Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2010-11-09 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-475/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-09
Bylos Nr.
2K-475/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vladislovas Ranonis (pirm.), Aldona Rakauskienė, Vytautas Piesliakas (pran.)
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 2K-475/2010Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.14. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal M. Ž., kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 9 d. nutarties.

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartimi M. Ž. pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, esant įrodyta, kad jis padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką būdamas nepakaltinamas.

R. M. civilinis ieškinys dėl 600 Lt turtinės ir 3000 Lt neturtinės žalos paliktas nenagrinėtu.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 9 d. nutartimi M. Ž. ir jo atstovės pagal įstatymą V. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Ž. pritaikytos priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis – už tai, kad jis būdamas nepakaltinamu, t. y. esant nustatytam lengvam protiniam atsilikimui, lėtiniam psichikos sutrikimui – manijai be psichozės simptomų ir priklausomybės nuo alkoholio sindromui, dėl ko jis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, 2009 m. kovo 7 d., apie 17.55 val., viešoje vietoje – prie pastato, esančio Vilniuje, Sodų g. 13, įžūliais veiksmais, patyčiomis demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent, priėjęs prie nukentėjusios R. M. įžeidinėdamas pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais, po to tyčia, tris kartus rankos delnu smogė pastarajai į veidą bei pastūmė į važiuojamąją kelio dalį. M. Ž., R. M. nuo smūgio nukritus ant žemės, atsikėlus ir pradėjus valytis sniegą ir purvą, įsibėgėjęs spyrė pastarajai į šoną, ją pargriovė ant žemės bei keturis kartus spyrė į dešinį šoną. Po to M. Ž., R. M. atsistojus, pribėgęs kojos spyriu vėl pargriovė pastarąją ant žemės ir pradėjo spardyti suduodamas apie keletą kartų į šoną. Tada M. Ž., R. M. trečią kartą atsistojus nuo žemės, įsibėgėjęs kojos spyriu ją pargriovė ir keletą kartų spyrė į kūną. R. M. bandant pabėgti ir užėjus į minėtame pastate esančią arką M. Ž., pastarąją pasivijęs, sugriebė už plaukų ir nusitempė prie gatvės, tyčiojosi iš jos, tuo pažemindamas nukentėjusiosios R. M. orumą ir sukeldamas fizinį skausmą bei tokiu savo elgesiu sukeldamas aplinkiniams didelį išgąsti ir juos šokiruodamas.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu M. Ž., kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo prašo teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 9 d. nutartį. Pakeisti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartį ir vietoj paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose – paskirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Kasatorius skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas BK 98 straipsnį, kuriame reglamentuojamos priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimas, M. Ž. taikė netinkamai, nes netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir nepagrįstai jam pritaikė stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

Kasatorius pažymi, kad parinkdamas priverčiamųjų medicinos priemonių rūšį teismas iš esmės vadovavosi tik 2009 m. spalio 22 d.-gruodžio 7 d. teismo psichiatrų komisijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-299 (toliau tekste – ekspertizės aktas) pateiktomis rekomendacijomis, kur nurodyta, kad M. Ž. nevartoja jam skirtų vaistų, girtauja, kas apsunkina psichikos sutrikimo eigą ir jam rekomenduojamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Kasatorius nurodo, kad teismas, vadovaudamasis ekspertizės aktu, neatsižvelgė į tai, kad akte pateikta informacija, kuria remiantis padaryta išvada dėl priverčiamųjų medicinos priemonių parinkimo, yra prieštaringa. Iš akto turinio matyti, kad M. Ž. psichiatrijos įstaigoje pirmą kartą buvo gydomas nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2009 m. balandžio 9 d. Vadinasi, iki 2009 m. kovo 7 d., t. y. kai buvo padaryta neteisėta veika, turinti nusikaltimo požymių, M. Ž. psichinės ligos požymiai nebuvo pasireiškę ir jis negalėjo žinoti apie tai, kokį poveikį ligai gali turėti alkoholio vartojimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. Ž. ambulatoriškai VšĮ Antakalnio poliklinikoje buvo pradėtas gydyti tik 2009 m. balandžio 24 d., ką patvirtina įrašai jo sveikatos istorijoje. Tai nurodyta ir ekspertizės akte. Kadangi pirmas gydymo etapas nebuvo sėkmingas, todėl M. Ž. pakartotinai buvo gydomas psichiatrijos įstaigos stacionare nuo 2009 m. birželio 8 d. iki 2009 m. liepos 24 d. Išėjęs iš gydymo įstaigos stacionaro M. Ž. toliau gydėsi VšĮ Antakalnio poliklinikoje. Kasatorius pažymi, kad M. Ž. laikėsi paskirto gydymo režimo, nes po 2009 m. liepos 24 d. daugiau jokių neteisėtų veikų nebedarė, t. y. psichikos sutrikimo ligos požymiai jam nepasireiškė.

Kasatorius pažymi, kad nors ekspertizės akte nurodyta, kad M. Ž. nevartoja jam skirtų vaistų, girtauja, kas apsunkina psichikos sutrikimo eigą, tačiau iš bylos medžiagos nėra aišku, iš kur ekspertai gavo tokio pobūdžio informaciją, nes byloje tai patvirtinančių duomenų nėra. M. Ž. po 2009 m. balandžio 29 d. jokių veikų, turinčių ATPK numatytų požymių, nėra padaręs. Iš čia darytina išvada, kad M. Ž. psichikos problemos, kurias įtakojo alkoholio vartojimas, buvo kilusios dar iki tol, kol M. Ž. buvo pradėtas gydyti.

Todėl kasatorius pažymi, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo, privalėjo iškviesti į posėdį ir apklausti gydytoją, kuri VšĮ Antakalnio poliklinikoje gydo M. Ž., tačiau teismas nuolat su M. Ž. bendraujančio ir jį gydančio gydytojo į teismo posėdį neiškvietė ir jo nuomonės neišklausė.

Be to, kasatorius pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad neteisėtos veikos, kurią padarė M. Ž., nėra labai pavojinga visuomenei, nes BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra priskiriama prie nesunkių nusikaltimų.

Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal M. Ž. bei V. Ž. apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo buvo prašoma iškviesti ir apklausti VšĮ Antakalnio poliklinikos gydytoją A. S., pas kurią gydosi M. Ž., tačiau teismas šio prašymo netenkino ir apsiribojo tik formaliu bylos peržiūrėjimu ir konstatavo, kad nėra pagrindų keisti pirmosios instancijos teismo nutartimi paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepasisakyta dėl apeliacinio skundo argumentų.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad BK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. M. Ž. ambulatoriškai pradėtas gydyti 2009 m. balandžio 24 d. Pablogėjus sveikatos būklei nuo 2009 m. birželio 8 d. iki 2009 m. liepos 24 d. jis buvo gydomas psichiatrijos įstaigos stacionare. Po gydymosi stacionare, M. Ž. būklė pagerėjo, nes jis po gydymo nebedarė jokių neteisėtų veikų ir daugiau stacionare gydytas nebuvo. Toliau jis buvo gydomas ambulatoriškai VšĮ Antakalnio poliklinikoje. Kasatorius nurodo, kad šie duomenys buvo baudžiamojoje byloje, todėl teismai privalėjo vadovaujantis BK 284 straipsnio 2 dalimi skirti M. Ž. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Kad nėra jokio pagrindo M. Ž. skirti stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose patvirtina ir prie kasacinio skundo pridedamas išrašas iš medicininių dokumentų, kurį 2010 m. balandžio 20 d. išdavė VšĮ Antakalnio poliklinika. Iš išrašo matosi, kad dar 2009 m. gruodžio mėnesį M. Ž. buvo atliktas darbingumo lygio įvertinimas ir pacientas pripažintas darbingu. Nuo 2010 m. sausio 21 d. pastebėtas pakankamas savijautos pagerėjimas, taip pat pažymėta, kad M. Ž. poliklinikoje lankosi reguliariai, nuolat vartoja vaistus. Šie duomenys buvo prie bylos prijungtuose M. Ž. medicininiuose dokumentuose ir į juos teismai privalėjo atsižvelgti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad V. Ž. teiginys apie tai, kad jam nepagrįstai buvo taikytas BK 98 straipsnis ir paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, yra nepagrįstas.

Priverčiamosios medicinos priemonės taikomos tada, kai asmuo padarė baudžiamajame įstatyme numatytą pavojingą veiką, tačiau teismo jis pripažintas nepakaltinamu, t. y. negalėjusiu suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti. BK 98 straipsnio 1 dalyje išvardinta, kokios šios priemonės tokiems asmenims turi būti taikomos, tačiau šiame straipsnyje nenumatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nurodytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Jame numatytas priverčiamas medicinines priemones teismas parenka ir taiko, atsižvelgdamas į baudžiamojo įstatymo nustatytus pagrindinius kriterijus, t. y. į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos pavojingos veikos pobūdį, pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų sveikatai. Atsiliepime pažymima, kad teismas šiuo atveju neturėjo jokio pagrindo suabejoti teismo psichiatrijos ekspertizės, atliktos 2009 m. spalio 22 d. – 2009 m. gruodžio 7 d. aktu Nr. 78TPK-299 ir jos išvadomis, nes ekspertizę atliko kompetentinga trijų teismo psichiatrų ekspertų, turinčių nuo 10 iki 12 metų ekspertinio darbo stažo, komisija. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje komisija konstatavo, kad M. Ž. stebimos impulsyvios, blogai kontroliuojamos emocijos, pilnai priklausančios nuo vyraujančio afekto, dėl to jos gali būti neprognozuojamos, nekoreguojamos, pavojingos aplinkiniams. Todėl ekspertizės akto rezoliucinėje dalyje ekspertų komisija rekomendavo taikyti M. Ž. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Minėtą priverčiamąją medicinos priemonę pirmosios instancijos teismo posėdžio metu argumentuotai rekomendavo taikyti ir vienas iš teismo psichiatrijos ekspertizę atlikusių ekspertų – K. V. Todėl atsiliepime pažymima, kad teismas, atsižvelgdamas į argumentuotas ekspertų išvadas ir rekomendacijas bei M. Ž. įvykdytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pobūdį, teisingai taikė BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 3 dalies nuostatas.

Kita vertus, nors aukščiau minėta priverčiamoji medicinos priemonė paskirta tinkamai, BK 98 straipsnio 6 dalies nuostatos nustato įstatyminę prievolę teismui ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, bet tai turi spręsti ne kasacinės instancijos teismas, o teismas pagal šios priemonės taikymo vietą vadovaujantis BPK 405 straipsniu.

Atsiliepimas

Taip pat atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginiai dėl apeliacinio skundo neišnagrinėjimo yra nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nutarties aprašomojoje dalyje motyvuotai pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės ir apeliacinio skundo argumentų, tame tarpe dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje taikymo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas nutartį surašė laikantis BPK 332 straipsnio reikalavimų. Kartu pažymėtina, kad BPK 324 straipsnio 6 dalis suponuoja teismo teisę, o ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą ir jis yra privalomas tik tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai. Manome, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nutarė neatlikti byloje įrodymų tyrimo bei vertino baudžiamojoje byloje jau esančius įrodymus – eksperto K. V. paaiškinimus ir rekomendacijas, duotus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, teismo psichiatrijos ekspertizės aktą bei kitus įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

M. Ž., kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 98 straipsnio taikymo

Kasacinės instancijos teismas keičia žemesnių teismų sprendimus tik esant BPK 369 straipsnyje numatytiems pagrindams, t.y. esant netinkamai pritaikytam baudžiamajam įstatymui ar esminiams baudžiamojo proceso kodekso pažeidimams. Žemesnių teismų sprendimai M. Ž. byloje remiasi ekspertų išvadomis, kuriose jie rekomendavo M. Ž. skirti priverčiamąsias medicinos priemones, o būtent stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

Sutinkamai su BK 98 straipsnio 3 dalimi stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare. Būtent tokią išvadą padarė ekspertai, ištyrę M. Ž. Remiantis ją, teismas tokią medicinos poveikio priemonę paskyrė. Taigi teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatorius teigia, kad nėra jokio pagrindo M. Ž. skirti stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, ką neva patvirtina ir prie kasacinio skundo pridedamas išrašas iš medicininių dokumentų, kurį 2010 m. balandžio 20 d. išdavė VšĮ Antakalnio poliklinika. Iš išrašo matosi, kad dar 2009 m. gruodžio mėnesį M. Ž. buvo atliktas darbingumo lygio įvertinimas ir pacientas pripažintas darbingu. Nuo 2010 m. sausio 21 d. pastebėtas pakankamas savijautos pagerėjimas, taip pat pažymėta, kad M. Ž. poliklinikoje lankosi reguliariai, nuolat vartoja vaistus. Šie duomenys buvo prie bylos prijungtuose M. Ž. medicininiuose dokumentuose ir į juos teismai privalėjo atsižvelgti. Tačiau teismų sprendimai buvo priimami atitinkamai 2010 m. vasario 8 d. ir 2010 m. balandžio 9 d.

Iš prokurorės paaiškinimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme susidaro visai kitoks vaizdas, negu piešia kasatorius. Prokurorė pažymi, kad M. Ž. ir toliau pažeidinėja gydymosi režimą, vartoja alkoholį, kuris ir sukelia agresyvumo priepuolius, yra padaręs visą eilę viešosios tvarkos pažeidimų.

Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Tuo tarpu stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare. Pasiremdamas ekspertų išvadomis teismas tokią medicinos priemonę ir skyrė.

Pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Jeigu priverčiamąsias medicinos priemones taikyti asmeniui nebūtina, taip pat jeigu teismas panaikina šių priemonių taikymą, asmuo gali būti teismo perduodamas giminaičių ar kitų asmenų globai ar rūpybai ir kartu jam gali būti nustatomas medicininis stebėjimas. Taigi jei ligonio būklė iš tikrųjų pagerės, teismas, remdamasis gydytojų komisijos išvada galės priimti sprendimą, kurio prašo kasatorius.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

M. Ž., kuriam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vladislovas RanonisAldona Rakauskienė Vytautas Piesliakas