Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-582-557-2014

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-07-17
Bylos Nr.: 1A-582-557-2014
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Linas Pauliukėnas (pirm.), Dalia Kursevičienė, Zigmas Pocius
Nuteistasis: R. A., V. K., A. Š.
Nukentėjusysis: A. J., G. G.

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-582-557/2014

Teisėja I. Krušienė Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01614-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.7.; 1.1.8.; 1.1.9.6.; 1.2.14.3.2.2.; 2.1.16.2.12.; 2.4.6.3.1.; 2.4.7.;

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 17 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Dalios Kursevičienės ir Zigmo Pociaus,

sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei,dalyvaujant prokurorui Romui Gervaičiui,nuteistiesiems R. A., V. K., A. Š.,gynėjams Audronei Matiukienei, Olegui Romanovui, Viačeslavui Žarkovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Š., R. A. bei nuteistojo V. K. gynėjo V. Žarkovo apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. A. nuteistas pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams, pagal BK 214 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 215 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Į bausmės laiką įskaičiuotas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2013-10-10 iki nuosprendžio įsiteisėjimo,

V. K. nuteistas pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., 9 d., paskirta bausmė ir bausmė, paskirta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendžiu, subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Į bausmės laiką įskaičiuotas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2013-10-10 iki nuosprendžio įsiteisėjimo,

A. Š. nuteistas pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams, pagal BK 187 str. 3 d. 30 parų arešto. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Į bausmės laiką įskaičiuotas laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2013-10-16 iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendžiu nukentėjusiojo A. J. civilinis ieškinys 350 Lt sumai tenkintas, priteista 200 Lt už televizoriaus sudaužymą iš nuteistojo A. Š., o 150 Lt – solidariai iš nuteistųjų A. Š., V. K. ir R. A.. Teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl G. G. gydymo išlaidų 305,80 Lt sumai tenkintas ir priteista solidariai iš nuteistųjų V. K., A. Š. ir R. A.. Nukentėjusiojo G. G. civilinis ieškinys 9500 Lt sumai dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas ir priteista solidariai iš nuteistųjų V. K., A. Š. ir R. A..

Vadovaujantis BK 72 str., iš nuteistojo V. K. paimti ir įnešti į Klaipėdos apskrities VPK depozitinę sąskaitą 22,83 Lt konfiskuoti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A., V. K. ir A. Š. nuteisti už tai, kad įsibrovę į patalpą panaudojo fizinį smurtą, peilį ir pagrobė svetimą turtą: jie, būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2013-10-06, laikotarpyje nuo 19.00 val. iki 20.00 val., tikslus laikas nenustatytas, iš anksto susitarę, veikdami bendrininkų grupe, tikslu pagrobti svetimą turtą, išlaužė (duomenys neskelbtini) buto, priklausančio UAB „T.“, duris, įsibrovė į butą ir panaudojo fizinį smurtą G. G. atžvilgiu. Jie G. G. sudavė kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas nenustatytą smūgių skaičių ir reikalavo atiduoti pinigus, o jų negavę, kambaryje ieškojo turto, po ko R. A. rado dvi banko mokėjimo korteles, o A. Š. rastu peiliu grasindamas tuoj pat jį panaudoti, reikalavo pasakyti banko mokėjimo kortelių PIN kodus. Išgavęs iš G. G. PIN kodus, R. A. pasiėmė banko korteles, nuėjo į bankomatą, esantį Taikos pr. 32a Klaipėda, kur panaudojo banko korteles, patikrino G. G. banko sąskaitą, tačiau ten pinigų nebuvo. Grįžęs į G. G. namus, toliau naudojo fizinį smurtą G. G. atžvilgiu. A. Š., kambaryje ieškodamas turto, rado „Moment“ klijus, skalbimo miltelius, kuriuos vieną paskui kitą supylė nukentėjusiajam ant galvos, po ko, užvirinęs virdulyje buvusį vandenį, paėmė virdulio laidą ir nemažiau 10 kartų smogė nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, laidą perdavė R. A., o pastarasis kelis kartus smogė į kairės pusės petį. Tuo tarpu A. Š. pagriebė elektrinį virdulį ir virdulyje buvusį karštą vandenį supylė ant nukentėjusiojo bei virduliu smogė nemažiau 3 kartų į kairės pusės galvos sritį, panaudodamas jėgą, peiliu grasino nupjauti ranką, sužaloti nosį bei nupjauti mažąjį pirštą, jį įpjaudamas. R. A. replėmis spaudė G. G. rankos bei kojos pirštus, taip sukeldamas fizinį skausmą, laidu apsukęs rankos pirštus grasino nukratyti elektros srove. Po to A. Š., pagriebęs 200 Lt vertės televizorių, metė į žemę, o jam nedužus, pakėlė ir du kartus metė į nukentėjusįjį, pataikydamas į galvos sritį. Dėl bendrais veiksmais pavartoto fizinio smurto G. G. atžvilgiu jie padarė daugybinius veido odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas, nedidelę muštinę žaizdą nosies nugarėlės kairėje pusėje, kraujosruvas abiejų lūpų vidiniame paviršiuje, kaklo kairės pusės odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas, poodines kraujosruvas nugaros dešinėje pusėje mentės ir tarpumenčio srityje, odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas nugaros kairėje pusėje, poodines kraujosruvas krūtinės ląstos viršutinėje dalyje - krūtinkaulio ir kairio raktikaulio srityje, kairio peties sąnario viršutiniame ir šoniniame paviršiuje bei kairio žasto srityje, kraujosruvos išorinių lytinių organų - varpos ir kapšelio srityje, abiejų dilbių daugybinius smulkius odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą kairės šlaunies priekiniame paviršiuje bei pjautinę kairės plaštakos V piršto žaizdą, šiais sužalojimais sukeldami nežymų sveikatos sutrikdymą. R. A., tęsdamas nusikalstamus veiksmus, paėmė kėdę ir du kartus smogė nukentėjusiajam į galvos bei peties sritį, taip padarydamas dvi muštines galvos skliauto žaizdas, atvirą kaukolės skliauto išorės plokštelės lūžį, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Negavę pinigų, jie pagrobė G. G. priklausančius daiktus: nuo spintos 40 Lt vertės plaukų kirpimo mašinėlę, nuo spintelės 200 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Nokia“, iš spintos 10 Lt vertės reples, iš spintos 20 Lt vertės peilį su dėklu, po ko iš buto pasišalino. Tokiu būdu R. A., V. K. ir A. Š., veikdami bendrininkų grupe, įsibrovę į patalpą panaudojo fizinį smurtą, panaudoję peilį pagrobė G. G. priklausančio turto už 270 Lt, be to, A. Š. sugadino A. J. priklausantį televizorių už 200 Lt.

R. A. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė dvi svetimas elektronines mokėjimo priemones: jis 2013-10-06 apie 20.00 val., tikslus laikas nenustatytas, tikslu apgaule užvaldyti svetimą turtą, (duomenys neskelbtini), neteisėtai įgijo ir laikė G. G. vardu išduotą AB „SEB“ banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), „Danske bank A/S“ Lietuvos filialo mokėjimo kortelę sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), bei naudotojo tapatybę patvirtinančius duomenis – PIN kodus. Svetimas banko mokėjimo korteles ir naudotojo tapatybę patvirtinančius duomenis kartu laikė prie savęs. Tokiu būdu R. A. neteisėtai įgijo ir laikė G. G. priklausančias dvi svetimas elektronines mokėjimo korteles.

R. A. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai inicijavo ir atliko finansines operacijas svetima elektronine mokėjimo priemone: jis 2013-10-06, laikotarpyje nuo 19.00 val. iki 20.00 val., tikslus laikas nenustatytas, SEB banko bankomate, esančiame Taikos pr. 32a Klaipėdoje, 1 kartą panaudojo neteisėtai įgytą „SEB AB“, išduotą G. G. vardu elektroninę mokėjimo priemonę, t. y. mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), siekdamas operacinei sistemai ir bankui save pateikti kaip G. G., t. y. kaip asmenį, turintį teisę atlikti tokias operacijas ir taip, siekdamas suklaidinti elektroninę sistemą ir banką, patikrino sąskaitos likutį, tačiau sąskaitoje nebuvo pinigų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013-10-06 laikotarpyje nuo 19.00 val. iki 20.00 val., tikslus laikas nenustatytas, SEB banko bankomate, esančiame Taikos pr. 32a Klaipėdoje, 1 kartą panaudojo neteisėtai įgytą „Danske bank A/S“, išduotą G. G. vardu, elektroninę mokėjimo priemonę, t. y. mokėjimo kortelę „Danske bank A/S“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), siekdamas operacinei sistemai ir bankui save pateikti kaip G. G., t. y. kaip asmenį, turintį teisę atlikti tokias operacijas, ir taip, siekdamas suklaidinti elektroninę sistemą ir banką, patikrino sąskaitos likutį, tačiau elektroninė sistema ir bankas operaciją atmetė dėl klaidingo PIN kodo. Tokiu būdu R. A. neteisėtai inicijavo ir atliko finansines operacijas svetimomis, t. y. G. G. vardu išduotomis mokėjimo kortelėmis.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 180 str. 2 d., 187 str. 3 d. į BK 140 str. 1 d. ar kitą straipsnį bei skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu arba sumažinti paskirtos bausmės dydį. Nurodo, jog smurtas nebuvo intensyvus, jei jis ir spyrė į šonus, tai tik tiek, kad liko nežymūs nubrozdinimai (nežymus kūno sužalojimas), nežymios mėlynės, kaip ir nustatyta eksperto. Esant tokioms aplinkybėms, teismas be pagrindo pripažino jį kaltu padarius sunkų nusikaltimą bendrininkų grupe. Mano, kad kiekvienas iš jų turi atsakyti už tuos veiksmus, kuriuos padarė, tuo labiau, kad teismui pavyko išsiaiškinti ir nustatyti, kas nukentėjusiajam sudavė smūgius ir atliko kitas nusikalstamas veikas. Kitų jo suduotų smūgių pobūdis, pasekmės (nerastos žymės) patvirtina, kad jis nesiekė sunkiai sužaloti nukentėjusįjį, todėl jo kaltumas turėtų būti siejamas tik su faktiškai padarytų veiksmų apimtimi – smūgių nukentėjusiajam sudavimu ir skausmo sukėlimu, kas atitinka BK 140 str. 1 d. požymius. Pabrėžia, kad įvykio metu jokio turto jis negrobė, durų nelaužė. Todėl nuosprendis keistinas, jo veika perkvalifikuotina pagal švelnesnę baudžiamąją atsakomybę numatantį baudžiamąjį įstatymą.

Žemesnės instancijos teismas

Tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas, susijęs su jo kaltės klausimu, būtų atmestas, prašo nuosprendį pakeisti dėl neteisingai paskirtos bausmės. Teismas, motyvuodamas bausmės skyrimą, kartu motyvuodamas kaltės klausimą, nurodė gana daug priežasčių, kurios leidžia manyti, kad bausmė jam galėjo būti skirta švelnesnė. Atsitiktinė priežastis lėmė, kad sugadino savo ir artimųjų gyvenimus. Su gyvenimo drauge, kuri laukia gimstančio kūdikio, ruošėsi registruoti santuoką. Jo pagalba mamai labai reikalinga, nes su ja gyvena nepilnametė jo sesuo ir jo mažametė dukra, kuri yra neįgali, turi rimtų sutrikimų, jai labai svarbi materialinė parama. Laisvėje turi legalų pragyvenimo šaltinį, nori ir privalo išlaikyti savo mažametę dukrą, nori būti reikalingas visuomenei. Teismas nurodė, jog lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o nepagrįstai ir be jokių įrodymų nustatytos sunkinančios aplinkybės – girtumas ir bendrininkų grupė, jo girtumas nebuvo įrodytas. Jis yra negeriantis, nerūkantis ir nevartojantis narkotinių medžiagų, todėl teismas neteisingai nustatė sunkinančią aplinkybę. Tai pat teismas padarė pažeidimą nesubendrindamas bausmės su 1 metų 2 mėnesių ir 20 dienų bausme, paskirta Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jį sieja rimti šeiminiai santykiai, į tai, kad nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiojo, nukentėjusysis jam atleido. Jis yra jauno amžiaus. Teismas charakterizavo jį tik neigiamai, rėmėsi tik jo praeitimi. Tačiau jis yra nebe toks, koks buvo būdamas labai jaunas, ilgą laiką rimtai žiūri į gyvenimą, jam rūpi šeima, darbas, namai. Todėl mano, kad yra pagrindas nustatyti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kurių nenustatė apylinkės teismas. Teismas nustatė, kad jo vaidmuo nebuvo esminis, ne jis laužė duris, ne jis sudavė smūgį, lėmusį sunkias pasekmes nukentėjusiajam. Turto jis jokio negrobė, teismas tai nustatė. Visa tai mažina jo veikos pavojingumą, tuo labiau, kad veikos pavojingumo laipsnis turėtų būti susietas ir su paties nukentėjusiojo provokuojančiu elgesiu bei gyvenimo būdu. Mano, kad dėl atsitiktinių aplinkybių ir dėl tam tikrų nelemtų priežasčių padaryta klaida neturėjo lemti griežtos ir ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės paskyrimo. Dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi, prižada daugiau nenusikalsti, nori įrodyti, jog gali būti naudingas visuomenėje. Mano, jog dėl nurodytų aplinkybių yra galimybė taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas arba kiek įmanoma švelninti bausmę. Prašo suteikti galimybę įrodyti, kad būdamas laisvėje iš karto įsidarbins, bus naudingas visuomenei, nori pradėti mokėti nukentėjusiajam neturtinę žalą. Prašo juo patikėti ir nesiremti jo praeitimi. Prašo skirti jam pačią griežčiausią bausmę ir įpareigojimus, tačiau kad bausmė nebūtų susijusi su realiu laisvės atėmimu. Prašo atsižvelgti į tai, kad yra jaunas, nori būti su savo šeima, dirbti, tęsti mokslus, rūpintis savo mažamete neįgalia dukra. Netenkinus šio jo prašymo, prašo palikti jį dirbti Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio dalyje, nes yra profesionalus statybininkas – vidaus apdailininkas. Nori pradėti mokėti nukentėjusiajam neturtinę žalą. Taip pat reikia išlaikyti mažametę dukrą.

Taip pat nurodo, jog teismas nesuteikė jam galimybės pasakyti baigiamosios kalbos ir paskutiniojo žodžio.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. A. prašo skirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Nurodo, jog kaltę pilnai pripažino, priteistą ieškinį pažada atlyginti. Būdamas laisvėje registravosi darbo biržoje, ieškojosi oficialaus darbo. Nukentėjusiojo G. G. nuoširdžiai atsiprašė. Prašo neišskirti jo su šeima, kuria rūpinosi būdamas laisvėje. Prašo taikyti BK 75 str. 1 d., 2 d. 1-6 p. ir skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, nes būdamas laisvėje elgėsi kaip doras pilietis, buvo registruotas darbo biržoje, norėjo dorai gyventi. Baudžiamasis įstatymas numato ir švelnesnių bausmių už laisvės atėmimą. Nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo.

Apeliaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendį, nuteistojo V. K. veiką perkvalifikuoti iš BK 180 str. 2 d. į BK 180 str. l d. ir neskirti jam laisvės atėmimo bausmės. Nurodo, jog su teismo nuosprendžiu nesutinka, mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, netinkamai kvalifikavo jo veiką ir netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias bausmės paskyrimą. Pirmosios instancijos teismas su pareikštais V. K. kaltinimais sutiko ir nuteisė jį už plėšimą, padarytą įsibraunant į patalpą. Mano, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuojant nuteistojo veiką.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, lygindamas nuteistųjų parodymus, duotus teisme, ir jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad „teismas vertina kaip pasirinktą nuo pareikšto kaltinimo gynimosi būdą ir tokiais parodymais netiki“, padarė išvadą, „kad į butą pas nukentėjusįjį R. A., V. K. ir A. Š. pateko plėšimo tikslais, įrodo visų kaltinamųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nuoseklūs ir kryptingi kaltinamųjų veiksmai siekiant išgauti iš nukentėjusiojo turtą ar kitas materialines vertybes“. Su tokiu įrodymų vertinimu negalima sutikti. Įsibrovimu laikytinas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą. Esant šiam plėšimą kvalifikuojančiam požymiui teismų praktikoje nustatinėjamas patekimo į patalpą neteisėtumas, kurį atskleidžia ne tik fizinis patekimo į patalpą būdas, bet ir tai, kokį tikslą turėjo kaltininkas prieš patekdamas į patalpą, kada jam kilo sumanymas pagrobti svetimą turtą, kada ir kaip jis šį sumanymą realizavo. Ikiteisminio tyrimo metu R. A. bei V. K. parodė, jog „A. pasakė, kad reikia pasiimti skolą, kadangi jam skolingas kaimynas, neminėjo, kad ją išmušinės per jėgą, nesakė, kokia suma, minėjo, kad skoloje pinigų, bet kiek, nesakė. Aš patikėjau, kad A. kaimynas skolingas, bet daugiau nieko neaiškino (R. A. 2013-10-10 parodymai)“; „Aš patikėjau, kad A. kaimynas yra skolingas, man nekilo papildomai klausimų, tuo metu nepagalvojau paklausti, kodėl jis nenueina vienas ir nepasiima pinigų (V. K. 2013-10-10 parodymai)“. Kaip matyti iš R. A. ir V. K. parodymų, jie neturėjo jokio pagrindo netikėti tokiais A. Š. teiginiais. Teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad A. Š. suteikdavo tam tikrą paramą nukentėjusiajam, nors pats nukentėjusysis ikiteisminiame tyrime nutylėjo šį faktą: „su A. kaimynystėje gyvenome nuo birželio vidurio, santykiai buvo kaimyniški, artimai nebendravome, tik pasisveikindavome ir tiek, apie jį nieko daugiau papasakoti negaliu (G. G. 2013-10-09 parodymai)“. Tokiu būdu konstatuotina, kad nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad nuteistiesiems sumanymas pagrobti svetimą turtą kilo prieš įsibrovimą į butą. Jų veikoje šioje stadijoje yra BK 294 str. l d. požymiai.

Reikalavimas grąžinti skolą gali būti suprantamas tik tai civilinių teisinių santykių aspekte. Kilo tik klausimas, ar nuteisėji laikėsi įstatymo tvarkos dėl skolos grąžinimo. A. Š. reikalavimas grąžinti skolą galėjo turėti įstatyminį pagrindą, apie kurį R. A. ir V. K. nebuvo žinoma, o tai reiškia, kad šiuo reikalavimu buvo įgyvendinama asmens teisė. Taigi nuteistieji R. A. ir V. K. sąžiningai klydo dėl nuteistojo A. Š. reikalavimo teisės į skolos grąžinimą. Pagal teismų praktiką pateisinama klaida, kai asmuo klaidingai mano, kad vykdo savo ar kito asmens teisę, nors iš tikrųjų jokios teisės nevykdo, nepaneigia savavaldžiavimo. Pagal savavaldžiavimo nusikalstamos veikos dispoziciją savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, asmens subjektinę teisę gali vykdyti ne tik teisės turėtojas, bet ir kitas asmuo. Šiuo atveju galima kalbėti tik tai apie tariamos teisės realizavimo būdą.

Toliau teismas nurodė, kad visi nuteistieji įsibrovę į patalpą, panaudodami fizinį smurtą, peilį, pagrobė svetimą turtą. Tačiau pats teismas nuosprendyje cituoja nuteistojo R. A. parodymus: „jis išsitraukė savo mažą sulankstomą peilį, prikišo prie G. G. rankos ir pasakė: „nori nupjausiu“. Peiliu taip pat mosikavo prie nukentėjusiojo veido. G. G. buvo išsigandęs, nes galvojo, kad jis pjaus, tačiau jis to neketino daryti. Po to užlenkė peilį ir įsidėjo jį į kišenę. Draugai nespėjo to pamatyti, nes tai padarė labai greitai“. Todėl nėra teisino pagrindo teigti, kad nuteistasis V. K. panaudojo peilį.

Pirmosios instancijos teismas laikė nustatytu, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe. Su tokia teismo pozicija negalima sutikti. Būtinu bet kurios bendrininkavimo formos požymiu yra ir bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 str. 1 d.). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Iš nuteistųjų parodymų matyti, kad, kai jie įėjo į butą, pradėjo reikalauti gražinti skolą. Ir tik po to, kai nukentėjusysis atsisakė atiduoti pinigus, nuteistieji pradėjo jį mušti ir reikalauti pinigų. Tokia nusikalstamos veikos vystymosi eiga akivaizdžiai rodo, kad, patekdamas į nukentėjusiojo gyvenamą patalpą, V. K. su kitais bendrininkais neturėjo sumanymo plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą. Tai leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji, nurodydami nukentėjusiajam G. G. atsiskaityti su A. Š., gražinant skolą, manė, kad vertė jį įvykdyti pareikštą teisėtą pretenziją, t. y. pagrįstą įstatyme numatytą teisę, o tai patvirtina savavaldžiavimui būdingus subjektyviuosius požymius, kai tyčia yra nukreipta į teisės įgyvendinimą. Galima tik teigti, kad šioje stadijoje nuteistųjų veiksmų tikslas peraugo iš savavaldžiavimo į paprastą plėšimą (BK 180 str. 1 d.).

Mano, kad nagrinėjamos bylos pradinėje stadijoje tarp nuteistųjų galimai buvo susitarimas padėti A. Š. atsiimti skolą iš nukentėjusiojo G. G., tai yra įvykdyti savavaldžiavimo sudėtį. Pagal teismų praktiką visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Šiuo konkrečiu atveju galima teigti, kad nuteistasis A. Š. peržengė susitarimo ribą, todėl pagal BK 180 str. 2 d. turi atsakyti už savo veiksmus vienas.

Šalies argumentai

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės individualizavimui aplinkybes ir nepagrįstai paskyrė jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę. Teismas nurodė, kad „bausmių dydį apsprendžia kaltinamųjų asmenybės, kiekvieno jų indėlis nusikalstamų veikų padarymo metu, kaltinamųjų A. Š., R. A. bei V. K. asmenybės“, tačiau neaišku, kaip teismas apskaičiavo kiekvieno nuteistojo indėlį. Mano, kad toks bausmės dydžio parinkimas prieštarauja BK ir BPK nuostatams. Iš teismo nuosprendžio neaišku, kaip kaltinamųjų asmenybė turėjo įtakos teismo apsisprendimui dėl bausmės dydžio. Iš nuteistųjų charakteristikos matyti, kad iki šio įvykio nuteistasis R. A. turėjo neišnykusį teistumą, du kartus buvo teistas už tyčinius nusikaltimus, nuteistas už dvi nusikalstamas veikas. Nuteistasis A. Š. turėjo neišnykusi teistumą, 4 kartus teistas, nuteistas už dvi nusikalstamas veikas. V. K. nebuvo teistas, nuteistas už vieną nusikalstamą veiką.

Nuteistasis V. K. neginčija, kad sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam, tačiau apklausos metu parodė ir teismo posėdyje nukentėjusysis patvirtino, kad V. K. bandė stabdyti kitus nuteistuosius. Taip pat būtent V. K. pasiūlė nukentėjusiajam iškviesti medicininę pagalbą. Taip pat būtent V. K. prašymu jo motina atlygino nukentėjusiajam G. G. padarytą žalą. 2013-11-12 nukentėjusysis parodė, kad „ V. K. atžvilgiu žala man nepadaryta, jis atsiprašė, žalą atlygino, aš jam atleidau <...> dėl šio įvykio reiškiu 9500 Lt sumai, kurią prašau priteisti iš A. bei žemojo vaikino R. A.“. Ši aplinkybė teigiamai apibūdina nuteistąjį ir parodo jo pozityvų požiūrį į nukentėjusįjį bei nusikalstama veika padarytą žalą. Svarbu tai, kad ji atlyginta savo noru. Pagal teismų praktiką, kad tokią aplinkybę pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia, žala turi būti atlyginama iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus - iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, ir tai padaroma savo noru. Nagrinėjamu atveju nurodytų sąlygų laikytasi. Vadovaujantis BK 59 str. 1 d. 3 p., ši aplinkybė pripažintina nuteistojo V. K. atsakomybę lengvinančia. Nukentėjusysis G. G., pranešdamas ikiteisminio tyrimo tyrėjui apie jam atlygintą turtinę ir neturtinę žalą, dar nurodo, kad V. K. jo atsiprašė, o teismo posėdyje patvirtino, kad jis atsiprašymą priėmė. Taip pat teismo posėdžio metu nukentėjusysis ir kiti nuteistieji patvirtino nuteistojo V. K. antraeilį vaidmenį, kad jis nedalyvavo nukentėjusiojo egzekucijoje. Teismai skiria ypatingą dėmesį nukentėjusiojo išreikštai nuomonei apie padarytą veiką bei kaltąjį asmenį, įvertinus kitas bausmei reikšmingas aplinkybes, pripažįsta ją išimtine aplinkybe, į kurią atsižvelgiama skiriant bausmę. Todėl apeliantas mano, kad paskirta V. K. bausmė prieštarauja teisingumo principui.

Nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, jog nusikalstamas veikas A. Š., R. A. bei V. K. įvykdė būdami neblaivūs. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, reglamentuojančios atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymą, ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal baudžiamąjį įstatymą kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad jis, kaltininkas, nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. l d. 9 p.). Tačiau apsvaigimas ir neblaivumas yra skirtingi medicininiai kriterijai. Apsvaigimas - asmens psichikos būsena ar elgesio sutrikdymas, kuriuos sukelia pavartotas alkoholis (psichiatrinis kriterijus), o neblaivumas (bendras medicininis kriterijus) - asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, būsena, kai alkoholio koncentracija biologinėse organizmo terpėse - iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose viršija įstatymuose ar šių Taisyklių 3 punkte nustatytą maksimalią leistiną normą. Vadovaujantis BK 60 str. 1 d. 9 p., net ir nustačius asmens apsvaigimo faktą, tačiau, nesant objektyvių duomenų, kad tokia būsena turėjo reikšmės nusikalstamai veikai, tai atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepripažįstama. Pagal teismų praktiką asmens apsvaigimą nusikalstamos veikos padarymo metu patvirtinantys įrodymai turi būti gauti įstatymo nustatyta tvarka ir teismo nuosprendyje tinkamai įvertinti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nuteistojo nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos prieš tai galimai suvartotas nedidelis kiekis alkoholio. Todėl teismo išvada, kad V. K. nusikaltimo padarymo metu buvo neblaivus, yra nepagrįsta ir turi būti pašalinta iš nuosprendžio kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų A. Š., R. A. bei nuteistojo V. K. gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl A. Š. ir V. K. nuteisimo pagal BK 180 str. 2 d. pagrįstumo bei A. Š. nuteisimo pagal BK 187 str. 3 d. pagrįstumo

Šalies argumentai

Nuteistasis A. Š. apeliaciniu skundu prašo jo veiką iš BK 180 str. 2 d., 187 str. 3 d. perkvalifikuoti į BK 140 str. 1 d. arba kitą straipsnį, numatantį švelnesnę baudžiamąją atsakomybę. Nurodo, kad nukentėjusiojo atžvilgiu jo panaudotas fizinis smurtas pastarajam sukėlė tik fizinį skausmą bei nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl jis turi atsakyti tik už tuos veiksmus, kuriuos padarė. Taip pat nurodo, jog durų jis nelaužė ir jokio turto negrobė.

Nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniu skundu prašo nuteistojo V. K. veiką iš BK 180 str. 2 d. perkvalifikuoti į BK 180 str. 1 d. Anot jo, nusikalstamos veikos pradžioje nuteistojo V. K. veiksmuose įžvelgtini BK 294 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai, kadangi nuteistasis V. K. manė, jog pas nukentėjusįjį eina dėl pastarojo skolos A. Š., o vėliau nuteistojo V. K. veiksmai peraugo į BK 180 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Gynėjo nuomone, kadangi nuteistasis V. K. buvo suklaidintas nuteistojo A. Š. ir šis peržengė jų susitarimo ribą (vykdytojo ekscesas), pagal BK 180 str. 2 d. nuteistasis A. Š. turi atsakyti vienas. Be to, gynėjo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis V. K. plėšimą įvykdė panaudodamas peilį, kadangi peilį turėjo nuteistasis R. A..

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą nuteistųjų A. Š. ir V. K. kaltės klausimu, taip pat pats įvertinęs surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuoja, kad nuteistieji A. Š. ir V. K. padarė jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Nuteistasis A. Š. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 98-101) parodė, kad tikslo apiplėšti nukentėjusiojo neturėjo, ėjo pas jį, nes norėjo pasikviesti jį į svečius, pavaišinti. Jis į butą nesilaužė. Atėjus prie kaimyno durų ir pabeldus, niekas neatsiliepė. Kadangi kaimynas prieš pora dienų buvo sumuštas, pareidavo išgėręs, pagalvojo, gal kas nutiko. Dar pabeldė į duris ranka, tačiau niekas nedarė. Ar kas išlaužė duris, ar stūmė, nematė. Nežino, ar V. K. stūmė. Kad V. K. spyrė, ne jo žodžiai. Tos durys popierinės, su pečiu pastūmus pačios gali iškristi. Nukentėjusysis gulėjo lovoje, televizorius buvo išjungtas. Tada pradėjo jį kviesti, užeiti atsigerti, pavalgyti, tačiau jis nesutiko, nėjo. Nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis, jų atžvilgiu buvo pasakyti keiksmažodžiai, todėl viskas ir prasidėjo.

Tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 35-36, 38-40, 43-44) nuteistasis A. Š. buvo nurodęs, kad susitiko su V., kuris paklausė, ar jo kaimynas gavo pinigus, paaiškino, kad yra jam skolingas. Kai grįžo į bendrabutį, įėjus į bloką jis pabeldė kelis kartus, po ko V. spyrė koja į duris, jas išspirdamas. Vienas iš jų paklausė, ar G. turi pinigų. Galėjo būti taip, kad įėjus į butą jis reikalavo su V. pinigų, dėl kokių priežasčių reikalavo pinigų, atsakyti negali, jam G. skolingas nebuvo, jo nuomone, V. jis taip pat nebuvo skolingas, nes anksčiau nebuvo pažįstami. R. taip pat neturėjo būti skolingas G.. Kaimynas atsakė, kad pinigų neturi. Jis tuo metu gulėjo lovoje. Po ko jie visi trys apieškojo kambarį. Apieškoję kambarį, vienas paskui kitą pradėjo smūgiuoti G. į įvairias kūno vietas <...>.

Nuteistasis V. K. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 95-97) parodė, kad būnant pas A. Š., pastarasis pasiūlė pasikviesti greta esantį kaimyną, pavaišinti, tada jie visi nuėjo pas jį. Beldėsi, tačiau kaimynas durų nedarė. Palaukė keletą minučių, bet niekas nedarė. Pagalvojo, gal kas atsitiko kaimynui. Tada jis stumtelėjo su pečiu duris ir jos išsinėrė iš spynos. Įėję viduje pamatė kaimyną. Paklausus, kodėl neatsiliepė, kai beldė, pasakė, kad buvo užsnūdęs. Kaimynas pradėjo šaukti, keiktis, tada ir įvyko konfliktas.

Tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 170-173) nuteistasis V. K. buvo nurodęs, jog A. jam pasakė, kad ko gero kaimynas gavo pinigų, o jam esąs skoloje. Jis patikėjo, kad A. kaimynas yra skolingas, jam nekilo papildomai klausimų, tuo metu nepagalvojo paklausti, kodėl jis nenueina vienas ir nepasiima pinigų. Nuėjo visi trys į bendrabutį. A. ėjo priekyje jų, atidarius bloko duris, visi trys pakaitomis beldė kumščiais į duris, o kai durų niekas nedarė, visi trys spardė į duris, po ko jas išspyrė. Kuris į kambarį įėjo pirmas, neprisimena, bet, jo nuomone, kad visi kartu. Su savimi atlenkiamą peilį turėjo R. A.. R. buvo priėjęs prie vyro ir grasino peiliu, sakė kažkokius grasinančio pobūdžio žodžius. A. priėjo prie kaimyno ir sakė „prisidirbai“. Šaukė, kad gražintų skolą, pinigus. A. griežtai pareikalavo atiduoti pinigus. Jis su A. tikrino kambarį, vertė daiktus, o R. saugojo nepažįstamą vyrą - kaimyną, kad jis nepabėgtų. Kuris pirmas pradėjo smūgiuoti, negali atsakyti, kadangi visi kartu puolė prie nukentėjusiojo vyro <...>.

Nuteistasis R. A., kuris nuosprendžio dalyje dėl savo kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus neskundžia, teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 51-52) parodė, kad abu su V. K. nuėjo pas A. Š.. Sugalvojo pasikviesti ir kaimyną - nukentėjusįjį, kuris gyveno šalia esančiame kambaryje. Kelis kartus beldė į duris, jų niekas nedarė. Kiek pamena, pats nukentėjusysis atidarė kambario duris. Nežino, kaip durys galėjo būti sugadintos. Jie įėjo pas jį į kambarį, norėjo jį pasikviesti pas A. Š., bet jis nėjo. Jokios skolos nukentėjusysis jiems neturėjo. Kai nukentėjusysis nesutiko eiti pas A. Š., jis išsitraukė peilį ir pradėjo jam grasinti, nes norėjo pasityčioti, pagąsdinti bei pavaidinti. Paskui prie nukentėjusiojo priėjo kiti, pradėjo iš G. G. tyčiotis, kadangi jis pakviestas nėjo pas juos. Pinigų tą dieną jis turėjo, bet gerai būtų buvę turėti daugiau. Pinigų gal ir reikėjo alui pirkti. Netiesa, kad pas nukentėjusįjį ėjo pasiimti skolos. Ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo kitaip, nes bijojo teismo. Mušdami G. G. tikslo atimti svetimą turtą neturėjo, mušė, nes norėjo iš jo pasityčioti. Spintą apieškojo, nes norėjo pažiūrėti, ar G. G. turi pinigų.

Tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 131-134, 136-137) nuteistasis R. A. buvo nurodęs, jog A. pasakė, kad reikia pasiimti skolą, kadangi jam skolingas kaimynas, neminėjo, kad ją išmušinės jėga. Jis patikėjo, kad A. kaimynas yra skolingas. Jam nekilo klausimų, kodėl jis nenueina vienas ir nepasiima pinigų. Nuėjo visi trys į bendrabutį. A. ėjo priekyje jų, atidarius neužrakintas bloko duris, A., nieko nelaukęs, dešine koja spyrė į baltos spalvos duris. Kuris į kambarį įėjo pirmas, neprisimena, bet galvoja, kad visi kartu. A. griežtai pareikalavo atiduoti pinigus. Jis rankose turėjo mažą atlenkiamą peilį, kuriuo mosavo nukentėjusiajam prieš veidą. V. su A. tikrino kambarį, vertė daiktus, o jis saugojo jam nepažįstamą vyrą - kaimyną, kad jis nepabėgtų. Vyras ne vieną kartą pasakė, kad neturi pinigų, yra pats nevalgęs, neturįs iš ko pasiskolinti pinigų. Po to A. smogė koja į veido sritį, sekantis prisidėjo ir V., kuris taip pat smūgiavo kojomis, daugiausia smūgių kliuvo į galvos bei veido sritį, jis taip pat prisijungė prie jų duodamų smūgių <...>.

Iš aukščiau aptartų nuteistųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu matyti, jog jų parodymai dėl ėjimo pas nukentėjusįjį G. G. tikslo nėra nuoseklūs, jie keitėsi. Nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus buvo iškėlę versiją, kad pas nukentėjusįjį G. G. ėjo dėl skolos (V. K. ir R. A. nurodė, kad A. Š. jiems sakė, jog kaimynas jam yra skoloje, o A. Š. nurodė, jog V. K. jam sakė, kad jo kaimynas jam yra skoloje). Taip pat visi nurodė, kad iš pradžių sekė reikalavimas atiduoti pinigus, po to buvo apieškomas kambarys, o galiausiai naudojamas fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu, paneigdami ikiteisminio tyrimo metu jų pačių iškeltą versiją dėl skolos (teisiamojo posėdžio metu nei vienas iš nuteistųjų nenurodė, kad nukentėjusysis G. G. jiems buvo skoloje), jie pateikė naują versiją, neva pas nukentėjusįjį G. G. ėjo tam, kad pasikviestų jį pas save į svečius, o šiam nesutikus ir pradėjus jų atžvilgiu vartoti necenzūrinius žodžius, nukentėjusysis juos išprovokavo pavartoti fizinį smurtą.

Tuo tarpu nukentėjusysis G. G. teisiamojo posėdžio metu davė parodymus, kurie iš esmės atitiko jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Jis teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 48-50) parodė, kad miegodamas išgirdo, jog išspiriamos jo buto durys. Pirma į duris buvo grubiai beldžiamasi. Kai jis neatidarė durų, jos buvo išlaužtos ir į butą įėjo visi trys kaltinamieji. Kuris iš kaltinamųjų išspyrė duris, nematė. Kaltinamieji norėjo jį pareketuoti, jie sakė duoti pinigų. Pinigų reikalavo visi. Jam pasakius, kad pinigų neturi, prasidėjo smūgiai. Buvo prašoma jo banko kortelių. Davus banko korteles, pareikalavo pasakyti PIN kodus. Kaltinamieji pradėjo iš jo tyčiotis. R. A. atėjo su peiliu. Jis suprato, kad tas peilis realiai prieš jį bus panaudotas, tai jam sukėlė baimę, bet su atsineštu peiliu jam nieko nebuvo daroma. Kai atidavė banko korteles, kaltinamieji jam grasino su kitu, pas jį rastu peiliu. Suprato, kad peiliu jam grasinama realiai. Kai atidavė korteles ir pasakė kodus, V. K. liko pas jį, o R. A. su A. Š. išėjo patikrinti kortelių. Tada su V. K. kalbėjo, suprato, kad kaltinamieji norėjo, jog jis jiems mokėtų duoklę. Pinigų kortelėse nerado, grįžo susinervinę. Kai R. A. su A. Š. grįžo, prasidėjo pasityčiojimas iš jo: mušimas, daužymas. Jie pylė jam ant galvos „Moment“ klijus, skalbimo miltelius, kuriuos rado jo namuose. Ikiteisminio tyrimo metu viską prisiminė geriau. Paskui jam ant galvos supylė virdulyje buvusį virintą vandenį, trankė jį su virduliu ir su virdulio laidu. Kuris tai darė, nebepamena, ikiteisminio tyrimo metu prisiminė. Buvo grasinama nupjauti jam ranką, sužaloti nosį, tai darė A. Š.. Jis norėjo nupjauti ranką jam nuo riešo, tai padaryti A. Š. grasino pridėjęs peilį, paskui grasino nupjauti pirštą ir realiai įpjovė. Taip pat grasino nupjauti nosį, tai darė į pačią nosį įkišdamas peilį. Su replėmis jam spaudė kojos ir rankos pirštus, tai darė R. A.. Šie veiksmai truko apie 30-60 min. Paskui A. Š. sudaužė televizorių, metė į jį. Tai jie darė, tyčiodamiesi iš jo. Buvo daug kraujo dėl smūgių kėde į galvą ir į petį. Kaukolės lūžis jam buvo padarytas tada, kai taburete buvo daužoma galva. Suprato, kad taip kaltinamieji elgėsi siekdami gauti pinigų ir pasityčioti iš jo. Kaltinamieji iš jo jokių pinigų negavo, nes kortelės buvo tuščios. Iš jo kaltinamieji paėmė statybinį peilį su dėklu, telefoną Nokia su SIM kortele, reples bei plaukų kirpimo mašinėlę.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 34-37, 39-41, 42-44) nukentėjusysis G. G. parodė, jog būdamas namuose, išgirdo stiprų, grubų beldimą į duris, durų nedarė, kadangi girdėjo balsus, triukšmą už sienos pas bloko kaimyną A.. Jam neatidarius durų, praėjo vos minutė, kai A. su dviem nepažįstamais vaikinais išspyrė buto kambario duris, jas išnerdami iš spynos. Kuris iš vaikinų spyrė į buto duris, nematė. Vienas vaikinas buvo žemo ūgio, lieso kūno sudėjimo, kitas vaikinas - stambaus kūno sudėjimo. Šis vaikinas, tik patekęs į butą, pagrobė jo mobilaus ryšio telefoną „Nokia“, kuris buvo padėtas prie lovos buvusios spintelės. Visi trys vaikinai į butą įėjo kartu, jo nuomone, priekyje buvo žemas vaikinas, dešinėje rankoje laikydamas atlenkiamą 10 cm ilgio ašmenų peiliuką, šalia jo buvo ir A. su stambiuoju vaikinu. Kažkuris iš jam nepažįstamų vaikinų pareikalavo griežtai duoti pinigus, o jis atsakė, kad neturi, pats yra alkanas. Tada visi trys vaikinai pradėjo versti kambarį, vertė daiktus, kas papuolė po ranka, lindo į spinteles, tikrino stalčius, rūbų kišenes, bet nieko nerado. Liepė skambinti kam nors, kas galėtų duoti jam pinigų, kad gavęs pinigus atiduotų užpuolikams, bet jis atsakė, kad neturi kam paskambinti, neturi pažįstamų, iš kurių galėtų pasiskolinti pinigų. Po ko, jam sėdint ant lovos, visi trys vaikinai pradėjo jį trankyti tiek kojomis, tiek rankų kumščiais. Stambus vaikinas spyrė jam į lytinius organus. Jei vienas smūgiavo koja, kiti rankų kumščiais, ir taip keitėsi. Yra garantuotas, kad visi spardė, visi smūgiavo kumščiais. Nuo smūgių buvo prislopintas, sukosi galva, atsirėmė į sieną ir stebėjo, kas bus toliau. Tuo metu vaikinai iš naujo tikrino kambarį, vėl viską vertė, parūkė kambaryje. Vaikinai, versdami kambarį, spintoje rado rankinę, kurioje buvo banko kortelės. Vienas iš vaikinų reikalavo pasakyti PIN kodus, juos užrašant ant lapelio, gąsdino panaudosiantys fizinį smurtą. Jis jau tuo metu realiai bijojo dėl savo gyvybės, todėl nesipriešino dėl PIN kodų užrašymo. Žinojo, kad „SEB“ banko kortelėje yra likutis su minusu keliems tūkstančiams, o „Danske“ sąskaita taip pat buvo tuščia. Kai parašė PIN kodus, A. pasakė, kad jei meluos apie kortelių likučius ir ras pinigų, nupjaus pirštą. Į bankomatą išėjo žemasis vaikinas, namuose pasiliko A. su kitu vaikinu, aukštesniu, stambesniu, jie laukė skambučio žemojo vaikino apie sąskaitos likutį, bet vaikinas netrukus pats parėjo, korteles padėjo kambaryje ant spintelės. Kažkokiu momentu, kai vaikinai rūkė, A. priėjo ir pylė rastus „Supermoment“ klijus jam ant galvos. Vaikinai vėl puolė trankyti, spardyti, vienas iš vaikinų pasiėmė arbatinuko laidą ir smūgiavo per visą kūną. A. nepilnai užvirintą virdulyje buvusį vandenį supylė ant jo ties krūtine - kaklu, po to paėmė virdulį ir trenkė jam į galvą du ar tris kartus. Kažkuris vaikinas pylė ant galvos skalbimo miltelius, kalbėjo vaikinai: „nebus pinigų - pjaunam pirštą“. A. atsinešė iš savo kambario taburetę, paklojo savo rankšluostį ir, prievarta pagriebęs jo kairę ranką, padėjo ant taburetės, o rankose laikė rastą jo peilį, kurį prispaudė prie rankos, grubiai aiškino, kad nupjaus ranką. Nors buvo labai stipriai sumuštas, kruvinas, nebeturėjo jėgų apsiginti, kalbėdamas prašė A., kad nepjautų, kad pagalvotų, ką daro, kad yra kaimynai. Jis tą peilį laikė prispaudęs pora minučių, buvo įsitikinęs, kad jis pjaus, bet po kurio laiko jis tą peilį patraukė. Pasakė: „pjausim pirštą“. Rankos nebuvo paleidęs, peilį įkišo į nosies kairę pusę, sakydamas: „padidinsim tuoj šnerves“, po to peilį įrėmė į kairės rankos mažąjį pirštą. Kadangi peilis buvo aštrus, todėl prapjovė odą, žaizda buvo išsižiojusi. O vaikinai vis nenurimo, vis kalbėjo, ką reikia paimti, A. kalbėjo apie televizorių, klausė savo draugų, ar jiems nereikia televizorius, o kai niekam jo nereikėjo, televizorių metė į žemę, o jam neskilus, jį pakėlė ir metė į jį. Visą laiką, nors jau buvo stipriai sumušę, prašė pinigų, sakė, jei neduos pinigų, nužudys. A. sakė, kad išmėsinės, išdarinės kaip kiaulę, paršą, draugams paminėdamas: „ar žinot, kaip aš moku mėsinėti“. Daugelio žodžių neįsidėmėjo, viskas vyko labai greitai. Žemasis vaikinas prijungė arbatinio laidus prie pirštų ir norėjo įjungti į rozetę, bet staiga persigalvojo ir nebejungė. Taip pat ieškant kambaryje daiktų buvo rastos replės, kuriomis žemasis vaikinas suspaudė jo dešinės rankos pirštą, vidurinį ar rodomąjį. Smūgį taburete į galvą sudavė vienas iš trijų buvusių vaikinų. Vienas iš nepažįstamų vaikinų pasakė: „einam iš čia“, tada vaikinai apsisuko ir išėjo lauk, o A., būdamas bloko bendrame koridoriuje, norėjo grįžti į kambarį, bet jo draugai jam nebeleido, jį sulaikė. Tada išėjo vaikinai lauk. Vaikinai taip pat pagrobė iš jo plaukų kirpimo mašinėlę, peilį bei reples. Nė vienam iš šių vaikinų jis nebuvo skolingas.

Iš aukščiau aptartų nukentėjusiojo G. G. parodymų seka, kad nuteistieji R. A., V. K. bei A. Š., išlaužę nukentėjusiojo kambario duris ir patekę į vidų, iš karto nukentėjusiojo ėmė reikalauti pinigų. Pastarajam atsakius, kad pinigų neturi, nuteistieji apieškojo kambarį, o neradę vertingų daiktų, nukentėjusiojo atžvilgiu pradėjo naudoti fizinį smurtą. Pastebėtina, jog apklausiami ikiteisminio tyrimo metu visi trys nuteistieji taip pat buvo nurodę, kad vos tik patekę į vidų ėmė nukentėjusiojo reikalauti pinigų, šiam atsakius, kad pinigų neturi, apieškojo kambarį, po to sekė fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu. Nors nuteistieji viso proceso metu neigė turėję tikslą apiplėšti nukentėjusįjį, sugalvojo net dvi ėjimo pas nukentėjusįjį versijas (pirma, dėl skolos, kurią patys paneigė teisiamojo posėdžio metu; antra, dėl ketinimo nukentėjusįjį pasikviesti į svečius, kuri yra visiškai neįtikinama, nes nuteistasis A. Š. teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 98-101) nurodė, kad dėl nuolatinių išgertuvių ir nesitvarkymo pyko ant nukentėjusiojo), jų veiksmai – durų išlaužimas, vos tik įėjus – telefono pagrobimas, pinigų reikalavimas, mosavimas peiliu, kambario apieškojimas, fizinio smurto naudojimas nukentėjusiojo atžvilgiu, daiktų pagrobimas išeinant lauk – leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad jų įsibrovimo į nukentėjusiojo gyvenamąją vietą tikslas buvo plėšimo būdu užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Tokią išvadą padaryti leidžia ir teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 51-52) nuteistojo R. A. pripažinimas, kad pinigų reikėjo alui pirkti.

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Teismų praktikoje pripažįstama, jog tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai, jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda, baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą.

Nuteistųjų bei nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kokie nusikalstami veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo atlikti ir kokius veiksmus kiekvienas nuteistasis atliko nusikaltimo metu. Nors kiekvienas iš nuteistųjų atliko tam tikrus skirtingus veiksmus, vienas iš jų išlaužė duris, kitas - panaudojo peilį, kiekvienas iš jų sudavė nukentėjusiajam įvairų smūgių skaičių, fizinį smurtą jie naudojo skirtingais būdais ir į skirtingas kūno vietas, vieni pagrobė vienus daiktus, kiti – kitus, tačiau, atsižvelgiant į jų pritarimą vienas kito neteisėtiems veiksmams, pripažįstama, kad jie visi trys veikė bendrininkų grupe, todėl dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra išskiriami ar skaidomi atskiriems bendrininkams. Kad nagrinėjamu atveju nuteistieji veikė vieninga tyčia ir juos jungė susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką, rodo jų elgesys nusikalstamų veikų darymo metu – nuteistieji buvo pažįstami, pas nukentėjusįjį nuėjo visi kartu, visi reikalavo iš nukentėjusiojo pinigų, vienas po kito nukentėjusiojo atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, savo veiksmais pritarė kitų bendrininkų veiksmams, iš nukentėjusiojo jie taip pat išėjo kartu, pasiimdami pastarajam priklausančius daiktus. Vykdydami plėšimą bei smurtaudami nukentėjusiojo atžvilgiu, nuteistieji suvokė, kad veikia kartu prieš nukentėjusįjį, todėl jie, kaip bendravykdytojai, atsako bendrai ir baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį bei dalį. Visi nuteistieji pritarė vienas kito veiksmams, jiems buvo priimtinas bet koks svetimo turto užvaldymo būdas, taip pat ir panaudojant peilį. Iš nuteistųjų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 131-134, 136-137, 170-173, t. 2, b. l. 35-36, 38-40, 43-44, t. 3, b. l. 51-52, 95-97, 98-101) matyti, jog jiems buvo žinoma ir jie matė, kad R. A. atsinešė pas nukentėjusįjį peilį, o po to A. Š. nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo peilį. Nuteistieji suprato, jog apiplėšimo metu yra naudojamas peilis, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus sutiko su tokiu turto užvaldymo būdu. Todėl aptartos aplinkybės, priešingai nei teigiama nuteistojo V. K. gynėjo apeliaciniame skunde, leidžia daryti išvadą, kad nuteistųjų veikoje yra tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji bendrininkavimo padarant BK 180 str. 2 d. numatytą nusikaltimą požymiai, jų visų tyčia apėmė ir peilio panaudojimą.

Kadangi nuteistieji (net ir V. K.) teisiamojo posėdžio metu paneigė savo versiją, neva ėjo pas nukentėjusįjį dėl skolos, visiškai nepagrįsti nuteistojo V. K. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistasis V. K. ir R. A. pas nukentėjusįjį G. G. ėjo A. Š. suklaidinti, manydami, kad eina dėl skolos, ir kad jų veiksmuose įžvelgtini savavaldžiavimo sudėties požymiai. Kartu pažymėtina, kad nuteistojo V. K. gynėjo argumentai, jog nuteistojo A. Š. veiksmai šioje baudžiamojoje byloje turi būti vertinami kaip vykdytojo ekscesas, visiškai nepagrįsti. Vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas atlieka veiksmus, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio. Pabrėžtina, jog susitarti dėl nusikalstamos veikos padarymo galima įvairiais būdais ir formomis. Susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais, be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Kaip aukščiau aptarta, visi nuteistieji teisiamojo posėdžio metu paneigė versiją dėl nukentėjusiojo skolos ir ėjimo pas jį neva su tikslu atsiimti skolą. Jie nusikaltimo metu pritarė vienas kito veiksmams, visi bendrai tęsė savo nusikalstamą sumanymą nepaisant to, kokius veiksmus pasirinko atlikti kiekvienas bendrininkas, net jei dėl tokių konkrečių veiksmų iš anksto ir nebuvo susitarta, jie jiems pritarė savo elgesiu.

Remdamasi tuo, kas aukščiau aptarta, kolegija daro išvadą, jog nuteistieji A. Š. bei V. K. įvykdė plėšimą, baudžiamasis įstatymas jų atžvilgiu padarius BK 180 str. 2 d. numatytą nusikaltimą pritaikytas tinkamai, naikinti ar keisti šioje dalyje skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Nuteistasis A. Š. taip pat prašo jį išteisinti pagal BK 187 str. 3 d., nurodo, kad durų jis nelaužė. Tačiau pastebėtina, jog pagal BK 187 str. 3 d. jis yra nuteistas ne už durų išlaužimą, o už tai, kad sugadino nukentėjusiajam A. J. priklausantį 200 Lt vertės televizorių. Nuteistasis A. Š. neneigia televizorių numetęs ir sudaužęs. Tai patvirtino ir kiti nuteistieji bei nukentėjusysis. Todėl nuteistojo A. Š. tokie neteisėti veiksmai sugadinant svetimą turtą, atsižvelgiant į sugadinto turto vertę, pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 187 str. 3 d.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistajam A. Š. skirtos bausmės

Nuteistasis A. Š. apeliaciniu skundu prašo, atsižvelgiant į jo nurodytas aplinkybes, skirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba sumažinti paskirtos bausmės dydį.

Žemesnės instancijos teismas

Apylinkės teismas nuteistojo A. Š. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, jog nusikalstamas veikas A. Š. įvykdė būdamas neblaivus, o nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 2 d., įvykdė dar ir bendrininkų grupe. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, o tai pat į tai, kad A. Š. teistas už nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą, įvykdė vieną sunkų nusikaltimą ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, nedirba, padarytos žalos neatlygino, jam už BK 180 str. 2 d. numatytą nusikaltimą skirtas laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, o už BK 187 str. 3 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą - 30 parų areštas. Bausmes teismas subendrino taikydamas nuteistajam palankiausią baumių bendrinimo būdą – apėmimą.

Nuteistasis A. Š., veikdamas bendrininkų grupe, kas rodo jo veiksmų didesnį pavojingumą, padarė sunkų tyčinį savanaudišką nusikaltimą. Nusikaltimu pasikėsinta ne tik į svetimą turtą (A. Š. kartu su kitais nuteistaisiais pagrobė nukentėjusiajam priklausantį telefoną, plaukų kirpimo mašinėlę, reples bei peilį), bet ir į vieną labiausiai įstatymo saugomų bei ginamų vertybių – sveikatą. Plėšimas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo įvykdytas itin žiauriais ir brutualiais veiksmais, panaudojant peilį bei kitus namų apyvokos daiktus (kėdę, reples, virdulį, televizorių), kuriais buvo žalojamas nukentėjusysis. Nukentėjusiojo atžvilgiu fizinis smurtas buvo naudojamas ir į vieną gyvybiškai svarbiausių kūno dalių – galvą, kas rodo visišką abejingumą galimoms itin sunkioms pasekmėms. Nenustatyta, kad tokius nusikalstamus veiksmus kokiu tai būdu būtų išprovokavęs pats nukentėjusysis.

Nuteistasis A. Š. anksčiau buvo teistas taip pat už turtinio pobūdžio nusikaltimus, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, būdamas recidyvistu, kas rodo, jog ir ši nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, tai jo ankstesnio elgesio pasekmė. Ankstesnės bausmės jo nepataisė, jis nėra linkęs keisti savo gyvenimo būdo ir stoti į doros kelią. Šios aplinkybės itin neigiamai charakterizuoja A. Š. asmenybę, todėl nėra pagrindo, kaip to prašo apeliantas, jomis nesiremti.

Nors nuteistasis A. Š. yra jaunas, tačiau nusikaltimų darymo metu jis niekur nedirbo, kas leidžia teigti, jog pragyvenimui lėšų buvo nusprendęs gauti darydamas turtinio pobūdžio nusikaltimus. Kadangi jis iki nusikaltimų padarymo legalaus pajamų šaltinio neturėjo, o be to, nei dalies žalos neatlygino, nesiėmė jokių veiksmų jai sumažinti, jo teiginys, kad būdamas laisvėje nori pradėti dirbti, kad galėtų atlyginti žalą nukentėjusiajam, yra išimtinai deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Akivaizdu, kad ir jo šeima, kuria nuteistasis apeliuoja prašydamas švelnesnės bausmės, neturėjo jam jokios įtakos, kad sulaikytų jį nuo naujo sunkaus nusikaltimo padarymo.

Nenustatyta nei viena nuteistojo A. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nors A. Š. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikaltimų, tačiau toks jo gailėjimasis laikytinas deklaratyviu, siekant vien tik švelnesnės bausmės. Jis teismo posėdyje savo kaltę pripažino tik iš dalies, viso proceso metu keitė parodymus, nebuvo nuoširdus.

Nagrinėjamu atveju nustatytos net dvi nuteistojo A. Š. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veikė bendrininkų grupe bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Dėl jo veikimo vykdant plėšimą bendrininkų grupe pažymėta aukščiau, todėl visiškai nepagrįsti nuteistojo samprotavimai, kad teismas nepagrįstai nustatė šią jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Tuo tarpu dėl apsvaigimo nuo alkoholio pažymėtina, jog nors nuteistasis A. Š. savo apeliaciniame skunde ir deklaruoja, kad jis yra negeriantis, toks jo aiškinimas byloje surinktais įrodymais paneigtas. Jis teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 98-101) pripažino, kad įvykio dieną pirko degtinės, porą butelių alaus. Taip pat parodė, kad po to (t. y. po įvykio) bendrabutyje jis vartojo 2 butelius alaus, o kai ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, buvo išgėręs. Tokie nuteistojo A. Š. parodymai visiškai paneigia jo argumentus, neva jis iš viso nevartoja alkoholio. Nukentėjusysis G. G. teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 48-51) parodė, kad nuteistieji jam atrodė neblaivūs. Liudytoja L. Č., pas kurią iš karto po nusikaltimo nuėjo nuteistieji, teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 111-112) parodė, kad vaikinai pas ją atėjo apie 19-20 val., jie buvo neblaivūs, nuo jų sklido alkoholio kvapas ir kalba buvo kitokia, taip ji ir suprato, kad jie buvo išgėrę. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 170-173) nuteistasis V. K. taip pat buvo nurodęs, kad iki nusikaltimo A. Š. jau buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, o jis buvo gėręs porą butelių alaus, bendraudami vartojo alų bei degtinę. Liudytoja tyrėja R. P. teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 112) patvirtino, jog R. A. sakė, kad iki susitikimo su kitais kaltinamaisiais vartojo alkoholį. Taip sakė ir V. K.. Susitikę dar gėrė ir nusprendė eiti į butą. Pagal V. K. ir R. A. parodymus buvo galima manyti, kad A. Š. taip pat galėjo būti neblaivus. Pastebėtina, jog asmens neblaivumas gali būti įrodinėjamas ne vien tik techninių priemonių pagalba, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, tarp jų ir liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymais, kadangi ir šių asmenų parodymai yra tinkamas įrodymas ir nė vienam įrodymų šaltiniui bei duomenims, gautiems iš atskirų įrodymų šaltinių, negali būti skiriamas prioritetinis vaidmuo įrodymų vertinimo procese. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis A. Š. nusikalto būdamas neblaivus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo padarymo aplinkybes, neabejoja, kad nuteistojo A. Š. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Apeliantas A. Š. taip pat prašo jo atžvilgiu taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas. BK 54 str. 3 d. nustatyta, jog jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje yra nustatyta, kad BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal BK 54 str. 3 d. kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurį kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra tik išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 str., o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Nagrinėjamu atveju BK 62 str. nuostatų taikymas nuteistojo A. Š. atžvilgiu negalimas, kadangi nenustatyta viena iš BK 62 str. 1 d. numatytų privalomų sąlygų - atvykimas ar pranešimas apie padarytą nusikalstamą veiką, o taip pat nenustatytos ir BK 62 str. 2 d. 1-6 p. įtvirtintos sąlygos (kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės; kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti; kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti; kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis; veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką; veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas; veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis A. Š. itin brutualiais veiksmais padarė tyčinį savanaudišką sunkų nusikaltimą, charakterizuojamas neigiamai, savo kaltės nepripažino ir nuoširdžiai nesigailėjo, laiko, kad griežčiausios bausmės - laisvės atėmimo paskyrimas nuteistajam A. Š., kaip recidyvistui, neprieštarauja teisingumo principui, išimtinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas vadovaujantis BK 54 str. 3 d. nuostatomis skirti švelnesnę bausmę, nenustatyta.

Remdamasi tuo, kas aukščiau aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, nuteistajam A. Š. už sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą skirdamas laisvės atėmimo bausmę ir jos dydį nustatydamas netgi mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, kaltės formą, atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Švelninti nuteistajam A. Š. už sunkaus nusikaltimo padarymą skirtą bausmę nėra pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų.

Dėl nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo argumento, kad teismas padarė pažeidimą, nesubendrindamas paskirtos bausmės su 1 metų 2 mėnesių ir 20 dienų bausme, paskirta Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu, pastebėtina, jog baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, ar nuteistasis yra atlikęs Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 9 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę (kokią jos dalį). Jeigu bausmė nėra atlikta, bausmių subendrinimo klausimas, remiantis BPK 347 str., bus išspręstas nuosprendžių vykdymo metu.

Dėl nuteistojo A. Š. prašymo palikti jį dirbti Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio dalyje pažymėtina, jog šis klausimas spręstinas bausmės vykdymo metu BVK 68 str. nustatyta tvarka.

Kartu pastebėtina, jog visiškai nepagrįstas nuteistojo A. Š. nurodomas procesinis pažeidimas, neva teismas jam nesuteikė galimybės pasakyti baigiamosios kalbos ir paskutiniojo žodžio. Pastebėtina, jog jam teisė į paskutinį žodį buvo suteikta ir jis ja pasinaudojo (t. 3, b. l. 119), o kadangi nuteistasis A. Š. teisiamojo posėdžio metu turėjo gynėją, baigiamąją kalbą sakė jo gynėjas, tokiu atveju kaltinamieji baigiamosios kalbos nesako.

Dėl nuteistajam V. K. skirtos bausmės

Nuteistojo V. K. gynėjas prašo, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, neskirti nuteistajam V. K. laisvės atėmimo bausmės.

Apylinkės teismas nuteistojo V. K. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, jog nusikalstamą veiką įvykdė būdamas neblaivus bei bendrininkų grupe. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, o tai pat į tai, kad V. K. įvykdė nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai, teistas už nusikalstamą veiką nuosavybei, nedirba, skirta jam 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė, taikant nuteistajam palankiausią bausmių bendrinimo būdą – apėmimą, buvo subendrinta su bausme, paskirta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendžiu.

Nuteistasis V. K., veikdamas bendrininkų grupe, kas rodo jo veiksmų didesnį pavojingumą, padarė sunkų tyčinį savanaudišką nusikaltimą. Nusikaltimu pasikėsinta ne tik į svetimą turtą (V. K. kartu su kitais nuteistaisiais pagrobė nukentėjusiajam priklausantį telefoną, peilį, reples, plaukų kirpimo mašinėlę), bet ir į vieną labiausiai įstatymo saugomų bei ginamų vertybių – sveikatą. Nuteistasis V. K. patvirtino nukentėjusiojo atžvilgiu naudojęs fizinį smurtą, todėl tokie jo veiksmai negali būti pripažinti antraeiliais. Kartu pastebėtina, jog nuteistajam V. K. už BK 180 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymą buvo skirta švelnesnė bausmė negu jo bendrininkams, todėl akivaizdu, kad apylinkės teismas įvertino tai, jog nuteistasis V. K. iš visų trijų bendrininkų nukentėjusiojo atžvilgiu atliko mažiausiai nusikalstamų veiksmų.

Nors nuteistasis V. K. nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nusikaltimu, padarė būdamas neteistas, po šio nusikaltimo jis buvo nuteistas taip pat už turtinio pobūdžio nusikalstamą veiką, kas rodo, jog nuteistasis V. K. po nukentėjusiojo G. G. atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo išvadų dėl savo elgesio nepadarė, jis ir toliau elgėsi nusikalstamai.

Nuteistasis V. K., nors ir yra jauno amžiaus, tačiau nusikaltimo darymo metu niekur nedirbo, kas leidžia teigti, jog pragyvenimui buvo nusprendęs užsidirbti darydamas turtinio pobūdžio nusikaltimus.

Nenustatyta nei viena nuteistojo V. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Apeliantas prašo nuteistojo V. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad pastarojo mama nukentėjusiajam G. G. atlygino dalį žalos. Nurodo, neva nukentėjusysis G. G. 9500 Lt neturtinę žalą prašė priteisti tik iš nuteistųjų A. Š. ir R. A.. Tačiau pastebėtina, jog pakvitavimą (t. 1, b. l. 188), kad V. K. jam turtinę ir neturinę žalą 500 Lt sumoje atlygino ir jis jam pretenzijų neturi, nukentėjusysis G. G. parašė 2013-10-17, tuo tarpu civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 45-46) dėl 9500 Lt neturtinės žalos atlyginimo jis pateikė 2013-11-12, prašydamas žalą priteisti iš visų trijų kaltininkų. Tokiu būdu nukentėjusysis apsisprendė, kad jam padarytą žalą vis dėlto vertina daug didesne suma ir prašo ją atlyginti visų kaltininkų. Nors teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 48-50) nukentėjusysis G. G. negalėjo apsispręsti, ar reiškia pretenzijas V. K., galiausiai teismo jis paprašė neturtinę žalą priteisti iš visų trijų, nurodė, jog neturtinę žalą patyrė dėl visų trijų veiksmų. Teismas nukentėjusiajam G. G. 9500 Lt neturtinę žalą priteisė solidariai iš visų trijų nuteistųjų. Taip pat buvo priteista solidariai iš visų trijų nuteistųjų nukentėjusiajam A. J. 150 Lt bei Teritorinei ligonių kasai 305,80 Lt.

Pagal BK 59 str. 1 d. 3 p. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama kaltininko padarytos žalos savanoriškas atlyginimas ar pašalinimas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas savo noru pats ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygina visą žalą (t. y. tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teismas, vadovaudamasis BK 59 str. 2 d. ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-345/2013). Tokių aplinkybių nuteistojo V. K. atžvilgiu nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Nukentėjusiajam A. J. bei civiliniam ieškovui Teritorinei ligonių kasai turtinė žala iš viso nebuvo atlyginta, o nukentėjusiajam G. G. neturtinė žala atlyginta tik 500 Lt sumoje, todėl BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Minėta, kad, vadovaujantis BK 59 str. 2 d., ir dalinis žalos atlyginimas gali būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei atlygintos žalos dydis yra pakankamai didelis, yra pagrįstų prielaidų nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios. Kadangi nukentėjusiajam G. G. nuteistojo V. K. mama atlygino palyginti labai nedidelę dalį neturtinės žalos – 500 Lt, o nukentėjusiajam A. J. bei civiliniam ieškovui Teritorinei ligonių kasai turtinė žala iš viso nebuvo atlyginta, ir nėra pagrįstų prielaidų nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, nes nuteistasis V. K. iki nusikaltimo padarymo niekur nedirbo, legalių pajamų neturėjo, todėl nuteistojo V. K. atžvilgiu taip pat nėra pakankamai pamatuoto BK 59 str. 2 d. taikymo pagrindo.

Apelianto nuomone, teismo išvada, kad nuteistasis V. K. nusikaltimo padarymo metu buvo neblaivus, yra nepagrįsta ir turi būti pašalinta iš nuosprendžio kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Tačiau, kaip ir nuteistojo A. Š. atžvilgiu, pastebėtina, kad tiek nukentėjusysis G. G. teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 48-51), tiek liudytoja L. Č., pas kurią iš karto po įvykio nuėjo nuteistieji, teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 111-112) parodė, kad visi trys atrodė ir buvo neblaivūs, nuo jų sklido alkoholio kvapas. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 170-173) nuteistasis V. K. taip pat buvo nurodęs, kad iki nusikaltimo A. Š. jau buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, o jis buvo gėręs porą butelių alaus, bendraudami vartojo alų bei degtinę. Liudytoja tyrėja R. P. teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 112) patvirtino, jog R. A. sakė, kad iki susitikimo su kitais kaltinamaisiais vartojo alkoholį. Taip sakė ir V. K.. Susitikę dar gėrė ir nusprendė eiti į butą. Kaip minėta, asmens neblaivumas gali būti įrodinėjamas ne vien tik techninių priemonių pagalba, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, tarp jų ir liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymais, kadangi iš šių asmenų parodymai yra tinkamas įrodymas, ir nei vienam įrodymų šaltiniui bei duomenims, gautiems iš atskirų įrodymų šaltinių, negali būti skiriamas prioritetinis vaidmuo įrodymų vertinimo procese. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis V. K. nusikalto būdamas neblaivus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo padarymo aplinkybes, neabejoja, kad nuteistojo V. K. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, nuteistajam V. K. už sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą skirdamas laisvės atėmimo bausmę ir jos dydį nustatydamas mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, kaltės formą, atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Švelninti nuteistajam V. K. už sunkaus nusikaltimo padarymą skirtą bausmę nėra pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų.

Dėl nuteistajam R. A. skirtos bausmės

Nuteistasis R. A. apeliaciniu skundu prašo, atsižvelgiant į jo nurodytas aplinkybes, skirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Apylinkės teismas nuteistojo R. A. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, jog nusikalstamas veikas įvykdė būdamas neblaivus, o BK 180 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką įvykdė dar ir bendrininkų grupe. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, o tai pat į tai, kad R. A. anksčiau teistas už smurtinių nusikalstamų veikų padarymą, teistumas neišnykęs, įvykdė vieną sunkų nusikaltimą, dvi apysunkes nusikalstamas veikas, išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, nedirba, skirta jam pagal BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, pagal BK 214 str. 1 d. laisvės atėmimas 2 metams, pagal BK 215 str. 1 d. laisvės atėmimas 2 metams. Teismas bausmes subendrino nuteistajam palankesniu bausmių bendrinimo būdu – jas sudedant tik iš dalies, prie griežčiausios 3 metų 6 mėnesių bausmės teismas pridėjo vos po 3 mėnesius laisvės atėmimo už kitas švelnesnes veikas.

Nuteistasis R. A., veikdamas bendrininkų grupe, kas rodo jo veiksmų didesnį pavojingumą, padarė sunkų, tyčinį, savanaudišką nusikaltimą. Nusikaltimu pasikėsinta ne tik į svetimą turtą (nuteistasis R. A. kartu su kitais nuteistaisiais pagrobė nukentėjusiajam priklausantį telefoną, plaukų kirpimo mašinėlę, reples bei peilį), bet ir į vieną labiausiai įstatymo saugomų bei ginamų vertybių – sveikatą. Plėšimas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo įvykdytas itin žiauriais ir brutualiais veiksmais, panaudojant peilį bei kitus namų apyvokos daiktus (kėdę, reples, virdulį, televizorių), kuriais buvo žalojamas nukentėjusysis. Nukentėjusiojo atžvilgiu fizinis smurtas buvo naudojamas ir į vieną gyvybiškai svarbiausių kūno dalių – galvą, kas rodo nuteistojo visišką abejingumą galimoms itin sunkioms pasekmėms.

R. A. nusikalto būdamas teistas ir turėdamas neišnykusį teistumą, todėl jis laikomas recidyvistu. Jis už plėšimą teisiamas nebe pirmą kartą. Anksčiau jam skirtos bausmės, tame tarpe ir laisvės atėmimas, nebuvo pakankamos, kad perauklėtų jį ir jis daugiau nebenusikalstų. Bylos duomenimis, nuteistasis R. A. iki nusikaltimo padarymo gyveno su sugyventine R. U., kuri laukiasi jo kūdikio. Nuteistasis prašo neišskirti jo su šeima, kuria neva rūpinosi būdamas laisvėje. Tačiau akivaizdu, jog kuriama šeima neturėjo jam pakankamos įtakos, kad sulaikytų jį nuo nusikaltimų darymo. Kartu pastebėtina, kad nuteistasis R. A. buvo teistas pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo sugyventinei R. U., kas rodo, jog nuteistojo R. A. deklaruojamas rūpinimasis šeima, noras gyventi su ja yra tik deklaratyvus, siekiant švelnesnės bausmės.

Nors nuteistasis R. A. yra jaunas, nusikaltimo darymo metu niekur nedirbo, kas leidžia teigti, jog pragyvenimui buvo nusprendęs užsidirbti darydamas turtinio pobūdžio nusikaltimus. Jis žalos, net jos dalies nukentėjusiesiems neatlygino, todėl jo pažadas būnant laisvėje atlyginti žalą yra itin deklaratyvus.

Nagrinėjamu atveju nenustatyta nei viena nuteistojo R. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nors jis savo apeliaciniame skunde nurodo, kad kaltę pilnai pripažino ir nuoširdžiai gailisi, tačiau iš teisiamojo posėdžio metu (t. 3, b. l. 51-52) duotų jo parodymų matyti, jog jis, duodamas parodymus, nebuvo nuoširdus, nenurodė visų nusikaltimo padarymo aplinkybių, neigė, kad durys buvo išlaužtos, neigė turėjęs tikslą apiplėšti nukentėjusįjį, sugalvojo versiją, kad ėjo pas nukentėjusįjį tam, jog pasikviestų jį į svečius. Todėl atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p., pagrįstai jo atžvilgiu nenustatyta.

Nuteistasis R. A. prašo jo atžvilgiu taikyti BK 75 str. nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti, tačiau pastebėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenumato galimybės už sunkų nusikaltimą nuteistam asmeniui taikyti BK 75 str. nuostatas.

BK 180 str. 2 d. straipsnio sankcijoje numatyta vienintelė galima bausmė – laisvės atėmimas. Pagrindo taikyti nuteistojo R. A. atžvilgiu BK 62 str. 1 d., 2 d., 54 str. 3 d. nuostatas ir skirti jam švelnesnę bausmę nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju BK 62 str. nuostatų taikymas nuteistojo R. A. atžvilgiu negalimas, kadangi nenustatyta viena iš BK 62 str. 1 d. numatytų privalomų sąlygų - atvykimas ar pranešimas apie padarytą nusikalstamą veiką. Taip pat nenustatytos BK 62 str. 2 d. 1-6 p. įtvirtintos sąlygos. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis R. A. itin brutualiais veiksmais padarė tyčinį savanaudišką sunkų nusikaltimą, charakterizuojamas neigiamai, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jis, duodamas parodymus, nebuvo nuoširdus, savo parodymus keitė, laiko, kad griežčiausios bausmės - laisvės atėmimo paskyrimas nuteistajam R. A., kaip recidyvistui, neprieštarauja teisingumo principui, išimtinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas vadovaujantis BK 54 str. 3 d. nuostatomis skirti švelnesnę bausmę, nenustatyta.

Remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas, nuteistajam R. A. už sunkaus bei dviejų apysunkių tyčinių nusikaltimų padarymą skirdamas laisvės atėmimo bausmę ir jos dydį už kiekvieną nusikaltimą nustatydamas mažesnį nei straipsnių sankcijose numatyti šių bausmių vidurkiai, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, kaltės formą, atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Švelninti nuteistajam R. A. skirtą bausmę nėra pagrindo. Simbolinės, nuteistojo pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų.

Dėl pinigų, paimtų iš nuteistųjų A. Š. ir V. K., bei BK 72 str. nuostatų taikymo

Apylinkės teismas, vadovaudamasis BK 72 str., 22,83 Lt, paimtus iš nuteistojo V. K., nusprendė konfiskuoti. Nei nuteistasis V. K., nei jo gynėjas šio teismo sprendimo neskundžia. Tačiau pastebėtina, jog remiantis BK 72 str. 2 d., konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nuteistasis V. K. sulaikytas 2013-10-10. Iš jo buvo paimti 22,83 Lt. Nusikaltimas nukentėjusiojo atžvilgiu įvykdytas 2013-10-06. Pinigai iš nukentėjusiojo nebuvo pagrobti, o daiktai, kurie buvo pabrobti iš nukentėjusiojo G. G., jam buvo sugrąžinti, todėl nėra pagrindo išvadai, kad iš nuteistojo V. K. paimti pinigai yra nusikalstamos veikos rezultatas. Atsižvelgiant į tai, taikyti BK 72 str. nuostatas ir konfiskuoti minėtus pinigus nebuvo teisinio pagrindo, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

BPK 151 str. 1 d. inter alia nustatyta, jog civiliniam ieškiniui užtikrinti įtariamajam gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Apylinkės teismas priteisė iš nuteistojo V. K. solidariai su kitais nuteistaisiais nukentėjusiajam G. G. 9500 Lt, nukentėjusiajam A. J. 150 Lt bei civiliniam ieškovui Teritorinei ligonių kasai 305,80 Lt. Atsižvelgiant į tai bei BPK 151 str. nuostatas, iš nuteistojo V. K. paimtiems pinigams - 22,83 Lt taikytinas laikinas nuosavynės teisės apribojimas iki visiško nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių patenkinimo įvykdymo. Nors nuteistasis V. K., nei jo gynėjas teismo sprendimo konfiksuoti pinigus ir tokiu būdu perduoti juos valstybės nuosavybėn neskundė, toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas savo esme lengvina nuteistojo padėtį, kadangi šiais pinigais galės būti padengta dalis iš nuteistojo V. K. priteistos žalos nukentėjusiesiems bei civiliniam ieškovui, kas atitinkamai sumažins nuteistojo V. K. turtinę prievolę jiems.

Apeliacinės instancijos teismui nuteistasis A. Š. 2014-07-01 pateikė prašymą grąžinti jam suėmimo metu paimtus pinigus. Bylos medžiaga nustatyta, jog A. Š. sulaikymo metu 2013-10-16 iš jo buvo paimti 63,66 Lt ir įnešti į Klaipėdos apskrities VPK depozitinę sąskaitą. Klausimo dėl iš nuteistojo A. Š. paimtų pinigų apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu neišsprendė. Kadangi byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą, vengiant pabloginti nuteistojo A. Š. padėtį (pinigai skundžiamu nuosprendžiu nebuvo konfiskuoti, tačiau ir šiuo atveju yra pagrindas taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą), klausimas dėl iš jo paimtų pinigų paliekamas spręsti nuosprendžio vykdymo metu BPK 361 str., 362 str. nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 331 str.,

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 16 d. nuosprendį dalyje dėl BK 72 str. nuostatų taikymo pakeisti: panaikinti nuteistojo V. K. atžvilgiu taikytą pinigų 22,83 Lt sumoje konfiskavimą. Vadovaujantis BPK 151 str., apriboti nuteistojo V. K. nuosavybės teises į pinigus 22,83 Lt sumoje iki nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių išsprendimo įvykdymo. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų A. Š., R. A. bei nuteistojo V. K. gynėjo V. Žarkovo apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Linas PauliukėnasTeisėjai Dalia KursevičienėZigmas Pocius