Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Kęstučio Dargužio ir Danutės Giačaitės, sekre­to­riau­jant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistojo gy­nė­jui advo­ka­tui Algiui Gir­dučiui Šalavkai, vie­ša­me teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mąją bylą pagal Kau­no apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros IV skyriaus vyriausiosios pro­kurorės Edi­tos Klipštienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lie­pos 2 d. nuos­pren­džio, kuriuo G. K. pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 37 str. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 140 str. 3 d. ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lie­pos 2 d. nuosprendžiu nustatyta, kad G. K. laikotarpyje nuo 2013-11-09 iki 2013-11-12, tiksliai nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), su diržu tris kartus trenkė savo mažametei dukrai T. K., gim. (duomenys neskelbtini), į įvairias kūno vietas, padarydamas poodines kraujosruvas nugaroje, juosmens srityje, kai­rė­je šlaunyje, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajai T. K. nežymų sveikatos sutrik­dy­mą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d.

Apylinkės teismas konstatavo, kad G. K. padaryta veika nėra pasiekusi tokio pavojin­gu­mo laipsnio, kad būtų pagrįstas represinių baudžiamosios teisės priemonių taikymas ją pada­riusiam asmeniui, todėl sprendė, kad nuo baudžiamosios atsakomybės jis atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str.).

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros IV skyriaus vyriausioji pro­ku­rorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lie­pos 2 d. nuos­pren­dį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo G. K. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 3 d. ir paskirti jam šešis mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64¹ str. 1 d., skiriamą bausmę su­mažinti vienu trečdaliu ir skirti galutinę bausmę laisvės atėmimą keturiems mėnesiams, bausmę at­lie­kant pataisos namuose.

Skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti panai­kin­tas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei faktinių bylos aplinkybių vertinimo. Nusi­kal­timas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įsta­ty­me nu­matytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teis­mas pri­ei­na išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įsta­ty­mo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenu­ma­to. Pagal teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo maža­reikš­miš­kumo, atsi­žvel­gia­ma tiek į veikos objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius požymius (LAT 2K-387/2008). Teismuose nu­sistovėjusi praktika, kad BK 37 str. negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nu­si­kaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (LAT Nr. 2K-421/2007).

Skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad 2013-11-13 į Kauno kli­ni­kinės ligoninės vaikų priėmimo skyrių socialinių paslaugų centro darbuotojai su policija pristatė ma­žametes T. K. ir E. K., paimtas iš šeimos, kurioje tėvas ir motina buvo neblaivūs. Apžiūrėjus mergaites nustatyti sužalojimai, taip pat ir ant sėdmenų, šlaunų. Specialisto išvadoje T. K. konstatuotos poo­di­nės kraujosruvos nugaroje, juosmens srityje, kairėje šlaunyje, kiti sužalojimai.

Vaiko teisių apsaugos konvencijos, ratifikuotos Lietuvos Respublikos Seimo 1995-07-03, 19 straipsnyje nustatyta, kad Valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvai­riau­sio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerū­pestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų tei­sinių, ad­mi­nistracinių, socialinių ir švietimo priemonių.

Prokurorė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas G. K. nuo bau­džiamosios atsakomybės BK 37 str. pagrindais, neatsižvelgė į tai, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kurios paskirtis ne tik nubausti veiką padariusį asmenį, sulaikyti nuteistąjį nuo bet kokių nusikalstamų veikų darymo ateityje, paveikti nusikaltusius asmenis, siekiant priversti juos laikytis įstatymų, bet ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 str.), nesilaikė nusistovėjusios teismų prak­ti­kos ir pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimą paskirtąja bausme užtikrinti, kad kaltas asmuo būtų teisingai nubaustas ir paveiktas taip, kad atlikęs bausmę ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenu­si­kalstų, o taip pat būtų gyvendintas teisingumo principas. G. K. praeityje teistas 3 kartus, teis­tumas neišnykęs – visa tai rodo jo pavojingumą visuomenei ir tai, kad kaltinamasis yra linkęs nepai­syti įstatymų. Todėl pagrįstai manoma, kad kaltinamajam už nusikaltimą skirtina tik laisvės atėmimo bausmė.

Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nuro­dytais mo­ty­vais.

Nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto G. K. gynėjas prašė apeliacinį skundą at­mes­ti, nuosprendį palikti nepakeistą.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros IV skyriaus vyriausiosios prokurorės ape­liacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina bau­džia­mąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo pro­ceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.). Prokurorės apeliaciniame skunde iš esmės nėra gin­či­ja­ma nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir šios nu­si­kalstamos veikos kvalifikavimas, nuro­do­ma, kad apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 37 str., nesilaikė BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir nusistovėjusios teismų prak­ti­kos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teis­mas bau­džia­mojoje byloje ištyrė įrodymus ir tinkamai juos įvertino, tei­sin­gai kvalifikavo G. K. nusi­kals­tamą vei­ką pagal BK 140 str. 3 d. Tačiau vertindamas G. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumą ir nuteistojo asmenybę pažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatas, netin­ka­mai pritaikė baudžiamąjį įsta­tymą ir tai lėmė nepagrįstą atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės.

BK 140 str. 3 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. K. sudavė savo mažametei dukrai T. K. tris kartus diržu per koją, juosmenį ir nugarą ir taip sukėlė jai fizinį skausmą ir sveikatos sutrikdymą. Tai patvirtina pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai – paties kaltinamojo duoti parodymai, ikiteisminio tyrimo metu duoti mažametės nukentėjusiosios parodymai, liudytojų J. K., R. B. parodymai ir specialistų išvados: 2014-01-14 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad T. K. konstatuota poodinės kraujosruvos nugaroje, juosmens srityje, kairėje šlaunyje. Poodinės kraujosruvos padarytos ne mažiau trijų trauminių poveikių pasėkoje ir vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 28). Iš 2014-03-06 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad įvertinus med. dokumentuose esančių poodinių kraujosruvų aprašymą, labiausiai tikė­ti­na, kad poodinės kraujosruvos buvo padarytos prieš 1-4 paras iki patekimo į stacionarą (b. l. 31).

Pagal BK 37 str. padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti at­leis­tas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo su­dėties požymiai, tačiau, antra, šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusi­kal­timo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį vei­kos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme dife­ren­ci­juojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuo­me­ni­niams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsi­ras­ti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008 ir kt.).

Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-387/2008). Baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai. Teismų praktikoje įtvirtinta pozicija, kad BK 37 str. negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis (BK 8 str. 2 d.)“ 15 punktas) (ka­sa­ci­nė nutartis Nr. 2K-421/2007).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino pa­da­rytos nusikalstamos veikos pavojingumą – kaltinamasis šeimos aplinkoje dėl menkavertės dings­ties ne vieną kartą suduodamas diržu mažametei dukrai į įvairias kūno vietas akivaizdžiai siekė su­kel­ti jai didelį skausmą, padaryti sveikatos sutrikdymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiomis ap­lin­kybėmis G. K. nusikalstami veiksmai negali būti vertinami kaip nereikšmingi įstatymo (BK 140 str. 3 d.) saugomoms vertybėms – mažamečių sveikatai ir fiziniam saugumui. Byloje nėra duo­me­nų, kad G. K. būtų rūpestingas tėvas. Atvirkščiai, abu vaikai iš šeimos buvo paimti dėl ne­priežiūros. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013-11-13, apie 21 val. į Kauno klinikinės ligo­ni­nės vaikų priėmimo skyrių socialinių paslaugų centro darbuotojai su policija atvežė dvi ma­ža­me­tes mer­gaites, paimtas iš šeimos, kurioje tėvas ir motina buvo neblaivūs. Vaikai socialinei ir neati­dė­lio­ti­nai pagalbai buvo paguldyti ligoninę vaikų ligų skyrių. Mažametės T. K. elgesys – ne­klau­sy­mas ar atsikalbinėjimas, negali būti pateisinimas smurto vartojimui. Todėl toks kal­ti­nin­ko vei­ki­mas ne tik for­ma­liai tu­ri visus jam inkriminuotos bau­džia­mo­jo įsta­ty­mo nu­ma­ty­tos vei­kos po­žy­mius, ta­čiau ir yra tokio pavojingumo laips­nio, ku­ris pakankamas bau­džia­ma­jai at­sa­ko­my­bei at­si­ras­ti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instan­ci­jos teismas, atleidęs G. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 3 d. dėl nusi­kal­ti­mo mažareikšmiškumo, pažeidė BPK 1 str. 1 d. 305 str. 4 d. rei­ka­lavimus ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nuosprendį, netinkamai pri­taikė baudžiamąjį įsta­ty­mą (BK 37 str.). Tai laikytina es­mi­niu baudžiamojo proceso įsta­ty­mo pažei­di­mu, su­kliu­džiusiu priimti teisingą sprendimą, todėl teisėjų ko­le­gija sprendžia, kad prokurorės apeliacinis skundas pagrįstas. Kauno apy­lin­kės teismo apkal­tina­ma­sis nuosprendis naikinamas, priimamas naujas nuos­prendis (BPK 329 str. 3 p.), G. K. pri­pa­žįstamas kaltu padaręs nusi­kals­ta­mą veiką, numatytą BK 140 str. 3 d. ir jam skiriama bausmė (BPK 303 str. 2 d.).

Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas skirdamas bausmę ir nustatydamas jos dydį vadovaujasi BK 140 str. 3 d. sankcijoje numatytos bausmės ribomis ir atsižvelgia į BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes – į padarytos nusi­kals­ta­mos veikos pobūdį ir pa­vo­jin­gumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus, nu­teis­to­jo as­me­nybę bei visas kitas bylos ap­linkybes. G. K. padarė vieną nesunkų tyčinį nu­si­kal­timą (BK 11 str. 3 d.). Mažametės dukters sveikatą jis sutrikdė namuose, dėl menkavertės dingsties, mušdamas panaudojo diržą, sudavė ne vieną smūgį. Nustatyta viena kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltu dėl veikos padarymo prisi­pa­ži­no ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Jo atsakomybę sun­ki­nančių aplinkybių nenus­ta­ty­ta. G. K. anksčiau teistas tris kartus, nagrinėjamą nusikalstamą veiką jis padarė turėdamas neiš­nykusį teistumą už ankstesnius nusikaltimus, 2014-11-21 jo atžvilgiu priimtas dar vienas apkal­ti­na­ma­sis nuosprendis, kuris neįsiteisėjęs. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad jis ne kartą baustas administracine tvarka. G. K. niekur nedirba, Kauno apskrities priklausomybės ligų centre nuo 2013-11-25 užregistruotas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, priklau­so­my­bės sindromo (b. l. 43). Visos šios aplin­ky­bės rodo jo pavojingumą visuomenei ir tai, kad kal­ti­na­masis yra linkęs nepaisyti įstatymų, nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės ir do­ro­vės normas.

BK 41 str. nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuos­prendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Jos paskirtis yra ne tik nu­bausti asmenį už atitinkamos nusikalstamos veikos padarymą, bet ir užtikrinti teisingumo principo įgy­vendinimą ir taip paveikti asmenį, kad šis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. BK 140 str. 3 d. sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas. G. K. nusikaltimą padarė neišnykusio teis­­tumo metu. Vadovaujantis BK 27 str., nuostatomis, asmuo, būdamas teistas už tyčinio nusi­kal­ti­mo įvykdymą, jeigu teistumas neišnykęs ar nepanaikintas, padaro naują tyčinį nusikaltimą, jis yra laikomas recidyvistu. BK 56 str. 1 d. yra įtvirtinta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Aukštesniojo teismo nuomone, esant nustatytoms aplin­ky­bėms, kurias privaloma vertinti skiriant bausmę, laikytina, kad BK 41 str. numatytų bausmės tikslų įgyven­di­ni­mas – ne tik nu­bausti nusi­kal­ti­mą padariusį asmenį, siek­ti, kad jis daugiau nebenusikalstų ir lai­ky­tų­si įstatymų, bet ir apriboti nuteistajam gali­my­bę da­ryti naujas nusi­kals­ta­mas veikas G. K. gali būti užtik­rintas tik realia laisvės atėmimo bausme.

Nustatydamas bausmės trukmę teismas va­do­vaujasi BK 140 str. 3 d. numatytos sankcijos ribomis. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad esant nuteistojo atsakomybę len­gvi­nančioms ir (ar) sun­ki­nan­čioms aplinkybėms, teismas įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vi­dur­kio. Nustatyta viena G. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenus­ta­tyta. Atsi­žvel­giant į tai ir visas kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, G. K. skir­tina mažesnė už vidurkį, artima BK 140 str. 3 d. sank­ci­joje nu­ma­ty­tam minimaliam dydžiui, laisvės atėmimo bausmė (BK 50 str. 2 d.).

Kadangi kaltinamas pripažino savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo ir baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, jam skiriama bausmė, vadovaujantis BK 64¹ str. švelninama vienu trečdaliu.

Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teisme 2014-06-16 buvo gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos G. K., išlaidas sudaro 290 litų dydžio advokato užmokestis (b. l. 105). Kauno apygardos teisme 2014-11-04 gauta Kauno vals­ty­bės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pa­žy­ma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje antrinės tei­si­nės pa­galbos, tei­kiamos G. K., iš­laidas iki 2014-11-05 sudaro 266,80 litų (b. l. 133).

BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuos­prendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iš­lai­das, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

BPK 322 str. 1 d. im­pe­ratyviai nuro­dy­ta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo po­sėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad ape­liaciniame procese, siekiant užti­k­rinti run­gi­mo­si principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kalti­ni­mo, tiek gynybos pusės. Valstybė turi pareigą už­tikrinti galimybę teise į gynybą pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn trau­kia­mam as­me­niui, nepaisant jo turtinės padėties. Todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš ape­lian­to gali būti laikomas ribojančiu jo galimybes pasi­nau­doti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pa­reikš­to kaltinimo.

Įvertinus šias aplinkybes ir atsižvelgiant į tai, kad G. K. niekur nedirba, jokio kil­no­ja­mo­jo ir nekilnojamojo turto neturi, yra suimtas kitoje baudžiamojoje byloje, be to, byloje nėra duo­menų, jog na­gri­nėjant bylą skiriant advokatą kaltinamajam buvo išaiškinta, jog dėl būtino gy­nė­jo dalyvavimo teisme susidariusios antrinės teisinės pagalbos išlaidos gali būti iš jo priteistos, išlaidos advokato pa­galbai apmo­kėti nepriteisiamos.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų padaryti kitokie esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nu­teistojo teisės, todėl prokurorės skundas tenkinamas ir nuosprendis naikinamas dėl aukščiau pa­mi­nė­tų BPK pažeidimų.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuos­prendį.

G. K. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 3 d. ir nubausti jį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ str. 1 d., paskirtą bausmę su­mažinti vienu trečdaliu ir skirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą keturiems mėnesiams.

Bausmę paskirti at­likti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio bausmės atlikimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.