Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Dziegoraičiui, nuteistajam M. R. ir jo gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. apeliacinį skundą dėl 2014 m. lapkričio 14 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

M. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams šešeriems mėnesiams. Priteista iš M. R. 3000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo S. B. naudai. Civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, kad jis, 2013-10-07 apie 13.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, tyčia, ne mažiau du kartus kumščiu sudavė S. B. į kairį šoną, padarė jai kraujosruvas nugaroje, juosmens srityje, ties kaire krūtimi, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, bei kairės pusės VI-VII šonkaulių lūžius, sukėlusius nukentėjusiajai S. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei jų viseto kontekste, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje surinkta pakankamai patikimų įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti M. R. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai.

Nors kaltinamasis M. R. savo kaltę nuosekliai neigė, tvirtindamas, kad nukentėjusiosios nemušė ir nors byloje nėra asmenų, kurie betarpiškai būtų matę smūgių nukentėjusiajai S. B. sudavimą ir kategoriškai galėtų tą patvirtinti, tai kaltinamojo kaltės nepaneigia, nes vienodos pozicijos dėl nekaltumo laikymasis yra pasirinkta gynybos taktika, ir nuoseklių parodymų davimas nereiškia, kad šie kaltinamojo parodymai yra teisingai. Nesant jokių nešališkų liudytojų, pirmosios instancijos teismas iš esmės prieštaringus kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymus laikė teisingais ir jais kaip įrodymais rėmėsi tik tiek, kiek jie atitiko neginčijamus byloje surinktus duomenis.

Pažymėtina, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios parodymus analizavo išsamiai ir objektyviai, įvertino juos kitų įrodymų visumos kontekste, dėl ko pagrįstai konstatavo, kad jos parodymai teisingi. Kaip matyti iš nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme parodymų, ji visur nurodė vienodas jos sumušimo aplinkybes, kad kaltinamasis pas ją atėjo būtent spalio 7 d., kad smūgiavo kumščiu į kairįjį šoną. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusioji dėl kokių nors priežasčių siektų apkaltinti apeliantą ir dėl to duotų jį šmeižiančius parodymus. M. R. bandė įtikinti teismą, kad nukentėjusioji apkalba jį dėl asmeninių priežasčių, t.y. pyksta, kad jis su ja nebegyvena ir kad ji yra jam sakiusi, jog pasodins į kalėjimą, tačiau tokios jo versijos nepatvirtino jokie duomenys. O nukentėjusiosios parodymų objektyvumu ir teisingumu duoda pagrindo tikėti objektyvios aplinkybės, t.y., kad po sumušimo, ji nesikreipė į medikus bei teisėsaugos institucijas su pareiškimu dėl sumušimo, o bandė pati gydytis, ir tik sveikatos būklei blogėjant, jai teko kreiptis į medikus, kur dėl sužalojimo pobūdžio privalėjo pasakyti, kas prieš ją panaudojo fizinį smurtą. Tai, kad ji iš karto niekur nesikreipė ir niekam nepasakė apie įvykį, patvirtina liudytojomis apklaustos nukentėjusiosios dukra J. Š. bei kaimynės L. J. ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta (parodymai perskaityti) J. B.. Taigi, šios aplinkybės ne tik nepavirtina, o priešingai, paneigia nuteistojo versiją, kad nukentėjusioji tyčia siekė jį apkaltinti.

Liudytoja L. J. paties įvykio nematė, tačiau nukentėjusioji jai papasakojo apie tai, kad M. R. ją sumušė, rodė mėlyną šoną, be to, jau po sumušimo liudytojai esant namuose pas S. B., buvo atėjęs kaltinamasis su broliu. M. R. elgėsi agresyviai ir iššaukiančiai, grasino joms abiems kumščiu, liepė tylėti ir sakė, kad niekas nieko nematė. Byloje nėra duomenų, dėl kurių šios liudytojos parodymus reikėtų laikyti neobjektyviais ir nepatikimais.

Kaip minėta, apeliantas kategoriškai neigdamas savo kaltę, nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė visų jo kaltę paneigiančių įrodymų, todėl prašė apeliacinės instancijos teismo atlikti įrodymų tyrimą, iškviečiant ir apklausiant liudytojais asmenis, galinčius patvirtinti, jog jis negalėjo padaryti šio nusikaltimo, nes įvykio dieną apskritai nebuvo Kaune. Aukštesnysis teismas, siekdamas pašalinti bet kokius prieštaravimus ir abejones, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklausti liudytojais tuo metu nuteistojo buvusi sugyventinė J. Š. ir jo brolis S. R., tačiau šių asmenų parodymai nepatvirtino apelianto alibi.

Liudytoja J. Š. tvirtinimą, kad M. R. 2013 m. spalio 7 d. tikrai nebuvo Kaune, grindė tuo, kad nuteistasis tuo metu, t.y. spalio mėnesį, jau nesilankydavo Kauno darbo biržoje. Ji teigė, kad M. R. į Kauną važiuodavo tik pasižymėti darbo biržoje. Liudytoja teigė, kad ji nuteistajam neleisdavo niekur iš Jonavos išvažiuoti. Tačiau tuose pačiuose parodymuose ji nurodė, kad apie nuteistojo važiavimą į Kauną 2013 m. rugsėjo 30 d. ji nieko nežinojo, be to, patvirtino, kad ji yra dirbanti, tačiau mano, kad kol ji būdavo darbe, jis eidavo pas savo mamą, iki jos darbo, t. y. niekur neišvažiuodavo. Liudytoja be to parodė, kad jai yra skambinusi S. B. ir grasinusi, kad nei ji nei liudytoja neturės M. R., kad nukentėjusioji jį pasodins. Akivaizdu, kad šios liudytojos parodymai negali būti kategorišku ir neabejotinu įrodymu, kad M. R. įvykio dieną tikrai nebuvo Kaune. O jos parodymai apie S. B. skambutį dėl M. R., leidžia daryti išvadą, kad taip liudytoja siekia padėti apeliantui išvengti atsakomybės.

Liudytojo S. R. parodymų turinys bei jų prieštaringumas nuteistojo parodymams, taip pat akivaizdžiai rodo, kad liudytojas siekia padėti broliui išvengti atsakomybės. S. R. parodė, kad jo gimtadienį kartu su broliais, tame tarp ir Michailu bei seserimi jie šventė Jonavoje pas mamą maždaug nuo rugsėjo 27 ar 28 dienos iki spalio 3 ar 4 dienos. Kaip nustatyta kaltinime, nusikaltimas padarytas 2013 m. spalio 7 d., todėl tokie parodymai niekaip nepatirtina tos aplinkybės, kad nuteistasis šią dieną nebuvo Kaune. Be to, jie prieštarauja paties M. R. parodymams, kuriuose jis patvirtino, kad balandžio 30 d. buvo Kaune, registravosi darbo biržoje, ką patvirtina ir į bylą pateikta darbo ieškančio amens atmintinė (t. 2, b. l. 80), paskui nuvažiavo pas S. B. ir pas ją nakvojo. Taigi, jokių pagrįstų argumentų, patvirtinančių apelianto versiją dėl jo buvimo kitoje vietoje nusikaltimo padarymo metu, šis liudytojas taip pat nepateikė.

Taigi, akivaizdu, kad šių liudytojų parodymai neatlaiko jokios kritikos ir akivaizdžiai yra tik nuteistojo versijos, kuria siekiama išvengti atsakomybes, palaikymas.

Tai, kad neteisėtais smurtiniais kaltinamojo veiksmais nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai, patvirtina ne tik aukščiau aptarti nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai, bet ir rašytinė bylos medžiaga. Iš 2013-12-27 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos KS specialisto išvados Nr. G3369/13(02) matyti, kad S. B. 2013-10-18 nustatyta kraujosruvos nugaroje, juosmens srityje, kairės pusės VI-VII šonkaulių lūžiai; 2013-11-05 –poodinės kraujosruvos ties kaire krūtimi. Galima teigti, kad jie galėjo būti padaryti keletas dienų ar savaičių iki tiriamosios kreipimosi į gydymo įstaigą 2013-10-18. Poodinės kraujosruvos laikomos nežymiu sveikatos sutrikdymu. Kairės pusės VI-VII šonkaulių lūžiai laikomi nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 29-30).

Atsakomybė pagal BK 138 str. 1 d. kyla tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 str. 1 d. nurodytų padarinių. Šiame straipsnyje įtvirtinti nusikalstamos veikos požymiai apima tiek tiesioginę, tiek netiesioginę tyčią.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad nuteistasis M. R. mušdamas nukentėjusiąją suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė galinčius kilti padarinius jos sveikatai, jų siekė, tačiau darydamas nusikalstamą veiką buvo abejingas, savo sąmonėje padarinių nedetalizavo, jam buvo priimtini bet kokie galintys kilti sveikatos sutrikdymai, t.y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl atsako pagal faktiškai sukeltus padarinius.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino kiekvieną byloje surinktą įrodymą atskirai ir kitų duomenų kontekste bei visų įrodymų visetą, ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad M. R. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pilnai pasitvirtino, jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. teisingai ir pagrįstai, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti kaip neįrodžius jo kaltės, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio teisėto pagrindo.

Teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį, BK 54, 61 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei taisyklių nepažeidė, įvertino nusikaltimo sunkumą, pobūdį bei pavojingumą visuomenei, kaltinamojo asmenybę. M. R. anksčiau teistas 6 kartus, paskutinį kartą jis buvo teistas už tyčinį nusikaltimą, teistumui neišnykus, vėl padarė tyčinį nusikaltimą, todėl jis laikytinas recidyvistu. Nors skundžiamame nuosprendyje apie šią aplinkybę nepaminėta, tačiau teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus jam griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį - laisvės atėmimą. Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybes, todėl jam paskirta švelnesnė nei sankcijos vidurkis bausmė nelaikytina per griežta.

Kolegija, įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, ir naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma apie nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos M. R., iki 2015 m. vasario 8 d. turėtas išlaidas, kurias sudaro 14,48 euro dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pat nuomonės yra ir Lietuvos apeliacinis ir Lietuvos Aukščiausiasis teismai (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-322/2014).). Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo M. R. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.