Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą ir prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad jo laikymo sąlygos kalinimo įstaigoje neatitiko teisės aktų reikalavimų.

2. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. 3 d. iki 2018 m. liepos 10 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) jis buvo laikomas Marijampolės PN (Kybartų sektoriuje, Vilkaviškio rajone) higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Be to, jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas, gyvenant patalpoje – kambaryje Nr. 521, kuriame gyveno dvylika asmenų, čia jis turėjo miegoti dviejų aukštų lovos antrame aukšte, todėl buvo apribota jo laisvė judėti, bijojo iškristi, jautėsi pažemintas, patyrė nepatogumų. Siekdamas nulipti iš šios lovos, turėdavo tiesiogine prasme ,,lipti žmonėms per galvas“, dėl ko neišvengiamai kildavo socialinė įtampa, ginčai tarp žmonių dėl Atsakovo kaltės. Buvo suvaržytos jo teisės laisvai naudotis tualetu: tualeto patalpų durys buvo uždaromos aklinai iki lubų, klozetai tik ,,tupimi“, surūdiję, patalpa nevėdinama, sklido išmatų dvokas iš kanalizacijos. Duše nebuvo įrengtos pertvaros, kabinos, patalpa naudodavosi ne mažiau nei dešimt žmonių. Dėl tokio privatumo galimybių neužtikrinimo, patirdavo pažeminimą, diskomfortą. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo suteikta galimybė laisvai naudotis virtuvės įtaisais, gamintis maistą. Virtuvės patalpa įrengta nesilaikant virtuvės įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, t y. ji yra ženkliai per maža, atsižvelgiant į tai, jog ja naudojasi 150 asmenų. Norint gamintis maistą tekdavo stovėti eilėje, o dažnai net nesuspėdavo ja pasinaudoti dėl ribojamo laiko, todėl nuolat kęsdavo alkį. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų buvo pažemintas pareiškėjo orumas, reputacija, suteikė fizinius ir psichologinius išgyvenimus, jis tapo nervuotas, sumažėjo bendravimo galimybės.

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime (b. l. 70) su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti. Pateikė duomenis apie bendrabučio tipo patalpas, kuriuose pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 3 d. iki 2017 m. lapkričio mėn. 7 d. bei kamerų tipo patalpas, kuriose pareiškėjas buvo laikomas jam atliekant drausmines nuobaudas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 7 d. iki 2018 m. liepos 10 d. ir jose laikomų asmenų skaičių. Nuteistiesiems, laikomiems laisvės atėmimo vietose, minimalus gyvenamųjų patalpų plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 ,,Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹ punkte ir negali būti mažesnis nei: 1) 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus); 2) 3,6 kv. m. pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Paaiškina, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 3 d. iki 2017 m. lapkričio mėn. 7 d. vienam nuteistajam tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas buvo 3,00 iki 6,34. Nors minėtu laikotarpiu minimalus gyvenamųjų patalpų plotas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose buvo mažesnis nei numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, tačiau šis pažeidimas, pasak Atsakovės atstovo, yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, išgyvenimų, kurias galima būtų vertinti kaip neturtinę žalą Konvencijos 3 straipsnio prasme, negali būti įvardintas kaip asmens kankinimas. Tuo tarpu pareiškėjui atliekant bausmę kamerų tipo patalpose, vienam nuteistajam tenkantis plotas buvo nuo 3,85 iki 11,39 m². Pareiškėjas atlikinėdamas laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan.

3.1. Pažymi, jog nei viename teisės akte nėra numatyta, kaip ir kokiu atstumu viena nuo kitos turi būti statomos lovos. Taip pat nei viename teisės akte nėra numatyta, jog dviaukštės lovos įrengimas yra neleistinas arba, kad dviaukštė lova privalo būti skiriama tik vienam nuteistajam.

3.2. Teigia, kad dušo ir tualetų, virtuvėlės patalpos įrengtos vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, nepažeidžiant Lietuvos higienos normose 134:2015 bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytų reikalavimų. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktas numato, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra reikalavimo įrengti atskirą vėdinimo sistemą sanitariniame mazge.

3.3. Mano, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti, tačiau yra pagrindas apsiriboti jo teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. 3 d. iki 2018 m. liepos 10 d. buvo laikomas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis, netinkamomis kalinimo sąlygomis: per mažo ploto bendrabučio tipo patalpoje, miegant dviejų aukštų lovos antrame aukšte, tokiu būdu varžant jo laisvą judėjimą, nebuvo užtikrinami privatumo reikalavimai naudojantis dušu, sanitarinio mazgo patalpoje nebuvo vėdinimo.

5. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

6. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr. pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

7. Remiantis Atsakovės atstovo atsiliepimo duomenimis ir šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 70-108) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės PN Kybartų sektoriuje bendrabučio tipo patalpoje Nr. 521, joje vienu metu kalint dvylikai asmenų, buvo laikomas iš viso: 126 paras. Pareiškėjo teigimu, bendrabučio tipo patalpoje Nr. 521 trūko vietos, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas.

7.1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. ir 111.2. punktai nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose - ne mažesnis kaip 3,6 kv. m.

7.2. Iš į bylą pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės departamento (toliau – NVSC) patikrinimo aktų matyti, kad patikrinimai buvo atliekami ne tose gyvenamosiose patalpose ar kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas arba ne tais laikotarpiais (b. l. 109-123).

7.3. Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui laisvės atėmimo bausmę atliekant bendrabučio tipo patalpoje Nr. 521 laikotarpiais nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d., 2016 m. lapkričio 15 iki 2016 m. gruodžio 16 d., 2017 m. sausio 13 d iki 2017 m. sausio 18, 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. vasario 7 d., 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d., 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 29 d. , 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d., 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2017 m. spalio 2 d. jam teko 0,01 kv. m. ploto mažiau, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali 3,1 kv. m. ploto norma (b. l. 70-71). Pareiškėjui atliekant bausmę kitose gyvenamosiose ir kamerų tipo patalpose – atitiko nustatytą minimalią ploto normą. Darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Marijampolės PN Kybartų sektoriuje, bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr., 521, atskirais laikotarpiais 126 dienas nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko 0,01 kv. m. ploto).

8. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė nepatogumų, buvo apribota jo teisė laisvai judėti dėl miegojimo dviaukštės lovos antrame aukšte. Pažymėtina, kad Marijampolės pataisos namai Kybartų sektorius vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, kuriame buvo numatyta, jog metalinės lovos naudojimo laikas 10 metų, tačiau įsigaliojus Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymui Nr. V-245, kuriame nėra reglamentuotas metalinės lovos naudojimo laikas, Kybartų sektoriaus administracija metalines lovas keičia pagal poreikį, atlikus metinę turto inventorizaciją, bei pagal nuteistųjų prašymus teisės akte nėra numatyta, kaip ir kokiu atstumu viena nuo kitos turi būti statomos lovos. Teisės aktuose nėra numatyta, jog dviaukštės lovos įrengimas yra neleistinas arba, kad dviaukštė lova privalo būti skiriama tik vienam nuteistajam. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas atmestinas kaip neįrodytas.

9. Pareiškėjo teigimu, bendrabučio tipo patalpose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas: tualeto patalpų durys buvo uždaromos aklinai iki lubų, klozetai tik ,,tupimi“, patalpa nevėdinama, sklido išmatų dvokas iš kanalizacijos.

9.1. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo viela turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nuteistiesiems atliekantiems bausmę bendrabučio tipo patalpose, kiekvienam būriui yra įrengiama atskira sanitarinio mazgo patalpa.

9.2. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punkte numatyta, kad sanitarinis ir higienos mazgas įrengiamas kiekvienam būriui. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo vietų tualete dvylikai asmenų turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012. 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas – tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Atsižvelgiant į aptartą, darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog Marijampolės PN Kybartų sektoriuje sanitariniame mazge nebuvo įrengti klozetai.

9.3. Pažymėtina, jog Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktas numato, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus kamerų tipo patalpose iki 15 parų ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra reikalavimo įrengti atskirą vėdinimo sistemą sanitariniame mazge. Iš į bylą pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės departamento (toliau – NVSC) patikrinimo aktų matyti, kad patikrinimai buvo atliekami ne tose gyvenamosiose patalpose ar kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas arba ne tais laikotarpiais (b. l. 109-123). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas vertina, kad pareiškėjo argumentas, kad jog tualeto patalpose nebuvo atskiro vėdinimo, atmetamas.

10. Pareiškėjo manymu, dušo patalpose nebuvo pertvarų, kabinų. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (toliau - Patalpų aprūpinimo normos) nurodyti dušo patalpai minimaliai būtini baldai ir kitas inventorius. Detalesnio dušo patalpos įrengimo šis teisės aktas nereglamentuoja. Higienos normose HN 134:2015 taip pat Pataisos įstaigų Vidaus tvarkos taisyklėse nėra nustatyta reikalavimų, jog dušo patalpose turėtų būti pertvaros. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentas, 2017 m. balandžio 19 d. patikrinimo akte taip pat nurodė, jog Higienos norma 134:2015 nereglamentuoja persirengimo kambario ar dušo kabinos įrengimo dušo patalpoje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai, jog Marijampolės PN dušų patalpų įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, atmestini kaip nepagrįsti.

11. Pareiškėjas teigia, kad buvo pažeista jo teisė laisvai naudotis virtuvėlės patalpa ir įrengimais.

11.1. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad virtuvėlė Kybartų sektoriuje yra įrengta bendrabučio tipo patalpose. Ši virtuvėlė skirta tik pasišildyti individualiai papildomai pasiruoštą maistą. Visi nuteistieji atliekantys laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose Kybartų sektoriuje maitinami centralizuotai pagamintu maistu tris kartus per dieną pataisos namų valgykloje.

11.2. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 punkte numatyta, kad esant techninėms galimybėms, virtuvėlė turi būti įrengta (kiekvienam būriui). Teisės aktai nereglamentuoja koks turi būti virtuvėlės plotas. Kybartų sektoriuje užtikrinamas šis reikalavimas - kiekvienam nuteistųjų būriui yra įrengta atskira virtuvėlės patalpa. 5-ojo nuteistųjų būrio virtuvėlės t. y. tos virtuvėlės kuria skundžiamu laikotarpiu naudojosi pareiškėjas plotas yra 10,73 m². Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Teismo vertinimu, pareiškėjo teisė naudotis virtuvėlės patalpa ir įrengimais nebuvo pažeista, todėl jo argumentai atmetami.

12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

13. Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo dušo, sanitarinio mazgo, virtuvėlės patalpų neatitikimą teisės normoms, vėdinimo sanitariniame mazge nebuvimą, miegojimą dviaukštėje lovoje, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, nes jo argumentai dėl neturtinės žalos, kildinamos iš minėtų aplinkybių, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl nurodomų pažeidimų būtų atsiradusios tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl minėti pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų sanitarinių įrenginių, virtuvėlės, vėdinimo sanitariniame mazge nebuvimo, dviaukštės lovos sukeliamų nepatogumų, nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

14. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Taigi, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži kitų patalpų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

15. Kaip jau buvo paminėta, laikotarpiais nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d., 2016 m. lapkričio 15 iki 2016 m. gruodžio 16 d., 2017 m. sausio 13 d iki 2017 m. sausio 18, 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. vasario 7 d., 2017 m. liepos 4 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d., 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2017 m. rugpjūčio 29 d. , 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d., 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2017 m. spalio 2 d. PN administracija neužtikrino pareiškėjui 3,1 kv. m. minimalaus ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu nors ir nežymiai, bet buvo pažeista. Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t. y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas, sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Marijampolės PN Kybartų sektoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Marijampolės PN Kybartų sektoriuje bendrosios sąlygos - t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla bendro naudojimo patalpose ir t.t. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas pažymi, kad, pagal pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, negalima konstatuoti, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui atsirado kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai. Iš pateiktų pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos įrašų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu yra kreipęsis į gydytojus dėl įvairių sveikatos sutrikimų, nustatytos lėtinės ligos diagnozės, tačiau sveikatos istorijoje nėra įrašų, patvirtinančių, kad minėti sutrikimai ar lėtinis susirgimas kilo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Taigi, nėra pagrindo daryti išvados, kad būtent dėl kalinimo Marijampolės PN Kybartų sektoriuje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, galimai pablogėjo pareiškėjo sveikata, atsirado negrįžtami sveikatos sutrikimai.

16. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

17. Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (126 dienas) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas).

18. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

19. EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir L. A. Teismo praktikoje (žr., pvz., L. A. Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). LVAT teismas administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

20. Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. LVAT 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažintini, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Marijampolės PN Kybartų sektoriuje sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

21. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo S. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose Kybartų sektoriuje sąlygas.

Pareiškėjo S. S. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.