b.l. 18).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad jo laikymo Marijampolės PN sąlygos pažeidė jo teises, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2013 m. gegužės 18 d. taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas ir analizuotinas pareiškėjo buvimas Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. gegužės 16 d.
Kaip minėta, pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Lukiškių TI-K) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Lukiškių TI-K arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo buvimo laikotarpiu Marijampolės PN gyvenamosiose patalpose buvo mažai vietos, t.y. trūko ploto.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau tekste – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Į bylą pateikti duomenys (Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. spalio 24 d. įsakymas Nr. 7/07-321, 2016 m. rugsėjo 29 d. Socialinės reabilitacijos skyriaus pažyma „Dėl N. M. gyvenamosios vietos Marijampolės PN“ (b.l. 53, 54-55)) patvirtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu, t.y. nuo 2013 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 1 būrio 11 brigadą ir jam skirta miegama vieta Nr. 3, kurios gyvenamasis plotas 50,93 kv. m (schemoje I-31, b.l. 97). Atsakovas pateikdamas į bylą 2016 m. rugsėjo 29 d. pažymą „Dėl N. M. gyvenamosios vietos Marijampolės PN“ paneigė pareiškėjo argumentus, kad tam tikru metu jam kalint buvo įrengta 11 dviaukščių lovų bei patvirtino, kad šio 1 būrio 11 brigadoje skundžiamu laikotarpiu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta 16 miegamųjų vietų (b.l. 53). Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad patalpoje galėjo gyventi 16 nuteistųjų, ko pasėkoje vienam asmeniui teko 3,18 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN metu, nuo 2013 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. buvo užtikrinama Taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio 3,1 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog dalį gyvenamųjų patalpų ploto užėmė inventorius, laikytini nepagrįstais, kadangi apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014).
N. M. teigė, kad patalpose, kuriose jis atliko bausmę, nebuvo tinkamos ventiliacijos, temperatūros, taip pat buvo netinkamas natūralus patalpų apšvietimas. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo akte Nr. PT-342 nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste - Higienos norma HN 134:2015) 24 punkto reikalavimus (b.l. 63-65). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl patalpų atitikimo Higienos normos HN 76:2010 24 punkto bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste - Higienos norma HN 134:2015) 17 punkto reikalavimams, kreipėsi į tikrinimo prievolę turinčią valstybės instituciją, t.y. Visuomenės sveikatos centrą, kuri teisės aktų nustatyta tvarka įpareigota tirti ir atlikti gyvenimo sąlygų įvertinimą.
Nors atsakovo atstovas neatsikirto į pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo patalpų natūralaus apšvietimo bei gyvenamosiose patalpose buvusios žemos temperatūros, tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas nurodė, jog patalynė, čiužiniai, prastos būklės, patalynė keičiama ne dažniau kaip kartą per savaitę, skalbimo priemonių nedavė, pasinaudoti dušu buvo galima tik vieną kartą per savaitę, muilas išduodamas nebuvo.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 1 būrio nuteistieji kartu su 2 ir 18 būriais penktadieniais nuo 14 val. iki 16.30 val. turi teisę nusiprausti bendroje pataisos namų dušinėje, kurioje įrengta 15 dušų. Per nustatytą laiką turi nusiprausti maždaug visi išvardinti būriai. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad įstaiga nėra gavusi nuteistųjų skundų dėl negalėjimo pasinaudoti dušu, taip pat nėra gedimų apskaitos žurnale įrašų apie neveikiančius dušinės maišytuvus bei nurodė, kad teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje (b.l. 50). Iš į bylą pateiktos foto lentelės matyti, jog dušo patalpa yra tvarkinga, atskirta pertvara, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo dušo įrengimo, privatumo neužtikrinimo bei per trumpo laiko skirto naudotis dušu, atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose numatyta, kad kiekvienam suimtajam ar nuteistajam išduodama apvelkama patalynė (paklodė, užvalkalas antklodei, užvalkalas pagalvei) bei kitas inventorius (čiužinys, pagalvė, antklodė, 2 rankšluosčiai, lėkštė, puodelis, šaukštas). Pagal Higienos normos HN 76:2010 galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d. 65 punktą bei pagal nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Higienos normos HN 134:2015 42 punktą draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių (čiužinį, pagalvę, antklodę) ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie reikalavimų neatitinkančio minkštojo inventoriaus jam išdavimą, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas kartu pažymi, jog Marijampolės PN skalbiami buvo tik apatiniai drabužiai ir patalynė, o skalbtis ir džiovinti drabužius kamerose nebuvo galimybės, kadangi buvo kamerose tik šaltas vanduo, be to nebuvo skalbimo mašinų. Teismas akcentuoja, kad tai, jog atsakovas vykdė minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto reikalavimus suteikti nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę galimybę pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, patvirtina Marijampolės PN dušinės ir skalbyklos darbo grafikai (b.l. 83, 84). Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato, kad karštas vanduo būtų tiekiamas į kameras. 2014 m. spalio 10 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu Nr. PT-342 konstatuota, kad valgykloje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje ilgalaikių pasimatymų kambariuose įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema, kas atitinka Higienos normos HN 76:2010 27 punktą (b.l. 63-65). 2015 m. gegužės 28 d. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PT-180 nurodyta, jog skalbyklos patalpos tvarkingos, visos joje esančios skalbimo mašinos veikė (b.l. 85-86). Atsakovo atstovas patvirtino aplinkybę, kad Marijampolės PN laikomiems asmenims yra suteikiama galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti skalbykloje išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, taip pat savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti ir patys 1 būryje kur yra skalbimo mašina ir kuria gali naudotis visi nuteistieji. Pažymėjo, jog drabužių džiovinimui lokaliniuose kiemuose yra įrengtos džiovyklos, bei papildomai įrengta ir stacionari džiovykla lauke (b.l. 50). Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl galimybės nebuvimo išsiskalbti viršutinius drabužius, ar dėl higienos priemonių neišdavimo. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas normas vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (1 mėnesiui), 100 g tualetinio muilo (1 mėnesiui), o einant į dušinę praustis, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė. Teisės aktai nenumato galimybės neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Be to, esant didesniam poreikiui už įstatymo numatytas galimybes ar siekiant naudoti aukštesnės kokybės higienos priemones, jas galima įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistiesiems tualetinis popierius, muilas, asmens higienos priemonės išduodamos pagal galiojančius teisės aktus. Teisės aktai nenumato, kad skalbimo milteliai nemokamai būtų išduoti nuteistiesiems (b.l. 50). Atsižvelgiant į išdėstyta, atmestini pareiškėjo aukščiau įvardinti teiginiai, kaip neįrodyti.
Pareiškėjas teigia, jog tualetas įrengtas netinkamai, jame įrengti 3 tualetai („tupimieji“) su dalinėmis pertvaromis. Tualetai be užrakinamų durų.
Teismui pateikti duomenys (b.l. 71, 82, 83) patvirtina, kad tualetai ir pisuaras įrengti atskirose patalpose, atskirai nuo gyvenamųjų patalpų ir atskirti pertvaromis. Atsakovas nurodė, kad pataisos namuose sanitarinio mazgo patalpoje įrengti trys klozetai su pertvaromis bei trys pisuarai (b.l, 49). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad iš nuteistųjų buvo gauti skundai, jog kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, reikia laukti eilėje ir pan. Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, teismas konstatuoja, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą būriuose nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas - dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“). Akcentuotina, kad galiojantis teisinis reglamentavimas, t.y. nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, nei Higienos norma HN 76:2010, nei Higienos norma HN 134:2015 nedetalizuoja šių patalpų (tualetų, kt. pagalbinių patalpų) plotų bei konstrukcinių ypatumų, o pareiškėjo teiginys, kad gamtinius reikalus reikia atlikinėti kitų akivaizdoje, atmestinas, kadangi iš į bylą pateiktos foto lentelės (b.l. 82) matyti, kad tualetai yra atskirti pertvaromis. Taigi, teismas daro išvadą, kad dėl šių skundo argumentų, pareiškėjas neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Pažymėtina ir tai, kad teisinis reglamentavimas nenumato, jog kalinimo įstaigose būtų įrengti tualetai su užrakinamomis durimis.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog pasivaikščiojimo kiemelio teritorija užima apie 70 kv. m ir juo vienu metu naudojasi nuo 50 iki 90 nuteistųjų, todėl nėra galimybės sportuoti, taip pat, kad buvo per mažai suoliukų atsisėsti, nebuvo augmenijos (b.l. 4). Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, o sportuoti nuteistiesiems Pataisos įstaigoje yra įrengtas sporto aikštynas, kuriame yra futbolo, krepšinio, tinklinio aikštės, įrengta svarmenų kilnojimo salė ir visi nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti (b.l. 57, 58), todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad 1 būrio nuteistieji gali laisvai naudotis jų lokalinio sektoriaus kiemu. Teismas, remdamasis teisiniu reglamentavimu taip pat pažymi, kad teisės aktai nenumato pareigos kalinimo įstaigoms įrengti suoliukus pasivaikščiojimo kiemeliuose bei juos apželdinti augalais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelio netinkamo įrengimo, per mažo skaičiaus suoliukų, augalų nebuvimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 14 punkte, Higienos normos HN 134:2015 7 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Marijampolės PN visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Pareiškėjo pretenzijos, kad buvo rūkoma pasivaikščiojimo kiemelyje nepagrįstos, kadangi šioje vietoje nuteistiesiems rūkyti leidžiama. Į bylą pateiktas 2014 m. gruodžio 3 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovų atliktas Faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtina, kad ilgalaikio pasimatymo patalpose, gyvenamuosiuose būriuose, valgykloje ir kitose patalpose kur buvo atliekamas patikrinimas nebuvo rūkoma, visur buvo iškabinti įspėjamieji ženklai. Taip pat, minėtame protokole pažymėta, kad lauke yra įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“ (b.l. 68-69). Kaip minėta, pats pareiškėjas patvirtino aplinkybę, kad Marijampolės PN 1 būrio lokalinio sektoriaus kiemelyje buvo įrengta rūkymo vieta. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo pasisakymas, jog rūkymo vieta netinkama, neatitinka tikrovės. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo šie teiginiai atmestini kaip neįrodyti.
Atmestini pareiškėjo teiginiai, kad draudžiama su savimi turėti šiltus pledus. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 173 punktą nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės (173.16. punktas). Pareiškėjas paneigiančių šias aplinkybes įrodymų nepateikė, taip pat nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu, nepateikė ir įrodymų, jog kreipėsi į pataisos įstaigą dėl leidimo turėti nuosavą pledą ir buvo atsisakyta jo prašymą tenkinti.
Pareiškėjo teigimu, Pataisos įstaigoje teikiamas maistas buvo prastas, nekokybiškas, gaminamas blogomis sąlygomis, jo trūko, taip pat jo netenkino draudimas maistą priimti iš artimųjų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte numatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, - pagal dietinio maitinimo normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau - Maitinimo organizavimo taisyklės). Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Maitinimo organizavimo taisyklių 16 punkte numatyta, kad kalinimo įstaiga bent kartą per pusmetį atlieka maisto laboratorinius tyrimus. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras tikrina maisto, tiekiamo į Pataisos įstaigą, kokybę, pažeidimų nenustatyta (b.l. 87-92, 93, 94). Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės dėl per mažo maisto kiekio ar jo blogos kokybės, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovų veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams, tik abstrakčiai nurodė, kad iš artimųjų draudžiama priimti maisto produktus, nedetalizavo, kokius konkrečius maisto produktus ir kada jis negalėjo priimti, be to, jis neginčija, kad galėjo leidžiamų maisto produktų įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.
Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 1 dalis numato, kad nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų. Pataisos įstaigos administracija nuteistojo vardu gautus laiškus jam įteikia, taip pat nuteistųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško gavimo ar įteikimo dienos (BVK 99 str. 3 d.). Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji, todėl argumentai, kad nebuvo apmokamos pašto paslaugos, laikytini nepagrįstais.
Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodo seną, netinkamą naudojimui inventorių. Pažymėtina, jog pareiškėjas nors nurodė, kad lovos, spintelės senos, tačiau, kad jos netinkamos naudoti įrodymų nepateikė. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui. Atsakovo atstovas patvirtino, kad vadovaujantis Teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 Pataisos įstaigos administracija aprūpina nuteistuosius taip kaip numatyta baldais ir kietuoju inventoriumi (b.l. 48).
Atmestini pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo daiktų sandėlio įrengimo, kadangi atsakovo atstovas patvirtino, kad kiekvieno būrio patalpose yra įrengtas asmeninių daiktų sandėlis, kuriame nesikaupia drėgmė, kadangi jame niekas negyvena (b.l. 49). Šiais atsakovo teiginiais teismui nėra pagrindo netikėti.
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Marijampolės PN sveikatos priežiūra buvo organizuota blogai, trūko specialistų, pas gydytojus patekti buvo sunku, gydymas nekokybiškas, kai kurios paslaugos ir medikamentai mokami.
Taigi, pareiškėjo nuomone, Marijampolės PN medicinos specialistai netinkamai atliko savo pareigas. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (24 str. 2 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, - per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (24 str. 8 d.). Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. T-110/2013 konstatavo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pataisos įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose. Tą patį pažymėjo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje administracinėje byloje 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi, nurodydamas, kad pareiškėjo skundo reikalavimai, susiję su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimu atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamo su suteikimo (nesuteikimo), nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (b.l. 38).
Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl galimai netinkamai suteiktų medicinos paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 1 p.).
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Konstatuotina, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jam pablogėjo sveikata, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialią Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymą (b. l. 95), kurioje nurodoma, kad pareiškėjas dėl psichikos sutrikimų, depresijos požymių, psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo. Byloje nėra įrodymų iš kurių teismas galėtų spręsti, kad pareiškėjui dėl netinkamų gyvenimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata, taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Pataisos įstaigoje, yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį jo sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Skundo dalį dėl pareiškėjui nesuteiktų medicininių paslaugų palikti nenagrinėtą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.