Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B., jo gynėjo Ričardo Girdziušo ir nuteistojo M. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 187 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

pagal 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu dvylikai metų ir šešiems mėnesiams;pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – areštu trisdešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir T. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. K. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 187 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

pagal 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu dvylikai metų ir šešiems mėnesiams;pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – areštu trisdešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtoji bausmė apėmimo būdu subendrinta su Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir M. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš T. B. ir M. K. solidariai priteista 1072 Lt turtinei žalai atlyginti ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo A. K. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistojo T. B. gynėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį pakeisti, T. B. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 2 dalį, sušvelninti jam paskirtąją laisvės atėmimo bausmę, nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti T. B. atžvilgiu atmesti.

Nuteistasis M. K. apeliaciniame skunde teigia, jog nebuvo iš anksto susitaręs su T. B. nužudyti H. K. ir pagrobti jam priklausantį turtą. Bylos duomenimis nėra patikimai nustatyta, kuris iš nuteistųjų mirtinai sužalojo nukentėjusįjį. Kiekvieno iš nuteistųjų atlikti veiksmai nėra detaliai aprašyti ir skundžiamame apygardos teismo nuosprendyje. Bylos duomenimis nenustatyta ir tai, kad M. K. į H. K. namus pateko turėdamas tikslą nukentėjusįjį apiplėšti. Nenustačius kiekvieno iš nuteistųjų atliktų veiksmų, taip pat jų tyčios turinio, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priimti apkaltinamojo nuosprendžio M. K. atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. B. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistųjų T. B. ir M. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji bei gynėjas nesutinka su apygardos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą T. B. ir M. K. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Apeliantai skundų argumentus dėl neva neišsamaus ir šališko bylos duomenų ištyrimo bei vertinimo grindžia pateikdami savo nuomonę dėl atskirų bylos aplinkybių reikšmės, jų vertinimo kitų bylos duomenų kontekste, taip pat išdėstydami galimus atskirų bylos įrodymų prieštaravimus, netinkamą jų vertinimą.

Dėl tyčinio H. K. nužudymo iš savanaudiškų paskatų nuteisti T. B. ir M. K. viso proceso metu keitė savo parodymus, įvykio aplinkybes aiškino nenuosekliai, siekdami sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme. Antai, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pirmąjį kartą nuteistasis M. K. paaiškino, kad 2010 m. balandžio 7 d., apie 21 val., jam su T. K. būnant prie autobusų stotelės, pro šalį ėjo apsvaigęs nuo alkoholio H. K.. T. B. pasisiūlė palydėti nukentėjusįjį iki namų. T. B. H. K. lydėjo prilaikydamas už rankos ir vienu momentu iš jo kelnių kišenės ištraukė mažos talpos degtinės butelį. Priėjus prie H. K. namo durų, šis liepė nuteistiesiems eiti namo, o pats įėjęs į namo vidų užsirakino duris. T. B. ir M. K. nukentėjusiojo kieme išgėrė pagrobtą butelį degtinės ir grįžo prie įėjimo durų. Tuo metu užsidegė kiemo apšvietimo lempa, kurią T. B., nuplėšęs judesio daviklį, sugadino. Tuomet T. B. pasiūlė apvogti H. K., tačiau M. K. nesutiko ir liko laukti kieme. Tuo tarpu T. B. pabandė patekti į nukentėjusiojo namą pro rūsio langą, tačiau nepavyko išlaužti lango rėmo. Tuomet jis grįžo į kiemą, sulaužė medinį suolą ir kumščiu išdaužė laukujų durų stiklą. T. B. tokiu būdu pateko į namo vidų, o M. K. pasišalino iš H. K. kiemo ir laukė T. B. stovėdamas ant kelio. Po trijų valandų atėjęs T. B. pasakojo, kad H. K. namuose ne kartą griuvo ir susitrenkė galvą į pečių. Jis taip pat papasakojo, kad išeidamas nukentėjusįjį paliko gulėti lovoje. Tuomet abu jie nuėjo pas L. L., kur su pastarąja bei jos teta gėrė alkoholinius gėrimus. Ryte T. B. išsitraukė juodos spalvos dėklą, kuriame buvo ginklas ir apie 10 vienetų šovinių. T. B. paaiškino, kad šį ginklą pagrobė iš H. K. namų ir paprašė M. K. jį parduoti. Šis tą pačią dieną ginklą už 100 Lt pardavė D. R.. Už ginklą gautus pinigus lygiomis dalimis pasidalino su T. B.. M. K. šios apklausos metu nurodė ir tai, kad T. B. iš H. K. namų išsinešė juodos spalvos maišelį, tačiau tvirtino nežinantis, kas buvo to maišelio viduje (3 t. 5-8 b.l.). Vėlesnės apklausos metu M. K. pakeitė savo parodymus ir paaiškino, kad H. K. namo duris panaudodami pagalius atkabino abu nuteistieji. Be to, jis nurodė matęs, kad T. B. iš nukentėjusiojo namų pagrobė plastikinius indelius su medumi, tačiau neigė dalį medaus perdavęs savo motinai (3 t. 12 b.l.). 2011 m. sausio 10 d. vykusios apklausos metu M. K. jau tvirtino matęs, kad prie įėjimo durų stovintį H. K. pastūmė T. B., po ko nukentėjusysis nukrito ant žemės ir susitrenkė galvą (3 t. 15 b.l.). Tokie nuteistojo M. K. parodymai buvo tikrinami akistatos ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Atliekant šiuos procesinius veiksmus, M. K. patvirtino matęs, kaip T. B. prie įėjimo durų pastūmė H. K., po ko šis nukrito ant grindų (3 t. 16-18, 19-33 b.l.). Teisiamajame posėdyje apklaustas M. K. dar kartą iš dalies pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti, kad pats H. K. paprašė palydėti jį iki namų. Eidamas namo nukentėjusysis daug kartų griuvo ir nusibrozdino veidą. M. K. teigė, kad T. B. mėgino patekti į H. K. namą pro rūsio langelį, tačiau to padaryti nepavyko, todėl jis išdaužė laukujų durų stiklą ir pagaliu atkabino iš vidaus užkabintą durų kabliuką. Šios apklausos metu M. K. neigė padėjęs T. B. patekti į H. K. namo vidų bei matęs, kaip T. B. pastūmė nukentėjusįjį. Tvirtino, jog pastarąją aplinkybę nurodyti jam liepė policijos pareigūnai, kurie privertė jį pasakoti ir apie tai, kad neva T. B. parašęs trumpąją SMS žinutę jam liepė jo laukti prie H. K. namų, o atėjęs ten, T. B. gyrėsi smurtavęs prieš H. K.. Nuteistasis M. K. pakeitė savo parodymus ir dėl iš H. K. pagrobto ginklo pardavimo aplinkybių. Tvirtino, kad T. B. pagrobtą ginklą buvo palikęs pas L. L., iš kur M. K. jį ir paėmė bei pardavė D. R. (4 t. 123-126 b.l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas M. K. taip pat neigė padėjęs T. B. patekti į H. K. namo vidų ir matęs, kad T. B. šį pastūmė. M. K. teigė padėjęs T. B. parduoti ginklą, tačiau nurodė nežinojęs, kad ginklas yra pagrobtas iš nukentėjusiojo namų. Šios apklausos metu apeliantas taip pat nurodė, kad iš H. K. namų pagrobtą medų L. L. namuose jis pasidalino su T. B. (6 t. 174-176 b.l.).

Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis T. B. buvo apklaustas keturis kartus. Pirmosios apklausos metu jis nurodė, kad 2010 m. balandžio 7 d., apie 20 val., jam laiką leidžiant su M. K. autobusų stotelėje, pro šalį ėjęs girtas H. K. paprašė jį palydėti į namus. Atėjus į nukentėjusiojo namų kiemą, pamatė, kad laukujų durų langas išdaužtas, o prie durų prikritę stiklo šukių. Abu jie H. K. nuvedė į virtuvę. Nukentėjusysis pasiūlė dar išgerti. Apie 21 val., palikę šeimininką sėdintį prie stalo, jie iš H. K. namų išėjo. M. K. ragino sugrįžti pas H. K. ir dar išgerti, tačiau T. B. nesutiko ir grįžo namo. Apie 24 val. į jo mobiliojo ryšio telefoną paskambinęs M. K. pasakė, kad H. K. neduoda utomobilio raktelių, todėl jam teks naudoti fizinį smurtą. T. B., nenorėdamas, kad jį vėl pažadintų M. K. skambutis, išsijungė savo mobiliojo ryšio telefoną ir jį įsijungė tik ryte. Tuomet jam vėl paskambinęs M. K. ir pasiūlė susitikt. Susitikus jis papasakojo, kad apiplėšė H. K., pagrobė iš jo namų ginklą bei penkis – šešis indelius medaus ir dokumentus. Tuomet abu jie nuėjo pas L. L., kur vartojo alkoholinius gėrimus ir pasidalino iš H. K. namų pagrobtą medų (3 t. 134-137 b.l.).

Apklaustas teisiamajame posėdyje M. K. iš dalies pakeitė savo parodymus ir paaiškino, kad M. K. ne vienas, o abu jie, paguldę į lovą H. K., buvo nuėję į ūkinį pastatą, iš kur M. K. siūlė pagrobti žoliapjoves. T. B. nesutikus, abu jie iš karto nuėjo į garažą, kur buvo laikomas automobilis „Volvo“. Jo salone užvedimo raktelių nerado, todėl vėl grįžo į gyvenamąjį namą, tačiau H. K. jau buvo užsirakinęs namo duris iš vidaus ir sėdėjo virtuvėje prie stalo. Tuomet jie abu nuėjo prie rūsio langelio ir M. K. pabandė atplėšti ant jo užkaltą skardą, tačiau to padaryti jam nepavyko. Po to jie vėl grįžo prie pagrindinio įėjimo durų ir M. K., užsidėjęs pirštinę, išdaužė durų stiklą. Šios apklausos metu, priešingai nei ikiteisminiame tyrime, T. B. neigė padėjęs M. K. nuvesti ir paguldyti nukentėjusįjį į lovą. Jis taip pat nurodė, kad M. K., pardavęs iš H. K. pagrobtą ginklą, pusę už jį gautų pinigų atidavė jam. T. B. patvirtino, kad jis kartu su M. K. brovėsi į H. K. namą norėdami pagrobti iš jo pinigus ir kitus vertingus daiktus (4 t. 132-137 b.l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje M. K. vėl kitaip aiškino įvykio aplinkybes ir paneigė savo anksčiau duotus parodymus apie tai, kad H. K., lydint jį namo, griuvinėjo ir tokiu būdu susižalojo veidą. Šios apklausos metu apeliantas nurodė ir tai, kad M. K., siekdamas sužinoti, kur nukentėjusysis laiko automobilio raktelius, ne tik pliaukštelėjo delnu į veidą bei sudavė tris smūgius kumščiu į galvą, bet ir kelis kartus buvo pakėlęs jo galvą ir trenkęs ją į lovos medinį atlošą. Priešingai nei apklausų ikiteisminiame tyrime metu, apeliacinės instancijos teisme T. B. nurodė, kad į rūsį buvo nuėjęs ir iš ten medų pagrobė jis vienas. Tuo metu, pasak jo, M. K. ir galėjo suduoti mirtį lėmusius smūgius nukentėjusiajam (6 t. 176-179 b.l.).

Įvertinusi pirmiau nurodytus abiejų nuteistųjų byloje duotus parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei tvirtinama apeliaciniuose skunduose, nei M. K., nei T. B. parodymai viso proceso metu nebuvo nei nuoseklūs, nei išsamūs, todėl nėra pagrindo nei vieno iš jų parodymų pripažinti patikimu įrodymu ir juo, kaip vieninteliu teisingu, grįsti teismo nuosprendį. Kita vertus, dalis abiejų nuteistųjų parodymų yra patvirtinami objektyviais bylos duomenimis. Todėl ta apimtimi, kuria T. K. ir M. B. byloje duoti parodymai sutampa tarpusavyje bei su kitais bylos duomenimis, jie pripažintini įrodymais.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad abiejų nuteistųjų parodymai apie įsibrovimo į H. K. gyvenamąjį namą aplinkybes (tai, kad iš pradžių į namą buvo bandoma patekti per rūsio langelį, kad buvo sugadinta kiemo apšvietimo lempa bei tai, kad į namą buvo patekta išdaužus laukujų durų langelį ir panaudojus medinę sulaužyto suolelio dalį) patvirtinamos objektyviais bylos duomenimis – įvykio vietos apžiūros protokolu, nukentėjusiojo A. K., liudytojų B. R., M. K., J. D. parodymais. Tačiau abiejų nuteistųjų parodymai skiriasi dalyje dėl laužimosi į H. K. gyvenamąjį namą laiko. Antai, M. K. tvirtina, kad palydėjus nukentėjusįjį į namus, šis iš karto užsirakino ir nuteistųjų pats į vidų įsileidęs nebuvo. Tuo tarpu T. B. į nukentėjusiojo namus pradėjo laužtis po to, kai abu jie išgėrė butelį degtinės lauke. M. K. tvirtina ir tai, kad jis pats į namo vidų įėjęs nebuvo. Tuo tarpu T. B. teigia, jog jį ir M. K. nukentėjusysis buvo įsileidęs į namo vidų, ten visi trys vartojo alkoholinius gėrimus, o namų duris H. K. užsirakino po to, kai abu nuteistieji buvo nuėję į ūkinį pastatą ir garažą. Sumanę paieškoti automobilio užvedimo raktelių bei pinigų, T. B. ir M. K. antrą kartą į H. K. namą įėjo į jį įsibrovę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje dalyje su kitais bylos duomenimis sutampa būtent nuteistojo T. B. parodymai. Pastarasis beveik visų apklausų metu (išskyrus pirmąją apklausą ikiteisminiame tyrime) išsamiai aiškino, kokius veiksmus kiekvienas iš nuteistųjų atliko nukentėjusiojo name ieškodami pinigų ir kitų vertingų daiktų. Nuteistojo T. B. parodymus apie tai, kad iš pradžių jie su namo šeimininku girtavo ir mažos talpos degtinės butelį išgėrė ne lauke, kaip tvirtina M. K., o namo virtuvėje, patvirtina papildomos įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t. 15-56 b.l.) bei specialisto išvada Nr. 140-(3323)-IS1-8773, pagal kurią ant cigaretės nuorūkos, rastos H. K. namo virtuvėje, rastų biologinių pėdsakų genotipas sutampa su T. B. genotipu (1 t. 175-176 b.l.) . Papildomos įvykio vietos apžiūros protokole (apžiūra atlikta 2010 m. rugsėjo 20 d.) užfiksuoti duomenys apie virtuvės sienoje rastą pažeidimą, patvirtina nuteistojo T. B. parodymus apie tai, M. K., norėdamas išbandyti H. K. namuose rastą ginklą, vieną kartą iššovė iš jo į sieną (1 t. 58-63 b.l.).

Liudytojos D. B. parodymais nustatyta tai, kad 2010 m. balandžio 7 d., apie 20.30 val., į parduotuvę, kurioje dirba liudytoja, buvo atėjęs nukentėjusysis H. K.. Jis pirko du butelius alaus ir vieną nedidelės talpos butelį degtinės. Atsiskaitydamas už prekes H. K. iš kelnių kišenės išsitraukė pinigus – 20 ir 50 litų banknotus bei monetų, kuriomis ir sumokėjo. Banknotus jis vėl įsidėjo į kelnių kišenę (4 t. 138 b.l.). Tokie liudytojos parodymai patvirtina T. B. nurodytas aplinkybes apie tai, kad M. K. ištraukė iš nukentėjusiojo kelnių kišenės 50 Lt banknotą.

Tą aplinkybę, kad nuteistasis M. K. dalyvavo grobiant nukentėjusiojo H. K. turtą, taigi, buvo namo viduje, iš dalies patvirtina ir objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės apie jo elgesį išėjus iš H. K. namo. Paties apelianto bei nuteistojo T. B. parodymais nustatyta, kad iš H. K. pagrobtus indelius su medumi jie pasidalino tarpusavyje bei dalį paliko L. L. namuose. Pats nuteistasis M. K. aktyviai ėmėsi pardavinėti iš nukentėjusiojo pagrobtą ginklą, o jį pardavęs, gautus pinigus su T. B. pasidalino lygiomis dalimis. Liudytoja L. L. patvirtino, kad būtent M. K. jai davė pinigų, už kuriuos ji pirko alkoholinius gėrimus (5 t. 25-26 b.l.). Šios objektyviais bylos duomenimis nustatytos aplinkybės neabejotinai rodo, kad abu nuteistieji, pretenduodami į nusikalstamu būdu užvaldyto A. K. turto lygias dalis, tuo pačiu pripažino, kad jų pastangos ir vaidmuo įsibraunant į nukentėjusiojo gyvenamąjį namą bei užvaldant jo turtą buvo lygiaverčiai.

Bylos duomenimis paneigiamas ir M. K. aiškinimas, jog jis iš H. K. pagrobtą ginklą pardavinėjo paprašytas T. B. ir tik už šią paslaugą gavo dalį pinigų. Visų pirma, tokie apelianto parodymai paneigiami nuteistojo T. B. parodymais, kurie, kaip jau minėta, dalyje dėl ginklo pagrobimo ir jo išbandymo aplinkybių patvirtinami kitais objektyviais bylos duomenimis. Antra, atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad ir jo paties parodymai šioje dalyje nebuvo nuoseklūs. Antai, ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtino, kad ginklą jam perdavė T. B.. Tuo tarpu teisiamajame posėdyje jis nurodė, kad ginklas buvo paliktas pas L. L. namuose, iš kur jis jį ir pasiėmė. Tačiau tokių jo parodymų nepatvirtino liudytoja L. L..

Pažymėtina ir tai, kad nuosprendį priėmęs teismas, įvertinęs objektyvius bylos duomenis – nuteistųjų M. K. ir T. B. mobiliojo ryšio telefono numerio išklotines, motyvuotai atmetė nuteistojo M. K. keltą versiją apie tai, kad jis, veikdamas pagal T. B. trumpąja SMS žinute išsiųstą nurodymą, H. K. name buvusio T. B. laukė vaikščiodamas šalia esančiu keliu. Kita vertus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ir šios gynybinės versijos M. K. laikėsi nenuosekliai. Apklaustas teisiamajame posėdyje jis teigė, kad iš tiesų T. B. jam trumposios SMS žinutės nesiuntė, o tokius, save teisinančius, parodymus jam liepė duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Akivaizdu, kad tokia apelianto nurodyta parodymų keitimo priežastis yra nelogiška.

Taigi pirmiau aptarti bylos duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad 2010 m. balandžio 7 d., apie 21 val., T. B. ir M. K., palydėję H. K., jo namuose vartojo alkoholinius gėrimus, o vėliau, nukentėjusiajam užsirakinus namo viduje, siekdami jį apiplėšti, įsilaužė į pastarojo namus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys neabejotinai patvirtina, kad H. K. namo viduje buvo ir vertingų daiktų ieškojo abu nuteistieji.

Liudytoja D. B., mačiusi nukentėjusįjį įvykio dieną, prieš pat jam susitinkant su T. B. ir M. K., savo parodymuose patvirtino, kad H. K. sužalotas nebuvo, jis nesiskundė bloga savijauta (4 t. 138 b.l.). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad H. K. namuose įvykio naktį būtų lankęsi kiti asmenys ir jie būtų smurtavę prieš nukentėjusįjį. T. B. savo parodymuose tvirtino, kad išeidami iš H. K. namų, jį paliko gulintį lovoje. Būtent šioje vietoje ir buvo rastas nukentėjusioji lavonas (1 t. 7-14 b.l.). Vadinasi, H. K. mirtį sukėlusius sužalojimus galėjo padaryti ne kas kitas, o būtent plėšimo tikslu jo namuose buvę T. B. ir M. K..

Abu nuteistieji savo parodymuose siekia sumenkinti savo vaidmenį žalojant H. K. ir kiekvienas iš jų nurodo, kad smurtinius veiksmus jo atžvilgiu atliko ne jis, o jo bendrininkas. Nuteistasis M. K. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino matęs, kad T. B. prie laukujų durų pastūmė H. K., po ko šis krito aukštielninkas. Nors teisiamajame posėdyje M. K. pakeitė tokius savo parodymus ir tvirtino, jog taip sakyti jam liepė policijos pareigūnai, teisėjų kolegija pažymi, jog tokie jo parodymai sutampa su objektyviais bylos duomenimis. Aplinkybę, jog prieš H. K. buvo smurtaujama prie laukujų durų, patvirtina objektyvūs bylos duomenys – papildomos įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, jog namo lauko durų vidinėje pusėje yra apdžiūvusi rausvos spalvos dėmė, panaši į kraują. Tokia pati dėmė rasta ir ant antrųjų patekimo į namo vidų durų (1 t. 15-56 b.l.). Atlikus šių dėmių tyrimą nustatyta, kad ant durų rastos H. K. kraujo dėmės (1 t. 172-173 b.l.). Šios objektyviais bylos duomenimis nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad nukentėjusysis H. K. buvo žalojamas ir prie laukujų durų. Šios išvados nepaneigia gynėjo apeliaciniame skunde minimos aplinkybės, kad daugiau kraujo H. K. namuose rasta nebuvo, be to, tyrimą atlikusi teismo medicinos ekspertė nenustatė, kad nukentėjusiajam buvo padaryti tokie sužalojimai, kurie galėjo lemti kraujavimą. Visų pirma pažymėtina, kad rastos H. K. kraujo dėmės buvo mažos, todėl joms susiformuoti nebuvo būtinas gausus kraujavimas. Nukentėjusysis A. K., kuris lankėsi įvykio vietoje dar prieš išnešant žuvusiojo lavoną, pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose patvirtino matęs, kad tėvui iš nosies buvo išbėgęs kraujas (5 t. 97-99 b.l., 6 t. 180 b.l.). Teisiamajame posėdyje apklausta teismo medicinos ekspertė M. Kolcovaitė patvirtino, kad apžiūrėjus H. K. lavoną, buvo nustatytos kraujosruvos nosyje, iš kurių galėjo kraujuoti. Be to, kraujavimas į išorę galėjo būti ir iš odos nubrozdinimų (6 t. 3-4 b.l.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad objektyviais bylos duomenimis paneigiama ir ta nuteistojo T. B. bei jo gynėjo apeliaciniuose skunduose keliama versija, pagal kurią H. K. sužalojo vienas M. K., kuris sudavė gulinčiam lovoje nukentėjusiajam kelis smūgius į galvą, jį kratė bei kelis kartus trenkė jo galvą į medinį lovos atlošą. Kaip jau minėta, atlikus H. K. lavono tyrimą nustatyta, kad jo mirtį lėmė sunki galvos smegenų trauma, kuri padaryta penkiais ar daugiau trauminiais poveikiais. Teismo medicinos specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad, atsižvelgiant į padarytus sužalojimus, jų mechanizmą, labiausiai tikėtina, jog H. K. galėjo kristi aukštielninkas nuo trauminių poveikių į veidą (1 t. 181-184 b.l.). Aiškinantis H. K. nužudymo mechanizmą, tyrimą atlikusi teismo medicinos ekspertė M. Kolcovaitė buvo apklausta pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose. Duodama paaiškinimus ir detalizuodama teismo medicinos specialisto išvadą, M. Kolcovaitė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad H. K. konstatuoti sužalojimai negalėjo būti padaryti T. B. nurodytu būdu – purtant lovoje gulintį nukentėjusįjį ir kelis kartus trenkiant jo galvą į medinį lovos atlošą. Ekspertė tvirtino, kad, kaip ir konstatuota išvadoje, labiausiai tikėtina, jog tokio pobūdžio sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiajam krentant aukštielninkam ir galva atsitrenkiantį grindis. Ekspertė M. Kolcovaitė nuosekliai tvirtino ir tai, kad negalima detalizuoti, ar H. K. mirtį lėmė vienas kuris nors sužalojimas, ar jų visuma. Juo labiau neįmanoma nustatyti, kuris jam suduotas smūgis galėjo būti mirtinas (6 t. 3-4, 201-202 b.l.).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo medicinos specialisto išvados bei ją pateikusios teismo medicinos ekspertės paaiškinimų patikimumu, kadangi M. Kolcovaitė viso proceso metu nuosekliai aiškino galimą H. K. sužalojimo mechanizmą, kuris sutampa ir su M. K. parodymais apie tai, kad nukentėjusysis buvo pastumtas prie laukujų durų ir krito aukštielninkas. Šie pirmiau aptarti objektyvūs bylos duomenys leidžia atmesti T. B. keliamą versiją apie tai, kad H. K., gulintį lovoje, sužalojo vienas M. K..

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veiksmais įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Pagal susiformavusią teismų praktiką, tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra ar nėra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką.

Atsižvelgiant į tai, kad abu nuteistieji viso proceso metu keitė savo parodymus, stengėsi sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, o tiesiogiai įvykį stebėjusių liudytojų nėra, šioje byloje iš tiesų nenustatyta, kiek konkrečiai ir į kurią H. K. kūno vietą kiekvienas iš nuteistųjų sudavė smūgius. Tačiau ši aplinkybė, priešingai nei tvirtinama apeliaciniuose skunduose, nėra pakankamas pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį T. B. ir M. K. atžvilgiu dėl H. K. nužudymo iš savanaudiškų paskatų. Pažymėtina, kad tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytą pavojingos veikos požymį. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Šioje byloje ekscesas nenustatytas. Priešingai, pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis nustatyta įvykių seka rodo, kad nuteistųjų T. K. ir M. B. veiksmai, nors ir nebuvo išsamiai suderinti iš anksto, tačiau vienareikšmiškai buvo nukreipti prieš tą patį nukentėjusįjį, turint tikslą bet kokiomis priemonėmis pagrobti jo turtą. Abu nuteistieji, braudamiesi į H. K. gyvenamąjį namą, dar prieš pradėdami realizuoti nusikalstamą sumanymą suprato, kad nukentėjusiojo turto užvaldymui bus panaudotas fizinis smurtas. Byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistieji iš anksto būtų suderinę būsimo fizinio smurto pobūdį ir intensyvumą, tačiau realiai atlikti nuteistųjų veiksmai rodo, jog abu jie, galimam H. K. pasipriešinimui įveikti, numatė galimybę ir tokio pobūdžio bei intensyvumo fizinio smurto panaudojimui, koks jų veiksmuose ir buvo nustatytas skundžiamame teismo nuosprendyje. Pažymėtina, kad susitarimas bendrininkauti nebūtinai turi būti išsamiai aptartas iki nusikalstamos veikos pradžios, jis gali būti kilęs ir spontaniškai jau pradėjus realizuoti nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis T. B. neneigė brovęsis kartu su M. K. į H. K. namą turėdamas tikslą jį apiplėšti. Tą aplinkybę, kad abu nuteistieji aktyviai dalyvavo smurtaujant prieš H. K. ir grobiant iš jo namų turtą bei pritarė vienas kito veiksmams, patvirtina pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis nustatytas jų elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Nei vienas jų nesiėmė priemonių pasirūpinti sužalotu, blogai besijaučiančiu senyvo amžiaus nukentėjusiuoju. Priešingai, abu jie paliko sužalotą H. K. gulintį lovoje, o patys netrukus alkoholiui ėmė leisti pagrobtus pinigus, tarpusavyje dalinosi pagrobtą medų, kurio dalį atidavė ir tretiesiems asmenims, taip pat kartu ėmė rūpintis pagrobto ginklo pardavimu, už kurį gautus pinigus pasidalino lygiomis dalimis. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina buvus abiejų nuteistųjų tyčią, panaudojant fizinį smurtą, apiplėšti nukentėjusįjį H. K..

Tyčinis kito žmogaus gyvybės atėmimas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant konkrečių padarinių, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama nesiekiant konkrečių padarinių. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius.

Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad T. B. ir M. K. tiek patys suduodami smūgius senyvo amžiaus nukentėjusiajam H. K. į svarbią gyvybei ir sveikatai vietą – galvos sritį, tiek matydami tokius savo bendrininko veiksmus, neabejotinai suvokė, jog kelia pavojų šio sveikatai, numatė, kad gali jį sužaloti ar net nužudyti, ir vienodai norėjo bet kokių padarinių, taigi jie veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Atsižvelgiant į tai, abu jie – T. B. ir M. K. – turi atsakyti už tyčinį H. K. nužudymą iš savanaudiškų paskatų.

Kita vertus, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su gynėjo apeliacinio skundo argumentais, jog apygardos teismo išvada, pagal kurią prie laukujų durų nuteistieji T. B. ir M. K. sudavė visus teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuotus smūgius H. K. ir būtent toje vietoje jis patyrė mirtiną sužalojimą, nesutampa su objektyviais bylos duomenimis. Nors pirmiau aptarti bylos duomenys (įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada ir iš dalies nuteistojo M. K. parodymai) leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis buvo žalojamas ir prie laukujų durų, tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių apygardos teismo išvadą, jog šioje vietoje jis ir patyrė mirtį lėmusius sužalojimus, bylos medžiagoje nėra. Ši aplinkybė abejonių nekeliančiais įrodymais nebuvo nustatyta nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui dar kartą išanalizavus byloje esančius įrodymus ir jų visumą. Todėl, vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatomis, ši kaltinimo dalis iš teismo nuosprendžio šalintina ir nustatytinos tokios T. B. ir M. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymo aplinkybės:

M. K. ir T. B., veikdami bendrai, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jų nusikalstamiems veiksmams, 2010 m. balandžio 7 d., laikotarpiu nuo apie 21.00 iki 01.25 val., turėdami tikslą įsibrauti į H. K. gyvenamąjį namą, esantį Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), ir užvaldyti svetimą H. K. priklausantį turtą, bendrais veiksmais atlupo dalį rūsio galinio langelio, esančio gyvenamojo namo dešinėje pusėje prie praėjimo tako į jo kiemą, skardos, pirma bandydami į namą įsibrauti pro jo langelį, nuplėšė nuo namo sienos iš kiemo pusės 20 Lt vertės apšvietimo lempos judesio daviklį, kad neįsijungtų kiemo automatinis apšvietimas, po to sulaužė 100 Lt vertės suolą, stovėjusį prie gyvenamojo namo iš kiemo pusės, po to, bandydami į namą patekti pro rūsio duris, esančias iš namo kiemo pusės, nulaužė rūsio durų rankeną, nulaužė, ir sudaužė 12 Lt vertės lauko termometrą, buvusį pritvirtintą prie kito rūsio lango, esančio namo kiemo pusėje, rėmo, sulaužė įleidžiamos namo pagrindinių lauko durų spynos atraktą 20 Lt vertės, išmušė 10 Lt vertės durų lango dvigubą stiklą, per padarytą lange angą iš vidinės pusės atkabino durų kablius, tokiu būdu atidarė H. K. namo duris ir namo viduje, bendrais veiksmais, jie sudavė H. K. rankomis ne mažiau kaip keturis smūgius į galvą, padarydami jam poodines kraujosruvas nosyje, viršugalvyje, apatinėje lūpoje, kraujosruvą apatinės lūpos pogleivyje, odos nubrozdinimus kaktoje, kairiame nosies sparnelyje, nuo suduotų smūgių H. K. krito aukštielninkas ir galva atsitrenkė į grindis, tuo patirdamas sunkią galvos smegenų traumą - kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje smilkininėje skiltyje bei kairiame smegenėlių pusrutulyje. Tokiu būdu jie bendrais veiksmais įsibrovė į H. K. namą ir iš gyvenamosios patalpos pagrobė H. K. piniginę, kurioje buvo H. K. vairuotojo pažymėjimas Nr. KI066127, H. K. priklaususio automobilio “Volvo V40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimas Nr. C481119, techninės apžiūros talonas, bei nenustatytas kiekis pinigų, taip pat pagrobė paminėto automobilio raktą su signalizacijos pulteliu, 7 raktų ryšulį, dėžutę su revolveriu „Alfa 620“ Nr. 7620010685 ir jo priežiūros reikmenimis, įkraunamą elektrinį žibintuvą, atlenkiamą peilį, naują pledą plastikiniame dėkle, 10 vnt. plastikinių indelių po 300 g su medumi, vieną pakelį kavos - viso pagrobė turto už ne mažesnę kaip 892 Lt sumą, po to pagrobę jo daiktus iš įvykio vietos pasišalino, palikę sužalotą H. K. namuose, kur šis laikotarpyje nuo 2010-04-07 21.00 val. iki 2010-04-08 08.30 val. mirė nuo patirtos sunkios galvos smegenų traumos - kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, kraujo išsiliejimo po voratinkliniu galvos smegenų dangalu kairėje smilkininėje skiltyje bei kairiame smegenėlių pusrutulyje, kas komplikavosi smegenų pabrinkimu ir suspaudimu.

Vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendis priimtas tinkamai vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įvertinus visas reikšmingas T. B. ir M. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumą bei nuteistųjų asmenybes apibūdinančias aplinkybes. Apeliantams paskirtosios bausmės yra proporcingos, pakankamos siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį ir teisingumo principą bei nelaikytinos akivaizdžiai per griežtomis.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Turtine žala pripažįstama ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys).

Priešingai nei teigiama nuteistojo M. K. apeliaciniame skunde, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad jį priėmęs teismas, svarstydamas klausimą dėl nukentėjusiajam A. K. padarytos žalos pagrįstumo, įvertino ir nuteistųjų turtinę padėtį (kartu ir jo gaunamas pajamas) bei kitas reikšmingas bylai aplinkybes, atsižvelgė į teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijus ir teismų praktiką.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendį pakeisti.

Iš Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad nuteistieji T. B. ir M. K., bendrais veiksmais, ne mažiau kaip keturis smūgius į galvą H. K. sudavė prie lauko durų. Nustatyti, kad nuteistieji T. B. ir M. K., bendrais veiksmais, ne mažiau kaip keturis smūgius į galvą H. K. sudavė jo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), viduje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų T. B. ir M. K. apeliacinius skundus atmesti.