Kauno apylinkės teismo sprendimas, 2-1565-559/2012

Teismas: Kauno apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2012-07-26
Bylos Nr.: 2-1565-559/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-17-3-00947-2012-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Jūratė Bučmienė
Ieškovas: G. P.
Atsakovas: V. P.

Kategorijos

35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
116.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-1565-559/2012Teisminio proceso Nr. 2-17-3-00947-2012-8Procesinio sprendimo kategorija 35.3.6; 35.5; 116.4 (N); (S)

JONAVOS RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 26 d.Jonava

Jonavos rajono apylinkės teismo teisėja Jūratė Bučmienė, sekretoriaujant Astai Zujevienei, dalyvaujant ieškovui G. P., atsakovui V. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas G. P. kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu (t. 1, b.l. 71-72) prašydamas jam priteisti iš atsakovo V. P. 24450,00 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas G. P. nurodė, kad 2001 m. liepos 1 d. jis ir atsakovas V. P. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 70000,00 Lt. Kadangi iki sutarties sudarymo pasitaikė atvejų, jog kai kurių valstybių valiutos buvo devalvuotos, sutartyje paskolos grąžinimas buvo susietas su bazine valiuta – JAV doleriu. Tokiu būdu buvo siekta, kad atsakovas grąžintų būtent tą sumą, kuri savo išraiška doleriais atitiktų tą sumą, kuri buvo doleriais skolinimo metu. Paskolos sutarties sudarymo metu tai buvo 17500,00 dolerių. Paskolos sumą paskolos gavėjas įsipareigojo grąžinti sutartyje nustatytu terminu, t.y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Paskolos grąžinimo momentu grąžintina paskolos suma nebuvo pasikeitusi ir buvo 70000,00 Lt. Ieškovas nurodė, kad atsakovas pažeidęs prievolės įvykdymo terminą vėliau, iki 2009 metų imtinai dalimis grynaisiais pinigais, o taip pat pavedimais yra grąžinęs tik dalį paskolos sumos, t.y. 45550,00 Lt, todėl yra skolingas ieškovui 24450,00 Lt, kuriuos ieškovas ir prašo priteisti iš atsakovo. Tos pinigų sumos, kurios buvo grąžinamos pavedimu, yra užfiksuotos bankiniuose dokumentuose, todėl ieškovas su šių sumų grąžinimu pilnai sutinka. Tais atvejais, kai atsakovas paskolą grąžindavo grynaisiais pinigais, ieškovas dalies paskolos grąžinimą įformindavo raštu, duodamas atsakovui pakvitavimus, tačiau atsakovas šių dokumentų teismui nepateikė. Atsakovas 3 kartus prašė ieškovą parašyti dokumentą, patvirtinantį tam tikros bendros paskolos sumos iki tam tikro termino grąžinimą. Toks paskutinis dokumentas buvo surašytas 2006 m. balandžio 25 d. ir iki šios datos atsakovas iš viso buvo grąžinęs ieškovui 32850,00 Lt paskolos sumos. Atsakovas minėtą dokumentą traktuoja netinkamai, kadangi teigia, jog jis grąžino ieškovui minėtą dieną būtent tokią konkrečią pinigų sumą, tačiau vertinant lingvistiniu požiūriu šio raštelio turinį tokia išvada negalima. Minėtame raštelyje nėra parašyta, kad būtent tą dieną ieškovas gavo grynaisiais konkrečią pinigų sumą, todėl tokios išvados padaryti ir negalima. Ieškovo reikalavimus grąžinti visą paskolos sumą atsakovas ignoravo, todėl ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą.

Ieškovas nesutinka su atsakovo prašymu taikyti ieškinio senatį ir nurodo, jog ieškinio senatis nebuvo praleista, o be to, kokia prasmė taikyti ieškinio senatį, jei atsakovas teigia, kad paskolos suma yra grąžinta. Ieškovas nurodė, kad LR CK 1.130 str. 2 d. yra nurodyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko veiksmai, kuriais jis pripažįsta prievolę. Kadangi atsakovas prievolę vykdė dalimis, paskolos sumą grąžindavo tam tikrais momentais mokėdamas dalį sumos, tai laikytina, kad tokiais savo veiksmais pripažino savo prievolę. Pirmoji įmoka paskolos grąžinimui buvo padaryta 2002 metais, o paskutinioji 2009 m. spalio 30 d., t.y. mažiau nei prieš 3 metus. Kiekvienas toks atsakovo paskolos grąžinimas padarant bankinį pavedimą ar grąžinant paskolą grynaisiais nutraukdavo ieškinio senaties terminą ir jis prasidėdavo iš naujo, todėl ieškovas į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino.

Atsakovas V. P. su ieškovo pareikštu ieškiniu nesutinka, nurodo, kad jis yra nepagrįstas, todėl neteisėtas ir atmestinas. Kadangi ieškovas pripažįsta, kad iki 2009 metų jam pagal paskolos sutartį buvo grąžinta 45550,00 Lt, todėl atsakovas teigia, jog jis savo prievoles įvykdė tinkamai, paskolos sumą grąžino sutartyje nustatyta tvarka pagal paskolos sumos grąžinimo momentu galiojusį lito ir JAV dolerio santykį. Kadangi nuo 2001 m. gruodžio 31 d. jau yra praėję daugiau kaip 10 metų, ieškinys atmestinas ir dėl senaties, todėl atsakovas prašo taikyti ir ieškinio senatį. Atsakovas neneigia ieškovo nurodytos aplinkybės, jog paskolos sumą jis gavo litais, tačiau nurodė, kad paskolą grąžinti jis turėjo pagal tuo metu galiojusį lito ir JAV dolerio kursą, ką jis ir padarė. Pripažįsta, kad iki paskolos sutartyje nurodyto paskolos grąžinimo termino, t.y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo grąžinęs ieškovui net dalies paskolos sumos, pirmas paskolos grąžinimas buvo 2002 m. rugpjūčio 8 d. – 150,00 Lt. Paskui kas mėnesį buvo mokamo skirtingos pinigų sumos, t.y. 200,00 Lt, 400,00 Lt, o 2006 m. balandžio 25 d. grynaisiais grąžino 32850,00 Lt. Minėtą pinigų sumą ieškovui atsakovas perdavė grynaisiais pinigais atvažiavęs pas ieškovą į namus. Paskolos sumą grąžino 2009 m. spalio 30 d., iš viso pervedimais grąžino 18900,00 Lt paskolos sumos, o grynaisiais – 32850,00 Lt. Iš viso atsakovas nurodė grąžinęs ieškovui 46350,00 Lt. Atsakovas mano, kad savo prievoles pagal sutartį įvykdė visiškai, o jei žiūrėtume lito ir dolerio santykį, tai yra sumokėjęs net per daug. Atsakovas pripažįsta, kad sutarties pasirašymo metu ieškovas norėjo paskolos sumą susieti su JAV doleriu, kadangi tuo metu buvo manoma, jog jo kaina gali kilti. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, jog šalių sudaryta sutartis buvo tik kitos sutarties pratęsimas, pagal šią sutartį mokėtomis įmokomis buvo padengta sena skola, tačiau ankstesnių sutarčių teismui nurodė negalintis pateikti. 2004 m. kovo 24 d. raštelyje nurodyti šalių seni reikalai, o kodėl jame minima 2001 m. liepos 1 d. sutartis, atsakovui nėra žinoma. Be to, atsakovas nurodė, kad 2004 m. kovo 24 d. mokėti pinigai yra pagal 2008 m. liepos 1 d. sutartį, tačiau kaip anksčiau galima mokėti pinigus pagal vėliau sudarytą sutartį taip pat negalėjo paaiškinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais (b.l. 5) nustatyta, kad 2001 m. liepos 1 d. ieškovas G. P. ir atsakovas V. P. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią G. P. paskolino V. P. 70000,00 Lt, kurie sutarties sudarymo metu atitiko 17500,00 JAV dolerių, ir pagal kurią paskolos gavėjas V. P. paskolos sumą įsipareigojo grąžinti paskolos davėjui iki 2001 m. gruodžio 31 d. Sutartyje esantis atsakovo parašas ir įrašas patvirtina, kad jis paskolos sumą - 70000,00 Lt - gavo. Iš esmės byloje ginčo dėl minėtos sutarties sudarymo nekyla, abi sutarties šalys pripažįsta jos sudarymo faktą ir tai, kad paskolos suma iki sutartyje nustatyto termino, t.y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. paskolos gavėjui nebuvo grąžinta. Atsakovas V. P. teismo posėdžio metu pripažino, kad paskolos sumos iki sutartyje nustatyto termino negrąžino (b.l. 96), tokiu būdu pripažindamas netinkamą savo sutartinių įsipareigojimų vykdymą.

LR CK 6.38 str. 1 d. nurodyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (LR CK 6.59 str.). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos bei kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (LR CK 6.63 str. 1 d. 1 p., 2 p.). Pagal paskolos sutartį, kurią remiantis LR CK 6.200 str. 1 d. šalys privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai, paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei paskolos sutartis nenumato ko kita (LR CK 6.870 str. 1 d.). LR CK 6.873 str. 1 d. įtvirtinta paskolos gavėjo pareiga grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.

Kaip jau buvo nurodyta, civilinės bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovas V. P. tinkamai ir laiku 2001 m. liepos 1 d. tarp jo ir ieškovo G. P. sudarytos paskolos sutarties neįvykdė, iki nustatyto termino paskolos sumos negrąžino, tokiu būdu pažeidė savo prievolę, dėl ko jam taikytina sutartinė atsakomybė.

Nors atsakovas V. P. teismo posėdžio metu ir teigė, kad šalių sudaryta pirmiau paminėta paskolos sutartis yra anksčiau tarp šalių sudarytos sutarties pratęsimas, kad tarp šalių ir anksčiau egzistavo tarpusavio įsipareigojimai, kurie ir buvo įforminti šia sutartimi, tačiau atsakovas savo nurodytas aplinkybes patvirtinančių, o taip pat šalių sutarties 3 p. nurodyto teiginio, kad kitų finansinių įsipareigojimų tarp G. P. ir V. P. sutarties pasirašymo dieną nėra, paneigiančių įrodymų teismui nepateikė, todėl abejoti dėl šalių pripažintų ir byloje rašytiniais įrodymais patvirtintų aplinkybių, susijusių su sutarties sudarymu, nėra pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai, o taip pat 2001 m. liepos 1 d. paskolos sutarties nuostatų sisteminis aiškinimas sudaro pagrindą manyti, kad tarp šalių atsiradusi piniginė prievolė buvo išreikšta konkrečia valiuta – litais. Nors atsakovas teigia, kad sutartyje nebuvo įtvirtinta pareiga paskolos sumą grąžinti litais, todėl jis galėjo paskolos sumą grąžinti bet kokia valiuta, tačiau su šiais atsakovo nurodytais argumentais teismas nesutinka. Pažymėtina, jog paskolos suma atsakovui buvo suteikta litais, jis tiek sutartyje savo parašu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, kad paskolos sumą jis gavo litais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas, kaip galima spręsti iš bankinių pavedimų, o taip pat manyti ir iš jo paties teiginių, jog jis paskolos sumą ieškovui grąžindavo mokėdamas pinigus grynais, o 2006-08-25 G. P. pasirašytame rašte taip pat nurodyta kad jis iki 2006-04-25 iš viso gavo 32850,00 Lt, t. y. tokia paskolos suma buvo grąžinta litais. Teismo išvadą dėl piniginės prievolės valiutos patvirtina ir sutarties sąlyga, kurioje nurodyta, kad pasikeitus lito kursui JAV dolerio atžvilgiu, grąžinama skola savo išraiška litais turės atitikti tam tikrą sumą JAV dolerių, pagal litų grąžinimo metu galiosiantį JAV dolerio ir lito oficialų kursą. Taigi šioje sutarties sąlygoje yra nurodyta, kad paskolos suma turi būti grąžinama litais. Ši aplinkybė rodo, kad piniginės prievolės išraiška ir apmokėjimas buvo pasirinkta litais kaip teisėta atsiskaitymų priemonė (Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 1 str.), tačiau šalys sutartyje nurodė ir taip vadinamą „valiutų išlygą“, leidžiančią sutarties šalims išvengti nuostolių dėl piniginės prievolės valiutos kurso svyravimo. Minėtos nuostatos įtvirtinimas sutartyje, kai teisėta atsiskaitymo priemonė yra susiejama su užsienio valiuta, nepažeidžia LRCK 6.36 str. 1 d. reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2004). Byloje ginčas iš esmės ir yra kilęs dėl sutarties nuostatos, kurioje nurodyta, kad pasikeitus lito kursui JAV dolerio atžvilgiu, grąžinama skola savo išraiška litais turės atitikti 17500,00 JAV dolerių pagal litų grąžinimo metu galiosiantį JAV dolerio ir lito oficialų kursą. Šiuo atveju šalys pasirinko prievolės išraišką litais ir mokėjimo priemonę litą, bet jų kiekio skaičiavimui panaudojo kitą valiutą. Sprendžiant dėl tinkamo prievolės įvykdymo ir konkrečios grąžintinos paskolos sumos dydžio, būtina nustatyti, ar atsirado minėtoje sutarties sąlygoje nustatytos sąlygos, leidžiančios perskaičiuoti grąžintiną paskolos sumą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje ginčai dėl analogiškų sutarčių sąlygų nagrinėti ne kartą ir teismai šiuo atveju formuoja vienareikšmišką praktiką, pagal kurią tuo atveju, jei šalių sudarytoje sutartyje sumos perskaičiavimo sąlyga siejama su oficialiu lito ir JAV dolerio kurso pasikeitimu, kad oficialus lito ir dolerio kursas nėra pakeistas, todėl ir sutartyje numatyta sąlyga nėra atsiradusi.

Teismas negali sutikti su atsakovo aiškinimu, kad pasikeitus lito ir JAV dolerio santykiui, jis net ir vėluodamas grąžinti paskolos sumą, ją grąžindamas gali remtis sutarties sąlyga dėl „valiutų išlygos“ ir grąžinti skolos sumą ją perskaičiavus taip, kad ji būtų lygi paskolos sutarties įsigaliojimo dieną apskaičiuotai paskolos sumai JAV doleriais. Pažymėtina, kad toks atsakovo sutarties sąlygų aiškinimas ne tik neatitinka visos paskolos sutarties turinio bendrai, tiek atskiros sutarties sąlygos dėl „valiutų išlygos“, be to, toks grąžintinos paskolos sumos skaičiavimas neatitinka sutarties šalių tikrųjų ketinimų dėl skolos grąžinimo tvarkos ir sąlygų. Paminėtina, kad tiek ieškovas, tiek ir atsakovas patvirtino, jog minėta išlyga buvo įtvirtinta sutartyje siekiant išvengti bet kokių neigiamų pasekmių dėl galimo valiutų kurso svyravimo priklausomai nuo valstybinės valdžios institucijų įsikišimo ir siekiant apsaugoti šalis tiek nuo galimo lito devalvavimo, tiek nuo jo revalvavimo pakeičiant nustatytą lito ir JAV dolerio oficialų kursą. Kaip jau buvo nurodyta, šalių sudarytos paskolos sutartyje yra aiškiai nurodyta sąlyga, kad grąžintinos paskolos sumos perskaičiavimas galimas tik pasikeitus oficialiam JAV dolerio ir lito kursui. Taigi galima teigti, kad ne bet koks lito ir JAV dolerio proporcijų (verčių) pasikeitimas yra pagrindas perskaičiuoti grąžinamos paskolos sumą jos mokėjimo ieškovui dieną.

Neaiškumų vykdant sutartį ir nevienareikšmiško „valiutų išlygos“ vertinimo šalims atsirado dėl lito ir JAV dolerio atsiejimo. Lietuvos banko valdybos 1994 m. rugsėjo 29 nutarimu Nr. 60 nustatyta, kad bazinė valiuta yra JAV doleris; 2002 m. vasario 1 d. nutarimu Nr. 15 nustatyta, kad nuo 2002 m. vasario 2 d. bazinė valiuta yra euras. Oficialus lito kursas nustatomas parinktos bazine valiutos atžvilgiu, bazinę valiutą ir oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas Lito patikimumo įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 4 str.).

Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje nagrinėjant analogišką situaciją yra nurodęs, kad paskolos sutarties sudarymo metu galiojančiuose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 4 str., Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 6 str., Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymo 3 ir 8 str., Lietuvos banko valdybos 1998 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 109 patvirtintos Lito ir užsienio valiutų santykių nustatymo tvarkos 1 p.) buvo aiškiai apibrėžta oficialaus lito kurso parinktos bazine valiutos atžvilgiu sąvoka, kuri skiriasi nuo Lietuvos banko oficialiai skelbiamo lito ir užsienio valiutų santykio sąvokos. Sąvoka „oficialus lito kursas“ yra teisinė kategorija, todėl byloje reikšmingas gali būti tik teisinis šios sąvokos apibrėžimas ir aiškinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-414). Šalių sutarties sudarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 213 „Dėl bazinės valiutos ir oficialaus lito kurso nustatymo“, kuriuo buvo nustatytas oficialus lito kursas su bazine valiuta JAV doleriu – 4 litai už 1 JAV dolerį, taigi paskolinta 70000,00 Lt suma tuo metu sudarė 17500,00 JAV dolerių. Šis nutarimas buvo pripažintas negaliojančiu 2002 m. vasario 1 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 157, kuriuo buvo nustatyta, kad nuo 2002 m. vasario 2 d. bazinė valiuta Lietuvoje yra euras ir nustatytas oficialus lito kursas.

Pirmiau paminėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje yra nurodyta, kad Lito patikimumo įstatymo 3 str. 3 d. ir 8 str. nustatyti galimi bazinės valiutos ir (ar) oficialaus lito kurso keitimo atvejai ir pagrindai. Vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis nuo 2002 m. vasario 2 d. bazine valiuta vietoje JAV dolerio yra euras, o oficialus lito kursas nuo tos pačios dienos yra nustatytas naujos bazinės valiutos - euro atžvilgiu. Nuo tos dienos lito ir JAV dolerio, kaip ir kitų užsienio valiutų (išskyrus bazinę valiutą), verčių proporcijos nustatomos pagal kintamą santykį. Atsakovo nuomone, šiuo atveju minėti veiksmai ir atitinka sutartyje nurodytą išlygą dėl oficialaus lito ir JAV dolerio kurso pasikeitimo, ir jis turi teisę perskaičiuoti grąžintiną paskolos sumą. Tačiau su tokia nuostata teismas menė nesant pagrindo sutikti, kadangi oficialus lito ir JAV dolerio kursas nesikeitė nuo jo nustatymo 1994 m. balandžio 2 d. iki 2002 m. vasario 2 d., kai litas buvo atsietas nuo JAV dolerio ir bazine valiuta tapo euras. Jokiame teisės akte nefiksuojama, kad ryšium su euro parinkimu bazine valiuta ir oficialaus lito kurso nustatymu euro atžvilgiu yra keičiamas, naikinamas ar pripažįstamas negaliojančiu buvęs nustatytas oficialus lito ir JAV dolerio kursas. Nuo 2002 m. vasario 2 d. oficialus lito ir JAV dolerio kursas nebenustatomas, o yra oficialiai skelbiamas tik lito ir JAV dolerio santykis. Teismo manymu, nuo paskolos sutarties pasirašymo dienos iki paskolos grąžinimo termino pasibaigimo dienos oficialus lito ir JAV dolerio kursas negali būti laikomas pasikeitusiu. Tai reiškia, kad paskolos sutarties numatyta grąžintinos skolos sumų galimo perskaičiavimo sąlyga neįvyko, nes oficialus lito ir JAV dolerio kursas nebuvo pasikeitęs, atsakovui neatsirado teisė ir pareiga perskaičiuoti grąžinamos ieškovui paskolos sumą pagal skolos grąžinimo dieną galiojusį lito ir JAV dolerio santykį.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės ginčas taip pat yra kilęs dėl to, ar grąžinant paskolos sumą taikytina paskolos sutarties nuostata dėl paskolos sumos perskaičiavimo pasikeitus oficialiam lito ir JAV dolerio santykiu, teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teismų praktiką, į tai, kad priešingas sutarties nuostatų aiškinimas be pagrindo pažeistų ieškovo teises ir teisėtus interesus, neatitiktų tikrosios šalių valios sutarties sudarymo metu, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, laiko, jog sutarties sąlyga dėl JAV dolerio ir lito oficialaus kurso pasikeitimo nebuvo įvykusi, oficialus lito ir JAV dolerio kursas nebuvo pasikeitęs, kadangi šis kursas nėra nustatomas nuo to momento, kuomet bazine valiuta parinktas euras ir oficialus lito kursas nustatytas euro atžvilgiu, todėl bazinės valiutos pasikeitimas nepadarė jokios įtakos šalių tarpusavio santykių stabilumui, tad ir dėl šios priežasties neatsirado pagrindas perskaičiuoti grąžintinos paskolos sumą pagal sutartyje numatytą sąlygą. Pažymėtina, kad įvedant bazinę valiutą eurą nacionalinė valiuta litas nebuvo nei devalvuota, nei revalvuota, nes oficialus lito ir euro kursas nustatytas pagal jo nustatymo metu buvusį euro ir dolerio santykį valiutų rinkose. Taigi, kadangi paskolos sutarties dalykas buvo pinigų suma litais – 70000,00 Lt, sąlyga, kuri sudarytų pagrindą perskaičiuoti grąžintiną paskolos sumą nebuvo atsiradusi, tai paskolos gavėjas, t.y. atsakovas V. P. ir privalo grąžinti nominalią sumą litais. Kaip jau buvo nurodyta, šiuo atveju aiškinant paskolos sutartį buvo būtina remtis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, kadangi ieškovui paskolinus atsakovui konkrečią sumą litais, paskola jam turėjo būti grąžinta tokio pat dydžio ir tokia pat valiuta, kokia ir buvo gauta, nes priešingu atveju, grąžinus ieškovui pinigų mažiau, negu buvo paskolinta, būtų pažeisti pirmiau nurodyti, teismams privalomi taikyti principai. O be to, kadangi šalys nebuvo numačiusios mokėtinų palūkanų dydžio, laikytina, jog jie susitarė dėl neatlygintinės paskolos sutarties, kas prieštarauja LR CK 6.872 str. 3 d. įtvirtintai prezumpcijai, jog tuo atveju, kai paskolos dalykas yra pinigai, paskolos sutartis yra atlygintinė, o tokiu atveju, jei pripažintume atsakovo teisę grąžinti ieškovui mažesnę paskolos sumą nei kad buvo paskolinta, ieškovas nepagrįstai negautų ne tik kad atlygio už paskolos suteikimą, bet ir prarastų dalį savo pinigų.

Taigi teismas konstatuoja, kad pagal šalių 2001 m. liepos 1 d. sudarytą paskolos sutartį atsakovas turėjo grąžinti ieškovui iš viso 70000,00 Lt sumą. Atsakovo teismui pateiktas grąžintinų sumų paskaičiavimas JAV doleriais (b.l. 40-41) nevertintinas, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, teismas laiko, kad paskolos sumą atsakovas turėjo grąžinti tuo lito ir JAV dolerio santykiu, kuris buvo prievolės įvykdymo momentu, numatytu šalių sudarytoje sutartyje, t.y. 4:1. Kitoks lito ir JAV dolerio santykio nurodymas byloje neturi reikšmės, todėl atsakovo pateikti paskaičiavimai nevertintini.

Ieškovo teismui pateikta jo sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. kopija (b.l. 6-9) patvirtina, kad minėtu laikotarpiu atsakovas į jo sąskaitą pervedė iš viso 2000,00 Lt. Minėtą aplinkybę patvirtina ir byloje esanti AB Ūkio banko Jonavos KAS 2012 m. birželio 4 d. pažymos Nr. 302/12 kopija (b.l. 37-38), iš kurios matyti, kad laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 8 d. iki 2009 m. spalio 30 d. iš atsakovo banko sąskaitos į ieškovo sąskaitą buvo pervesta iš viso 18900,00 Lt, įskaitant ir pirmiau paminėtus per laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. pervestą 2000,00 Lt sumą. Pažymėtina, jog šalys teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad paskola pagal 2001 m. liepos 1 d. paskolos sutartį buvo pradėta grąžinti 2002 m. rugpjūčio 8 d. ir baigta grąžinti 2009 m. spalio 30 d., kas ir atitinka pažymoje nurodytas pirmojo ir paskutiniojo pervedimo datas.

Taip pat byloje iš esmės ginčas kyla ir dėl byloje esančio 2006 m. balandžio 25 d. (b.l. 36) raštelio turinio vertinimo. Minėtame rašte, kuriame ranka, kaip galima spręsti G. P., yra įrašyta 2006 m. rugpjūčio 22 d. data, nurodyta, kad šiuo dokumentu G. P. ir V. P. patvirtina, kad pagal 2001 m. liepos 1 d. paskolos sutartį G. P. iš V. P. kaip dalinį paskolos grąžinimą iki 2006 m. balandžio 25 d. iš viso gavo 32850,00 Lt. Vertinant minėto dokumento turinį gramatiniu ir teleologiniu aspektu, jo turinį suprasti taip, kaip nurodo atsakovas, t.y. jog ne per visą laikotarpį iki 2006 m. balandžio 25 d., bet būtent 2006 m. balandžio 25 d. jis paskolos davėjui G. P. grąžino 32850,00 Lt, nėra pagrindo. Minėtame rašte aiškiai nurodyta, kad iki 2006 m. balandžio 25 d. pagal 2001 m. liepos 1 d. paskolos sutartį V. P. paskolos davėjui G. P. iš viso yra grąžinęs 32850,00 Lt, todėl kitoks minėto dokumento turinio interpretavimas neatitiktų teisingumo ir protingumo principų. Pažymėtina, jog analogiškos formuluotės apie iki tam tikros datos iš viso gautą paskolos grąžinimui sumą yra nurodytos ir ieškovo teismui pateiktose 2003 m. gegužės 21 d. bei 2004 m. kovo 24 d. raštų kopijose (b.l. 55). Atsakovas aplinkybių, jog ir minėtomis konkrečiomis datomis yra grąžinęs nurodytas konkrečias pinigų sumas grynaisiais nenurodė, minėtomis aplinkybėmis į ieškovo pareikštą ieškinį neatsikirto, o siekis 2006 m. balandžio 25 d. raštelio turinį vertinti taip, kad minėtą dieną atsakovas grąžino ieškovui 32850,00 Lt sumą vertintinas tik kaip siekis apsiginti nuo ieškovo pareikšto ieškinio, papildomai tokia suma padidinant gražintos paskolos sumą ir taip išvengti atsakomybės didesne apimtimi taikymo.

Laikant, jog iki 2006 m. balandžio 25 d. atsakovas ieškovui pagal 2001 m. liepos 1 d. paskolos sutartį buvo grąžinęs iš viso 32850,00 Lt, taip pat ir iki minėto termino į minėtą sumą įskaičiuojant ir bankiniu pavedimu atliktu mokėjimus, remiantis AB Ūkio banko Jonavos KAS 2012 m. birželio 4 d. pažyma Nr. 302/12 (b.l. 37-38) laikytina, kad nuo 2006 m. balandžio 25 d. iki 2009 m. spalio 30 d. atsakovas bankiniais pavedimais grąžino ieškovui iš viso 12700,00 Lt. Per laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 8 d. iki 2006 m. gegužės 4 d. bankiniais pavedimais ieškovui buvo grąžinta iš viso 6200,00 Lt. Atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra pateikta daugiau įrodymų, patvirtinančių didesnės paskolos sumos grąžinimą, laikytina, jog ieškovo nurodyta skolos suma yra teisinga, kadangi atsakovas V. P. iš viso grąžino paskolos davėjui G. P. 45550,00 Lt (32850,00 Lt + 12700,00 Lt = 45550,00 Lt).

Atsakovas V. P. prašo taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad prievolė pagal paskolos sutartį turėjo būti įvykdyta iki 2001 m. gruodžio 31 d., o kadangi atsakovas iki nurodytos datos prievolės neįvykdė, o jau yra praėjęs 10 metų terminas, taikytina ieškinio senatis ir ieškinys atmestinas.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (LR CK 1.124 str.). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti, nes praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis. Įstatymai nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą (LR CK 1.125 str. 1 d.), kuris, atsižvelgiant į ginčo pobūdį šiuo atveju ir turėtų būti taikomas.

LR CK 1.127 str. 1 d. nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Minėtos taisyklės išimtis nustato LR CK, o taip pat ir kiti įstatymai. Pažymėtina, jog viena iš tokių išimčių yra numatyta minėto straipsnio 2 d., kurioje reglamentuota ieškinio senaties termino pradžia tuo atveju, kai prievolei įvykdyti yra nustatytas konkretus terminas. Tokiu atveju iš minėtos prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Kaip jau buvo nurodyta, šalių 2001 m. liepos 1 d. sudarytoje paskolos sutartyje buvo nustatytas konkretus prievolės grąžinti paskolos sumą įvykdymo terminas. Paskolos suma turėjo būti grąžinta paskolos davėjui ne vėliau kaip iki 2001 m. gruodžio 31 d., todėl atsakovui tinkamai savo prievolės neįvykdžius ir iki nustatyto termino paskolos sumos negrąžinus, laikytina, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl paskolos sumos priteisimo prasidėjo 2002 m. sausio 1 d. Ieškovas į teismą su pareiškimu dėl skolos iš atsakovo pagal paskolos sutartį priteisimo kreipėsi tik 2012 m. balandžio 20 d., t.y. jau praėjus 10 metų. Esant tokiai situacijai būtų galima laikyti, kad ieškovas į teismą kreipėsi jau pasibaigus ieškinio senaties terminui, tačiau teismų praktikoje yra pripažįstama, kad jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, tai teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo) turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo (LR CK 1.131 str. 2 d.). Taigi šiuo atveju ieškovui prašant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio turi išsiaiškinti ir nustatyti, ar byloje nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties termino eigos sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ar atnaujinimo normas. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovo prašymu taikyti ieškinio senatį, nurodė, kad atsakovo veiksmai šiam dalimis grąžinant paskolos sumą yra laikytini skolininko veiksmais, liudijančiais, jog jis pripažįsta prievolę, o tai remiantis LR CK 1.130 str. 2 d. yra vienas iš ieškinio senaties termino eigos nutraukimo pagrindų. Su šiuo ieškovo nurodytu argumentu teismas neturi pagrindo nesutikti, kadangi pasibaigus prievolės įvykdymo terminui atsakovo dalinis paskolos sumos grąžinimas kaip tik ir rodo, jog jis pripažino savo prievolę pagal 2001 m. liepos 1 d. ir siekė ją įvykdyti. Tai, kokius skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties eigą, priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Teismų praktikoje tokiais skolininko veiksmais laikomi veiksmai, kai skolininkas pripažįsta kreditoriaus pretenziją, sumoka dalį pagrindinės skolos arba netesybų, palūkanas už pagrindinę skolą, taip pat kai šalys modifikuoja sutartį taip, kad iš jos turinio matyti, jog skolininkas pripažįsta skolą, kai skolininkas prašo keisti sutartį, atidedant ar išdėstant mokėjimus, akceptuoja inkaso pavedimą ir kiti panašūs veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2008). Pažymėtina, jog atsakovas pats bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino, kad prievolę, jo manymu, jis įvykdė tik 2009 m. spalio 30 d., todėl po šios datos šiam toliau tinkamai savo prievolės nevykdant ir ieškovui sužinojus apie atsakovo tolimesnį prievolės nevykdymą, ieškinio senaties termino eiga prasidėjo iš naujo ir negalima sutikti su tuo, jog jis yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl paskolos sumos grąžinimo pareikšti. Ieškinio senaties termino eiga jau buvo prasidėjusi, atsakovui atlikus veiksmus, kuriais jis pripažino savo prievolę, dar nebuvo pasibaigusi, todėl šiais jo veiksmais ieškinio senaties termino eiga ir buvo nutraukta. Kadangi, kaip jau buvo nurodyta, paskutiniai atsakovo veiksmai, kuriais ji pripažino savo skolą ir kurie nutraukė ieškinio senaties terminą, buvo atlikti 2009 m. spalio 30 d., nuo kurios ir skaičiuotinas LR CK 1.125 str. 1 d. įtvirtintas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, ieškovo reikalavimui dėl likusios paskolos sumos priteisimo pareikšti, kuris buvo suformuluotas 2012 m. balandžio 20 d. teisme gautame pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo, nebuvo praleistas. Ir nors atsakovo veiksmai, kuriais jis pripažino savo prievolę, buvo tęstiniai, dėl ko kiekvieną kartą jam sumokėjus dalė paskolos sumos ir nenurodžius kito neįvykdytos prievolės įvykdymo termino, kiekvieną kartą ieškinio senaties termino eiga iš naujo prasidėdavo nuo rytojaus dienos po šių veiksmų, t.y. dalies paskolos sumos grąžinimo, atlikimo, tačiau teismas dėl kiekvieno iš jų detaliai nepasisako, nes sprendžiant ieškinio senaties termino praleidimą esminės reikšmės turi tik paskutinis terminas, nuo kurio iš naujo prasidėjo senaties termino eiga.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes laikytina, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimui iš 2001 m. liepos 1 d. paskolos sutarties pareikšti, todėl atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį netenkintinas.

Taigi atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatavus, kad atsakovas V. P. turėjo pareigą pagal 2001 m. liepos 1 d. paskolos sutartį grąžinti ieškovui G. P. 70000,00 Lt, tačiau šios savo prievolės tinkamai ir iki sutartyje nustatyto termino neįvykdė, vėliau grąžino tik dalį paskolos sumos ir nuo 2009 m. spalio 30 d. toliau savo prievolės tinkamai nevykdo, tokiu būdu laikant, kad jis pažeidė savo sutartines prievoles, jo atžvilgiu turi būti taikoma sutartinė atsakomybė. LR CK 6.256 str. 2 d. nurodyta, kad asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas. Atsižvelgiant į tai, ieškovui G. P. priteistina iš atsakovo V. P. likusi negrąžinta paskolos suma pagal 2001 m. liepos 1 d. paskolos sutartį – 24450,00 Lt.

Remiantis LR CK 6.37 str. 2 d. skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. LR CK 6.210 str. 1 d. nurodyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytais terminais (LR CK 6.38 str., 6.63 str.). Kadangi atsakovas prievolės tinkamai neįvykdė, iš jo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. balandžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Byloje esantis 2012 m. balandžio 17 d. pinigų priėmimo kvitas serija LAT Nr. 668861 (b.l. 3) ir 2012 m. balandžio 17 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. GP-1/2012 (b.l. 4) patvirtina, kad ieškovas G. P. už procesinių dokumentų parengimą ir rašytinių įrodymų surinkimą yra sumokėjęs 450,00 Lt. Ieškovas už pareikštą ieškinį yra sumokėjęs 178,00 Lt žyminio mokesčio (2,00 Lt komisinio mokesčio) 2012 m. balandžio 18 d. (b.l. 13), 531,50 Lt žyminio mokesčio (4,00 Lt komisinio mokesčio) 2012 m. gegužės 18 d. (b.l. 24) ir 24,00 Lt žyminio mokesčio (4,00 Lt komisinio mokesčio) 2012 m. birželio 27 d. (b.l. 56). Iš viso ieškovas už pareikštą ieškinį yra sumokėjęs 733,50 Lt žyminio mokesčio, o mokėdamas žyminį mokestį iš viso sumokėjo 10,00 Lt komisinių mokesčių. Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo ir kelionės į teismą ir atgal išlaidas, kurios iš viso yra 73,92 Lt (b.l. 79-80). Kadangi ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai, remiantis LR CPK 93 str. ieškovui iš atsakovo priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos - 733,50 Lt žyminio mokesčio, 10,00 Lt komisinių mokesčių, 450,00 Lt išlaidų už advokato teisines paslaugas ir 73,92 Lt kelionės išlaidų, iš viso 1267,42 Lt.

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos civilinėje byloje yra 23,80 Lt, todėl, kadangi jos viršija LR CPK 96 str. 6 d. ir 2011 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, nurodytą valstybės naudai priteitinų išlaidų dydį, jos priteistinos valstybės naudai iš atsakovo.

Vadovaujantis LR CPK 259 - 270 str. teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui G. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 24450,00 Lt (dvidešimt keturis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt litų) skolos pagal 2001 m. liepos 1 d. paskolos sutartį, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (24450,00 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. balandžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1267,42 Lt (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt septynis litus keturiasdešimt du centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) valstybei 23,80 Lt (dvidešimt tris litus aštuoniasdešimt centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, įmonės kodas 188659752, surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esanti „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Jonavos rajono apylinkės teismą.

Teisėja Jūratė Bučmienė