- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-07
- Bylos Nr.
- 2-775/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Artūras Driukas, Danutė Milašienė
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Utenos Lytagra“
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Utenos Lytagra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl UAB „Amilista“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartimi UAB „Amilista“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Forum regis“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas (kreditorius) UAB „Utenos Lytagra“ prašo pripažinti UAB „Amilista“ bankrotą tyčiniu. Prašymą grindžia tuo, jog įmonės valdymo organų nesąžiningi ir neatsakingi veiksmai įtakojo įmonės mokumą, o įmonei esant faktiškai nemokiai, įmonės valdymo organai dar labiau pablogino įmonės finansinę padėtį. 2008 m. pabaigoje įmonė atstovaujama direktoriaus A. R. pardavė vienintelį turimą nekilnojamąjį turtą asmenims, artimai susijusiems su direktoriaus A. R. šeima – A. R. dukters krikštatėviams R.. Tokio sandorio sudarymas galėjo būti tyčinio bankroto priežastis. Be to, UAB „Amilista“ direktoriaus suutoktinė I. R. įsteigė naują įmonę UAB „Arsteta“, kuri vykdo analogišką veiklą kaip ir bankrutuojanti UAB „Amilista“, darbuotojai, dirbę UAB „Amilista“, perėjo dirbti į UAB „Arsteta“, naujoji įmonė perėmė UAB „Amilista“ klientus, kai kurios įmonės už UAB „Amilista“ atliktus darbus atsiskaitė su naujai įsteigta įmone. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nutartimi UAB „Amilista“ buvo iškelta bankroto byla. Atskiruoju skundu UAB „Amilista“ prašė panaikinti šią nutartį, motyvuodama tuo, jog įmonė yra moki. Įmonės buveinės adresą perregisravus iš Utenos į Vilniaus miestą, įmonė pati kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors prieš keturis mėnesius atskirajame skundė teigė, jog įmonė yra moki.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 31 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Utenos Lytagra“ pareiškimą pripažinti UAB „Amilista“ bankrotą tyčiniu atmetė. Spręsdamas dėl nekilnojamojo turto perleidimo sandorių teisėtumo, nurodė, kad pareiškėjas neįrodinėjo, kad turtas buvo perleistas už mažesnę nei rinkos vertę. Už šį turtą su įmone buvo atsiskaityta, turtas buvo įgytas už 92 000 Lt, o parduotas už 96 033,67 Lt. Turtą įgijo G. R. ir Ž R., kurie jį vėliau už 60 000 Lt perleido D. O., tačiau panaudos pagrindais šiuo turtu toliau naudojasi. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad vėlesnis turto perleidimas D. O. kelia abejonių, tačiau pažymėjo, kad nenustatyta jog pirminis jo perleidimas būtų fiktyvus, todėl dėl vėlesnio perleidimo pagrįstumo nesprendė.
Spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, teismas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. birželio 12 d. nutartimi iškėlė UAB „Amilista“ bankroto bylą, tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartį panaikino ir klausimą perdavė spręsti iš naujo. Pakartotinai sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą kreditoriai savo reikalavimų atsisakė, nes bendrovė perleisdama turtinius reikalavimus ir atlikdama vienarūšių reikalavimų įskaitymą, visiškai atsiskaitė su kreditoriais, todėl teismas atsisakė UAB „Amilista“ iškelti bankroto bylą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsiskaityti perleidžiant turimas reikalavimo teises į skolininkus 2009 m. rugpjūčio 26 d. raštu buvo siūloma visiems bendrovės kreditoriams, tačiau šį pasiūlymą priėmė tik B. S. IĮ, UAB „Ekobetonas“ ir UAB „Doka Lietuva“. Teismas priėjo prie išvados, kad pagrindinė UAB „Amilista“ bankroto priežastis buvo pagrindinių bendrovės skolininkų – Agrowill grupės įmonių, patiriami finansiniai sunkumai, dėl kurių sutriko atsiskaitymas su UAB „Amilista“. Teismas įvertino vadovo pastangas atgaivinti įmonės veiklą, bet tai, kad į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jis kreipėsi tada, kai paaiškėjo, kad pagrindiniai įmonės skolininkai nevykdys teismo patvirtintų taikos sutarčių. Teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateikta specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 28 d. iki 2009 m. spalio 1 d. UAB „Amilista“ galėjo atsiskaityti su kreditoriais, jeigu pirkėjai (užsakovai) sutartyse numatytu laiku būtų atsiskaitę su UAB „Amilista“.
Pasisakydamas dėl UAB „Arseta“ įsteigimo, teismas nenustatė, kad ši įmonė perėmė UAB „Amilista“ veiklą. Teismas nenustatė, kad naujai įsteigta įmonė perėmė bankrutuojančios įmonės turtą, sutartis ar atsiskaitymus, dalis darbuotojų perėjo po tam tikro laiko po naujos įmonės įsteigimo ir tas faktas, teismo nuomone, neįrodo veiklos perkėlimo. Teismas taip pat įvertino tuometinio įmonės vadovo pastangas susigrąžinti skolas iš skolininkų, pasiūlymus kreditoriams perleisti reikalavimo teises turimiems skolininkams.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Utenos Lytagra“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus, kiekvieną apelianto nurodytą veiksmą vertino atskirai arba visiškai nevertino dalies veiksmų, todėl nebuvo nustatyta aplinkybių visuma, patvirtinanti tyčinį BUAB „Amilista“ bankrotą. Vertindamas nekilnojamojo turto perleidimo aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad turtas iki šios dienos yra naudojamas G. R. įmonės reikmėms, o turto įgijėjas D. O. nesugebėjo paaiškinti kam įsigijo šį nekilnojamąjį turtą. Tačiau pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo nekilnojamojo turto perleidimą vertino kaip teisiškai nereikšmingą, nebuvo įvertinta ta aplinkybė, kad šis nekilnojamasis turtas buvo vienintelis į kurį BUAB „Amilista“ įmonės kreditoriai galėjo nukreipti išieškojimą, vienintelį turimą nekilnojamąjį turtą perleido savo dukros krikštatėviams, o pastarieji šį ginčo nekilnojamąjį turtą perleido D. O., kuris teismo posėdžio metu taip ir nesugebėjo paaiškinti kam jį įgijo. Šios aplinkybės parodo, kad buvo siekiama apsaugoti šį nekilnojamąjį turtą nuo kreditorių reikalavimų nukreipimo. Ginčo turtas buvo perleistas už tą pačią kainą, nebuvo aiškinamasi dėl šio turto perleidimo būtinybės. Pirmosios instancijos teismas ignoravo ir tą faktinę aplinkybę, kad teismui pateikta VĮ Registrų centras nurodyta kaina negali būti pagrindas teiginiams, kad turtas perleistas už tris kartus didesnę kainą, nei yra jo rinkos vertė, nes sandorio sudarymo dienai VĮ Registrų centras garažų rinkos vertės nenustatinėjo. Teismas taip pat nevertino tos aplinkybės, kad vėliau šis turtas labai greitai buvo perleistas trečiajam asmeniui, tariamai nesusijusiam su įmone ar jos vadovu, jis perleistas už tą pačią kainą, ir po šių sandorių sudarymo įmonė toliau naudojosi ginčo turtu.
2. Teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad naujai įsteigta įmonė UAB „Arsteta“ buvo įregistruota buvusiu atsakovo BUAB „Amilista“ adresu, nuomojasi tas pačias biuro patalpas, kuriose veiklą vykdė atsakovas BUAB „Amilista“, UAB „Arsteta“ buvo įdarbinti beveik visi atsakovo įmonės darbuotojai, taip pat buvęs įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas A. R.. Sprendimai atleisti darbuotojus, perduoti visą veiklą kitai įmonei, parduoti nekilnojamąjį turtą buvo akivaizdžiai nenaudingi ir neprotingi atsakovui BUAB „Amilista“, objektyviuoju požiūriu buvusio vadovo ir jo sutuoktinės veiksmai nebuvo teisėti ir sąžiningi visų įmonės kreditorių atžvilgiu, nes tęsiant BUAB „Amilista“ veiklą, kuria šiuo metu sėkmingai užsiima UAB „Arsteta“ buvo objektyvi galimybė uždirbti pajamas ir grąžinti skolas kreditoriams. BUAB „Amilista“ ir jos vadovo veiksmai buvo sąmoningi, tyčiniai, suderinti su kitais asmenimis, jais siekta padaryti įmonę nemokią, palikti neįvykdytas prievoles, o veiklą perkelti į kitą įmonę.
3. Teismas netyrė ir nevertino tų aplinkybių, kad įmonės kreditoriams siekiant iškelti atsakovui bankroto bylą jos vadovas įrodinėjo, kad įmonė yra moki, tačiau po kelių mėnesių jis pakeitė įmonės buveinės vietą ir pats kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą bankrutuojančios įmonės administratorius UAB „Forum regis” prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pakartotinai spręsdamas bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą atsižvelgė į apeliacinės instancijos teismo nurodymus, ištyrė papildomus įrodymus, vadovavosi teismų praktika. UAB „Utenos Lytagra“ savo poziciją šioje byloje grindžia tik savo nuomone, nenurodo jokios aktualios teismų praktikos, neteikia įrodymų, neginčija sudarytų sandorių, neįrodinėja, kad įmonės turtas perleistas už mažesnę kainą. Administratorius pažymėjo, kad įmonės įsteigimas neprieštarauja įstatymams, dalis darbuotojų, dirbusių BUAB „Amilista“, į UAB „Arsteta“ buvo priimti tik praėjus pusmečiui po jų atleidimo. Teismas nustatė, kad vadovas A. R. siekė atgaivinti įmonės veiklą, siūlė kreditoriams atsiskaitymą reikalavimo teisėmis, vykdė aktyvius veiksmus, kad įmonė ir toliau vykdytų veiklą. Tačiau pagrindiniams įmonės kreditoriams neatsiskaitant, įmonės veikla buvo paralyžiuota ir A. R. pats kreipėsi dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Tyčinio bankroto požymių tokioje įmonės vadovo veikloje teismas nenustatė. Administratoriaus nuomone, BUAB „Amilista“ bankrotą sąlygojo Agrowill grupės įmonių neatsiskaitymas už atliktus darbus. BUAB „Amilista“ aktyviais veiksmais siekė išvengti bankroto ir atsiskaityti su kreditoriais.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą buvęs įmonės vadovas kreditorius A. R. prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto 605 Lt bylinėjimosi išlaidų bei skirti jam baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodo, kad įmonės turtas nebuvo iššvaistytas arba perleistas kitiems asmenims, siekiant išvengti skolų padengimo bei parduotas per žema kaina, nekilnojamojo turto perleidimo sandoris yra teisėtas, nefiktyvus ir neprieštaraujantis UAB „Amilista“ kreditorių interesams. Atsakovo negalimumą atsiskaityti bei patį įmonės bankrotą įtakojo kitų ūkio subjektų (kontrahentų) prievolinių įsipareigojimų nevykdymas, įmonės gautos pajamos pirmiausiai buvo skiriamos atsiskaitymams su darbuotojais, mokesčiams apmokėti bei apyvartinėms lėšoms, be kurių įmonės ūkinė-komercinė veikla nutrūktų. Įmonės vadovo veiksmai nepažeidė rūpestingo ir apdairaus įmonės vadovo elgesio standarto. Taip pat nurodė, kad nėra pagrindo teigti, kad UAB „Amilista“ veikla buvo perkelta į UAB „Arsteta“, tokiu būdu padarant žalą UAB „Amilista“ ir jos kreditoriams, o tokia buvusio vadovo ir akcininko teisė, nepribota įstatymais, negali būti pripažinta tyčinio bankroto požymiu. Buvęs vadovas pažymėjo, kad visiems įmonės kreditoriams 2009 m. rugpjūčio 26 d. raštu siūlė atsiskaityti perleidžiant reikalavimo teises į skolininkus – Agrowill grupės įmones, su kuriomis buvo sudaryta taikos sutartis, atliekant priešpriešinį vienarūšių reikalavimų įskaitymą. Pagal apelianto pareiškimą buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl buvusio UAB „Amilista“ vadovo A. R. veiksmų, pagal nusikalstamos veikos, numatytos LR Baudžiamojo kodekso 186 str. 1 d. požymius, kuris buvo nutrauktas. Šio ikiteisminio tyrimo metu taip pat nenustatyta, jog UAB „Amilista“ direktorius A. R. įsigydamas prekes iš apelianto UAB „Utenos Lytagra“ veikė neteisėtai, ar veikdamas tyčia ar apgaule vengė atsiskaityti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje yra pateikta tyčinio bankroto sąvoka. Minėtame straipsnyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto tyčia. Pagal ĮBĮ nuostatas tyčinio bankroto požymiai yra šie: kai įmonė tyčia paslepia, iššvaisto, dovanoja ar sunaikina savo turtą arba įvykdo kitus tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, jog iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant įmonės tyčinio bankroto pripažinimą, reikia nustatyti, ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai bei kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į skolininko įmonės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. Tyčinis bankrotas gali būti nustatytas vien tik konstatavus, jog yra tam tikri tyčinio bankroto požymiai. Taigi bankrotui pripažinti tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, kuris sukėlė įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Bombos filmai“ v. BUAB „Laisvės“ kino teatras, bylos Nr. 3K-3-680/2004; 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcija v. UAB ,,Baltic Building Fund”, bylos Nr. 3K-3-1045/2003).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Amilista“ Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla. Šios įmonės kreditorius ir apeliantas UAB „Utenos Lytagra“ siekia, kad UAB „Amilista“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu aplinkybių įvertinimu ir padaryta išvada, kad bankrutuojanti įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia. Apelianto nuomone, įmonės turėto vienintelio nekilnojamojo turto perleidimu buvo siekiama išvengti prievolių kreditoriams įvykdymo bei turtą perleisti taip, kad į jį nebūtų galimas išieškojimo nukreipimas.
Teisėjų kolegija, vertindama nekilnojamojo turto perleidimo aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nebuvo įrodinėjamas turto perleidimo už mažesnę nei rinkos kainą faktas. Šiuo atveju apeliantas neįrodinėja, kad įmonė patyrė žalos dėl to, kad už didesnės vertės turtą gavo mažesnę pinigų sumą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad už šį turtą gauti pinigai buvo panaudoti neracionaliai. Apeliantai iš esmės bando įrodyti, kad turto perleidimo sandoris buvo fiktyvus, sudarytas tik dėl akių ir juo nebuvo siekiama perleisti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, o siekiama apsaugoti turtą nuo išieškojimo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiai išvadai padaryti nepakanka įrodymų, nes, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, už turtą buvo atsiskaityta, nėra duomenų, kad jis parduotas už mažesnę kainą, ji įgiję R., nepaisant to, kad vėliau jį perleido, naudojasi šiuo turtu iki šiol. Kolegija sutinka su apeliantu, kad sandoris, kuriuo R. įsigytą turtą perleido trečiajam asmeniui, gali kelti abejonių dėl jo reikalingumo ir pagrįstumo, tačiau šis klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir jis nėra aktualus sprendžiant dėl bankrutuojančios įmonės vadovo veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo.
Be to, apeliantas nurodė, kad teismas nevertino bankroto bylos iškėlimo UAB „Amilista“ aplinkybių ir atsakovo vadovo skirtingo aplinkybių pateikimo. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kokiomis aplinkybėmis kreditoriai siekė atsakovui iškelti bankroto bylą. Teismas nustatė, kad bankroto byla kreditorių iniciatyva atsakovui nebuvo iškelta dėl to, kad atsakovo vadovas, perleisdamas atsakovo reikalavimo teises, tokiu būdu atsiskaitė su bankroto bylą inicijavusiais kreditoriais, todėl jie pareiškimų atsisakė. Teisėjų kolegija įvertino ir tai, kad atsakovo vadovas ir kitiems kreditoriams siūlė atsiskaityti perleidžiant reikalavimo teisę, tačiau kiti nesutiko, kad prievolė būtų įvykdyta tokiu būdu. Be to, teismas įvertino ir tą aplinkybę, kad atsakovo vadovas, įsitikinęs, kad pagrindiniai įmonės skolininkai Agrowill grupės įmonės negalės įvykdyti įsipareigojimų pagal teismų patvirtintas taikos sutartis dėl to, kad joms iškeltos restruktūrizavimo bylos, įvykdė įstatyme numatytą pareigą ir kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kad tęsiant veiklą nebūtų didinami įmonės įsiskolinimai.
Apeliantas pirmosios instancijos teismo nutartį ginčija ir tuo pagrindu, kad teismas neteisingai vertino aplinkybes, susijusias su naujos įmonės, kuri užsiima analogiška veikla, įsteigimu. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad tas faktas, kad atsakovo vadovas, jo vadovaujamai įmonei tapus nemokia, pats ar jo sutuoktinė įsteigia kitą įmonę, turi būti išsamiai įvertintas ir turi būti nustatyta, ar nauja įmonė nebuvo įsteigta tam, kad perimtų bankrutuojančios veiklą, o bankrutuojančią įmonę paliktų su skolomis. Nors teisės aktuose nėra numatytas draudimas bankrutuojančios įmonės vadovui ar jo šeimos nariams steigti kitą juridinį asmenį, šis faktas turi būti vertinamas atsakovo vadovo sprendimų ir veiksmų, atliekamų bankrutuojančios įmonės vardu ir jo viduje kontekste. Kaip jau buvo minėta, atsakovo vadovo veiksmai perleidžiant įmonės turtą ar sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą jau buvo įvertinti, kolegija nenustatė, kad jais buvo siekiama įmonės nemokumo, todėl dėl jų pakartotinai nepasisakoma. Spręsdama dėl UAB „Arsteta“ bankrutuojančios įmonės veiklos perėmimo, teisėjų kolegija pastebi, kad duomenų, jog ši naujai įsteigta įmonė perėmė bankrutuojančios įmonės sutartines teises, mokėjimus ar kitas teises byloje nėra. Tai, kad naujai įsteigta įmonė išsinuomavo patalpas, kuriose anksčiau veikė bankrutuojanti įmonė, ar tai, kad į naujai įsteigtą įmonę atėjo dirbti dalis darbuotojų, savaime neįrodo, kad bankrutuojanti įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad bankrutuojančios įmonės vadovas dėjo pastangas, kad įmonės skolininkai grąžintų skolas, kreipėsi į teismą dėl šių sumų priteisimo, teisme buvo patvirtintos taikos sutartys, pagal kurias skolininkai įsipareigojo grąžinti skolas, buvęs vadovas savo kreditoriams siūlė atsiskaityti perleidžiant reikalavimo teises, todėl negalima sutikti su apelianto argumentais, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma parodo, jog buvo siekiama privesti prie bankroto vieną įmonę ir jos vietoj, išvengiant atsiskaitymo su kreditoriais, įsteigti kitą. Pažymėtina, kad net ir ikiteisminio tyrimo metu vertindamas bankrutuojančios įmonės vadovo veiklą specialistas priėjo prie išvados, kad įmonės bankrotą lėmė skolininkų neatsiskaitymas su įmone ir pačių skolininkų finansiniai sunkumai, dėl kurių jiems buvo iškeltos restruktūrizavimo bylos.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta UAB „Amilista“ bankrotą pripažinti tyčiniu yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
Be to, buvęs bankrutuojančios įmonės vadovas kreditorius A. R. prašo apeliacinės instancijos teismo skirti apeliantui CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegija šio prašymo netenkina, kadangi nėra nustatyta, kad apeliantas prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu pareiškė nesąžiningai arba, kad šis prašymas yra aiškiai nepagrįstas. Apeliantas savo procesiniuose dokumentuose nurodė aplinkybes, kurios reikalavo išsamesnės analizės, todėl negalima sutikti, kad jis piktnaudžiavo teise. A. R. taip pat pareiškė teismui prašymą atlyginti 605 Lt bylinėjimosi išlaidas, tačiau šis klausimas buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 6 d. papildoma nutartimi, todėl kolegija pakartotinai jo nesprendžia.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atmesti A. R. prašymą skirti apeliantui uždarajai akcinei bendrovei „Utenos Lytagra“ baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.