Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Z. , A. S. ir D. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo

R. Z. nuteistas pagal BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

A. S. nuteistas pagal BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 3 d., 5 d. 2 p., 6 d., 9 d., šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu, o po to šią subendrintą bausmę visiškai sudėjus su bausme, paskirta Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2005 m. spalio 5 d. nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

D. L. nuteistas pagal BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų R. Z. , A. S. , D. L. , R. S. ir A. G. solidariai priteista 1000 Lt žalos atlyginimo nukentėjusiajam D. J. .

Šioje byloje tai pat nuteisti R. S. ir A. G. , dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Z. , A. S. ir D. L. nuteisti už tai, kad jie ir R. S. bei A. G. , iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, padarė turto prievartavimą, t.y.neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, panaudodami fizinį smurtą, psichinę prievartą ir atimdami asmeniui laisvę. Šią nusikalstamą veiką jie padarė tokiomis aplinkybėmis:

2005 m. birželio 30 d., apie 11 val., Vilniaus m. Savanorių pr. - Laisvės pr. gatvių sankryžoje esančiame žiede R. Z. , D. L. , R. S. ir A. G. , panaudodami fizinį smurtą prieš D. J. , sudavė jam smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, prievarta įsitempė jį į D. L. vairuojamą automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jame surišo D. J. rankas bei uždėjo ant galvos kepurę, atimdami jam laisvę, ir nuvežė D. J. į tiksliai nenustatytą vietą Trakų rajone esančiame miške. Ten pririšo D. J. prie medžio ir panaudojo prieš jį fizinį smurtą, suduodami jam rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas ir padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu atėmę D. J. laisvę ir tuo pat metu panaudodami fizinį smurtą ir psichinę prievartą – grasindami jį nužudyti ir susidoroti su jo šeima, jie reikalavo savo naudai perduoti 5000 litų. Po to R. Z. , D. L. , R. S. , A. G. , o taip pat prie jų prisijungęs A. S. tuo pačiu D. L. vairuojamu automobiliu nuvežė D. J. į Vilniaus m. ir pakartojo jam reikalavimą per S. D. perduoti jiems 5000 litų.

Tęsdami nusikalstamą veiką, R. Z. ir A. S. 2005 m. liepos 22 d., apie 14 val., Vilniaus m. Saulėtekio al. 9a esančio Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto patalpose, grasindami prieš D. J. panaudoti fizinį smurtą ir siekdami užsitikrinti iš nukentėjusiojo reikalaujamų 5000 litų gavimą, atėmė iš D. J. jo dokumentus, t.y. jo Lietuvos Respublikos piliečio pasą, šaukiamojo liudijimą, Lietuvos fizikos, chemijos ir matematikos šalies čempionatų nugalėtojo diplomus ir Vilniaus universiteto pažymą dėl stojamųjų dokumentų padavimo, o taip pat tris foto nuotraukas ir 90 litų, pažadėję tai grąžinti D. J. jiems sumokėjus reikalaujamą pinigų sumą.

Tęsdami nusikalstamą veiką, R. Z. ir A. G. 2005 m. liepos 27 d., apie 23.00 val., Vilniaus m., Vokiečių g., prie klubo „Konekt“, panaudojo psichinę prievartą prieš D. J. žmoną R. M. , grasindami ją pagrobti bei fiziškai susidoroti su jos vyru D. J. , ir pakartojo savo reikalavimą perduoti jiems pinigus.

Tęsdami nusikalstamą veiką, R. Z. , A. S. , D. L. ir A. G. , 2005 m. liepos 28 d. ir 2005 m. rugpjūčio 1 d., apie 15 val., Vilniaus m. pareikalavo iš D. J. perduoti jiems 5000 litų per S. D. , o 2005 m. rugpjūčio 1 d., apie 19.00 val., Vilniaus m. – perduoti pinigus per A. G. . Dalį prievartaujamo turto nukentėjusysis D. J. perdavė: 2005 m. rugpjūčio 1 d., apie 22.00 val., Vilniaus m. Savanorių pr. jis perdavė A. G. ir A. S. 560 litų, o 2005 m. rugpjūčio 3 d., apie 11.00 val., Vilniaus m., Architektų g. perdavė R. Z. , A. S. ir D. L. 440 litų.

Nuteistasis R. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes jo kaltė neįrodyta. Nuosprendis grindžiamas nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais bei techninėmis priemonėmis gautais duomenimis. Tačiau teismo išvados apie tai, kad šie įrodymai patvirtina jo dalyvavimą nusikaltimo padaryme, jo nuomone, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuosprendyje nurodoma, kad D. J. 2005 m. birželio 30 d. buvo jėga įsodintas į automobilį ,,VW-Golf“, išvežtas iš miesto, ten prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas reikalaujant perduoti jam ir kitiems nuteistiesiems 5000 Lt. Tačiau teismui buvo pateikti įrodymai, kad tą dieną nurodytas automobilis dėl avarijoje padarytų sugadinimų negalėjo būti panaudotas. Teisme tai patvirtino liudytojas J. L. , ir jo parodymais nėra pagrindo netikėti. Išreikalavęs autoįvykio medžiagą, teismas padarė išvadą, jog negalima teigti, kad automobilis negalėjo važiuoti. Tačiau lygiai taip pat negalima buvo padaryti ir priešingos išvados. Kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo D. J. parodymus, byloje nėra. Nukentėjusiojo žmonos parodymai yra išvestiniai, nes ji apie nurodytus įvykius parodė tik tai, ką jai buvo papasakojęs jos vyras. 2005 m. liepos 19 d. teismo medicinos specialisto išvada irgi nepatvirtina jo kaltės, nes nustatytų kūno sužalojimų padarymo laiką ekspertui nurodė pats nukentėjusysis, o kitų įrodymų, patvirtinančių D. J. sužalojimo laiką, byloje nėra. Kaltinimai dėl nusikalstamos veikos 2005 m. liepos 22 d. irgi nepagrįsti įrodymais. Teismo išvados dėl jo kaltės grindžiamos nukentėjusiojo D. J. ir liudytojų policijos pareigūnų parodymais. Tačiau teisme apklaustas liudytojas J. St. ankstesnių savo parodymų apie tos dienos įvykius nepatvirtino ir paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti neteisingus parodymus jį privertė policijos pareigūnai. Jis neneigia, kad tikrai buvo susitikęs su S. D. , tačiau bendravo su juo tik dėl kompaktinių plokštelių. Byloje taip pat surinkti įrodymai, patvirtinantys, kad D. J. buvo skolingas nuteistajam A. S. už telefoninius pokalbius. Nuosprendyje jo kaltė dar grindžiama slapto sekimo protokolais, vaizdo ir garso įrašais, garso įrašų stenogramomis ir pinigų pažymėjimo aktu. Tačiau jis neigia, kad pateiktuose garso įrašuose yra užfiksuotas jo balsas. 2005 m. rugpjūčio 1 d. garso įrašas turi trūkumų, jame daug neaiškių vietų, netiksli įrašyto pokalbio stenograma. Šias stenogramas padaręs policijos pareigūnas J. Z. teisme pats pripažino, kad neturi tam reikalingo specialaus išsilavinimo. Garso įrašų fonoskopinės ekspertizės nebuvo padarytos. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas abejonių nekeliančiais teisėtu būdu gautais įrodymais, kuriuos galima patikrinti BPK nustatyta tvarka. Tuo tarpu šioje byloje jo kaltė tinkamai įrodyta nebuvo, įrodymai surinkti galimai pažeidžiant įstatymų reikalavimus, todėl teismui dėl jų turėjo kilti abejonės, kurios turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jame išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas netinkamai taikė baudžiamuosius ir baudžiamojo proceso įstatymus. Baudžiamoji byla nuo pranešimo apie įtarimą iki nuosprendžio priėmimo momento buvo tiriama ir nagrinėjama neobjektyviai ir šališkai. Buvo pažeistos BPK 44 str. 5 d., o taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įtvirtintos jo teisės į tai, kad jo bylą lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Bylos duomenys patvirtina ne tik teismo, bet ir ikiteisminio tyrimo šališkumą, nes ir tyrimą atlikę pareigūnai buvo suinteresuoti būtent apkalinamojo nuosprendžio priėmimu. Iš bylos matosi, kad 2005 m. liepos 18 d. nukentėjusiojo D. J. protokolą-pareiškimą priėmė ne teritorijos, kurioje vyko nurodoma nusikalstama veika, policijos įstaigos pareigūnai, o tai padarė Lietuvos kriminalinės policijos biuro ONTVV vyriausiasis tyrėjas R. K. . Būtent šiam pareigūnui buvo pavesta atlikti tyrimą ir kitoje nuosprendyje paminėtoje byloje dėl psichotropinių medžiagų gamybos ir platinimo. Toje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal pačių tyrėjų surinktą informaciją apie nukentėjusiojo D. J. nusikalstamą veiką. Nuosprendyje nurodoma, kad būtent nukentėjusiojo D. J. pozicija toje kitoje byloje buvo priežastimi padėti jį terorizuoti ir reikalauti iš jo pinigų. Taip teismas išreiškė savo nepagrįstą bei šališką įsitikinimą ir niekaip neįvertino kriminalinės policijos biuro tyrėjų suinteresuotumo. Teismo šališkumą parodo ir tai, kad nuosprendyje neįvertinti teismo posėdžio metu daug kartų tikslinti nukentėjusiojo D. J. parodymai dėl jo bendradarbiavimo su policijos pareigūnais. Į nukentėjusiajam užduotus klausimus, kodėl dėl prieš jį pavartotų neteisėtų veiksmų jis iš karto nesikreipė į policiją, D. J. atsakė, kad jis iš karto „kontaktavo“ su policijos departamento pareigūnais, o kadangi jam buvo pasakyta laukti, tai jis ir laukė tolesnių pareigūnų nurodymų. Šie nukentėjusiojo parodymai patvirtina, kad policijos pareigūnai, bendradarbiaudami su D. J. , priėmė sprendimą ne tirti prieš šį nukentėjusįjį tariamai padarytą nusikalstamą veiką, o tendencingais ir kryptingais D. J. veiksmais provokuoti kokias nors kitas nusikalstamas veikas. Teismo išvada, kad jis, iš anksto susitaręs su kitais nuteistaisiais, padarė D. J. turto prievartavimą, neatitinka bylos aplinkybių, nes ši išvada grindžiama tik D. J. ir apklaustų liudytojų parodymais, kurie yra tik spėjimai ir prielaidos. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomuose 2005 m. birželio 30 d. įvykiuose, apie kuriuos parodė D. J. , jis nedalyvavo. Teismo išvada, kad jis vėliau prisijungė prie reikalavimo perduoti 5000 Lt, yra tik teismo prielaida, nes, išskyrus D. J. parodymus, šių aplinkybių jokie kiti įrodymai nepatvirtina. Tik prielaidomis grindžiamos ir teismo išvados dėl jo dalyvavimo įvykiuose 2005 m. liepos 22 d. Vilniaus universiteto patalpose. Teismas vėl rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais, kurių kiti įrodymai nepatvirtina. Policijos pareigūnai liudytojai J. M. ir R. N. parodė, kad jie stebėjo aplinką, tačiau nematė, kad jis vartojo kokius nors prievartos veiksmus prieš D. J. arba kad jis atėmė nukentėjusiojo dokumentus. Šie liudytojai negalėjo tiksliai nurodyti ir asmenų, tarp kurių universitete tariamai vyko pokalbis. Pripažinęs jį kaltu teismas surašė nuosprendį nesilaikydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8. p. reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, jis pripažino, kad tikrai buvo susitikęs su D. J. ir ne kartą jam aiškino, kad jis turi grąžinti 1140 Lt skolą, kurią D. J. liko skolingas už telefoninius pokalbius. Jis pats buvo paskolinęs D. J. savo draugės N. G. telefono kortelę, nukentėjusysis ja naudojosi, tačiau už sąskaitas nesumokėjo. Tai, kad jis 2005 m. rugpjūčio 3 d. irgi buvo susitikęs su D. J. ir kad asmens kratos metu pas jį buvo surasta 440 Lt ir nukentėjusiojo pasas, teismas pripažino pakankamais jo kaltės įrodymais. Tačiau tokia išvada padaryta nepaisant ir neįvertinant jo paties paaiškinimų apie nurodytas aplinkybes. Šiuo atveju sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą nepakako vien objektyviųjų, tačiau turėjo būti nustatyti ir subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai, nes to reikalauja BK 2 str. 3 d. nuostatos, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik kaltas asmuo. Tuo tarpu jo kaltė nebuvo įrodyta. Policijos pareigūnas liudytojas J. M. parodė, kad betarpiškai pinigų perdavimo jam jis nematė, o jo ir D. J. pokalbio negirdėjo, nes jis nuo nukentėjusiojo buvo nutolęs keliasdešimt metrų ir stovėjo nugara į jo pusę. Kitas liudytojas R. N. irgi parodė, kad jo sulaikymo metu buvo visai kitoje vietoje. Jam taip pat neaišku, kodėl teismas, pripažinęs, kad D. J. naudojosi nurodyta telefono kortele, padarė išvadą, kad dėl to pretenzijos nukentėjusiajam buvo pradėtos reikšti tik praėjus metams laiko. Jis pats teisme parodė, kad tokias pretenzijas reiškė D. J. jau seniai, bet šis į tai nereagavo. Tokiu būdu jo dalyvavimas BK 181 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padaryme yra neįrodytas. Nesilaikydamas jau nurodyto AT senato nutarimo 3.1.8 punkto reikalavimų, teismas jau nurodytų abejonių nepašalino. Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad teismas turėjo jau išankstinę nuomonę ir dėl prie bylos pridėtų garso įrašų. Pripažinęs šiuos garso įrašus įrodymais, teismas nesilaikė BPK 20 str. reikalavimų ir nesprendė tų įrodymų leistinumo klausimo, o taip pat pažeidė vėl to paties AT senato nutarimo 3.1.4 p. reikalavimus nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Teismas pripažino įrodymais operatyvinio tyrimo metu padarytus D. J. ir kitų asmenų pokalbių garso įrašus, o prokuroras tuos kitus su nukentėjusiuoju kalbėjusius asmenis įvardijo kaip nuteistuosius. Neaišku, kuo prokuroras rėmėsi neturėdamas tam specialių žinių. Tuo tarpu jo gynėjui nurodytų garso įrašų tikrumas ir patikimumas sukėlė abejonių. Į jo klausimą policijos pareigūnas liudytojas J. Z. atsakė, kad būtent jis klausėsi padarytų pokalbių garso įrašų ir pats darė jų stenogramas, taip pat ir 2005 m. rugpjūčio 3 d. garso įrašų stenogramą. Liudytojas pripažino, kad tam neturi specialių žinių ir parodė, kad į stenogramą užrašė tai, ką girdėjo per ausines. Tai pat negalėjo paaiškinti, kodėl garso įrašuose yra pauzių, jie trūkinėjo ir buvo stabdomi. J. Z. dėl to paaiškino, kad tų teksto dalių jis turbūt nenugirdo. Esant tokioms aplinkybėms, buvo pareikštas prašymas paskirti fonoskopinę garso įrašų ekspertizę, tačiau teismas priėmė nutartį tokį prašymą atmesti. Tačiau nors teismui abejonių dėl garso įrašų autentiškumo nekilo, jis pats ir kiti nuteistieji tuose įrašuose savo balsų neatpažino. Pagal BPK 20 str. 4 d. nuostatas teismas įrodymais galėjo pripažinti tik bylos duomenis, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais procesiniais veiksmais. Šiuo atveju garso įrašai galėjo būti patikrini tik specialisto arba ekspertizės išvadomis. To nepadarius, teismas negalėjo tais garso įrašai remtis kaip vienu iš pagrindinių įrodymų ir tokiu būdu padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimą. Dėl šio pažeidimo buvo suvaržyta jo teisė į teisingą teismą, išsamų bylos išnagrinėjimą ir dėl to negalėjo būti priimtas teisingas nuosprendis. Be to, nurodytos aplinkybės dar kartą patvirtina, kad jo kaltė šioje byloje neįrodyta. Prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis D. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, o jo dalyvavimas nusikaltimo padaryme neįrodytas. Nuosprendyje nurodoma, kad iš visų aštuonių nukentėjusiojo turto prievartavimo epizodų jis dalyvavo tik dviejuose. Teismas pripažino įrodytu jo dalyvavimą turto prievartavime 2005 m. birželio 30 d. kartu su kitais nuteistaisiais prievarta įtempiant D. J. į jo automobilį „VW Golf“, nuvežant jį į mišką, ten mušant ir reikalaujant pinigų. Tačiau kaltinime nurodytą dieną jis tikrai negalėjo vežioti savo automobiliu nei D. J. , nei kitų asmenų. 2005 m. birželio 29 d. jo automobilis „VW Golf“ buvo apgadintas autoįvykio metu, buvo iškviesta policija ir surašytas eismo įvykio protokolas. Autoįvykio metu buvo sugadintas ir jo automobilio radiatorius, todėl automobilis negalėjo važiuoti ir iki namų buvo partemptas. Šias aplinkybes patvirtino jo brolis liudytojas J. L. , tačiau teismas be jokių motyvų jo parodymus atmetė. Jo parodymus dar galėjo patvirtinti kartu su juo važiavęs ir to paties autoįvykio liudytoju buvęs P. S. , tačiau teismas jo prašymą apklausti šį liudytoją irgi atmetė. Tokiu būdu atmetęs jo nekaltumo įrodymus teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus. Nuosprendyje nurodoma, kad eismo įvykio protokole nurodytas automobilio radiatoriaus grotelių apgadinimas nebuvo besąlyginė kliūtis toliau vairuoti tą automobilį. Tačiau tokia eismo išvada yra klaidinga ir grindžiama tik prielaidomis. Eismo įvykio protokolą surašę pareigūnai visapusiškai automobilio netikrino ir net neturėjo to daryti. Automobilio radiatoriaus sugadinimas yra nepaviršinis ir negalėjo būti pastebėtas iš karto, tačiau šis sugadinimas labai svarbus. Nukentėjusysis D. J. apie tai, kad jo automobilis, kuriuo jis tariamai buvo išvežtas į mišką, buvo be bamperio, pirmą kartą parodė tik teismo posėdyje ir tik po to, kai apie autoįvykį parodė jis pats. Visa tai patvirtina, kad 2005 m. birželio 30 d. D. J. vežti į mišką jis negalėjo, o nukentėjusiojo parodymai apie tai yra melagingi. Teismo išvada apie tai, kad jis kartu su R. Z. ir A. S. dalyvavo pokalbyje su nukentėjusiuoju ir 2005 m. rugpjūčio 3 d. taip pat nepagrįsta įrodymais. Jis parodė, kad tą dieną nuvyko pas savo pažįstamą S. D., o grįždamas atgal buvo sulaikytas. Pokalbyje su D. J. nedalyvavo. Tačiau teismas šių jo parodymų neįvertino. Be to, teismas padarė išvadą, kad tą dieną vykusio pokalbio garso įrašuose galėjo būti užfiksuoti tik kaltinamųjų (taip pat ir jo) balsai. Ši išvada taip pat neteisinga ir nepagrįsta, nes pokalbyje dalyvavusius asmenis ir netgi kai kurių pokalbių dalių turinį galėjo nustatyti tik fonoskopinė ekspertizė. Iš tikrųjų kaltinime nurodyto nusikaltimo jis nepadarė, D. J. turto neprievartavo ir dėl to su kitais nuteistaisiais nesitarė. Dėl neišsamaus bei šališko ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo šioje byloje priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Jo išvardintos aplinkybės taip pat leidžia padaryti išvadą, kad jo kaltė nėra neginčijamai įrodyta, todėl teismas turėjo jį išteisinti. Prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje nuteistieji R. Z. , A. S. , D. L. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistieji R. S. ir A. G. , dėl kurių nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas, prašo nuteistųjų R. Z. , A. S. ir D. L. apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras visus nuteistųjų apeliacinius skundus prašo atmesti. Po pertraukos į teismo posėdį neatvykę nukentėjusieji D. J. ir R. M. baigiamosiose kalbose nedalyvavo.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Iš bylos matosi, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas jos aplinkybes, ištyrė visus, tiek nuteistuosius apkaltinančius, tiek ir juos teisinančius įrodymus, o po to teisingai įvertino tų įrodymų visetą. Todėl teismo padarytos išvados dėl nuteistųjų dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme ir dėl jų kaltės yra pagrįstos ir atitinka faktines bylos aplinkybes, šioje byloje pagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Įvertinant ir kvalifikuojant pripažintas įrodytomis nuteistųjų nusikalstamas veikas, baudžiamuosius įstatymus teismas irgi taikė tinkamai. Apeliacinių skundų argumentus dėl ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu padarytų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų kolegija taip pat atmeta.

Iš nuteistųjų A. Z. , A. S. ir D. L. paduotų apeliacinių skundų turinio matosi, kad visi trys apeliantai nesutinka su tuo, kaip teismas įvertino įrodymus, neigia dalyvavimą nusikaltimo padaryme ir nurodo, kad jų kaltė neįrodyta. Visi apeliantai savo kaltę neigė ir apklausų metu. Jų ir kitų nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundusių nuteistųjų R. S. bei A. G. parodymai nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti.

Nuteistasis R. Z. teisme parodė, kad nusikaltimo nepadarė, o jokių kaltinime nurodomų įvykių iš viso nebuvo. D. J. į mišką jis nevežė, jokių įvykių namo kieme nebuvo, Vilniaus universitete jis nukentėjusiojo nematė. Nors D. J. jis pažįsta, tačiau su juo paskutinį kartą kalbėjosi maždaug prieš šešis mėnesius iki sulaikymo, todėl garso įrašuose įrašytas balsas negalėjo būti jo. Gerai pažįsta kitus nuteistuosius, tačiau su jais dėl jokių nusikaltimų nesitarė. S. D. irgi yra jo pažįstamas, tačiau su juo bendraudavo tik dėl to, kad keisdavosi turimais kompaktiniais diskais. Tik dėl tų diskų buvo nuvažiavęs pas S. D. su A. G. , 2005 m. rugpjūčio 1 d. skambino S. D. irgi dėl kompaktinių diskų. 2005 m. rugpjūčio 3 d. važiavo pas savo pažįstamą, savo automobiliu įvažiavo į namo kiemą, bet to pažįstamo neradęs bandė važiuoti atgal. Tuo metu ir buvo sulaikytas. R. Z. parodė, kad D. J. meluoja ir jį bei kitus nuteistuosius specialiai apkalba, nes tokiu būdu bando sušvelninti savo padėtį ir išvengti atsakomybės kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje pats D. J. kaltinamas neteisėtu disponavimu psichotropinėmis medžiagomis.

Nuteistasis A. S. teisme parodė, kad pažįsta kitus nuteistuosius, pažįstamas ir su D. J. , tačiau nusikaltimo nepadarė. D. J. į mišką nevežė, jo nemušė, negrasino ir turto neprievartavo. Kaltinime nurodytą dieną buvo Vilniaus universitete, nes pats ketino mokytis, tačiau ten nei D. J. , nei R. Z. nematė ir su jais nebendravo. 2005 m. rugpjūčio 1 d. su D. J. irgi nebuvo susitikęs. Tačiau iš tikrųjų yra bendravęs su nukentėjusiuoju dėl jo skolos. Dar 2003 m. jo sugyventinė (o dabar žmona) N. G. sudarė sutartį su „Tele 2“, pagal kurią įsigijo mobiliojo ryšio telefoną. Šio telefono SIM kortelę jis paskolino D. J. , kuris ja naudojosi 2003-2004 metais, tačiau pinigų nemokėjo. Apie tikrąją iš viso 1042 Lt įsiskolinimo sumą jis sužinojo tik iš teismo antstolių pranešimo. Dėl šios skolos buvo susitikęs su D. J. tris kartus, tačiau tai vyko ne tokiomis aplinkybėmis, kurias nurodo D. J. . Maždaug prieš savaitę iki sulaikymo D. J. sumokėjo jam dalį skolos – 440 Lt, tuo pat metu pats D. J. savo iniciatyva jam atidavė ir savo pasą. Nors jis tam prieštaravo ir paso nenorėjo imti, pats D. J. pasakė, kad atsiims pasą, kai sugrąžins likusią skolos dalį. Dėl tos likusios skolos dalies su nukentėjusiuoju susitiko ir 2005 m. rugpjūčio 3 d. Po to prie kiosko jis susitiko savo pažįstamą D. L. ir juos tuo metu sulaikė policija. Atsakydamas į jam užduotus klausimus nuteistasis dar parodė, kad D. J. naudojosi ne tik jo telefono kortele, bet ir pačiu telefonu ir kad už kortelę mokėjo. Kai jis jau buvo sulaikytas, jo sugyventinė N. G. ėjo pas nukentėjusįjį D. J. ir R. M. tėvus, tačiau ir iš jų reikalavo tik grąžinti tą pačią skolą.

Nuteistasis D. L. teisme parodė, kad jokio nusikaltimo nepadarė. Gerai pažįsta kitus nuteistuosius, o su nukentėjusiuoju jo santykiai buvo tik atsitiktiniai. D. J. jis niekur nevežė, jo nemušė, negrasino ir iš jo pinigų nereikalavo. Pripažįsta, kad D. J. galėjo jį matyti važinėjant automobiliu „VW Golf“, tačiau 2005 m. birželio 30 d. šiuo automobiliu jis negalėjo vežti nei D. J. , nei jokių kitų asmenų. Išvakarėse šis jo automobilis buvo apgadintas avarijoje ir dėl techninės būklės juo naudotis nebuvo galimybės. Tą automobilį jam sutaisė jo brolis, 2005 m. rugpjūčio 1 d. juo jau buvo galima važiuoti, bet tą pačią dieną jis tą automobilį vėl sudaužė. 2005 m. rugpjūčio 3 d. su nukentėjusiuoju D. J. ir kitu nuteistuoju R. Z. nebuvo susitikęs. Tą dieną ėjo pas savo draugą, prie kiosko susitiko su A. S. , bet dar nespėjus net pasisveikinti, juos abu sulaikė policija.

Dar trumpesnius parodymus teisme davė kiti du nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundę nuteistieji. Nuteistasis R. S. teisme parodė, kad kaltinime nurodyto nusikaltimo padaryme nedalyvavo. Po to, kai kitoje baudžiamojoje byloje jam buvo uždrausta bendrauti su kitais nuteistaisiais ir D. J. , jis su jais nepalaikė jokių ryšių. Nuteistasis A. G. irgi parodė, kad nusikaltimo nepadarė, su kitais nuteistaisiais ir D. J. nebendravo. Neatmeta, kad gal ir buvo susitikęs su D. J. ir kitu nuteistuoju R. S. , tačiau tai galėjo įvykti tik atsitiktinai. Šio nuteistojo nuomone, ši byla yra susijusi su kita baudžiamąja byla, kurioje jis, kiti nuteistieji ir pats D. J. yra kaltinamieji.

Iš jau išdėstytų nuteistųjų parodymų matosi, kad jie labai lakoniški ir neinformatyvūs. Nors visi nuteistieji buvo sulaikyti iš karto po to, kai nukentėjusysis perdavė A. S. dalį reikalaujamų pinigų, nei vienas iš jų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme apie kaltinimuose išdėstytas nusikalstamos veikos aplinkybes faktiškai nieko neparodė. Visi nuteistieji savo parodymuose tik atkakliai neigia savo kaltę ir bet kokį dalyvavimą nusikaltimo padaryme, savo buvimą jų sulaikymo vietoje vadina atsitiktiniu. Vieninteles versijas ir tik dėl dviejų turto prievartavimo epizodų išdėstė tik nuteistieji D. L. ir A. S. . D. L. parodė, kad savo automobiliu „VW Golf“ negalėjo D. J. vežti į mišką, nes tas automobilis išvakarėse buvo apgadintas autoavarijoje, buvo sugadintas automobilio radiatorius. Tuo tarpu A. S. parodė, kad D. J. jam buvo skolingas pinigų už naudojimąsi jo buvusios sugyventinės ir dabartinės žmonos N. G. mobiliojo ryšio telefono SIM kortele. A. S. aiškina, kad po sulaikymo asmens kratos metu pas jį surasti pinigai kaip tik ir yra D. J. jam grąžintos skolos dalis. Nuteistasis R. Z. dar pripažino, kad gerai pažįsta nukentėjusiojo D. J. nurodytą liudytoją S. D. , tačiau parodė, kad su juo jis bendravo tik dėl kompaktinių diskų, kuriuos iš šio liudytojo skolindavosi.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji nurodo, kad jų kaltė neįrodyta, teismas savo išvadas pagrindė prielaidomis arba rėmėsi bylos duomenimis, kurie pagal BPK 20 str. nuostatas negalėjo būti pripažinti įrodymais. Kolegija šiuos apeliantų argumentus atmeta, nes jie nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas motyvuotai atmetė nuteistųjų parodymus ir jau išdėstytas jų versijas padaręs pagrįstą išvadą, kad nuteistųjų kaltę patvirtina visuma kitų išnagrinėtų įrodymų. Šie įrodymai išdėstyti ir aptarti nuosprendyje, iš jo matosi, kad nuteistųjų dalyvavimą nusikaltimo padaryme patvirtina nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, asmens kratos, slapto sekimo, techninių priemonių panaudojimo protokolai, slapto sekimo metu padaryti vaizdo ir garso įrašai bei kiti bylos duomenys.

Nukentėjusysis D. J. teisme parodė, kad visus nuteistuosius šioje byloje seniai ir gerai pažįsta, nes kitoje šiuo metu dar tebenagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jie visi, ir jis pats kaltinami neteisėtu disponavimu psichotropinėmis medžiagomis. Viskas prasidėjo tuomet, kai toje byloje jis prisipažino kaltu ir davė parodymus ne tik apie savo, bet ir apie savo bendrininkų (taip pat ir R. Z. , A. S. bei D. L. ) dalyvavimą nusikaltimo padaryme. 2004 m. gruodžio mėn. Vilniaus m. Savanorių pr. esančioje požeminėje perėjoje prie jo priėjo A. S. , R. S. ir dar du nepažįstami vyrai, vienas iš jų išsitraukė peilį. A. S. ėmė jam priekaištauti, kodėl jis juos išdavė, rodė jam kaltinamąjį aktą. Tuomet jis jiems aiškino, kad nieko neišdavė ir kad policija jo parodymus suklastojo. Kitą dieną jis pats pašte gavo jam atsiųstą kaltinamąjį aktą, ėjo pas savo advokatą tartis, kaip išvengti savo bendrininkų keršto ir gynėjo patartas surašė raštelį, kuriame nurodė, kad jo parodymai neteisingi. To raštelio nešti į prokuratūrą net neketino, bet galvojo, kad jį parodęs kitiems kaltinamiesiems, įtikins, kad jų neišdavė. Tą patį 2004 m. gruodžio mėn. jam paskambino pažįstamas J. St. ir pakvietė mieste susitikti. Nuvažiavus į tą susitikimą ir užėjus į Algirdo – Basanavičiaus gatvių sankryžoje esančio namo kiemą, J. St. kažkur nuėjo, o prie jo priėjo R. Z. ir A. S. . Kieme taip pat matė vaikštančius D. L. , R. S. ir A. G. . Jis ištraukė ir bandė rodyti tą savo prokuratūrai adresuotą raštelį, bet R. Z. jį suplėšė, ėmė jam grasinti ir liepė atsisakyti savo parodymų. Po to pamatė, kad A. G. ranka parodė kažkokį ženklą ir tada į kiemą įvažiavo dar du automobiliai, iš kurių išlipo apie 10 nepažįstamų vyrų. R. Z. jam pasakė, kad vienas iš jų, žemo ūgio vyras yra kito kaltinamojo jų byloje I. A. tėvas. Šis vyriškis ėmė klausinėti, ar jis myli savo motiną ir grasino, kad jeigu jo sūnų nuteis, tai jis nužudys jo motiną. R. Z. tuo metu iš jo atėmė telefoną, raktus ir piniginę. Visi ėmė tartis, kur jį reikia vežti, bet tuo metu jis puolė bėgti, jam pavyko išbėgti į gatvę ir jo daugiau niekas nesivijo. Prieš tai jam dar buvo liepta neiti į teismo posėdį ir bėgti iš Lietuvos. Tačiau į pirmą teismo posėdį 2005 m. kovo 14 d. jis nuvyko, nors tas posėdis buvo atidėtas. Vėliau susitiko su pažįstamu P. S. , kuris pasakė, kad su juo nori susitikti R. Z. . Per P. S. suderinęs to susitikimo laiką ir vietą, jis susitiko su R. Z. Savanorių pr. prie „Gerosios Vilties“ stotelės. Užėjus į namo kiemą, prie jų priėjo dar ir A. G. . Tada R. Z. ėmė jam priekaištauti dėl atvykimo į teismo posėdį, aiškino, kad į bylą įpainioti rimti žmonės ir kad su juo bus susidorota. Po to jie išsiskyrė. Dar po kelių dienų požeminėje perėjoje prie Savanorių pr. ir Laisvės pr. sankryžos prie jo priėjo R. Z. , A. S. ir du nepažįstami vaikinai. R. Z. pirmas smogė jam į veidą, o po to mušė visi keturiese, liepė jam bėgti iš Lietuvos. Jis sumuštas pabėgo, o toje vietoje liko jau kitas jo telefonas, striukė ir peilis. Po to, maždaug 2005 m. gegužės-birželio mėnesį, Savanorių pr. prie „Gėrimų pasaulio“ parduotuvės pamatė R. Z. su dar keturiais nepažįstamais vyrais. Jie ėmė eiti į jo pusę, jis ėmė bėgti, bet prie narkologinio centro jį pasivijo, pargriovė ant žemės ir pradėjo spardyti. Kas spardė konkrečiai, nematė, bet girdėjo sakant, kad tai yra „linkėjimai nuo V. A. “.

Iš bylos matosi, kad apie šias jau išdėstytas aplinkybes D. J. nuosekliai parodė visų apklausų metu. Tačiau kaltinimai dėl šių jo pareikštų faktų, fizinio smurto panaudojimo ir turto pagrobimo šioje byloje niekam nepareikšti ir teismas dėl to jokių sprendimų nepriėmė. Nepaisant to, visos šios nukentėjusiojo D. J. nurodytos aplinkybės atskleidžia tarp jo ir nuteistųjų susiklosčiusius santykius ir tolesnių veiksmų prieš nukentėjusįjį priežastis.

Toliau D. J. jau nurodė aplinkybes, tiesiogiai susijusias su kaltinimuose nurodyta nusikalstama veika. Jis parodė, kad 2005 m. birželio 30 d., apie 11 val. ėjo iš savo namų pro vaistinę, esančią prie Savanorių pr. transporto žiedo. Ten prie jo netikėtai priėjo R. Z. ir nieko nesakęs spyrė jam į pilvą. Iš krūmų iššokęs A. G. spyrė dar kartą. Tada pamatė transporto žiedu privažiuojantį D. L. automobilį „VW Golf“. Jį jėga įsodino į tą automobilį, kuriame jis pamatė D. L. ir R. S. . Jį vežė pro Ž. Panerius, buvo sustoję degalinėje. R. Z. ir A. G. išlipo, su juo automobilyje liko D. L. ir R. S. . Jis pabandė pabėgti, bet jam nepavyko, R. Z. izoliacine juosta užklijavo jam burną, ant galvos užmovė kepurę ir pasakė, kad jam dabar „viskas“. Po to jį keturiese vežė toliau, per kepurę jis jau nematė kelio, bet jautė, kad važiuoja asfaltuotu, o po to jau blogu keliu. Kai sustojo ir nuo galvos jam numovė kepurę, pamatė, kad jie miške. Ten jį mušė visi, išskyrus R. S. , A. G. dar sudavė per ranką pagaliu. Iš jo reikalavo pinigų, aiškino, kad jis išdavė draugus ir už tai jį nužudys. Po to R. Z. su A. G. paėmė jo telefoną ir kažkur išvažiavo, miške liko jis su D. L. ir R. S. . Jau apie 18 val. R. Z. su A. G. grįžo, jam ant akių vėl užmovė kepurę ir visi važiavo atgal į Vilnių. Tuo metu jis pajuto, kad automobilyje jau sėdi ir A. S. , nors iš pradžių per užmautą kepurę jo nematė, bet pažino jį iš balso ir pajuto, kad automobilyje jau sėdi vienu žmogumi daugiau. Tuo įsitikino, kai buvo iš automobilio paleistas. Jį paleido prie Gariūnų turgavietės, o R. Z. jam pasakė, kad iki 2005 m. liepos 14 d. per S. D. jis jiems privalo sumokėti 5000 Lt už tai, kad jo neliestų, dar liepė neiti į teismo posėdžius. R. Z. taip pat pasakė, kad jeigu nesumokės pinigų, tai jį gaudys jau kiti žmonės ir jam bus dar blogiau. Paleisdami jam grąžino telefoną ir raktus. 2005 m. liepos 14 d. jam paskambino B. S. ir pasakė, kad tai paskutinė diena, kurią jis S. D. turi perduoti kompaktinius diskus. Jis iš karto suprato, kad tokiu būdu reikalaujama sumokėti pinigus, kuriuos buvo liepęs sumokėti R. Z. , tačiau atsakė, kad jų neturi ir kad galbūt turės po kelių dienų. Tuo metu jis galutinai apsisprendė kreiptis į policiją ir ten nuėjęs parašė pareiškimą. 2005 m. liepos 22 d. jis nuėjo į Vilniaus universitetą Saulėtekio al. ir ten pildė dokumentus dėl stojimo į šią aukštąją mokyklą. Ten pat pamatė R. Z. , A. S. ir J. St. , jo nuomone, juos sutiko atsitiktinai. J. St. irgi pildė dokumentus, R. Z. jam padėjo, bet pamatęs jį, priėjo ir ėmė klausinėti, kodėl iki šiol jis nesumokėjo 5000 Lt. Dar pasakė, kad išėjus iš fakulteto patalpų į lauką, jį sumuš. Bijodamas susidorojimo jis paskambino į policiją, pasakė, kas vyksta ir jam pažadėjo padėti. Jam bandant išeiti, laiptinėje jį vėl pasitiko R. Z. , A. S. ir J. St. . R. Z. jam iš rankų išplėšė segtuvą, kuriame buvo jo pasas, atestatas, įvairių olimpiadų diplomai, kiti su stojimu į VU susiję dokumentai ir 90 Lt. A. S. jam neleido prieiti prie R. Z. , o šis pasakė, kad dokumentus grąžins, kai bus sumokėti pinigai. Dar sakė, kad jis visus įskundė, kad tuo metu suimtą „V.“ reikia maitinti ir nurodė, kad 5000 Lt jis turi sumokėti per S. D. iki 2005 m. liepos 28 d. Nurodytą dieną jis paskambino S. D. , jam pasakė, kad „kompaktų“ neturi ir kad turės tik pirmadienį. Taip sakydamas jau suprato, kad „kompaktai“ reiškia pinigus. Apie viską papasakojus policijoje, jam buvo duota 460 Lt ir diktofonas. 2005 m. rugpjūčio 1 d. jis susitiko su S. D. Lazdynuose prie parduotuvės „Iki“. S. D. sakė, kad už tuos 460 Lt jam grąžins dalį dokumentų, bet jis jam pinigų nedavė ir sakė, kad nori susitikti su R. Z. . Po kelių valandų S. D. liepė jam ateiti prie jo namų Architektų g. Ten nuėjus, jį lauke pasitiko A. G. . Jis pasakė, kad turi 460 Lt, bet A. G. atsakė, kad pinigų per mažai ir nuėjo į S. D. namo laiptinę. Grįžęs iš laiptinės A. G. jau pasakė, kad už paso sugrąžinimą jis turi sumokėti 1000 Lt ir kad tai turi padaryti tą patį vakarą, maždaug po 3 val. Jie išsiskyrė, policijos pareigūnai davė jam dar 100 Lt ir jis vėl nuėjo susitikti su tuo pačiu A. G. . Kitoje gatvės pusėje matė R. Z. , o prie jų priėjo A. S. . Užėjus už kioskų jis padavė A. G. 560 Lt, o A. S. atidavė jam pusę. Bet iš karto po to A. S. vėl ištraukė iš jo pasą ir pasakė, kad jį ir kitus dokumentus atiduos tik tada, kai jis S. D. atneš dar 440 Lt. Kitą dieną jam paskambino S. D. ir pasakė, kad jam jau atvežė visus „kompaktus“. Jis pasakė, kad pinigus turės tik kitą dieną ir pridūrė, kad ateitų pats R. Z. . Dar prieš tai A. G. jam buvo sakęs, kad vietoj 5000 Lt jis turi sumokėti jau mažesnę pinigų sumą – 2700 Lt. Kitą dieną policijos pareigūnai jam davė dar 440 Lt, jis paskambino S. D. ir susitarė susitikti prie jo namo Architektų g. Kai ten nuėjo, prie jo iš kažkur priėjo A. S. ir pasiūlė nueiti prie netoliese buvusios transformatorinės, ten nuėjus paklausė, kiek jis turi pinigų. Prie jų priėjo ir R. Z. bei D. L. . R. Z. dar kartą pasakė, kad jis skolingas už tai, kad visus įskundė, klastojo dokumentus ir kad „A. sėdi ir jį reikės maitinti“. Jis perdavė atsineštus 440 Lt A. S. , o šis jam atidavė pasą, stojimo į VU registracijos pažymą ir pinigų sumokėjimo už dokumentų priėmimą kvitą. Tačiau iš karto vėl tuos dokumentus staiga ištraukė iš rankų ir vėl pasakė, kad jis skolingas dar 1000 Lt. Visi jam ėmė kalbėti, kad kiti jį sumuš taip, kad jo neatpažins jo motina, kad jis privalo bėgti iš Lietuvos, važiuoti į D. Britaniją ir ten įsidarbinti statybose. Tuo metu visus sulaikė policija. Jokių dokumentų nuteistieji jam taip ir negrąžino, vėliau juos jam atidavė policija. Į papildomai užduotus klausimus nukentėjusysis dar parodė, kad 2005 m. birželio 30 d. tikrai atpažino D. L. automobilį „VW Golf“, kuriuo buvo išvežtas į mišką. Jau tada matė, kad tas automobilis buvo be bamperio, tai jis gerai prisimena, buvo parodęs tai ir apklausų metu, bet nežino, kodėl tai nebuvo užrašyta protokoluose. Dar parodė, kad nuteistajam A. S. nieko nebuvo skolingas. D. J. parodė, kad A. S. sugyventinė N. G. buvo gavusi kortelę, kuria naudojantis kai kurie pokalbiai būdavo nemokami, tada ta kortele pasinaudodavo daugelis. Tačiau jis tos kortelės sau nebuvo pasiėmęs ir ja nesinaudojo. Neatmeta galimybės, kad gal kada nors ir yra skambinęs iš paties A. S. telefono, tačiau jokių skolų niekam neturėjo. Nukentėjusysis taip pat pripažino, kad dėl prieš jį naudoto smurto ir daromo spaudimo į policiją buvo kreipęsis ir anksčiau, bet tada pareiškimų dar nerašė, nes patys policininkai sakė, kad jis neturi jokių įrodymų. Rašyti policijai pareiškimą apsisprendė tada, kai jau buvo ne tik sumuštas, bet ir pareikalauta sumokėti pinigus ir buvo nustatytas jų sumokėjimo terminas.

Papildomai apklaustas teisme nukentėjusysis D. J. visus savo parodymus patvirtino dar kartą. Jis vėl parodė, kad D. L. automobilis „VW Golf“ buvo be bamperio, bet būtent juo nuteistieji jį buvo išvežę į mišką. Šį automobilį jis tikrai atpažino ir negalėjo jo supainioti, nes buvo matęs, kaip juo D. L. važinėdavo ir anksčiau. Dar kartą paneigė A. S. aiškinimus apie tariamą jo skolą ir parodė, kad niekam nebuvo skolingas, telefono SIM kortelės niekada nėra skolinęsis. Apie savo ryšius su policija nukentėjusysis papildomai parodė, kad dar 2005 m. kovo mėn. kreipėsi į policijos pareigūną R. K. , kurį pažinojo, nes jis tyrė ir kitą baudžiamąją bylą, kurioje jis pats ir kiti nuteistieji visi yra kaltinamieji.

Iš bylos matosi, kad nukentėjusysis D. J. viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu savo parodymų nekeitė. Jau pačiame 2005 m. liepos 18 d. protokole-pareiškime išdėstęs visas prieš jį padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, vėliau jis tas pačias aplinkybes tik patvirtino, papildomų apklausų metu parodė tik apie naujas aplinkybes, įvykusias jau vykstant ikiteisminiam tyrimui. D. J. parodymai labai išsamūs, tikslūs ir nuoseklūs, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo jais netikėti ir jais pagrįstai rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad nors ir nesutikdami su D. J. parodymais ir vadindami juos melagingais, patys nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose faktiškai nenurodo apie jokius nukentėjusiojo parodymų prieštaravimus. Apeliantų argumentai apie tai, kad D. J. parodymai tariamai nepatvirtina jų kaltės, niekuo nepagrįsti, nes šiuose parodymuose tiksliai nurodytos ne tik visos nusikalstamos veikos aplinkybės ir net smulkios jų detalės, tačiau ir konkretūs kiekvieno apelianto veiksmai ir kiekvieno jų vaidmuo nusikaltimo padaryme. Nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde D. J. parodymai be jokio pagrindo pavadinti „manymu“. Iš tikrųjų ir apie šio nuteistojo dalyvavimą turto prievartavime nukentėjusysis davė tikslius parodymus ir niekada nesuabejojo dėl savo nurodytų aplinkybių tikrumo. Tai pasakytina ir apie jau aptartus D. J. parodymus dėl A. S. dalyvavimo nusikalstamos veikos epizode 2005 m. birželio 30 d. Nukentėjusysis aiškiai parodė kad A. S. prie kitų keturių nuteistųjų tą kartą prisijungė tik grįžtant į Vilnių iš miško. Jį D. J. iš pradžių pažino tik iš balso, tačiau po to, kai buvo paleistas ir kai nuo galvos jam buvo numauta kepurė, jis tikrai galėjo matyti automobilyje buvusį A. S. . Atmesdama šį nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kolegija tuo pačiu atmeta ir A. S. skundo argumentą apie tai, kad teismo padaryta išvada apie jo „prisijungimą“ prie kitų nuteistųjų šiame turto prievartavimo epizode tariamai grindžiama tik prielaidomis. Ši teismo išvada pagrįsta tais pačiais jau aptartais D. J. parodymais. Kitas apeliantas D. L. savo skunde nurodo, kad apie jo automobilio „VW Golf“ priekinio bamperio nebuvimą D. J. parodė tik teisme ir tik po to, kai apie tai jau parodė jis pats. Tačiau ši aplinkybė irgi neverčia suabejoti D. J. parodymais. Pats D. L. net keleto pirmųjų apklausų metu apie savo automobilio avariją net nebuvo užsiminęs ir apie tai nurodė tik teisme sprendžiant jam skiriamos kardomosios priemonės klausimą. D. J. teisme paaiškino, kad apie priekinio bamperio nebuvimą ant D. L. „VW Golf“ jis policijoje pasakojo ir anksčiau. Kita vertus, visiškai natūralu, kad kol nukentėjusiajam nebuvo žinomos nuteistųjų versijos, jis į tokias detales duodamas parodymus galėjo ir neatkreipti dėmesio. Be to, apie D. L. automobilio išvaizdą jam net nebuvo užduoti klausimai. Bet kuriuo atveju, šios papildomos aplinkybės nurodymas tik teismo posėdyje gali būti vertinamas tik parodymų papildymu, bet ne jų pakeitimu ir tai nėra parodymų prieštaravimas. Dėl to suabejoti nukentėjusiojo parodymais pagrindo nėra. Tuo tarpu į nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad D. J. ne iš karto parašė pareiškimą policijai, iš pradžių tik skambindavo policijos pareigūnams ir galiausiai kreipėsi būtent į tyrėją R. K. , faktiškai jau atsakyta paties nukentėjusiojo parodymuose. Jau buvo išdėstyti jo parodymai apie tai, kad rašyti policijai pareiškimą D. J. apsisprendė tik tuomet, kai nuteistieji nustatė konkretų pinigų sumokėjimo terminą ir kai jis suprato, kad kitokiu būdu išvengti tokio terorizavimo jau nepavyks. Toks nukentėjusiojo elgesys natūralus ir paaiškinamas. Nuteistieji buvo D. J. pažįstami, draugai ir netgi paties nukentėjusiojo bendrininkai kitoje baudžiamojoje byloje. Nuteistųjų reakcija sužinojus apie jo parodymus kitoje byloje D. J. nebuvo staigmena, todėl apie jam daromą spaudimą ir kitus neteisėtus veiksmus jis parašė pareiškimą policijai tik tada, kai jau neturėjo kitokios išeities. Taip pat natūralu, kad D. J. kreipėsi į tuos policijos pareigūnus, kurie tyrė tą kitą bylą, kurioje nukentėjusysis pats yra prisipažinęs kaltu. Akivaizdu, kad šie pareigūnai galėjo geriau suprasti visą situaciją ir jais nukentėjusysis labiau pasitikėjo. Bet kuriuo atveju, tai, į kuriuos pareigūnus kreipėsi D. J. , visiškai nesusiję su jo parodymais apie nusikalstamos veikos aplinkybes ir dėl to abejoti tais parodymais pagrindo taip pat nėra. Visi nuteistieji savo parodymuose ir apeliaciniuose skunduose dar nurodo, kad D. J. specialiai meluoja ir juos apkalba siekdamas palengvinti savo padėtį kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje pats yra kaltinamasis. A. S. apeliaciniame skunde netgi nurodo apie tai tariamai patvirtinančią nuosprendyje išdėstytą teismo išvadą, kad akstinas pradėti D. J. terorizuoti, o vėliau ir reikalauti pinigų buvo būtent nukentėjusiojo pozicija kitoje baudžiamojoje byloje. Šiuos apeliantų argumentus kolegija irgi atmeta. Iš prie bylos pridėto kitoje baudžiamojoje byloje surašyto kaltinamojo akto (t. 3 b.l. 75-106) matosi, kad toje byloje D. J. , nuteistieji R. Z. , A. S. . D. L. , R. S. ir A. G. taip pat S. J. ir nukentėjusiojo paminėtas I. A. kaltinami neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų. Iš šio kaltinamojo akto matosi, kad toje byloje kaltu prisipažino vienintelis D. J. . Akte dar nurodyta, kad D. J. padėjo nusikalstamas veikas išaiškinti, atskleisti jų mechanizmą ir nustatyti jų organizatorius. Tai, kad D. J. kitoje byloje davė savo bendrininkus apkaltinančius parodymus, kolegijos nuomone, tikrai neduoda pagrindo suabejoti jo parodymais šioje byloje. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas, švelnesnės bausmės paskyrimas ar net galimybė būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės D. J. priklauso tik nuo jo parodymų toje kitoje byloje, o su jo parodymais šioje turto prievartavimo byloje tai niekaip nėra ir negali būti susiję. Kita vertus, kitoje byloje jau davęs savo bendrininkams nepalankius parodymus D. J. neabejotinai suprato apie dėl to jam kilsiančios grėsmės ir netgi apie galimą tų bendrininkų kerštą. Esant tokioms aplinkybėms nukentėjusysis tikrai negalėjo būti suinteresuotas melagingai apkalbėti nuteistuosius dar ir kitų nusikaltimų padarymu jau vien tik todėl, kad jam buvo nepalanku su šiais asmenimis turėti bet kokių kontaktų. Tokias pačias išvadas teismas išdėstė ir nuosprendyje, o A. S. skunde ši nuosprendžio dalis tiesiog neteisingai interpretuojama. Nuosprendyje teismas tikrai padarė išvadą, kad D. J. pozicija kitoje byloje buvo akstinas jo turto prievartavimui, tačiau taip pat nurodė, kad dėl to nukentėjusiojo parodymai šioje byloje abejonių nekelia. Be to, teismas padarė kitą pagrįstą išvadą, kad šios apeliantų nurodomos aplinkybės ir jau nurodytos kitos bylos kaltinamasis aktas nepaneigia, o kaip tik patvirtina D. J. parodymus apie tai, kas ir kodėl prievartavo jo turtą.

Nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus apie tai, kad nukentėjusiojo D. J. parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs įrodymai, kolegija taip pat atmeta. Šie argumentai visiškai nepagrįsti, nes pačiame nuosprendyje nurodoma, kad D. J. parodymais teismas rėmėsi būtent todėl, kad tuos parodymus patvirtino kiti išnagrinėti įrodymai. Tokia išvada visiškai pagrįsta.

Nukentėjusioji R. M. teisme parodė, kad visus nuteistuosius gerai pažįsta, nes jie buvę jos vyro D. J. draugai. Jai žinoma, kad jos vyras kitoje byloje yra kaltinamasis. 2004 m. gruodžio mėnesį ji vaikščiojo su D. J. po miestą, jam paskambino pažįstamas J. St. ir vyras nuėjo su juo susitikti. Ji viena grįžo namo, o vėliau grįžęs vyras pasakojo, kad buvę draugai jam grasina, liepia neiti į teismą ir verčia bėgti iš Lietuvos. Vėliau vyras namo grįždavo jau sumuštas, sakydavo, kad jam grasina ir atima daiktus. Ji suprato, kad viskas vyksta dėl tos kitos bylos. 2005 m. birželio 21 d. ji su vyru buvo koncerte „Siemens“ arenoje. Ten sutiko visus nuteistuosius, kurie apsupo jos vyrą. Ji ėmė šaukti, o prie jos priėjęs R. Z. neleido prieiti prie D. J. ir ją pačią visaip įžeidinėjo. Su jos vyru tuo metu apie kažką kalbėjosi A. S. . Ji gerai prisimena ir tą dieną, kai D. J. buvo išvežtas į mišką. Tą rytą vyras pasakė, kad eina į miestą. Jau vėliau, jai pačiai išeinant iš namų, į jos telefoną atėjo iš D. J. telefono atsiųsta SMS žinutė, buvo klausiama „kur tu randiesi?“, vėliau atsiųstoje žinutėje buvo klausiama, „ar turi pinigų?“. Jai pasirodė keista, kodėl vyras rašo žinutes, nes paprastai jis jai skambindavo. Kai ji pati jam paskambino, vyro telefonu niekas neatsiliepė. Grįžus namo, jos motina papasakojo, kad jos ieškojo kažkokie du vaikinai, sakė, kad dėl svarbaus reikalo. Vėliau namo sugrįžęs vyras papasakojo, kad jokių žinučių jai nerašė, o nuteistieji jį buvo išvežę į mišką, ten mušė, grasino ir reikalavo pinigų. Kitą kartą ji buvo susitarusi su buvusiais klasiokais nueiti į diskoteką. Susitarusi susitiko su klasės draugu A. T. Vokiečių g. prie „Konekt“ klubo. Kai jie dviese kalbėjosi, prie jų priėjo R. Z. ir A. G. . R. Z. iš pradžių paklausė, kas darosi jos vyrui ir kodėl jis neneša pinigų. Po to pasakė, kad tegu neša pinigus, jei nori gyventi, grasino ir jai, sakė, kad ji D. J. žmona, todėl tai liečia ir ją. Grįžusi ji apie viską papasakojo savo vyrui, šis pasakė, kad jai geriau išvažiuoti iš Vilniaus ir ji išvažiavo prie jūros. Kas vyko toliau, nežino. R. M. taip pat parodė, kad jos vyras iš A. S. jokio telefono niekada nesiskolino.

Vertinant nukentėjusiosios R. M. parodymus, jokių abejonių dėl jų taip pat nekyla. Pažymėtina, kad dėl nesutikimo su šiais parodymais jokių argumentų neišdėstyta ir nuteistųjų apeliaciniuose skunduose. Visi nuteistieji nurodo tik apie tai, kad kiti įrodymai tariamai nepatvirtina D. J. parodymų. Tuo tarpu nuteistojo R. Z. apeliaciniame skunde dar nurodoma, kad R. M. parodymai yra išvestiniai ir kad ji parodė tik apie tai, ką pati sužinojo iš savo vyro parodymų. Tokius apeliantų argumentus kolegija atmeta. Nukentėjusioji pati pripažino, kad apie dalį nusikalstamos veikos aplinkybių žino tik iš savo vyro D. J. pasakojimų, o dalies tų aplinkybių iš viso nežino, nes po to, kai buvo pradėta grasinti jai pačiai, ji išvyko iš Vilniaus. Tačiau tai nereiškia, kad jos parodymai neturi svarbios reikšmės ir yra tik išvestiniai. R. M. parodė apie visas aplinkybes, susijusias su neteisėtų veiksmų prieš D. J. pradžia. Jos vyras pasakodavo jai apie prieš jį vartojamą smurtą ir grasinimus, tačiau nukentėjusioji ir pati matydavo jį sumuštą, išdėstė visas jai apie tai žinomas ir jos pačios matytas aplinkybes. Be to, nukentėjusiosios parodymai tiesiogiai patvirtina ir kai kurias konkrečias kaltinimuose nurodomas aplinkybes. Jau buvo nurodyta, kad R. M. parodė apie jai tariamai jos vyro siunčiamas telefono SMS žinutes, siunčiamus klausimus apie tai, kur ji yra ir kiek turi pinigų. Tai vyko tą pačią dieną, kai nuteistieji D. J. prievarta buvo išvežę į mišką, ten mušė, grasino, reikalavo pinigų, o R. Z. su A. G. atėmė iš nukentėjusiojo telefoną, dviese buvo išvažiavę iš miško ir grįžo atgal tik vakare. Tai, kad iš D. J. atimtu telefonu tą dieną buvo siunčiamos SMS žinutės R. M. , buvo jos ieškoma ir teiraujamasi, ar ji turi pinigų, buvo nustatyta būtent šios nukentėjusiosios parodymais. R. M. taip pat parodė apie R. Z. ir A. G. jai pareikštus reikalavimus ir grasinimus prie „Konekt“ klubo. Iš viso to matosi, kad šios nukentėjusiosios parodymai ne tik patvirtina nukentėjusiojo D. J. parodymus, bet ji nurodė netgi tokias aplinkybes, kurios nebuvo žinomos pačiam D. J. . Šios nukentėjusiosios parodymai taip pat paneigia nuteistųjų versijas ir konkrečiai patvirtina teismo išvadas dėl 2005 m. birželio 30 d. ir 2005 m. liepos 27 d. nusikalstamų veikų aplinkybių.

Nukentėjusiųjų D. J. ir R. M. parodymus patvirtino ir dauguma teisme apklaustų liudytojų. Teisme apklaustas liudytojas A. T. parodė, kad nuteistuosius pažįsta iš matymo, labiausiai pažįsta R. Z. , su kuriuo mokėsi vienoje mokykloje, nors artimai ir nebendravo, geriau su juo susipažino prieš 1-2 mėnesius iki 2005 m. vasaros įvykių. Tuo tarpu R. M. pažįsta labai gerai, nes su ja mokėsi vienoje klasėje. 2005 m. vasarą jis telefonu susitarė su R. M. susitikti prie „Konekt“ klubo. Po to telefonu kalbėjosi su R. Z. . Jam pasakius, kad susitiks su R. M. , R. Z. pasakė, kad jos ir jam reikia. Į sutartą vietą atvykus R. M. , ten netrukus atvyko ir R. Z. . Jis ėmė apie kažką su R. M. kalbėtis, tačiau to jų pokalbio jis gerai negirdėjo,nes buvo pasitraukęs į šoną ir kalbėjosi su kitais draugais. Jis negali tvirtai pasakyti, kad R. Z. ir R. M. pokalbis virto konfliktu, tačiau girdėjo, kad buvo kalbama apie kažkokią skolą. Apklausiant A. T. teismas perskaitė šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 141-142). Tos ankstesnės apklausos metu A. T. buvo parodęs, kad R. Z. ir R. M. pokalbį jis girdėjo gerai. R. Z. R. M. pasakė, kad jos vyras skolingas pinigų ir negrąžina net avanso. R. Z. kalbėjo pakeltu tonu, jai grasino ir sakė, kad susidoros su jos vyru. Teisme savo parodymų pakeitimo liudytojas A. T. nesugebėjo paaiškinti, nurodė tik tai, kad visų aplinkybių jau gerai neprisimena. Tačiau nepaisant kai kurių šio liudytojo parodymų prieštaravimų ir kai kurių jų pakeitimų, net ir teismo posėdyje A. T. patvirtino R. Z. susitikimo su R. M. prie „Konekt“ klubo faktą, taip pat parodė apie tarp jų vykusį pokalbį ir kalbas apie kažkokią skolą. Taigi šio liudytojo parodymai faktiškai patvirtina nukentėjusiosios R. M. parodymus ir paneigia nuteistojo R. Z. versiją apie tai, kad jis su nukentėjusiaisiais neturėjo jokių ryšių.

Nukentėjusiųjų, o ypač D. J. , parodymus teisme patvirtino ir liudytojais apklausti policijos pareigūnai J. Z. , J. M. ir R. N. . Jie parodė, kad gavus D. J. pareiškimą dėl jo turto prievartavimo, dalyvavo sudarytoje šį įvykį tyrusių pareigūnų grupėje. Liudytojas J. Z. parodė, kad jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, 2005 m. liepos 22 d. ryte jam paskambino nukentėjusysis D. J. , kuris pasakė, kad Vilniaus universiteto patalpose atsitiktinai susitiko su R. Z. , A. S. bei J. St. ir paprašė pagalbos bijodamas, kad tie asmenys jo nesumuštų. Pažadėjęs padėti jis kartu su pareigūnais J. M. ir R. N. nuvažiavo prie VU pastato Saulėtekio al. Prie jų išėjo D. J. . Jis pats liko sėdėti automobilyje, o J. M. ir R. N. su nukentėjusiuoju nuėjo į universiteto pastatą. Grįžę J. M. ir R. N. jam pasakojo, kad matė, kaip iš D. J. buvo atimti dokumentai, o pats D. J. vėliau pasakojo, kad R. Z. už tų dokumentų sugrąžinimą reikalauja 1000 Lt, kuriuos D. J. turi sumokėti per bendrą pažįstamą S. D. . J. Z. taip pat parodė, kad pačioje ikiteisminio tyrimo pradžioje gavus atitinkamas teismo sankcijas, buvo vykdomas slaptas sekimas ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė. Buvo daromi vaizdo ir garso įrašai, ant D. J. kūno buvo pritvirtinamas radijo siųstuvas. Buvo užfiksuoti nukentėjusiojo pokalbiai su S. D. , D. J. susitikimai su šiuo liudytoju prie „Iki“ parduotuvės ir prie S. D. namų. Tai vyko 2005 m. rugpjūčio 1 d. slapto sekimo metu nustatyta, kad tuo metu pas S. D. į namus atvyko ir nuteistieji R. Z. bei A. G. . R. Z. ir S. D. stebint iš balkono, A. G. prie namo susitiko su D. J. , šis perdavė A. G. policijoje jam duotus 460 Lt, nuėjo į namą, kalbėjosi su R. Z. bei S. D. , o grįžęs liepė D. J. iki vakaro sumokėti didesnę pinigų sumą. Slaptojo sekimo metu taip pat buvo nustatyta, kad tos pačios dienos vakare D. J. perdavė A. G. jau didesnę 560 Lt pinigų sumą, A. S. atidavė jam pasą, tačiau tuoj pat jį vėl atėmė. 2005 m. rugpjūčio 3 d. D. J. vėl einant į susitikimą su nuteistaisiais, prie jo kūno vėl buvo pritvirtintas radijo siųstuvas, toliau buvo tęsiamas slaptas sekimas. Buvo užfiksuotas D. J. susitikimas su R. Z. , D. L. ir A. S. , jų pokalbis ir 440 Lt perdavimas nuteistiesiems. Tuo metu nuteistuosius sulaikė „Aro“ pareigūnai. J. Z. parodė, kad jis pats surašė techninių priemonių panaudojimo protokolus ir padarė telefoninių pokalbių ir slapto sekimo metu padarytų garso įrašų stenogramas. Liudytojas pripažino, kad specialių fonoskopijos žinių neturi, bet gerai moka rusų kalbą ir stenogramose užrašė įrašytų pokalbių tekstus. Stenogramose pažymėjo ir tas vietas, kuriose pokalbiai buvo įrašyti neaiškiai. Jis taip pat ir identifikavo pokalbyje dalyvavusius asmenis, nes apie tai, kas juose dalyvavo ir kas ką sakė, žinojo pagal kitas tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Iš esmės tokius pačius parodymus davė ir kiti policijos pareigūnai liudytojai J. M. bei R. N. . Jie dar parodė, kad 2005 m. liepos 22 d., su J. Z. nuvykus prie Saulėtekio al. esančio VU pastato, abu užėjo į universiteto rūmus ir stebėjo, kas kur vyksta. Matė antrame aukšte stovintį D. J. , šalia kurio stovėjo R. Z. , A. S. ir J. St. . Abu liudytojai parodė, kad visa tai stebėjo iš tam tikro atstumo, todėl ką stebimi asmenys kalbėjo, jie negirdėjo, tačiau jie abu matė, kaip R. Z. iš D. J. rankų ištraukė aplanką su dokumentais. Toliau liudytojai J. M. ir R. N. parodė apie tas pačias slaptojo sekimo ir nuteistųjų sulaikymo aplinkybes, kurias savo parodymuose jau buvo išdėstęs liudytojas J. Z. . J. M. dar parodė, kad 2005 m. rugpjūčio 3 d. matė D. J. susitikimą su R. Z. , A. S. ir D. L. . Nuteistieji su D. J. dėl kažko derėjosi. Jis šį susitikimą stebėjo iš tolo, todėl visko nepastebėjo, tačiau matė, kad į jo pusę nugara stovintis D. J. kažką skaičiavo. Šio susitikimo metu nuteistieji buvo sulaikyti. Jis pats asmeniškai sulaikė R. Z. . Liudytojas R. N. parodė, kad nuteistųjų sulaikymo gerai nematė, sulaikymo operaciją vykdė „Aro“ pareigūnai. Jis pats paėmė prie kino teatro Lazdynuose „Aro“ jau sulaikytą A. G. .

Iš to, ką parodė išvardinti policijos pareigūnai, matosi, kad jų parodymuose yra kai kurių prieštaravimų. Liudytojas J. Z. parodė, kad nors nuvykus į Saulėtekio al. 2005 m. liepos 22 d. jis pats liko laukti automobilyje, tačiau kiti pareigūnai universiteto patalpose darė D. J. susitikimo su nuteistaisiais vaizdo įrašą. Tačiau tas įrašas po to netyčia buvo ištrintas. Apie tai J. Z. buvo nurodęs ir savo paties dar 2005 m. rugsėjo 29 d. rašytame tarnybiniame pranešime (t. 1, b.l. 66). Tuo tarpu liudytojai J. M. ir R. N. teisme parodė, kad nors daryti vaizdo įrašą buvo planuojama, tačiau tam nespėta pasiruošti, todėl D. J. susitikimas VU patalpose nufilmuotas nebuvo. Šį parodymų prieštaravimą, kolegijos nuomone, paaiškina tai, kad nors J. Z. buvo įsitikinęs, jog nurodytas vaizdo įrašas buvo daromas, tačiau jis pats to netgi negalėjo matyti, nes tuo metu buvo pasilikęs automobilyje. Kita vertus, tai galėjo būti ir J. Z. klaida, nes teisme jis ir pats pripažino, kad jau negali atsiminti, kuris vaizdo įrašas iš tikrųjų buvo ištrintas. Nepaisant šio vienintelio prieštaravimo policijos pareigūnų parodymuose, tai tikrai nesukelia abejonių dėl visų kitų jų nurodytų aplinkybių. Visas kitas aplinkybes šie liudytojai nurodė nuosekliai ir vienodai, jų parodymai patvirtina nukentėjusiojo D. J. parodymus ir kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes. Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojai J. M. ir R. N. nematė, kaip jis universiteto patalpose naudojo prieš D. J. kokią nors prievartą, kaip jis tada atėmė iš nukentėjusiojo dokumentus, be to, jie negirdėjo tuomet vykusio pokalbio. Dar nurodo, kad šie liudytojai nematė, kaip D. J. 2005 m. rugpjūčio 3 d. jam perdavė pinigus. Todėl apeliantas nurodo, kad šiose dalyse teismo išvados irgi grindžiamos tik prielaidomis ir vienintelio nukentėjusiojo D. J. parodymais. Šie apelianto argumentai irgi nepagrįsti. Pirmiausia kolegija pažymi, kad teismo išvados nuosprendyje grindžiamos ne prielaidomis, o konkrečiais įrodymais. Nukentėjusiojo D. J. parodymai jau buvo aptarti ir jais teismas rėmėsi visiškai pagrįstai. Tuo tarpu liudytojų J. M. ir R. N. parodymus nuteistasis A. S. tik bando klaidingai interpretuoti savo paties naudai. Šie parodymai jau buvo išdėstyti. J. M. ir R. N. tikrai parodė, kad negirdėjo universiteto patalpose vykusio pokalbio ir nematė, kad universitete A. S. būtų atėmęs iš D. J. dokumentus. Tačiau tokios išvados nepadarė ir teismas, nustatęs, kad dokumentus iš D. J. atėmė ne A. S. , o R. Z. , tuo tarpu A. S. tuo metu stovėjo šalia. Būtent apie tai parodė ir liudytojai J. M. bei R. N. , ir pats nukentėjusysis D. J. . Nurodyti policijos pareigūnai tikrai parodė, kad iš tolo gerai nematė ir nuteistųjų susitikimo su D. J. 2005 m. rugpjūčio 3 d. aplinkybių, taip pat ir to, kaip A. S. paėmė nukentėjusiojo pinigus. Tačiau J. M. parodė, kad prieš pat sulaikymą vykusiame susitikime su D. J. tikrai dalyvavo ne tik R. Z. ir D. L. , bet ir A. S. . Kad teismo išvados apie šias aplinkybes grindžiamos ne prielaidomis, neabejotinai patvirtina ir kiti įrodymai. Iš karto po sulaikymo asmens kratos metu būtent pas A. S. buvo surasti prieš tai pažymėti D. J. jam perduoti pinigai. Be to, ginčydamas šias aplinkybes, nuteistasis A. S. netgi prieštarauja pats sau. Tame pačiame apeliaciniame skunde jis jau nurodo, kad tuos pinigus 2005 m. rugpjūčio 3 d. pas D. J. tikrai paėmė, tačiau aiškina, kad tai buvo nukentėjusiojo jam sugrąžinta skola. Taigi dalį savo apeliacinio skundo argumentų paneigia netgi pats apeliantas.

Nuteistasis R. Z. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad jo dalyvavimo kaltinime nurodomuose 2005 m. liepos 22 d. universitete vykusiuose įvykiuose teisme nepatvirtino liudytojas J. St. . Kolegija šį argumentą irgi atmeta, nes J. St. parodymai nuosprendyje išdėstytų išvadų nepaneigia, o teismas šio liudytojo parodymus pagrįstai atmetė. Teisme liudytojas J. St. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti jo ankstesni parodymai yra neteisingi. Iš tikrųjų 2004 m. gruodžio mėn. jis su nukentėjusiuoju D. J. nebuvo susitikęs. Tuo tarpu 2005 m. vasarą jis tikrai su R. Z. buvo nuėjęs į VU ir ten pildė dokumentus dėl stojimo į šią aukštąją mokyklą. Tačiau nukentėjusiojo D. J. ten nebuvo susitikę ir jo net nematė. Šios apklausos metu teismas perskaitė J. St. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b.l. 147-149). Tos apklausos metu J. St. buvo parodęs, kad 2004 m. gruodžio mėn. R. Z. jo paprašė paskambinti D. J. ir pakviesti jį į susitikimą prie „Vingio“ kino teatro. R. Z. sakė, kad nori su D. J. pakalbėti apie baudžiamąją bylą ir joje duotus parodymus. Jis paskambino D. J. ir palydėjo jį į susitikimą su R. Z. . Ten nukentėjusiojo jau laukė ne tik R. Z. , bet ir A. S. bei A. G. . Jie visi trise aiškino D. J. apie narkotikų bylą, apie parodymus ir gresiančias bausmes. Tiksliau to pokalbio negirdėjo, nes stovėjo nuošalyje. 2005 m. vasarą į Vilniaus universiteto rūmus, esančius Saulėtekio al., nuėjo trise, t.y. jis, R. Z. ir A. S. , buvo atsinešę dokumentus dėl stojimo į šią aukštąją mokyklą. Ten pat pamatė irgi dokumentus atnešusį D. J. . Visko, kas vyko toliau, jis nematė, tačiau atsisukęs matė, kaip R. Z. jau laikė savo rankose D. J. aplanką su dokumentais. Jis nieko neklausinėjo ir iš universiteto pastato išėjo kartu su R. Z. , o A. S. su D. J. dar pasiliko viduje. Iš teisme irgi perskaityto liudytojo J. St. parodymų patikrinimo vietoje protokolo (t.1, b.l. 150-154) matosi, kad J. St. dar kartą patvirtino jau aptartus parodymus. Iš šio protokolo ir prie jo pridėtų fotonuotraukų matosi, kad liudytojas parodė vietą šalia Basanavičiaus g. esančio namo kieme, į kurį 2005 m. gruodį jis nuvedė D. J. ir kur šis buvo susitikęs su R. Z. , A. S. ir A. G. . Jis parodė ir vietą Saulėtekio al. 9 VU I-ųjų rūmų antrajame aukšte, kur kartu su R. Z. ir A. S. buvo sutikęs D. J. ir kur po to pamatė R. Z. , jau laikantį savo rankose D. J. dokumentus.

Teisme liudytojas J. St. paaiškino, kad šiuos perskaitytus parodymus jį privertė duoti policijos pareigūnai, kurie apklausos metu jį mušė. Jam buvo suduoti smūgiai į įvairias kūno vietas, tačiau į medikus jis nesikreipė, nes nematė prasmės. Iš nuosprendžio matosi, kad pakeistus J. St. parodymus teismas atmetė. Kolegijos nuomone, toks teismo sprendimas buvo pagrįstas. J. St. aiškinimai apie prieš jį policijos pareigūnų vartotą prievartą ir netgi jo sumušimą tikrai neįtikinantys. Dar didesnių abejonių dėl šios versijos kyla dėl to, kad liudytojas dėl jo tariamo sumušimo neapskundė pareigūnų veiksmų ir nesikreipė dėl medicininės pagalbos. Be to, jau buvo nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu J. St. ne tik buvo apklaustas liudytoju, bet ir patvirtino savo parodymus jų patikrinimo vietoje metu. Nežinodamas tikrųjų įvykių aplinkybių ir pats tuose įvykiuose nedalyvavęs, J. St. tikrai nebūtų galėjęs parodyti vietų, kuriose nuteistieji buvo susitikę su D. J. namo kieme ir kur iš D. J. buvo atimti dokumentai. Atkreiptinas dėmesys ir į šio liudytojo paaiškinimus dėl parodymų pakeitimo priežasčių. Parodęs apie pareigūnų prieš jį tariamai vartotą smurtą, po to J. St. dar pripažino, kad nuteistieji yra jo draugai ir kad netgi pats supranta, jog jam teks atsakyti už melagingų parodymų davimą. Visos šios aplinkybės tikrai leidžia padaryti išvadą, kad savo ankstesnius parodymus J. St. teisme pakeitė siekdamas padėti nuteistiesiems, šie jo parodymai yra melagingi ir teismas juos pagrįstai atmetė. Kolegijos nuomone, šiuo atveju būtina įvertinti ir J. St. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, ne būtent šie ankstesni liudytojo parodymai ir jo parodymų patikrinimo vietoje protokolas atitinka kitas byloje nustatytas aplinkybes. Pagal BPK 20 str. ir 276 str. 1 d. nuostatas, įrodymais gali būti pripažinti tie ankstesni perskaityti parodymai, kuriuos asmuo davė ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Tačiau BPK 276 str. 4 d. nurodyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ir kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui arba prokurorui. Ankstesni liudytojo J. St. parodymai buvo duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, todėl jie negali būti įrodymais. Tačiau kolegija daro išvadą, kad tie parodymai atitinka ne nuteistųjų, o būtent nukentėjusiųjų duotus parodymus ir teismo nustatytas faktines šios bylos aplinkybes.

Nuteistųjų parodymus ir jų versijas paneigia ir teisme apklausto liudytojo S. D. parodymai. Šis liudytojas teisme parodė, kad gerai pažįsta ir visus nuteistuosius, ir nukentėjusiuosius. Maždaug 2005 m. rugpjūčio pradžioje jam paskambino D. J. ir pasakė, kad nori susitikti. Susitikus D. J. pasakė, kad R. Z. paėmė jo dokumentus ir už jų sugrąžinimą reikalauja pinigų. Jam atsakius, kad apie tai nieko nežino, jie išsiskyrė. Tačiau kitą dieną jam paskambino, o po to pas jį atvažiavo R. Z. . Jis klausė, ar nebuvo užėjęs D. J. ir paprašė, kad jeigu D. J. paskambins, apie tai praneštų jam. Kiek vėliau R. Z. jam sakė, kad D. J. jam skolingas 2700 Lt. Po vienos ar dviejų dienų D. J. jam vėl paskambino, klausė, ar jis nematė R. Z. ir paprašė padėti su juo susitikti. Netrukus pas jį jau atvažiavo R. Z. ir paprašė paskambinti D. J. . Jau tuomet jis suprato, kad tarp jų vyksta kažkoks konfliktas. Jam paskambinus D. J. , šis pasakė, kad gali prieiti prie jo namo. Tuo metu į jo butą dar atėjo A. G. . Trise stovėdami jo namo laiptinės balkone, jie pamatė prie namo prieinantį D. J. . Su juo pasikalbėti į kiemą išėjo A. G. . Jis grįžo po 20-30 minučių, kažką tyliai kalbėjosi su R. Z. ir vėl išėjo į kiemą. Antrą kartą sugrįžęs A. G. jau pasakė, kad susitiks su D. J. vakare, apie 18 val. Apie 18 val. R. Z. kartu su A. G. išėjo iš jo namų ir kartu išvažiavo R. Z. automobiliu. Apie 21 val. jam paskambino D. J. , pasakė, kad į susitikimą ateis apie 22 val., jis apie tai telefonu pranešė R. Z. ir tuo tą vakarą viskas baigėsi. Kitą dieną jis iš savo namų išėjo apie 11-12 val. Eidamas į miestą prie maždaug už 50 metrų nuo jo namo esančios transformatorinės jis pamatė D. J. ir dar kažkokį vyriškį. Taip pat pamatė iš skirtingų pusių prie jų prieinančius R. Z. ir A. G. , dar matė ten pat prieinantį D. L. , šis jį irgi matė. Kas prie transformatorinės vyko toliau, jis nežino, nes tik pamojavo ranka R. Z. ir nuvažiavo į miestą. Liudytojas S. D. teisme taip pat parodė, kad balkone tarp A. G. ir R. Z. vykusio pokalbio negirdėjo, nes jie tik šnabždėjosi. Jis turi kompaktinių diskų ir R. Z. juos iš jo skolindavosi, tačiau šiais atvejais, apie kuriuos jis papasakojo, jokių kompaktinių diskų R. Z. neturėjo ir neišsinešė. Kai jis R. Z. prašymu skambino telefonu D. J. , jam jis kalbėjo apie „kompaktus“. Tačiau ką reiškia tie „kompaktai“, jis nežinojo, taip sakyti jam liepė R. Z. .

Jau išdėstyti liudytojo S. D. parodymai šioje byloje turi svarbią reikšmę. Iš bylos matosi, kad S. D. iš pradžių buvo įtariamas dalyvavimu to paties nusikaltimo padaryme kartu su kitais nuteistaisiais. Vėliau ikiteisminis tyrimas prieš jį buvo nutrauktas nenustačius jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Po to S. D. jau buvo apklaustas liudytoju. Abejoti teisme duotais S. D. parodymais, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo. Tikrai nėra pagrindo manyti, kad tokių parodymų davimas kaip nors galėtų būti susijęs su ikiteisminio tyrimo prieš šį asmenį nutraukimu. Teisme S. D. pats parodė, kad pareigūnai jam jokio poveikio nedarė. Be to, iš bylos matosi, kad iš esmės tokius pačius parodymus S. D. buvo davęs ir tuomet, kai buvo apklausinėjamas ne liudytoju, o įtariamuoju, o tai patvirtina jo parodymų nuoseklumą. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad S. D. yra geras nuteistųjų pažįstamas ir jį netgi savo apeliaciniame skunde nuteistasis R. Z. nurodo kaip gerą pažįstamą. Todėl manyti, kad liudytojas galėjo būti suinteresuotas pakenkti savo parodymais nuteistiesiems, irgi nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad dėl šio liudytojo parodymų nuteistieji nieko nenurodo ir savo apeliaciniuose skunduose. Tuo tarpu šie S. D. parodymai iš esmės paneigia nuteistųjų parodymus ir jų versijas. Pirmiausia jie paneigia R. Z. versiją apie tai, kad su S. D. telefonu ir nuvykęs pas jį į namus jis kalbėjosi tik apie kompaktinius diskus ir kad neturėjo jokių ryšių su D. J. . S. D. kaip tik parodė, kad D. J. ir R. Z. abu skambindavo jam ir per jį derindavo savo susitikimų detales, parodė, kad D. J. buvo atėjęs prie jo namų, o R. Z. jį stebėjo per balkoną, po to kalbėjosi su A. G. , bendravusiu su D. J. namo kieme. Liudytojas taip pat paneigė bet kokį kompaktinių diskų skolinimą tomis dienomis, o parodė, kad apie „kompaktus“ telefonu nukentėjusiajam kalbėjo paprašytas tuo metu šalia buvusio R. Z. . Taigi šio nuteistojo versiją liudytojo S. D. parodymai visiškai paneigė, o kaip tik patvirtino nukentėjusiojo D. J. parodymus ir slapto sekimo metu nustatytus bylos duomenis. Galiausiai, S. D. aiškiai parodė, kad į paskutinį susitikimą su D. J. prie transformatorinės 2005 m. rugpjūčio 3 d. jis matė prie nukentėjusiojo prieinančius R. Z. , A. G. ir D. L. , todėl šie parodymai paneigia ir nuteistųjų versijas dėl jų atsitiktinio sulaikymo. S. D. parodė, kad D. J. prie transformatorinės matė su dar kažkokiu vyriškiu. Kiti bylos duomenys, D. J. parodymai ir A. S. asmens kratos protokolas patvirtina, kad šis ketvirtasis su D. J. prie transformatorinės buvęs asmuo buvo būtent A. S. .

Nuteistasis D. L. savo apeliaciniame skunde dar nurodo, kad teisme apklaustas jo brolis J. L. patvirtino jo parodymus apie automobilio „VW Golf“ sugadinimą autoavarijoje, tačiau teismas nenurodė jo parodymų atmetimo motyvų. Iš bylos matosi, kad nuosprendyje šio liudytojo parodymai ir pati nuteistojo D. L. versija buvo įvertinti ir tai šioje byloje dar bus aptarta.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistieji pareiškė prašymus atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti papildomus liudytojus: R. Z. prašė liudytojais apklausti B. S. ir J. S. , D. L. – P. S. , o A. S. – N. G. . Apeliantai savo prašymus grindė tuo, kad šie asmenys galėtų patvirtinti jų nurodomas aplinkybes. iš bylos matosi, kad teismas šiuos nuteistųjų parodymus buvo atmetęs. Siekiant pašalinti bet kokias abejones, kolegija visus apeliantų nurodytus asmenis apklausė liudytojais apeliacinės instancijos teismo posėdyje.

Liudytojas B. S. parodė, kad pažįsta nukentėjusįjį D. J. ir jo žmoną, taip pat nuteistąjį R. Z. , iš matymo pažįsta ir kitus nuteistuosius. R. Z. paimti kokius nors daiktus iš D. J. jo niekada neprašė, apie tai jis niekada nėra kalbėjęs ir su D. J. . Liudytojas taip pat parodė, kad gerai pažįsta ir R. Z. klasioką S. D. , tačiau apie kokį nors keitimąsi su S. D. kompaktiniais diskais jis nieko nežino. Liudytojas J. S. parodė, kad gerai pažįsta R. Z. , iš matymo yra pažįstamas ir su kitais nuteistaisiais, o nukentėjusįjį D. J. yra matęs kelis kartus. Šis liudytojas parodė, kad jie trise, t. y. jis pats, R. Z. ir D. J. Vilniaus m. Gerosios Vilties gatvėje niekada nebuvo susitikę. 2005 m. rugpjūčio 2 d. jis iš viso nebuvo toje vietoje. Liudytojas P. S. parodė, kad D. L. yra jo tolimas giminaitis, trečios eilės pusbrolis. Jis žino, kad D. L. turėjo juodos spalvos automobilį „VW Golf“ ir kartu važiuodami tuo automobiliu jie pateko į autoavariją. 2005 m. vasarą jie abu važiavo pro Gariūnų turgavietę, automobilį vairavo D. L. . Lijo lietus ir „VW Golf“ atsitrenkė į kitą automobilį. Atvykusi policija užregistravo autoįvykį ir liepė patraukti automobilį į šalikelę. Automobilį patraukus, jis pamatė, kad užsidegė lemputė, rodanti radiatoriaus gedimą. Pats automobilis savo eiga jau negalėjo važiuoti ir jis jį į D. L. namo kiemą buvo partemptas. Iš išorės matėsi, kad dar buvo sugadintas automobilio priekis, bamperis ir žibintai. Kas ir kada tą automobilį suremontavo ir ar galėjo D. L. juo kitą dieną važiuoti, jis nežino. Liudytoja N. S. (G.) parodė, kad ji yra nuteistojo A. S. žmona, o anksčiau jie kartu gyveno nesusituokę. Gerai pažįsta ir kitus nuteistuosius, o nukentėjusįjį D. J. irgi pažįsta iš matymo, nes anksčiau jis atvažiuodavo pas juos į svečius. 2002 m. ji sudarė sutartį su „Tele 2“ ir gavo mobiliojo ryšio telefono kortelę, tačiau tada ja naudojosi ne ji pati, o A. S. . Kartą A. S. jai pasakė, kad tą kortelę paskolino D. J. . Ji tam neprieštaravo. Pats A. S. ta kortele naudojosi tik mėnesį laiko ir gautą sąskaitą apmokėjo, o kad sąskaitų neapmokėjo D. J. , ji sužinojo tik vėliau. 2004 ar 2005 metais ji iš teismo antstolių gavo raštą dėl 1300 Lt įsiskolinimo. Anksčiau jokių pranešimų apie įsiskolinimus iš „Tele 2“ ji nebuvo gavusi. Ji yra įsitikinusi, kad jos vyras A. S. susitikinėjo su D. J. tik dėl šio įsiskolinimo už telefoninius pokalbius. Apie kokius nors neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį, jo sumušimą ji nieko nežino.

Įvertinusi šių naujų liudytojų parodymus kolegija daro išvadą, kad dėl jų kitaip įvertinti visumą jau išnagrinėtų įrodymų arba suabejoti teismo jau padarytomis išvadomis pagrindo nėra. Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į tai, kad visi šie apeliantų prašymu apklausti liudytojai yra nuteistųjų giminaičiai arba bent geri jų pažįstami, akivaizdu, kad dėl ilgai trukusio viešo šios bylos nagrinėjimo jiems buvo gerai žinoma, apie kokias aplinkybes nuteistieji juos prašo apklausti ir į teismo posėdį visi atvyko žinodami, ką parodys. Liudytojai net neslepia, kad atvyko patvirtinti nuteistiesiems palankias aplinkybes ir apie tai galima spręsti iš to, kad dauguma liudytojų savo parodymus pradėdavo duoti netgi nesulaukę jokių jiems užduodamų klausimų. Dėl visų šių aplinkybių apeliantų prašymu apklaustus liudytojus yra pagrindas laikyti suinteresuotais bylos baigtimi ir jų parodymai jau vien dėl šios priežasties vertintini kaip labai abejotini. Kita vertus, visi šie liudytojai apklausų metu pripažino, kad apie pačias nusikalstamos veikos prieš D. J. aplinkybes ir apie nuteistųjų dalyvavimą ar nedalyvavimą tos veikos padaryme jie nežino. Jie parodė tik apie atskiras ir dažniausiai neesmines šios bylos aplinkybes, be to, jų parodymai negali nusverti kitų jau išnagrinėtų įrodymų visumos. Apie B. S. ir J. S. savo parodymuose buvo nurodęs nukentėjusysis D. J. . Jis parodė, kad 2005 m. liepos 14 d. jam paskambino B. S. ir pasakė, kad jau paskutinė diena, iki kurios jis S. D. turi perduoti „kompaktinius diskus“. Jis atsakė, kad dabar jų neturi ir gal turės vėliau. Vėliau jis buvo susitikęs su B. S. ir šis jam pasakė, jog R. Z. liepė pasakyti, kad jis turi perduoti pats žino ką. Vėliau dar kartą mėgino skambinti B. S. , bet tai nepavyko, nes paaiškėjo, kad jis išvykęs į Ukrainą. Tada jis jau paskambino S. D. ir dėl susitikimo su R. Z. ir jo dokumentų sugrąžinimo nuo tada jau tarėsi tik su juo. Dėl liudytojo J. S. D. J. parodė, kad apie jį buvo užsiminęs dar ikiteisminiame tyrime 2005 m. rugpjūčio 2 d. vykusios apklausos metu. Tuomet jis parodė, kad 2005 m. rugpjūčio 1 d. vakare, apie 22 val., eidamas į susitikimą su nuteistaisiais ir stovėdamas „Gerosios Vilties“ stotelėje pamatė iš kitos gatvės pusės ateinančius R. Z. ir J. S. . Jie praėjo pro jį ir nuėjo atgal į kitą gatvės pusę. Kaip jau buvo nurodyta, abu šie nukentėjusiojo paminėti asmenys nurodytas aplinkybes paneigė. Jau buvo nurodyta, kad yra pagrindas abejoti liudytojų B. S. ir J. S. parodymų objektyvumu, be to, iš viso abejotina, ar praėjus daugiau negu dvejiems metams J. S. tikrai gali prisiminti, kur ir kokioje gatvėje jis buvo konkrečią 2005 m. vasaros dieną. Tačiau abu šie liudytojai teisme pabandė paneigti tik mažas ir neesmines nukentėjusiojo D. J. parodymų detales. Bet kuriuo atveju, dėl to nekyla jokių abejonių dėl nukentėjusiojo parodymų, o nuteistojo R. Z. , kurio prašymu apklausti šie liudytojai, kaltę neabejotinai patvirtina kiti išnagrinėti įrodymai.

Tuo tarpu nuteistųjų D. L. ir A. S. prašymu apklausti liudytojai P. S. ir N. S. (G.) teisme patvirtino šių nuteistųjų versijas, kurias kolegija jau buvo paminėjusi šios nutarties pradžioje. Kadangi dėl jų apeliaciniuose skunduose argumentus dėsto visi trys apeliantai, su tuo susijusius įrodymus būtina aptarti papildomai.

Jau buvo nurodyta, kad nuteistasis D. L. neigia savo dalyvavimą nusikalstamos veikos epizode 2005 m. birželio 30 d. ir nurodo, kad tą dieną negalėjo važiuoti kaltinime nurodytu automobiliu „VW Golf“ dėl dieną prieš tai įvykusio autoįvykio, kurio metu buvo sugadintas šio automobilio radiatorius. Pats nuteistasis D. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad šį faktą patvirtina policijos surašytas autoįvykio protokolas, tai patvirtino liudytojas J. L. ir galėtų patvirtinti teisme neapklaustas liudytojas P. S. . Apelianto nuomone, teismas nemotyvuotai atmetė šiuos įrodymus ir taip pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles. Be to, jis nesutinka su prielaidomis grindžiama teismo išvada, kad jo automobilio sugadinimas nebuvo besąlyginė kliūtis toliau tuo automobiliu naudotis. Tokius pačius argumentus apeliaciniame skunde išdėstė ir nuteistasis R. Z. , o nuteistasis A. S. savo skunde irgi nurodo, kad teismo išvados grindžiamos prielaidomis. Visus šiuos apeliantų argumentus, susijusius su D. L. automobilio „VW Golf“ panaudojimu nusikalstamoje veikoje, kolegija atmeta, nes teismas ir šiuo atveju įrodymus įvertino teisingai.

Iš bylos matosi, kad teismas išsireikalavo ir išnagrinėjo su nurodytu autoįvykiu susijusius dokumentus. Iš policijos atsiųstų dokumentų matosi, kad D. L. vairuojamas automobilis „VW Golf“ 2005 m. birželio 29 d., apie 12.45 val., Vilniuje, ties Gariūnų turgaviete susidūrė su kitu automobiliu „MB“. Tarnybinio pranešimo priede yra išvardinti transporto priemonių sugadinimai (apgadinimai). Čia pažymėta, kad automobiliui „VW Golf“ buvo apgadintas priekinis bamperis, variklio dangtis ir radiatoriaus grotelės. Jokie kiti sugadinimai ar apgadinimai policijos dokumentuose nepažymėti. Galima sutikti su nuteistojo D. L. argumentu, kad policija autoįvykio vietoje visų sugadinimų, ypač tų, kurie nematomi išoriškai, galėjo nenustatyti ir nepažymėti. Tačiau šiuo metu to patikrinti jau nėra galimybės, nes pats apeliantas pripažįsta, kad jo automobilis buvo suremontuotas, o po to nuteistasis jį vėl sudaužė kito autoįvykio metu. Taigi jokių objektyvių duomenų apie tai, kad autoįvykio metu tikrai buvo sugadintas „VW Golf“ radiatorius ir kad dėl to šiuo automobiliu nebuvo galimybės važiuoti, tikrai nėra. Apie tai teismas sprendė remdamasis tik apklaustų asmenų parodymais. Nukentėjusysis D. J. visų apklausų metu neabejodamas parodė, kad 2005 m. birželio 30 d. nuteistieji jį į mišką vežė būtent D. L. vairuojamu jo automobiliu „VW Golf“. Šie nuteistojo parodymai ir jų dalis apie tai, kad „VW Golf“ buvo be priekinio bamperio, šioje nutartyje jau buvo aptarti ir įvertinti. Kiti nuteistieji, nors ir kategoriškai neigdami savo kaltę, apie nurodytas aplinkybes neparodė nieko. Pats nuteistasis D. L. teisme parodė, kad jo automobilis 2005 m. liepos 28-29 dienomis buvo sudaužytas ir „nevažiuojantis“. Juo negalima buvo važiuoti ir liepos 30 d., o jo brolis šį automobilį sutaisė 2005 m. rugpjūčio 1 d. Tą dieną automobiliu jau buvo galima važiuoti, bet jis jį vėl sudaužė. Iš to, kas užrašyta teismo posėdžio protokole, matosi, kad dėl automobilio sugadinimo ir jo remonto datos arba suklydo pats nuteistasis, arba įsivėlė klaida pačiame protokole, nes akivaizdu, kad parodymuose minimas ne liepos 29, o birželio 29 d. autoįvykis ir automobilio suremontavimas liepos 1 d. Šioje nutartyje jau buvo aptarti D. L. prašymu apklausto liudytojo P. S. parodymai. Šis liudytojas patvirtino tik patį ir taip abejonių nekeliantį 2005 m. birželio 29 d. autoįvykio faktą, parodė, kad to autoįvykio metu važiavo „VW Golf“ automobiliu kartu su D. L. ir kad jau patraukus apgadintą automobilį į šalikelę, matė užsidegusią raudoną lemputę, kuri, šio liudytojo nuomone, rodė, kad sugadintas automobilio radiatorius. Tačiau P. S. parodė, kad partempus automobilį į D. L. namų kiemą, jie su nuteistuoju išsiskyrė ir to automobilio tikrieji sugadinimai, jo remonto aplinkybės ir automobilio suremontavimo laikas jam nežinomi. Tai reiškia, kad liudytojo P. S. parodymai galimybės, kad kitą dieną automobiliu „VW Golf“ jau buvo galima naudotis, faktiškai nepaneigė, be to, jo parodymai neleidžia spręsti ir apie tikrąjį to automobilio sugadinimų pobūdį. Išsamesnius parodymus apie tai davė dar pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas nuteistojo D. L. brolis liudytojas J. L. . Teisme jis parodė, kad jo brolis 2005 m. birželio 29 d pateko į avariją ir sudaužė automobilį „VW Golf“. Kas tą automobilį partempė, jis nežino. Apžiūrėjęs šį automobilį, jis pamatė, kad sudaužytas jo priekinis bamperis, sprogęs radiatorius ir sudaužytas dešinės pusės žibintas. Šį automobilį jis su savo broliu D. L. remontavo patys, kad birželio 30 d. brolis galėtų nuvažiuoti į draudimo bendrovę. Vakare po darbo jis nupirko radiatorių, jį pakeitė birželio 30 d. vakare. Daugiau nieko neremontavo, bet automobiliu jau buvo galima važiuoti. Liepos 1 d. ryte brolis tuo automobiliu išvažiavo į miestą, bet tą pačią dieną vėl pateko į avariją ir šį automobilį vėl sudaužė, šį kartą jau nepataisomai. Kolegija atkreipia dėmesį ir į paties nuteistojo D. L. , ir į jo brolio liudytojo J. L. parodymus apie automobilio „VW Golf“ remonto aplinkybes ir jo suremontavimo laiką. Nuteistasis ir liudytojas šį automobilį remontavo patys, be to, kaip parodė J. L. , jis tik pakeitė radiatorių, daugiau nieko neremontavo ir tuo automobiliu jau buvo galima važiuoti. Tai reiškia, kad autoįvykio metu automobiliui jokių rimtesnių apgadinimų padaryta nebuvo. Įvertinus dar ir policijos pažymą apie apgadintas tik radiatoriaus groteles, iškyla dar daugiau abejonių, ar tikrai galėjo būti sugadintas ir pats radiatorius. Be to, iš nuteistojo ir jo brolio parodymų matosi, kad nuteistasis šiuo automobiliu važinėjo jau liepos 1 d. rytą, o liudytojas J. L. netgi parodė, kad radiatorius buvo pakeistas dar birželio 30 d., t.y. tą pačią dieną, kurią nukentėjusysis D. J. buvo išvežtas į mišką. Visos šios aplinkybės tikrai leidžia manyti, kad automobilis, jeigu jam reikėjo keisti radiatorių, galėjo būti suremontuotas ir tos dienos ryte, o ne vakare. Nuosprendyje teismas iš tikrųjų padarė išvadą, kad D. L. automobiliui padaryti apgadinimai nebuvo besąlyginė kliūtis toliau tą automobilį vairuoti. Nors nuteistieji su šia išvada nesutinka, kolegija ją laiko pagrįsta dėl šioje nutartyje jau aptartų aplinkybių. Policijos surinktoje medžiagoje nesant jokių duomenų apie rimtesnius automobilio „VW Golf“ apgadinimus ir apie tai parodžius tik pačiam nuteistajam ir liudytojais apklaustiems jo pažįstamam ir broliui, kolegija šiuo atveju įrodymus vertina vadovaujantis bendrosiomis BPK 20 str. 5 d. nuostatomis. Įvertinus visų nukentėjusiojo D. J. parodymų nuoseklumą, tų parodymų patvirtinimą kitais įrodymais ir jų atitikimą teismo nustatytoms bylos aplinkybėms, o taip pat įvertinus jau aptartus nuteistojo D. L. ir liudytojų P. S. bei J. L. parodymus apie automobilio suremontavimo aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad teismas šiuo atveju pagrįstai patikėjo būtent nukentėjusiojo parodymais, o nuteistojo D. L. ir liudytojo J. L. parodymus pagrįstai atmetė. Kolegija atmetė ir papildomai apklausto liudytojo P. S. parodymus. Todėl visi nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai dėl automobilio „VW Golf“ panaudojimo nusikalstamoje veikoje 2005 m. birželio 30 d. yra atmetami.

Nuteistasis A. S. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus apie tai, kad su nukentėjusiuoju jis susitikinėjo ir netgi paėmė iš jo pinigus ne prievartaudamas jo turtą, o tik turėdamas tikslą susigrąžinti skolą. Apeliantas nurodo, kad dar 2003 m. D. J. buvo paskolinęs savo sugyventinės (dabar žmonos) N. G. turėtą telefono SIM kortelę. Naudojęsis šia kortele, D. J. sąskaitų neapmokėjo, o apie visą daugiau negu tūkstančio litų įsiskolinimą pats A. S. sužinojo tik iš antstolių rašto. Nuteistasis A. S. dar parodė, kad iki tol kelis kartus prašė D. J. apmokėti tą įsiskolinimą, tačiau šis nereagavo. Asmens kratos metu pas jį surasti pinigai buvo būtent D. J. sugrąžinta dalis tos skolos, o pas jį surastą pasą jam irgi paliko pats nukentėjusysis. Apeliaciniame skunde A. S. dar nurodo, kad teismas, nors ir pripažinęs, kad D. J. nurodyta telefono kortele naudojosi, be pagrindo atmetė kitus jo parodymus apie bandymą susigrąžinti skolą, nepašalino dėl to iškilusių abejonių ir tokiu būdu pademonstravo savo šališkumą. Apie tai, kad teismas nepaneigė įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo įsiskolinimą nuteistajam A. S. , savo apeliaciniame skunde nurodo ir nuteistasis R. Z. , nors apklausų metu jis apie tai nieko neparodė.

Su nurodytomis aplinkybėmis susijusius nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus kolegija taip pat atmeta. Iš bylos matosi, kad nei vienas kitas nuteistasis, išskyrus A. S. , apie tariamą D. J. įsiskolinimą už naudojimąsi telefono SIM kortele nieko neparodė. Apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos N. S. (G.) parodymai šioje nutartyje jau buvo išdėstyti ir aptarti. Ši liudytoja patvirtino nuteistojo A. S. parodymus dėl telefono kortelės, nors ir nieko neparodė apie kitas šiai bylai galinčias turėti reikšmės aplinkybes. Tuo tarpu nukentėjusysis D. J. šiuos nuteistojo A. S. ir jo žmonos parodymus kategoriškai paneigė. Jis parodė, kad jokios telefono kortelės nesiskolino, ja nesinaudojo ir niekam nebuvo skolingas. Teisme buvo išnagrinėti su šiomis aplinkybėmis susiję nuteistojo A. S. gynėjo pateikti dokumentai (t. 4, b.l. 88-104). Iš pateiktos mobiliojo ryšio GSM paslaugų sutarties matosi, kad N. G. su UAB „Tele 2“ 2002 m. lapkričio 26 d. sudarė 18 mėn. sutartį, pagal kurią klientei buvo suteiktas telefonas „Siemens C45“ su SIM kortele. Sutartyje nurodytas klientės pasirinktas „Joker-laisvalaikio“ mokėjimo planas. Be to, teismui buvo pateikta 12 „Tele 2“ N. G. išsiųstų PVM sąskaitų faktūrų, kuriose klientė raginama sumokėti paslaugų mėnesinius mokesčius ir skolas už ankstesnius laikotarpius. Pirmojoje 2003 m. gruodžio 31 d. sąskaitoje faktūroje bendra mokėjimo suma nurodyta 840,27 Lt, kitose sąskaitose kas mėnesį tos sumos nurodytos vis didesnės ir paskutinėje 2004 m. spalio 31 d. sąskaitoje faktūroje nurodyta bendra mokėjimo suma yra 1140,27 Lt. Dar pateiktoje sąskaitų siuntimo išklotinėje nurodoma, kad už „Tele 2“ paslaugas nebuvo mokama nuo 2002 m. lapkričio 30 d., šis įsiskolinimas nuolat didėjo iki 2004 m. lapkričio 1 d., o po to skolos suma jau nesikeitė.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas A. S. versiją apie tai, kad jis iš D. J. reikalavo tik sugrąžinti skolą už naudojimąsi telefono kortele, atmetė. Teismui kilo abejonės, kodėl pretenzijos nukentėjusiajam buvo pradėtos reikšti tik praėjus metams laiko, nors sąskaitos nebuvo apmokamos nuo 2003 m. gruodžio mėn. Be to, nuosprendyje nurodyta, kad nuteistojo A. S. versiją paneigia ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir kiti įrodymai, taip pat ir A. S. pokalbių garso įrašai. Kolegijos nuomone, šios teismo išvados pagrįstos, o nuteistojo A. S. ir liudytojos N. S. (G.) parodymus paneigia dar ir papildomos aplinkybės. Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. S. apeliaciniame skunde neteisingai interpretuojami nukentėjusiojo D. J. parodymai ir pačios teismo išvados. Apeliantas neteisingai nurodo, kad teismas pripažino patį D. J. naudojimosi telefono SIM kortele faktą. Nukentėjusysis D. J. apie tai niekada nebuvo parodęs. Jis parodė, kad jokios kortelės niekada nesiskolino ir ja nesinaudojo. Parodė tik apie tai, kad ta kortele kartais pasinaudodavo daugelis asmenų, taip pat ir jis, tačiau tik atskiriems pokalbiams. D. J. taip pat parodė, kad galbūt kartais ir yra kam nors skambinęs pačiu A. S. telefonu, o ne savo telefonu su skolinta SIM kortele. Apie tai nurodyta ir nuosprendyje. Teismas nuosprendyje nurodė, kad pagal tą kortelę sąskaitos nebuvo apmokamos nuo 2003 m. gruodžio. Tokia išvada padaryta remiantis jau nurodyta pirmąja gynėjo pateikta 2003 m. gruodžio 31 d. sąskaita faktūra. Tačiau iš jau nurodytos sąskaitų siuntimo išklotinės (t. 4, b.l. 104) matosi, kad iš tikrųjų sąskaitos nebuvo apmokamos jau nuo 2002 m. lapkričio 30 d., o tai reiškia, kad už paslaugas iš viso nebuvo mokama nuo pat sutarties sudarymo pradžios. Tai paneigia liudytojos N. S. (G.) parodymus, kad iš pradžių sąskaitas apmokėdavo pats A. S. . Nuosprendyje teismas išdėstė pagrįstas abejones dėl to, kodėl pretenzijos D. J. tariamai buvo pareikštos praėjus tiek daug laiko. Be to, visiškai neįtikinami A. S. ir jo žmonos parodymai apie tai, kad apie įsiskolinimus jie sužinojo tik iš antstolių ir tik 2004 ar 2005 metais. Iš tos pačios UAB „Tele 2“ išduotos sąskaitų siuntimo išklotinės matosi, kad tos sąskaitos N. G. buvo siunčiamos kiekvieną mėnesį nuo pat 2002 m. lapkričio 30 d. Todėl jau vien ši aplinkybė, kolegijos nuomone, leidžia padaryti išvadą, kad D. J. nuteistajam A. S. nieko nebuvo skolingas ir ši nuteistojo versija yra išgalvota. Be to, nuosprendyje teisingai nurodoma, kad tą pačią A. S. versiją paneigia ir kiti įrodymai. Dėl A. S. pokalbių įrašų dar bus pasisakyta, tačiau tą pačią versiją visiškai paneigia A. S. asmens kratos protokolas (t. 2, b.l. 73). Iš jo matosi, kad 2005 m. rugpjūčio 3 d. iš karto po sulaikymo atliktos asmens kratos metu pas A. S. buvo surastos ir paimtos ne tik pažymėtos pinigų kupiūros (iš viso 440 Lt), tačiau ir D. J. pasas, D. J. vardu išrašytas įmokos mokėjimo kvitas ir registracijos pažymėjimas (t. 2, b.l. 77-80). Nuteistasis A. S. aiškina, kad savo pasą kartu su grąžinama skolos dalimi jam tariamai davė pats nukentėjusysis, be to, tai jis padarė netgi savo iniciatyva. Tokie nuteistojo aiškinimai ne tik paneigti D. J. parodymais, bet ir patys savaime yra neįtikinantys. Tuo tarpu paties A. S. nutylimas kitų dokumentų suradimas tos pačios asmens kratos metu jau leidžia padaryti jokių abejonių nekeliančias išvadas. Pas A. S. rastų įvairių D. J. stojimo į aukštąją mokyklą dokumentų nuteistajam nukentėjusysis tikrai pats negalėjo atiduoti, be to, kaltinimuose nurodoma, kad būtent šiuos dokumentus A. S. kartu su R. Z. atėmė iš nukentėjusiojo 2005 m. liepos 22 d. Vilniaus universitete. Todėl šis asmens kratos protokolas ne tik paneigia A. S. versiją apie siekimą iš D. J. atgauti skolą, tačiau ir patvirtina jo dalyvavimą nukentėjusiojo turto prievartavime. Dėl visų šių aplinkybių nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai dėl D. J. tariamos skolos nuteistajam A. S. arba jo žmonai yra atmetami.

Iš nuosprendžio matosi, kad nuteistųjų kaltę patvirtina ir kiti įrodymai. Nuteistojo A. S. asmens kratos protokolas šioje nutartyje jau buvo aptartas. Iš byloje esančio pinigų pažymėjimo akto (t. 1, b.l.89) matosi, kad asmens kratos metu pas A. S. buvo surastos ir paimtos būtent tos pinigų kupiūros, kurios 2005 m. rugpjūčio 1 d. buvo pažymėtos policijoje ir perduotos nukentėjusiajam D. J. . Be to, ant D. J. rankos ir pas jį rastų kupiūrų nustatyti švytinčios medžiagos pėdsakai. Šioje nutartyje jau buvo aptartas ir prie bylos pridėtas kitoje baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas. Kolegija jau buvo nurodžiusi, kad šis aktas patvirtina nukentėjusiojo D. J. parodymus apie priežastis, dėl kurių nuteistieji iš pradžių jam tik grasino, liepė keisti parodymus toje kitoje baudžiamojoje byloje, o po to jau ir vartojo prieš jį fizinį smurtą ir reikalavo perduoti turtą. Teismas rėmėsi ir 2005 m. liepos 19 d. teismo medicinos specialisto išvada (t. 1, b.l. 136), kurioje nurodoma, kad D. J. buvo nustatyti odos nubrozdinimai juosmens srityje ir poodinė kraujosruva kairėje šlaunyje. Šie nežymiu sveikatos sutrikdymu kvalifikuoti sužalojimai galėjo būti padaryti galimai užduotyje atlikti tyrimą nurodytu laiku, t.y. 2005 m. birželio 30 d. Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad šie sužalojimai D. J. galėjo būti padaryti būtent užduotyje atlikti tyrimą nurodytomis aplinkybėmis, t.y. mušant rankomis, kojomis ir suduodant smūgį medine lazda. Nuteistasis R. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas šia specialisto išvada negalėjo remtis, nes sužalojimų laiką nurodė pats nukentėjusysis. Kolegija šį argumentą atmeta. Iš nurodytos specialisto išvados matosi, kad į ekspertą D. J. kreipėsi ne pats, o buvo nukreiptas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, be to, specialisto išvadoje atsakyta būtent į tyrėjo užduotyje išvardintus klausimus. Kad toje užduotyje specialistui buvo pavesta atsakyti į klausimą, ar D. J. galėjo būti sužalotas būtent jo nurodomomis aplinkybėmis, yra visiškai suprantama. Pažymėtina, kad nors D. J. nesikreipė į medikus pats iš karto po sužalojimų padarymo, tačiau nuvyko pas ekspertus jau kitą dieną po užduoties atlikti šį tyrimą surašymo. Nurodyta specialisto išvada patvirtina nukentėjusiojo parodymus ir ja teismas pagrįstai rėmėsi priimant nuosprendį.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas rėmėsi dar ir kitais įrodymais: telefoninių pokalbių kontrolės ir jų įrašų darymo protokolais, taip pat slapto sekimo protokolais, šių tyrimo veiksmų metu padarytais vaizdo ir garso įrašais, techninių priemonių panaudojimo protokolais bei prie jų pridėtomis įrašų stenogramomis. Dalis vaizdo ir garso įrašų buvo peržiūrėta ir perklausyta teismo posėdyje. Visi šie įrodymai nuosprendyje įvertinti ir jie patvirtina jau aptartus nukentėjusiojo D. J. ir liudytojų policijos pareigūnų parodymus apie D. J. turto prievartavimo aplinkybes. Slapto sekimo protokolai ir prie jų pridėtos fotoreprodukcijos patvirtina 2005 m. rugpjūčio 1-3 dienų įvykius: nukentėjusiojo D. J. susitikimus su liudytoju S. D. , šio liudytojo bendravimą su nuteistaisiais R. Z. ir A. G. Architektų g. (duomenys neskelbtini) namo laiptinės balkone, R. Z. ėjimą prie šio namo kieme palikto savo automobilio, nukentėjusiojo atėjimą prie to paties namo ir jo susitikimą su nuteistuoju A. G. . Iš kitų fotoreprodukcijų matosi, kaip 2005 m. rugpjūčio 1 d. R. Z. ir S. D. iš balkono stebi D. J. ir A. G. , kaip tos dienos vakare D. J. susitinka su A. G. Savanorių pr., prie „Gerosios Vilties“ stotelės, kaip 2005 m. rugpjūčio 3 d. nuteistasis D. L. eina į Architektų g. (duomenys neskelbtini) namo laiptinę, prie šio namo nuteistasis A. S. susitinka su D. J. , po to jie kalbasi netoliese esančiame miškelyje ir kaip prie jų nueina D. L. . Šių slapto sekimo ir techninių priemonių panaudojimo protokolais nustatytų aplinkybių ir vaizdo įrašų bei prie bylos pridėtų fotoreprodukcijų nuteistieji neginčija.

Visi nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose nesutinka tik su pokalbių garso įrašų ir jų stenogramų įvertinimu. Nuteistieji D. L. ir R. Z. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad jie nesutinka su teismo išvada, kad garso įrašuose užfiksuoti būtent jų balsai, nes tai galėjo būti nustatyta tik atlikus fonoskopinę ekspertizę, kurią teismas atsisakė paskirti. Be šios ekspertizės negalima nustatyti ir dalies garso įrašų turinio. R. Z. skunde dar nurodo, kad pokalbiuose dalyvavusius asmenis identifikavo ne specialistas, o tokių specialių žinių neturintis policijos pareigūnas J. Z. . Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus. Jis dar nurodo, kad šių garso įrašų ir jų stenogramų teismas negalėjo pripažinti įrodymais, nes šie duomenys teisme galėjo būti patikrinti tik specialisto arba ekspertizės išvadomis. Jo nuomone, atsisakęs paskirti fonoskopinę ekspertizę, o pats padaręs išvadas dėl garso įrašų ir pokalbiuose dalyvavusių asmenų, teismas pažeidė BPK 20 str. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 išaiškinimų reikalavimus, tokiu būdu padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimą.

Šiuos nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus kolegija taip pat atmeta. Pirmiausia atmetami apeliantų argumentai dėl jų nurodomų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. BPK 20 str. 1, 2 ir 4 dalyse nurodyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Kolegija pirmiausia pažymi, kad nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad garso įrašai šioje byloje buvo padaryti atliekant operatyvinio tyrimo veiksmais. Iš bylos matosi, kad visi jos duomenys, taip pat ir garso įrašai, surinkti jau pradėjus ikiteisminį tyrimą ir jie surinkti remiantis ne Operatyvinės veiklos įstatymu, o tik BPK nustatyta tvarka. Klausytis telefoninių pokalbių ir daryti jų įrašus, o taip pat slapta sekti nuteistuosius ir S. D. , o taip pat slapto sekimo metu daryti vaizdo ir garso įrašus buvo leista ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimis (t. 1, b.l. 9, 64). Tai reiškia, kad visi šie bylos duomenys, taip pat ir apeliantų nurodomi garso įrašai buvo renkami teisėtu būdu ir BPK 154 bei 160 straipsniuose nustatyta tvarka. Todėl šių duomenų gavimo būdas, tvarka ir tų duomenų atitikimas BPK 20 str. nustatytiems reikalavimams jokių abejonių nekelia. BPK 178 str. nurodyta, kad atliekant tyrimo veiksmus rašomi protokolai. Nuotraukos, negatyvai, garso, vaizdo įrašai ir kiti techninių priemonių panaudojimo atliekant tyrimo veiksmus rezultatai yra tyrimo veiksmo protokolo priedai. Šioje byloje esančios pokalbių garso įrašų stenogramos kaip tik ir yra tyrimo veiksmų eigos ir rezultatų fiksavimo protokolų priedai, todėl tas stenogramas padarę ikiteisminio tyrimo pareigūnai BPK reikalavimų irgi nepažeidė. Tai, kad policijos pareigūnas J. Z. šiose stenogramose dar ir nurodė tuose pokalbiuose dalyvavusius asmenis, kolegijos nuomone, taip pat neturi būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu, o juo labiau esminiu. Tokia išvada daroma todėl, kad bet kuriuo atveju visų bylos duomenų pripažinimo įrodymais klausimą sprendžia tik teismas. Įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, todėl teismas įrodymais pripažįsta tik duomenis, ištirtus ir patikrintus teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji neteisingai nurodo, kad garso įrašai šioje byloje galėjo būti ištirti ir patikrinti vien tik paskyrus byloje teismo fonoskopinę ekspertizę. BPK 208 str. nurodyta, kad ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos specialios žinios. O BPK 286 str. 1 d. nurodyta, kad teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva. Taigi paskirti byloje ekspertizę, taip pat ir fonoskopinę, yra teismo teisė, bet ne pareiga ir klausimą dėl ekspertizės paskyrimo teismas sprendžia įvertinęs konkrečias bylos aplinkybes, nuo kurių ir priklauso, ar yra būtinumas atlikti specialius tyrimus. BPK XXI skyrius numato galimybę bylos duomenis patikrinti atliekant labai įvairius proceso veiksmus, o BPK 290 str. 1 d. nurodyta, kad įrodymų tyrimo teisme metu paskelbiami prie bylos pridėti dokumentai, to paties straipsnio 2 d. nurodyta, kad tiriant įrodymus gali būti perklausomi ir peržiūrimi garso ar vaizdo įrašai, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą. Būtent tokį bylos duomenų patikrinimo būdą teismas pasirinko šioje byloje ir dėl to netgi priėmė nutartį, kuria buvo atmestas gynėjo prašymas paskirti teismo fonoskopinę ekspertizę (t. 4, b.l. 190-191).

Iš teisiamojo posėdžio protokolo ir paties nuosprendžio matosi, kad teismas ne tik paskelbė slapto sekimo, techninių priemonių panaudojimo protokolus, jų priedus bei garso įrašų stenogramas, tačiau teismo posėdyje dar ir apžiūrėjo pagal vaizdo įrašus padarytas foto nuotraukas, o taip pat betarpiškai teismo posėdyje peržiūrėjo ir perklausė dalį pačių vaizdo ir garso įrašų. Atsakant į apeliantų argumentus dėl to, kad ir pats teismas negalėjo identifikuoti įrašytuose pokalbiuose dalyvavusių konkrečių asmenų, kolegija atkreipia dėmesį ir į kai kurias kitas aplinkybes. Nors ikiteisminio tyrimo metu padarytose stenogramose tyrėjas pats nurodė apie tai, kokie konkretūs asmenys dalyvavo pokalbiuose ir ką kiekvienas iš jų pasakė, nuosprendyje apie tai teismas išvadų nepadarė ir konkrečių pokalbių dalyvių neidentifikavo. Nuosprendyje padaryta išvada tik apie tai, kad įvertinus ne kiekvieną įrodymą atskirai, o jų visumą, garso įrašuose užfiksuoti duomenys, kurių citatos nurodytos pačiame nuosprendyje, niekam kitam, negu kaltinamiesiems, negali būti priskirti. Kolegijos nuomone, padaryti tik tokią bendro pobūdžio išvadą teismui specialių tyrimų ir specialių žinių nereikėjo. Iš to daroma išvada, kad ir pats teismas, patikrindamas ir tirdamas su garso įrašais susijusius bylos duomenis BPK reikalavimų nepažeidė, todėl ir su tuo susijusius apeliantų argumentus kolegija laiko nepagrįstais ir juos atmeta.

Nepaisant to, kas buvo išdėstyta, apeliacinio proceso metu nuteistiesiems ir jų gynėjams vėl pareiškus tuos pačius prašymus, kolegija juos patenkino ir paskyrė šioje byloje teismo fonoskopinę ekspertizę. Ekspertams buvo pavesta atsakyti į proceso dalyvių pasiūlytus ir paties teismo užduotus klausimus. Jau ir anksčiau atsisakęs lyginamajam tyrimui duoti savo balso pavyzdžius, nuteistasis R. Z. tai atsisakė padaryti ir vykdant jau priimtą teismo nutartį. Todėl atliekant ekspertizę, ekspertams užduoti klausimai buvo pakoreguoti ir jiems, šalia kitų klausimų, buvo pavesta atsakyti į klausimą, ar pateiktuose garso įrašuose yra tik nuteistųjų A. S. bei D. L. balsai.

Iš teismo fonoskopinės ekspertizės akto matosi, kad ekspertai tyrė dviejų audiokasečių „TDK Fe 90“ įrašus. Pirmos kasetės su užrašu 2005.08.01 ir 2005.08.02 A pusėje esantys įrašai pavadinti garso įrašais Nr. 1 ir Nr. 2, o B pusėje esantis įrašas pavadintas įrašu Nr. 3. Kitoje kasetėje su užrašu 2005.08.03 esantis įrašas pavadintas Nr. 4. Ekspertizės išvadose nurodoma, kad tiriamajame garso įraše Nr. 4 yra užfiksuotas A. S. balsas. Jo pasakytos frazės šio garso įrašo stenogramoje yra pažymėtos „V2“. Atsakyti į klausimą, ar tame pačiame įraše yra užfiksuotas D. L. balsas, taip pat atsakyti į klausimą, ar įrašuose Nr. 2 ir Nr. 3 yra A. S. ir D. L. balsai, negalima dėl priežasčių, nurodytų ekspertizės akto tiriamojoje dalyje. Garso įraše Nr. 1 A. S. ir D. L. balsai neužfiksuoti. Tiriamieji garso įrašai Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 4 yra neištisiniai. Tikėtina, kad juose nėra stabdymo ir trynimo pėdsakų. Tiriamasis garso įrašas Nr. 3 yra neištisinis. Tikėtina, kad jame yra stabdymo pėdsakai ir tikėtina, kad jame nėra trynimo pėdsakų. Kategoriškai atsakyti negalima dėl akto tiriamojoje dalyje nurodytų priežasčių. Tikėtina, kad garso įrašas Nr. 1 nėra sumontuotas, o kategoriškai atsakyti į šį klausimą ir į klausimą, ar garso įrašai Nr. 2- Nr. 4 nėra sumontuoti, negalima dėl priežasčių, nurodytų akto tiriamojoje dalyje. Ekspertizę atlikę ekspertai padarė ir garso įrašų Nr. 1- Nr. 4 stenogramas, kurios pateiktos šio akto 1-ame priede.

Vertindama šios ekspertizės išvadas ir pateiktas garso įrašų stenogramas, kolegija pirmiausia daro išvadą, kad šios stenogramos taip pat patvirtina nukentėjusiojo D. J. parodymus ir kitais įrodymais nustatytas D. J. pokalbių su kitais asmenimis aplinkybes. Ekspertizės išvados patvirtino, kad tik viename iš tirtų garso įrašų užfiksuotas nuteistojo A. S. balsas. Iš stenogramoje pažymėtų šio nuteistojo pasakytų frazių matosi, kad pokalbių metu tikrai kalbama ne apie kokios nors skolos susigrąžinimą. A. S. kalba apie dokumentų atidavimą po to, kai bus sumokėti pinigai ir apie kitas turto prievartavimą patvirtinančias aplinkybes. Ekspertai taip pat nustatė, kad nei A. S. , nei D. L. balsai neužfiksuoti garso įraše Nr. 1. Tačiau visos kitos jau išvardintos išvados yra tik tikėtinos dėl priežasčių, nurodytų ekspertizės akto tiriamojoje dalyje. Šioje dalyje nurodoma, kad dėl garso įrašų blogos kokybės, kalbos signalų užtriukšminimų, dėl galimų techninių nesklandumų perrašant garso įrašą į audiokasetes, nesant duomenų apie aparatūrą, kuria daryti garso įrašai ir dėl dar kitų išvardintų priežasčių, kategoriškai atsakyti į klausimus, ar kituose įrašuose užfiksuoti A. S. arba D. L. balsai, taip pat kategoriškai atsakyti į klausimus, ar įrašuose yra stabdymo ir trynimo pėdsakų ir ar tie įrašai nėra sumontuoti, ekspertai neturėjo galimybės. Tai reiškia, kad daugelis šios ekspertizės išvadų nei patvirtina, nei paneigia kitais įrodymais šioje byloje nustatytas aplinkybes, tačiau viena iš šių išvadų tikrai patvirtina A. S. dalyvavimą pokalbiuose, o tuo pačiu ir paneigia šio apelianto argumentus, kad garso įrašuose jo balsas neužfiksuotas.

Iš to, kas šioje nutartyje jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visus išnagrinėtus įrodymus atskirai ir tų įrodymų visumą įvertino tinkamai. Apeliacinio proceso metu išnagrinėti nauji įrodymai nepatvirtino apeliantų versijų, nedavė jokio pagrindo suabejoti teismo padarytomis išvadomis, o kai kurie nauji įrodymai (ekspertizės išvada dėl A. S. balso ir padarytos naujos garso įrašų stenogramos) tik dar kartą patvirtino teismo jau padarytų išvadų pagrįstumą. Atsakant į tuos pačius apeliantų argumentus dėl įrodymų vertinimo ir kiekvieno jų vaidmens nusikalstamoje veikoje nustatymo, kolegija atkreipia dėmesį į dar kelias aplinkybes. Apeliantai savo skunduose pareikštus kaltinimus bando skirstyti į atskirus nusikalstamų veikų epizodus, nurodinėja epizodų, kuriais jie kaltinami, skaičių ir atskirai vertina kiekviename iš tų epizodų išnagrinėtus įrodymus. Tačiau iš tikrųjų visi nuteistieji šioje byloje buvo kaltinami ir yra nuteisti už tos pačios vienos nusikalstamos veikos padarymą. Ši nusikalstama veika yra tęstinė, t.y. susidedanti iš atskirų veiksmų, padarytų esant vieningai tyčiai ir siekiant vieningo rezultato. Būtent tuo paaiškinamas ir įrodymų šioje byloje vertinimas, kai atskirus veiksmus patvirtinančiais įrodymais teismas pagrindė ir savo išvadas dėl nuteistųjų dalyvavimo visos tęstinės nusikalstamos veikos padaryme. Tuo pačiu paaiškinama ir tai, kad nustačius išankstinį nuteistųjų susitarimą ir veikimą bendrininkų grupe, nepaisant atliktų skirtingų nusikalstamų veiksmų, visi nuteistieji buvo pripažinti tos pačios nusikalstamos veikos bendravykdytojais ir jų visų veikos buvo kvalifikuotos pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą.

Išnagrinėtų šioje byloje įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistieji dalyvavo nusikaltimo padaryme būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Vertinant nuteistųjų nusikalstamas veikas teismas baudžiamuosius įstatymus taikė irgi tinkamai. Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nesilaikė BK 2 str. 3 d. nuostatų apie tai, kad asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Apelianto nuomone, vien tik objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių nustatymo asmens pripažinimui kaltu nepakanka. Šiuos nuteistojo argumentus kolegija irgi atmeta, nes jie visiškai nepagrįsti. BK 2 str. yra išdėstytos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, o šio straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Ši nuostata reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tuomet, kai BK numatyta veika padaroma viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų. Šioje byloje A. S. ir kitų nuteistųjų padarytose nusikalstamose veikose nustatyti ne tik nusikaltimo sudėties objektyviosios , bet ir subjektyviosios pusės požymiai, nes įrodyta, kad visi nuteistieji nusikalstamas veikas padarė veikdami tiesiogine tyčia. Kvalifikuojant šias veikas, teismas tinkamai taikė ir BK specialiosios dalies normas. Byloje įrodyta, kad visi nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe, neturėdami jokio teisėto pagrindo, atvirai vertė D. J. perduoti jiems savo turtą grasindami prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą, panaudodami tokį smurtą, taip pat panaudodami psichinę prievartą ir atimdami nukentėjusiajam laisvę. Todėl nuteistųjų R. Z. , A. S. ir D. L. nusikalstamas veikas teismas pagrįstai įvertino kaip kvalifikuotą turto prievartavimą ir jų visų veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 181 str. 2 d.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji dar nurodo apie įvairius ikiteisminio tyrimo metu padarytus baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus. Į daugelį šių argumentų šioje nutartyje jau buvo atsakyta aptariant atskirus išnagrinėtus įrodymus. Visi apeliantų nurodomi procesinių įstatymų pažeidimai faktiškai yra susiję su teisminio bylos nagrinėjimo metu vykusiu įrodymų tyrimu ir su išnagrinėtų įrodymų įvertinimu. Nuteistasis R. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas tik neabejotinais ir teisėtu būdu gautais įrodymais, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Tuo tarpu šioje byloje kai kurie įrodymai surinkti galimai pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Apeliantas dar nurodo, kad jo kaltė nebuvo tinkamai įrodyta, o visas abejones teismas privalėjo įvertinti jo naudai. Nuteistasis D. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas atsisakė apklausti papildomą liudytoją, nenurodė jo brolio parodymų atmetimo motyvų, todėl pažeidė BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus. Skunde dar nurodoma, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas buvo neišsamus ir šališkas. Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius pažeidimus. Jis taip pat nurodo, kad pripažindamas bylos duomenis įrodymais ir juos vertindamas teismas pažeidė BPK 20 str. nuostatas, o taip pat nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 reikalavimų.

Visi šie argumentai nepagrįsti. Jokių konkrečių duomenų apie šioje byloje atlikto ikiteisminio tyrimo neišsamumą nenurodo ir patys apeliantai. Be to, iš nuteistųjų ir jų gynėjų susipažinimo su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga protokolų matosi, kad nei patys nuteistieji, nei jų gynėjai nepareiškė nei vieno prašymo ikiteisminį tyrimą kuo nors papildyti, atlikti kokius nors papildomus tyrimo veiksmus arba nustatyti papildomas aplinkybes. Tuo tarpu apie teisminio nagrinėjimo išsamumą kolegija savo išvadas jau yra išdėsčiusi. Teismas visas šios bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai, o atskirus įrodymus ir jų visumą įvertino teisingai. Nuosprendį teismas pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Be to, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti ir įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Todėl jokių BPK 20, 301 ir 305 straipsnių reikalavimų pažeidimų teismas nepadarė. Tuo pačiu atmetami ir nuteistojo A. S. skundo argumentai dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ reikalavimų pažeidimų. Priimdamas ir surašydamas šioje byloje apkaltinamąjį nuosprendį, teismas griežtai laikėsi visų šio nutarimo išaiškinimų reikalavimų ir jokių nuosprendžio surašymo taisyklių nepažeidė. Dėl atskirų įrodymų leistinumo, bylos duomenų surinkimo teisėtumo šioje nutartyje kolegija jau pasisakė ir išdėstė apeliantų argumentų atmetimo motyvus. Be to, į dalį apeliacinių skundų argumentų buvo atsakyta atlikus įrodymų tyrimą ir išnagrinėjus naujus įrodymus. Kolegija apklausė nuteistųjų nurodytus liudytojus, taip pat paskyrė byloje teismo fonoskopinę ekspertizę ir įvertino jos išvadas.

Apeliantų argumentus dėl teismo šališkumo kolegija irgi atmeta. Iš bylos matosi, kad niekas iš proceso dalyvių teismui nušalinimų nepareiškė, o jokių BPK 58 str. išvardintų aplinkybių, dėl kurių teisėjas nebūtų galėjęs nagrinėti šios bylos, nenustatyta. Nėra ir jokių duomenų, kurie keltų abejonių dėl teismo išankstinės nuomonės vertinant šios bylos įrodymus. Tuo tarpu tai, kad nuteistieji nesutinka su įrodymų įvertinimu jų nenaudai, negali būti laikoma teismo šališkumu. Be to, įrodymų vertinimo teisingumą šioje byloje kolegija patvirtino šia nutartimi.

Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo dar ir kitas aplinkybes, apelianto nuomone, irgi rodančias ir ikiteisminio tyrimo, ir teismo šališkumą. Jis nurodo, kad nukentėjusiojo D. J. pareiškimą priėmė ne tos vietovės, kurioje vyko nusikalstama veika, policijos įstaiga, o Lietuvos kriminalinės policijos biuro ONTVV vyr. tyrėjas R. K. . Šį pareigūną apeliantas laiko šališku todėl, kad jis atliko tyrimą ir kitoje byloje, kur visi nuteistieji asmenys ir pats nukentėjusysis kaltinami to paties kito nusikaltimo padarymu. Apelianto nuomone, pasinaudojant D. J. , faktiškai buvo provokuojamas kitų nusikalstamų veikų padarymas. Teismo šališkumas, apelianto nuomone, pasireiškė tuo, kad ir pats teismas neįvertino tų pačių jo išdėstytų aplinkybių. Šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus kolegija irgi atmeta. Visų pirma, iš bylos matosi, kad D. J. nurodyta nusikalstama veika buvo padaryta skirtingose vietose, todėl konkrečios ikiteisminio tyrimo įstaigos, į kurią turėjo kreiptis nukentėjusysis, nenurodo pats apeliantas. BPK 174 str. 1 ir 2 dalyse nurodoma, kad ikiteisminį tyrimą atlieka tos vietovės, kurioje padaryta nusikalstama veika, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo įstaigos, kurios veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika, pareigūnas. Tačiau siekiant užtikrinti, kad nusikalstama veika būtų ištirta kuo greičiau ir išsamiau, tyrimas gali būti pavestas ir kitos vietovės prokurorui arba ikiteisminio tyrimo įstaigai. Tuo tarpu BPK 171 str. 1 ir 3 dalyse nurodoma, kad jeigu skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką gauna ikiteisminio tyrimo įstaiga, šios įstaigos pareigūnas tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą ir kartu apie tai praneša prokurorui. O jau gavęs ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno pranešimą, prokuroras sprendžia,kas turi atlikti tyrimą. Prokuroras taip pat turi teisę sudaryti tyrimo grupę iš kelių vienos ar skirtingų ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnų. Būtent tokios aplinkybės nustatytos šioje byloje. Iš jos matosi, kad pats nukentėjusysis D. J. kreipėsi būtent į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo vyriausiąją valdybą, parašė protokolą-pareiškimą, o šios ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas R. K. tą pačią dieną pradėjo ikiteisminį tyrimą ir apie tai pranešė prokurorui. Kitą dieną Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras A. Laurikėnas pavedė šį ikiteisminį tyrimą atlikti tos pačios Kriminalinės policijos biuro ONTVV 4-ajai valdybai ir sudarė tyrimo grupę, kurios vadovu paskyrė tą patį nukentėjusiojo pareiškimą priėmusį pareigūną R. K. . Tai reiškia, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas ir po to atliekamas nepažeidžiant jokių procesinių įstatymų reikalavimų. BPK 57 str. numato galimybę nušalinti ir ikiteisminio tyrimo pareigūną. Tokio pareigūno nušalinimo tvarką nustato BPK 60 str., kuriame nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo nusišalinti arba jam gali pareikšti nušalinimus kiti asmenys BPK 58 str. nurodytais pagrindais. Jokių šiame straipsnyje nurodytų pagrindų ikiteisminio tyrimo pareigūno R. K. nušalinimui šioje byloje nenustatyta. Be to, BPK 58 str. 4 d. nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno netgi pirmesnis dalyvavimas tokiu pačiu pareigūnu tame pačiame procese negali būti pagrindu jo nušalinimui. Tai reiškia, kad R. K. pirmesnis dalyvavimas net ne šioje, o nuteistojo A. S. nurodytoje kitoje baudžiamojoje byloje irgi ikiteisminio tyrimo pareigūnu jo nušalinimo pagrindu negali būti. Pažymėtina, kad šiam pareigūnui nei šis apeliantas, nei kiti proceso dalyviai nušalinimų nereiškė. Be to, ir pačiame nuteistojo A. S. apeliaciniame skunde tokių aplinkybių, kurios leistų suabejoti nurodyto pareigūno nešališkumu, nenurodoma. Apelianto teiginiai apie tyrėjo R. K. suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir netgi apie nusikalstamų veikų provokavimą tėra niekuo nepagrįsti nuteistojo A. S. spėliojimai. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad iki pradedant ikiteisminį tyrimą, šioje byloje jokie operatyviniai veiksmai nebuvo atliekami, o visi bylos duomenys joje surinkti tik BPK nustatyta tvarka. Byloje nebuvo taikytas nei Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas nusikalstamos veikos imitacijos modelis, nei atlikti jokie BPK 159 str. numatyti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai. Ikiteisminį tyrimą pradėjus pagal D. J. pareiškimą, buvo tiriamos būtent šio nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės, o visi nuteistieji buvo sulaikyti po to, kai paėmė jų pačių iš nukentėjusiojo neteisėtai išreikalautus pinigus. Todėl bet kokie spėliojimai apie galimus nusikalstamų veikų provokavimus šiuo atveju yra niekuo nepagrįsti. Dėl aptartų aplinkybių atmetami nuteistojo A. S. argumentai ne tik dėl ikiteisminio tyrimo, bet ir dėl tariamo teismo šališkumo. Taip pat dėl tų pačių ir jau anksčiau aptartų kitų aplinkybių kolegija atmeta ir nuteistojo A. S. argumentus dėl BPK 44 str. 5 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. reikalavimų pažeidimų. Šio nuteistojo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat teisė, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas nebuvo pažeista. Jokių kitų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų šioje byloje kolegija taip pat nenustatė.

Skiriant nuteistiesiems bausmes, teismas BK 54 str. ir kitų BK normų reikalavimų taip pat nepažeidė. Visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino nusikalstamos veikos padarymą bendrininkų grupe. Ši aplinkybė kaltinamajame akte nebuvo nurodyta kaip sunkinanti atsakomybę, o buvo nepagrįstai nurodyta kaip nusikaltimą kvalifikuojanti aplinkybė. Todėl teismas šią aplinkybę pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe turėjo teisę ir pagrįstai ją nustatė. Be to, teismas vadovavosi BK 59 str. 2 d. nuostatomis ir visų nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino šio BK straipsnio 1 dalyje iš viso nenurodytą aplinkybę. Tokia nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino ankstesnius paties nukentėjusiojo D. J. nederamus ryšius su nuteistaisiais šioje byloje asmenimis, tačiau kitoje baudžiamojoje byloje. Skiriant bausmes teismas jas individualizavo įvertinant kiekvieno nuteistojo vaidmenį nusikaltimo padaryme ir atsižvelgiant į nuteistųjų asmenybes. Teismas pagrįstai nustatė, kad aktyviausią vaidmenį prievartaujant turtą atliko nuteistasis R. Z. , nuo jo mažai skyrėsi ir nuteistojo A. S. vaidmuo, tuo tarpu nuteistojo D. L. vaidmuo buvo netoks aktyvus ir ne toks svarbus. BK 181 str. 2 d. numatytas nusikaltimas pagal BK 11 str. nuostatas laikomas sunkiu, šio įstatymo sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę iki 8 metų. BK 75 str. nenumato galimybės atidėti bausmės vykdymo pilnamečiam asmeniui, nuteistam už sunkų nusikaltimą. Todėl visiems nuteistiesiems teismas pagrįstai paskyrė realias laisvės atėmimo bausmes. Nuteistajam R. Z. buvo paskirta mažesnė bausmė už baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkį. A. S. paskirta šiek tiek mažesnė bausmė, tačiau ji, vadovaujantis BK 63 str. 9 d., pagrįstai subendrinta su kitais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis. Tuo tarpu nuteistajam D. L. paskirta bausmė jau visiškai artima sankcijos žemutinei ribai. Atsižvelgiant į teismo išdėstytas aplinkybes ir bausmių skyrimo motyvus, visiems nuteistiesiems paskirtos bausmės yra teisingos, jos negali būti laikoma per griežtomis ir jas švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų R. Z. , A. S. ir D. L. apeliacinius skundus atmesti.