Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-03 · Administracinė byla Nr. P-261-176-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. P-261-176-11Nutartis · 2011-10-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-520-204-13Nutartis · 2013-10-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-03
Bylos Nr.
P-261-176-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01834-2009-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
UAB „Fragrances International“
Atsakovas
Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus teritorinė muitinė
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P261-176/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01834-2009-0Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Fragrances International“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A575-298/2011 pagal pareiškėjo UAB „Fragrances International“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Fragrances International“ (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 4–6), prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimą „Dėl UAB „Fragrances International“ skundo“ Nr. 1A-4.13-717 ir įpareigoti jį visapusiškai išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 2TR-19-47, kuriuo Vilniaus teritorinė muitinė nusprendė pareiškėjo prašymą ištaisyti duomenis, nurodytus BAD importo rinkiniuose, bei perskaičiuoti mokėtinus mokesčius, atsižvelgiant į atitinkamiems produktams taikomą akcizo išimtį, palikti nenagrinėtu, nesant galimybės nustatyti, ar deklaruotose prekėse esantis etilo alkoholis buvo denatūruotas pagal kurią nors etilo alkoholio denatūravimo formulių sąraše nurodytą formulę.

Pareiškėjas manė, kad tiek Muitinės departamentas, tiek Vilniaus teritorinė muitinė jo skundus išnagrinėjo formaliai, nepagrįstai reikalavo pateikti duomenis, patvirtinančius prekių atitikimą Lietuvos Respublikos nacionaliniuose teisės aktuose, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 902 patvirtintose 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/83/EEB dėl akcizų, taikomų alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams, struktūrų suderinimo 27 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 135 patvirtintame Etilo alkoholio denatūravimo formulių sąraše (toliau – ir Formulių sąrašas) nustatytiems atleidimo nuo akcizų reikalavimams, tačiau neįsigilino į tai, kad pareiškėjas savo skundus grindė 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/83/EEB dėl akcizų, taikomų alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams, struktūrų suderinimo (toliau – ir Direktyva 92/83) 27 straipsnio 1 dalies b punktu ir tai motyvavo neteisingu (siaurinančiu) Direktyvos 92/83 įgyvendinimu. Teigė, kad Direktyva 92/83 nenumato jokių išimčių ar specialių nuostatų dėl to, ar produktas yra pagamintas ES viduje, ar importuotas iš trečiųjų šalių, kaip ir dėl jo panaudojimo srities (vienintelis apribojimas – produktas turi būti vartojamas ne maistui). Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybė, patvirtindama Taisykles, ne tik detalizavo, bet ir susiaurino Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo galimybes Lietuvos Respublikoje, skirstydama akcizo objektą pagal tai, ar ši prekė buvo pagaminta Lietuvos Respublikoje, ar įvežta iš ES, ar importuota. Be to, pareiškėjas nurodė, jog siekiant išsiaiškinti tikrąją Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkto turinį bei prasmę, gali būti tikslinga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) dėl prejudicinio sprendimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į skundą (b. l. 30–31) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Muitinės departamentas dviem raštais įpareigojo pareiškėją pateikti dokumentus, iš kurių būtų galima nustatyti, jog BAD importo rinkiniuose deklaruotų prekių sudėtyje esantis etilo alkoholis yra denatūruotas pagal kurią nors Formulių sąraše nurodytą formulę, tačiau pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė. Nurodė, kad pagal Direktyvos 92/83 nuostatas valstybės narės atleidžia nuo akcizų tokiomis sąlygomis, kurias jos nustato, todėl nagrinėjant šį ginčą pagrįstai buvo taikomi Direktyvą 92/83 įgyvendinantys nacionaliniai teisės aktai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į skundą (b. l. 83–85) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, savo atsiliepimą grindė iš esmės tokiais pat argumentais, kaip ir atsakovas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 5 d. sprendimu (b. l. 121– 127) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas produktus įvežė iš Šveicarijos (kilmės šalis – ES), išskyrus BAD importo rinkinyje Nr. 7VR30407277 nurodytą prekę Nr. 6 (preparatai po skutimosi), pagamintą Šveicarijoje. Taisyklių 6 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje importuojamam denatūruotam etilo alkoholiui akcizai netaikomi tik tuo atveju, jeigu jis: 1) denatūruotas pagal kurią nors sąraše nurodytą formulę ir yra panaudotas sąraše nustatytose panaudojimo srityse; arba 2) denatūruotas pagal kurią nors sąraše nurodytą formulę ir yra skirtas panaudoti sąraše nustatytose panaudojimo srityse, jeigu tokį etilo alkoholį importuoja asmuo, turintis atitinkamą leidimą, išduotą Nedenatūruoto etilo alkoholio ir denatūruoto etilo alkoholio realizavimo ūkio subjektams ir denatūruoto etilo alkoholio naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 589, nustatyta tvarka. Nustatė, kad pareiškėjo pateiktuose „Clarins Laboratoires“ bei „Clarins Groupe“ sertifikatuose nėra nurodyti konkretūs denatūratai, jų kiekis, panaudotas hektolitrui absoliučiojo alkoholio. Nors pareiškėjas teismui pateikė „Clarins Groupe“ 2009 m. gruodžio 3 d. raštą, prie šio rašto pateiktame Parfumerijos gaminių kvapų išgavimo metodų išraše nenurodyta, kokie denatūratai galėjo būti naudojami. Iš išrašo turinio neaišku, kokio pobūdžio dokumentas ar teisės aktas tai yra, be to, šie dokumentai nebuvo pateikti muitinei patikrinimo metu. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįvykdė sąlygų tam, kad pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus jam būtų galima taikyti Lietuvos Respublikos akcizo įstatymo (toliau – ir Akcizo įstatymas) 26 straipsnio 1 dalies 2 punkto išimtį. Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad valstybės narės nuo suderintų akcizų atleidžia „tokiomis sąlygomis, kurias jos nustato“. Tai reiškia, kad valstybės narės neturi prievolės taikyti Direktyvos taisykles besąlygiškai, todėl nėra pagrindo laikyti, jog Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendino Direktyvos nuostatas. Taigi laikyti Lietuvos Respublikoje nustatytų papildomų sąlygų ypatingomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo teises dėl neteisingo Direktyvos 92/83 nuostatų perkėlimo nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad Akcizo įstatymo 26 straipsnis numato ne tik ribojimus pareiškėjo atžvilgiu taikyti ES sukurtą teisinį reguliavimą, bet ir išplėstą Direktyvos 92/83 taikymo sritį Lietuvos Respublikoje. Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punktas pareiškėjo atžvilgiu tiesiogiai negalėtų būti taikomas, nes jo įvežtos kosmetikos prekės yra skirtos žmonių vartojimui. Akcizo įstatymo 26 straipsnio 1 punktas leidžia Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkto išimtis taikyti tada, kai produktai skiriami ne maistui, t. y. ir kosmetikos produktams. Dėl paminėtų priežasčių, pirmosios instancijos teismas nenustatė Direktyvos 92/83 tiesioginio taikymo reikalingumo, o taip pat būtinybės kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Direktyvos 92/83 taikymo klausimų išaiškinimo.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 131–138), prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 146–147) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 143–145) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. sprendimu (b. l. 159–167) pareiškėjo UAB „Fragrances International“ apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju yra taikytinas Taisyklių 6.1 punktas, numatantis, jog Lietuvos Respublikoje importuojamam denatūruotam etilo alkoholiui akcizai netaikomi tik tuo atveju, jeigu jis denatūruotas pagal kurią nors Formulių sąraše nurodytą formulę ir yra panaudotas sąraše nustatytose panaudojimo srityse. Aiškinant minėtas nuostatas lingvistiniu, sisteminiu bei loginiu teisės aiškinimo metodais, matyti, jog prekių importo atveju, nepriklausomai nuo jų (prekių) kilmės, pagal nacionalinę teisę, šiose prekėse esantis etilo alkoholis gali būti pripažįstamas denatūruotu etilo alkoholiu, kuriam akcizas netaikomas, tik jei šis alkoholis buvo denatūruotas pagal kurią nors Formulių sąraše esančią formulę, t. y. denatūruotas būtent pagal nacionalinėje teisėje nustatytus reikalavimus, o denatūravimo pagal kitos valstybės narės reikalavimus faktas nėra reikšmingas.

Teismas nustatė, kad Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punktas, lietuvių kalba, nurodo, jog „valstybės narės atleidžia nuo mokesčių produktus, kuriems taikoma ši Direktyva, nuo suderintų akcizų tokiomis sąlygomis, kurias jos nustato, siekdamos užtikrinti, kad tais atleidimais būtų galima teisingai ir tiesiogiai pasinaudoti ir išvengti bet kokių išsisukinėjimų, vengimo ar piktnaudžiavimo <.>, kai jie yra arba denatūruoti pagal bet kurios valstybės narės reikalavimus, arba vartojami bet kokio ne žmonių vartojimui skirto produkto gamybai“. Pažymėjo, jog Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkto variantas, pateikiamas teisės akto versijoje lietuvių kalba, savo turiniu iš esmės skiriasi nuo varianto, pateikiamo Direktyvos 92/83 tekstuose kitomis oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis. Versijoje lietuvių kalba vartojamas loginis operatorius „arba“, leidžiantis teigti, jog etilo alkoholio (1) denatūravimas pagal bet kurios valstybės narės reikalavimus ir (2) vartojimas minėtų produktų gamybai yra savarankiški atleidimo nuo suderinto akcizo pagrindai. Tuo tarpu iš aptariamos nuostatos teksto Direktyvos 92/83 versijos anglų (“<.> when both denatured in accordance with the requirements of any Member State and used for the manufacture of any product not for human consumption; <.>”), prancūzų („? la fois dénaturés conformément aux prescriptions d'un État membre et utilisés pour la fabrication de produits qui ne sont pas destinés ? la consommation humaine; <.>“), vokiečių („<.> nach den Vorschriften eines Mitgliedstaats denaturiert worden sind und zur Herstellung eines nicht für den menschlichen Genuß bestimmten Erzeugnisses verwendet werden; <.>“) bei lenkų („<.> gdy są one denaturowane zgodnie z wymogami każdego Państwa Członkowskiego i używane do wytwarzania jakiegokolwiek produktu nieprzeznaczonego do spożycia przez ludzi; <.>“) kalbomis yra aiškiai matyti, jog paminėtos sąlygos yra kumuliatyvios. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad būtinybė vienodai taikyti, todėl ir vienodai aiškinti ES teisės nuostatas neleidžia, kad, kilus abejonių, nuostatos tekstas būtų nagrinėjamas atskirai, ir reikalauja, kad jis būtų aiškinamas bei taikomas atsižvelgiant į kitas versijas oficialiosiomis kalbomis (Teisingumo Teismo 1969 m. lapkričio 12 d. sprendimo Stauder, 29/69, 3 p.; 1998 m. balandžio 2 d. sprendimo EMU Tabac ir kt., C-296/95, 36 p.). Be to, esant neatitikimų tarp teksto įvairių kalbinių versijų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisinio reglamentavimo sistemos, kurios dalis ji yra, struktūrą ir tikslą (pavyzdžiui, Teisingumo Teismo 2004 m. balandžio 1 d. sprendimo Borgmann, C-1/02, 25 p.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptariamą nuostatą minėtomis kalbomis kitų Direktyvos 92/83 nuostatų kontekste, taip pat atsižvelgusi į šios direktyvos konstatuojamoje dalyje bei Teisingumo Teismo praktikoje apibrėžtus Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies tikslus, inter alia siekį neutralizuoti akcizų poveikį alkoholiui būtent kaip tarpiniam produktui, esančiam kitų komercinių ar pramoninių produktų sudėtyje (Teisingumo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Profisa, C-63/06, 17 p.), padarė išvadą, jog nėra abejonių, kad aptariamos nuostatos versija lietuvių kalba yra netinkamai išversta. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkto versijomis kitomis oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis, pagal kurias valstybės narės atleidžia nuo mokesčių produktus, kuriems taikoma ši direktyva, nuo suderintų akcizų tokiomis sąlygomis, kurias jos nustato, siekdamos užtikrinti, kad tais atleidimais būtų galima teisingai ir tiesiogiai pasinaudoti ir išvengti bet kokių išsisukinėjimų, vengimo ar piktnaudžiavimo, kai jie yra denatūruoti pagal bet kurios valstybės narės reikalavimus ir vartojami bet kokio, ne žmonių vartojimui skirto produkto gamybai. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino joje vartojamą sąvoką „ne žmonių vartojimui skirtas produktas“, konstatuodamas, jog ji neapima ginčo prekių. Tai, jog pastaroji sąvoka apima inter alia kosmetikos gaminius, yra aiškiai matyti iš Teisingumo Teismo praktikos (žr., pavyzdžiui, Teisingumo Teismo 2000 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Italija prieš Komisiją, C-482/98).

Teismas nurodė, jog, kaip nurodyta 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos Nr. 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole, pirmoje ir ketvirtoje konstatuojamosiose dalyse, vidaus rinkai sukurti ir funkcionuoti būtinas laisvas prekių, įskaitant ir akcizais apmokestinamas prekes, judėjimas, ir vienodos prievolės apskaičiuoti akcizą sąlygos visose valstybėse narėse. Atitinkamai, pagal Direktyvos 92/83 trečią konstatuojamąją dalį, norint, kad tinkamai veiktų vidaus rinka, yra svarbu nustatyti bendras visų aptariamųjų produktų sąvokų apibrėžtis. Pagal šios direktyvos devynioliktą konstatuojamąją dalį, būtina Europos Sąjungos lygmeniu nustatyti prekių, kurios yra pervežamos iš vienos valstybės narės į kitą, atleidimo nuo akcizo pagrindus. Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog norint pasiekti šiuos tikslus, produktai turi būti apmokestinami akcizu ir atleidžiami nuo jo, nesant aiškių priešingų nuostatų, visoje Europos Sąjungoje vienodai. Vienodas Direktyvos 92/83 nuostatų taikymas reiškia, kad produkto apmokestinimą akcizu ar atleidimą nuo jo vienoje valstybėje narėje kaip taisyklė turi pripažinti kitos valstybės narės. Aiškinant kitaip būtų pakenkta šios direktyvos tikslo įgyvendinimui ir trukdoma laisvam prekių judėjimui (Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Repertoire Culinaire, C-163/09, 38–42 p.). Atsižvelgdamas į išdėstytą, ypač į Direktyvos 92/83 devynioliktąją konstatuojamąją dalį, pagal kurią būtina Europos Sąjungos lygmeniu nustatyti prekių, kurios yra pervežamos iš vienos valstybės narės į kitą, atleidimo nuo akcizo pagrindus, darė išvadą, jog šios Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punktas reglamentuoja tik prekių, kurios yra pervežamos iš vienos valstybės narės į kitą, atleidimą nuo akcizų ir nereguliuoja situacijos, kai prekės yra importuojamos iš trečiosios šalies, t. y. Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sritis neapima šioje byloje nagrinėjamos faktinės situacijos. Klausimas dėl iš trečiųjų šalių importuojamų prekių atleidimo nuo akcizo paliekamas spręsti pačioms valstybėms narėms. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu pateikti Europos Sąjungos teisės normų išaiškinimą (acte clair doktrina).

Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis ginčo teisiniams santykiams aktualaus 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1791/2006 (toliau – ir Muitinės kodeksas), 78 straipsnio 1 dalimi, muitinė turi teisę savo iniciatyva arba deklaranto prašymu padaryti pakeitimus deklaracijoje po to, kai prekės jau išleistos. Jeigu asmuo prašo, kad muitinė priimtų sprendimą, susijusį su muitinės veiklos taisyklių taikymu, jis turi pateikti muitinei visą jos prašomą informaciją ir dokumentus, kurių reikia sprendimui priimti (Muitinės kodekso 6 straipsnio 1 dalis). Savo ruožtu, atsižvelgiant į tai, jog dėl Muitinės kodekso 78 straipsnio 1 dalyje numatyto sprendimo, t. y. sprendimo, susijusio su muitinės veiklos taisyklių taikymu (Muitinės kodekso 1 straipsnis), priėmimo į mokesčių administratorių kreipėsi pareiškėjas, būtent pastarajam nagrinėjamu atveju teko pareiga pateikti jo prašymą pagrindžiančius duomenis, inter alia informaciją, įrodančią, jog aptariamas etilo alkoholis laikytinas denatūruotu etilo alkoholiu, kuriam akcizas netaikomas pagal Akcizų įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 26 straipsnį. Teismas sutiko su atsakovo bei pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjo pateikti dokumentai neleidžia nustatyti, kokie denatūravimo metodai (denatūratai, jų kiekiai ir kita reikšminga informacija) buvo naudojami tam, kad ginčo prekėse esantis etilo alkoholis būtų pripažintas denatūruotu pagal kurią nors Formulių sąraše nurodytą formulę, ir neapmokestinamas akcizu.

IV.

Pareiškėjas UAB „Fragrances International“ pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A575-298/2011. Pareiškėjas savo prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

Pažymi, kad apeliacinis teismas padarė nepagrįstą išvadą, teigdamas, kad Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punktas reglamentuoja tik prekių, kurios yra pervežamos iš vienos valstybės narės į kitą, atleidimą nuo akcizų ir nereguliuoja situacijos, kai prekės yra importuojamos iš trečiosios šalies, o klausimas dėl iš trečiųjų šalių importuojamų prekių atleidimo nuo akcizo paliekamas spręsti pačioms valstybėms narėms. Pažymi, kad Direktyvoje 92/83 nėra nuostatų, kurios išimties taikymą sietų su prekių išleidimo į Europos Sąjungos rinką būdu (importo, įvežimo, ar pagaminimo vietoje), ar apsiribotų išimtimi prekėms, pervežamoms iš vienos Europos Sąjungos valstybės narės į kitą. Toks aiškinimas, kuris sukuria pagrindus nustatyti skirtingas netgi Europos Sąjungos vidaus rinkoje pagamintoms prekėms taisykles (pvz., kaip Lietuvoje – vienos išimtys yra taikomos Lietuvoje pagamintoms prekėms, ir visai kitos – iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės įvežamoms prekėms) – sudarytų kliūtis laisvam prekių judėjimui, konkrečiai Lietuvos atveju – sudaro nepagrįstą pranašumą įvežamoms iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių prekėms, lyginant su sąlygomis, kurias turi atitikti Lietuvoje pagamintos arba tos pačios Europos Sąjungos pagamintos, tačiau reimportuotos prekės (nors kokybiniai kriterijai, panaudojimo sritis šių prekių nesiskiria). Direktyvos 27 straipsnio 1 dalies reglamentuojamos išimties taikymo tikslas yra atleisti nuo akcizo tuos produktus, kurie nėra vartojami kaip alkoholiniai gėrimai. Atsižvelgiant į Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkto tekstą, šiuo atveju, jei produktas atitinka numatytus kriterijus, turėtų būti nesvarbu, kokiu būdu etilo alkoholio savo sudėtyje turintys produktai pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją.

Pareiškėjas nurodo, kad byloje yra iškilęs Europos Sąjungos teisės normų interpretavimo klausimas: ar Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punktas reglamentuoja tik prekių, kurios yra pervežamos iš vienos valstybės narės į kitą, atleidimą nuo akcizų, ar reguliuoja ir situaciją, kai prekės yra importuojamos iš trečiosios šalies. Todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydamas atitinkamo išaiškinimo, o ne vienašališkai spręsti, ar konkrečiu atveju Direktyvoje 92/83 numatyta išimtis yra taikoma, ar ne.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442 - 166/2011).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010). Turi būti nustatytas toks pažeidimas, kuris turėjo ar galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, nagrinėjamu atveju pagrindas atnaujinti procesą nenustatytas. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė nepagrįstą išvadą, teigdamas, kad Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkto nuostatos reglamentuoja tik prekių, kurios yra pervežamos iš vienos valstybės narės į kitą, atleidimą nuo akcizų ir nereguliuoja situacijos, kai prekės yra importuojamos iš trečiosios šalies. Nurodo, kad Direktyvoje 92/83 nėra jokių nuostatų, kurios išimties taikymą sietų su prekių išleidimo į ES rinką būdu (importo, įvežimo, ar pagaminimo vietoje), ar apsiribotų išimtimi vien prekėms, pervežamoms iš vienos Europos Sąjungos valstybės narės į kitą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pareiškėjo argumentas nėra pakankamas ir neįrodo akivaizdaus materialinės teisės normos taikymo pažeidimo. Priešingai, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas minėtą išvadą daro atsižvelgdamas į Direktyvos 92/83 tikslus bei motyvuoja Direktyvos 92/83 preambulės nuostata, numatančia, jog „<...> Bendrijos lygmeniu būtina nustatyti, kad nuo mokesčių atleidžiamos tos prekės, kurios yra pervežamos iš vienos valstybės narės į kitą <...>“. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateikiamas materialinės teisės normų aiškinimas yra klaidingas, t.y. kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį. Pažymėtina, jog pareiškėjas savo prašyme nepateikia ir įrodymų, kurie pagrįstų jo nurodomo Direktyvos 92/83 nuostatų aiškinimo teisingumą.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentą, jog teismas privalėjo kreiptis į Teisingumo Teismą, prašydamas atitinkamo išaiškinimo, o ne vienašališkai spręsti, ar konkrečiu atveju Direktyvoje 92/83 numatyta išimtis yra taikoma, ar ne, pažymi, kad ši pareiškėjo argumentacija yra paremta kreipimąsi į Europos Sąjungos teismines institucijas reglamentuojančių procesinės teisės normų taikymu. Tuo tarpu įstatymas nenumato galimybės atnaujinti procesą dėl galimo procesinės teisės normų pažeidimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.P442 -163/2009).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, dėl kurių proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančių teisėjų kolegijai neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris būtų nulėmęs neteisingą bylos išsprendimą.

Atsižvelgdama į išdėstytą bei nustačiusi, jog pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A575-298/2011 nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A575-298/2011 pagal pareiškėjo UAB „Fragrances International“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas