Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsakovas 2022-06-08 taip pat išdavė leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Pareiškėjo žmonai M. M. Nr. 760133989 ir Pareiškėjo dukrai A. M. Nr. 760135010. M. M. ir A. M. leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat turėjo galioti iki 2024-06-08.

Pareiškėjas savo gyvenamąją vietą kartu su šeima buvo deklaravęs Lietuvos Respublikoje, adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, Pareiškėjas kartu su šeima leidimų laikinai gyventi pagrindu teisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje registruotos UAB „Baltijos krantas“ vienintelis akcininkas. Dėl šios priežasties, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau - UTPĮ) 45 straipsnio 1 dalimi Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas 2024-02-02 priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti Pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760133990, galiojantį iki 2024-06-08.

Atsakovas 2024-02-14 taip pat priėmė sprendimus, kuriais nusprendė panaikinti Pareiškėjo žmonos M. M. leidimą laikinai gyventi Nr. 760133989 ir Pareiškėjo dukros A. M. leidimą laikinai gyventi Nr. 760135010, galiojusius iki 2024-06-08.

Atsakovas 2024-04-03 pranešimu Nr. 24SD6333 informavo Pareiškėją, kad Atsakovas 2024-04-03 priėmė sprendimą Nr. 24S91628, kuriuo nuspręsta Pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024-04-03 iki 2027-04­02, vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 1 dalimi.

Pranešime taip pat nurodyta, kad yra nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024-04-03 iki 2027-04-02.

Pareiškėjas iki kreipimosi į teismą nebuvo gavęs Skundžiamo sprendimo nuorašo ar kopijos, todėl Pareiškėjui nebuvo žinomi Skundžiamo sprendimo faktinis bei teisinis pagrindas.

Pareiškėjas įsitikinęs, kad panaikinus leidimą laikinai gyventi, nebuvo pagrindo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų laikotarpiui.

Iš 2024-04-03 gauto Pranešimo turinio nėra aišku ar Atsakovas, priimdamas Skundžiamą sprendimą, vadovavosi Migracijos Departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“.

Pagal UTPĮ 133 str. 7 dalį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Tvarka nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio.

Pareiškėjui (negavus Skundžiamo sprendimo) kyla pagrįstų abejonių, kokiais Tvarkoje nurodytais kriterijais vadovaujantis Pareiškėjui yra nustatytas 3 metų trukmės draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką.

Atsakovas priimdamas Skundžiamą sprendimą (kurio Pareiškėjas nėra gavęs) nemotyvavo nustatyto draudimo atvykti termino, nenustatė, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti. Dėl šios priežasties Atsakovas priėmė nepagrįstą Skundžiamą sprendimą, kuris turėtų būti panaikintas.

Pareiškėjo vertinimu, Atsakovas neatliko jokių veiksmų, jog išsiaiškintų Pareiškėjo socialinius, ekonominius bei kitus ryšius su Lietuvos Respublika.

Pareiškėjui kartu su žmona M. M. nuosavybės teise priklauso butas, kuriame buvo registravęs savo gyvenamąją vietą, taip pat kitas nekilnojamasis turtas.

Pareiškėjas nuo 2022 m. birželio mėnesio gyvendamas Lietuvos Respublikoje yra gerai integravęsis, susirado draugų.

Pareiškėjas yra UAB „Baltijos krantas“ vienintelis akcininkas. UAB „Baltijos krantas“ šiuo metu vis dar dirba du darbuotojai, t. y. direktorė E. R. ir buhalterė.

Įvertinus aplinkybes dėl Pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių, jo atžvilgiu nebuvo pagrindo priimti sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pranešime taip pat nurodyta, kad Skundžiamu sprendimu kartu nuspręsta į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024-04-03 iki 2027-04-02.

Pareiškėjo vertinimu, Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad Pareiškėjo įmonė UAB „Baltijos krantas“ bendradarbiauja su Europoje veikiančiomis įmonėmis. Pareiškėjui verslo tikslais reikia atvykti į Europos Sąjungą, todėl draudimas atvykti į Šengeno erdvę neproporcingai suvaržo jo teises, riboja galimybes plėtoti verslą.

Pažymėtina ir tai, kad Lenkijos Respublikoje gyvena Pareiškėjo dukros A. M. ir A. M.. Pareiškėjo dukra A. M. turi leidimą laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje Nr. RR3757804. Pareiškėjo dukra A. M. turi Lenkijos Respublikos studento vizą.

Pareiškėjo dukra A. M. šiuo metu turi rimtų sveikatos sutrikimų. Dėl šios ligos specifikos ji negali vykti gydytis į Baltarusijos Respubliką. Atsižvelgiant į tai, Pareiškėjui yra kilusi būtinybė nuvykti į Lenkijos Respubliką pasirūpinti dukros sveikata. Tokiu būdu, draudimas Pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę neproporcingai suvaržo jo teises, riboja galimybę pasirūpinti dukros sveikata.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimas Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ nustato užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo, tvarkymo ir duomenų iš šio sąrašo teikimo centrinei Šengeno informacinei sistemai tvarką.

Atsakovas nepagrindė ir nemotyvavo Skundžiamo sprendimo dėl duomenų iš Sąrašo teikimo C.SIS. Atsakovas taip pat neįvertino, ar priimtas Skundžiamas sprendimas bus proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis Pareiškėjo teisės verstis ūkine komercine veikla Lietuvoje ar verslo ir šeimyniniais tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes.

Skundžiamas sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas ir gero administravimo principą.

Gero administravimo principas yra Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisinės sistemos pamatinis principas. Gero administravimo principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.).

Pažymėtina, kad Atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo laikytis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyti viešojo administravimo principai, kuriais remiantis kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo, efektyvumo, atsakomybės už priimtus sprendimus, išsamumo, naujovių ir atvirumo permainoms ir kt.).

Atsakovo priimto Skundžiamo sprendimo priėmimo procedūra pažeidė gero administravimo principus nurodytus Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 3 str. ir 10 str. reikalavimų.

Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Pareiškėjo vertinimu, perspėjimas dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje yra nemotyvuotas, neproporcingas, neadekvatus, nepagrįstas Pareiškėjo individualiu vertinimu, prieštarauja formuojamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įvedant perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą, taikomas proporcingumo reikalavimas, išnagrinėjant, ar konkretus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į Sistemą. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2024-04-17 nutartyje pažymėta, kad iš proporcingumo principo kylantys imperatyvai nagrinėjamame kontekste yra itin reikšmingi, atsižvelgiant į tai, kad perspėjimo įvedimas į Sistemą iš esmės riboja galimybę asmeniui patekti i Šengeno erdvę, o tai susiję su kitu asmens teisiu, pavyzdžiui, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, ribojimu.

Atsakovas šiuo aspektu 2024-04-03 sprendime Nr. 24S91628 nurodė, kad Pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi; duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, todėl Pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

Atsakovas 2024-05-30 atsiliepime į skundą pakartojo šiuos aukščiau nurodytus argumentus.

Pareiškėjas su Atsakovo 2024-04-03 sprendime Nr. 24S91628 ir 2024-05-30 atsiliepime į skundą nurodytais argumentais nesutinka.

SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte, be kita ko, nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Šio straipsnio 2 dalies c punkte nurodyta situacija, kuriai taikomas 1 dalies a punktas, t. y. kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.

Atsakovo 2024-04-03 sprendimo Nr. 24S91628 dalis įtraukti į Sistemą perspėjimą dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų.

Atsakovas 2024-04-03 sprendime Nr. 24S91628 nenurodė jokių motyvų, kodėl Pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į Sistemą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad motyvų stokojantys Atsakovo sprendimai pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus.

Vertinant tai, akivaizdu, kad Atsakovo 2024-04-03 sprendimo Nr. 24S91628 dalis įtraukti į Sistemą perspėjimą dėl draudimo Pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų.

Pareiškėjas 2024-04-17 skunde nurodė, kad Pareiškėjui yra kilusi būtinybė nuvykti į Lenkijos Respubliką pasirūpinti dukros H. M. sveikata, kadangi Pareiškėjo dukra turi rimtų sveikatos sutrikimų ir dėl ligos specifikos negali vykti gydytis į Baltarusijos Respubliką. Pareiškėjas kartu su 2024-05-20 atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus, pagrindžiančius sunkią Pareiškėjo dukros ligą.

Pareiškėjas 2024-04-17 skunde taip pat nurodė, jog jis yra Lietuvos Respublikoje registruotos UAB „Baltijos krantas“ vienintelis akcininkas. Atsižvelgiant į tai, natūralu, kad Pareiškėjui yra būtinybė keliauti į Šengeno erdvę verslo reikalais.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad 2024-02-02 Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S39493 panaikinti pareiškėjui 2022-06-08 išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760133990, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p. bei 50 str. 1 d. 7 p. pagrindais, nes buvo nustatyta, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir įmonė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. nustatytų reikalavimų. Minėtas sprendimas nėra apskųstas.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, 2024-04-03 priėmė sprendimą Nr. 24S91628 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau - SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (toliau - ginčijamas sprendimas).

Atmestini pareiškėjo skundo argumentai, kad jam yra apribota teisė į gynybą. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pasinaudojo galimybe kreiptis į teismą ir apskųsti Migracijos departamento sprendimą. Be to, pranešimas, apie priimtą sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką (o ne pats sprendimas) užsieniečiui siunčiamas vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 20 punktu.

Pažymi, kad Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatomis. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 p. nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio leidimas gyventi buvo panaikintas, esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika, tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 p. užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. (pagal 35 str. 1 d. 2 p.) nurodytu pagrindu, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, kad Migracijos departamentas neatliko jokių veiksmų siekiant nustatyti jo ryšius su Lietuvos Respublika. Atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui anksčiau leidimai laikinai gyventi išduoti nebuvo, Lietuvos Respublikoje įdarbintas nuo 2016-10-25 ir per visą darbo laikotarpį Lietuvos Respublikoje jam buvo mokamas darbo užmokestis nuo 45,24 iki 650 Eur, o po leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjo darbo užmokestis buvo nuo 281,9 iki 441,61 Eur. Tai leidžia daryti išvadą, jog jis turi pakankamai ilgalaikius ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, tačiau jie didžiąją laiko dalį buvo sąlygoti darbo santykiais ne pilnu etatu. Migracijos departamentas nustatė, kad Lietuvos Respublikoje gyveno pareiškėjo nepilnametė duktė A. M., gim. 2011-09-02, ir sutuoktinė M. M., gim. 1981-04-07, kurioms leidimai laikinai gyventi išduoti Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p. (šeimos susijungimo atvejis), tačiau Migracijos departamento 2024-02-14 sprendimais asmenų leidimai laikinai gyventi buvo panaikinti. Kaip jau buvo minėta, Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą atsižvelgė į šiuos surinktus duomenis.

Nesutinka su skundo argumentais, kad Migracijos departamentas nepagrindė ir nemotyvavo ginčijamo sprendimo dalies dėl perspėjimo įvedimo į SIS. Pažymi, kad ginčijamame sprendime įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir įmonė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. nustatytų reikalavimų, galima daryti pagrįstą išvadą, kad jis ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 p., iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi LLG buvo išduotas 2022-06-08 ir visą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį nei vieną mėnesį jis neatitiko jo išdavimo sąlygų (t. y. nors jis leidimą laikinai gyventi gavo teisėtos veiklos (verslo) pagrindu, įsipareigojęs, kad UAB „Baltijos krantas“ (toliau - Bendrovė) visą darbo laiką dirbs Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis sudarys ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžių, tačiau nei vieną mėnesį šis reikalavimas nebuvo vykdomas. Laikotarpis, kai pareiškėjas neatitiko leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, truko nuo pat jo išdavimo dienos, truko ilgą laiką, o skirtumas tarp darbuotojams turimo mokėti ir mokėto darbo užmokesčio yra ženklus. Tai leido daryti pagrįstas išvadas, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo tikslus, piktnaudžiauja migracijos procedūromis.

Pažymi, kad valstybė, atsižvelgdama į savo tarptautinius įsipareigojimus, turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jos teritoriją ir jų buvimą joje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Uner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99), 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje de Souza Ribeiro prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 22689/07). Teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatant sąlygas, kurioms esant užsieniečiui gali būti išduodamas (keičiamas) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, siekiama neleisti piktnaudžiauti Lietuvos migracijos sistema, procedūromis ir sukčiauti, t. y. įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse įtvirtintą migracijos procesų valdymo tikslą (16.4 p.) ir atsparumo principą (17.6 p.). Be to, šioje teisės normoje nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (keitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokį leidimą šiuo konkrečiu pagrindu. Pareiškėjas, pageidaudamas savo verslą Lietuvoje organizuoti būdu, neatitinkančiu Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų sąlygų, turi teisę tai daryti, tačiau tokiu atveju jis arba negalėtų nuolat būti Lietuvos Respublikoje (Bendrovės veiklą organizuotų ir kontroliuotų nuotolinėmis priemonėmis arba per atstovus), arba turėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Pareiškėjo išreikštas interesas būti Lietuvoje veiklos vykdymo pagrindu, bet neatitinkant Įstatyme nustatytų sąlygų, negali būti pripažintas teisėtu ir gintinu“ (LVAT 2018 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA- 3143-502/2018).

Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinus tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, ginčijamas sprendimas vertintinas kaip proporcingas.

Pareiškėjo teiginiai apie vykimą per Lenkiją yra atmestini kaip nepagrįsti. Be to, atkreipia dėmesį, kad dėl sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įtraukimo į SIS pareiškėjas gali pateikti motyvuotą prašymą išbraukti duomenis apie jį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo. Migracijos departamentas, gavęs tokį prašymą spręs dėl galimybės išbraukti duomenis iš nepageidaujamų asmenų sąrašo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir minėtą teisinį reguliavimą, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo sprendimo nepriimti. Pažymi, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.