Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Ž. ir D. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d. (Žin., 2000, Nr. 85-2741) redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams; pagal BK 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas devyneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 153 straipsnį, ir galutinę subendrinta bausmė V. Ž. paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

D. K. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 153 straipsnį (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigal. 2003 m. gegužės 1 d. (Žin., 2000, Nr. 85-2741) redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams; pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams; pagal BK 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas devyneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 153 straipsnį, ir galutinė subendrinta bausmė D. K. paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiajai L. V. iš D. K. ir V. Ž. priteista po 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti, šių lėšų tvarkytoja iki L. V. pilnametystės paskiriant jos atstovę pagal įstatymą E. V. , asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ž. nuteistas už tai, kad 2010 m. pavasarį, tikslesnis laikas nenustatytas, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytą kiekį kartų, tačiau ne mažiau kaip 3 kartus, turėdamas tikslą mažametei L. V., gimusiai (duomenys neskelbtini), sukelti lytinį susijaudinimą, atliko su mažamete L. V. tvirkinimo veiksmus, kišdamas rankas mažametei po drabužiais, ją nurenginėdamas, bučiuodamas, glostydamas jos kūną, ranka liesdamas jos lytinius organus.

V. Ž. taip pat nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio mėnesio pabaigoje, tikslesnis laikais tyrimo metu nenustatytas, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas tuo, jog L. V. , gimusi (duomenys neskelbtini), pagal savo psichinį ir fizinį išsivystymą bei socialinę brandą negalėjo visapusiškai suprasti daromų su ja veiksmų esmės ir reikšmės bei adekvačiai jiems priešintis, t. y. bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos mažametystės ir amžiaus neatitinkančio protinio išsivystymo lygio, tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su mažamete L. V. ir po to ją išžagino.

D. K. nuteistas už tai, kad 2009 m lapkričio mėnesio pabaigoje–gruodžio pradžioje, tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, ryte, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas tuo, jog L. V., gimusi (duomenys neskelbtini), pagal savo psichinį ir fizinį išsivystymą bei socialinę brandą negalėjo visapusiškai suprasti daromų su ja veiksmų esmės ir reikšmės bei adekvačiai jiems priešintis, t. y. bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos mažametystės ir amžiaus neatitinkančio protinio išsivystymo lygio, išžagino ir po to tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su mažamete L. V..

D. K. taip pat nuteistas už tai, kad 2009 m. lapkričio mėnesio pabaigoje–gruodžio pradžioje, tikslesnis laikais tyrimo metu nenustatytas, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą mažametei L. V., gim. (duomenys neskelbtini), sukelti lytinį susijaudinimą, atliko su mažamete L. V. tvirkinimo veiksmus, kišdamas rankas mažametei po drabužiais, glostydamas jos kūną, ranka liesdamas jos lytinius organus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji V. Ž. ir D. K. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų V. Ž. ir D. K. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Ž. apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistiesiems V. Ž. ir D. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų sudėties, jų kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, nuteistajam V. Ž. paskirtų bausmių, nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžio, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniuose skunduose ginčija nuteistieji V. Ž. ir D. K. .

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis V. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme parodė, jog 2009 metų spalio mėnesį atsikraustė gyventi į namą, kuriame gyveno E. V. su savo mažamete dukra L. V. . Netrukus jis pradėjo draugauti su E. V. , todėl bendravo ir su pastarosios dukra L. V. , tačiau ja rūpinosi kaip savo dukra. Jis žinojo, jog L. V. yra 13 metų amžiaus, bet jokių lytinių santykių su ja neturėjo, jos seksualiai neprievartavo ir tvirkinamųjų veiksmų neatliko. Nukentėjusioji L. V. jį apkalba iš pavydo, kad jos mama būna su juo, bei kerštaudama už tai, kad jis nenupirko jai naujo telefono aparato ir kompiuterio (t. 1, b.l. 108-109, t. 2, b.l. 111-112). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, tokie nuteistojo parodymai pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jie paneigti byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo posėdyje išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais.

Nors nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą E. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme taip pat teigė, kad jos draugas V. Ž. negalėjo taip pasielgti su jos dukra, tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, E. V. pačių įvykių nematė, todėl vien jos nuomonė, esant pirmiau aptartų byloje nustatytų aplinkybių visumai, negali būti vertinama kaip paneigianti V. Ž. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus L. V. atžvilgiu.

Taigi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino V. Ž. atlikus prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus L. V. atžvilgiu bei tinkamai juos įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu.

BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už lytinį santykiavimą su žmogumi prie šio valią, panaudojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti, arba kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. BK 150 straipsnio 1 dalyje seksualinis prievartavimas apibrėžtas kaip lytinės aistros tenkinimas su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, pavartojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. BK 149 straipsnio 4 dalis ir 150 straipsnio 4 dalis numato atitinkamai kvalifikuotą išžaginimą ir seksualinį prievartavimą, t. y. atsakomybę už šių veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Pagal teismų praktiką, išžaginimas ir lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinę ir psichinę brandą suvokė daromų su juo veikų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 49, kasacinė nutartis Nr. 2K- 449/2007 ir kt.).

Bylos duomenimis patikimai įrodyta, kad V. Ž. 2010 m. balandžio mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su nukentėjusiąja L. V. bei atliko lytinį aktą natūraliu būdu. Byloje esantis L. V. gimimo liudijimo nuorašas patvirtina, kad nukentėjusioji gimė (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l. 46), todėl nusikalstamų veikų padarymo metu buvo mažametė (13 metų amžiaus). Kaip matyti iš nukentėjusiosios L. V. , jos atstovės pagal įstatymą E. V. ir paties nuteistojo V. Ž. parodymų, pastarasis nusikalstamų veikų padarymo metu žinojo, jog L. V. yra mažametė ir turi lengvą protinę negalią. Iš byloje esančio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, jog L. V. įvykių metu dėl savo amžiaus, protinio išsivystymo lygio bei jai būdingų psichologinių ypatumų, jos būsenos (baimė, nuostata, kad vyrams nesugebės pasipriešinti) negalėjo visapusiškai pilnai suprasti su ja atliekamu veiksmų reikšmės, ir aktyviai bei adekvačiai jiems pasipriešinti (t. 1, b.l. 40-44). Todėl apygardos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, pagrįstai konstatavo, jog V. Ž. , pasinaudodamas bejėgiška L. V. būkle dėl jos mažametystės ir amžiaus neatitinkančio protinio išsivystymo lygio, tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią ir po to ją išžagino. Šiuos V. Ž. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, 149 straipsnio 4 dalį.

Pagal BK 153 straipsnį atsako tas, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Mažamečio asmens tvirkinimas – tai objektyviai seksualus elgesys, galintis sukelti vaikui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, seksu, nesveiką ir negatyvų lyčių santykių įsivaizdavimą. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis. Tai gali būti kaltininko seksualiniai veiksmai, gašlavimas vaiko atžvilgiu ne tik siekiant sukelti susijaudinimą, bet ir patenkinti savo lytinę aistrą, dirginant savo lytinius organus ar kitas kūno dalis, vaiko vertimas atlikti seksualinius veiksmus, taip pat seksualinių veiksmų atlikimas vaiko akivaizdoje. Mažametis gali būti tvirkinamas demonstruojant jam lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ir kitokiais būdais. Tokie veiksmai gali būti atliekami vaikui demonstruojant pornografiją, pasakojant apie seksualinių poreikių tenkinimą arba atliekant kitokį intelektualinį tvirkinimą.

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad nuteistasis V. Ž. 2010 m. pavasarį, tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose tiksliai nenustatytą skaičių kartų, tačiau ne mažiau kaip 3 kartus, kišo rankas mažametei L. V. po drabužiais, ją nurenginėjo, bučiavo, glostė jos kūną, ranka lietė jos lytinius organus. Šie nuteistojo V. Ž. veiksmai pilnai atitinka mažamečio asmens tvirkinimo požymius, todėl teisingai kvalifikuoti pagal BK 153 straipsnį.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Kaip matyti iš V. Ž. apeliacinio skundo turinio, nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas, neapklausęs nukentėjusiosios L. V. teisiamajame posėdyje ir remdamasis jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Visų pirma, baudžiamojo proceso įstatymo normos, siekiant apsaugoti nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusiuosius nuo psichinių traumų ar kitokių sunkių padarinių, kuriuos gali sukelti jų apklausa, nustato, kad ikiteisminio tyrimo metu tokie asmenys paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, o į teisiamąjį posėdį jie kviečiami tik išimtiniais atvejais (BPK 186 straipsnio 2 dalis). Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, jog ekspertai nerekomendavo toliau apklausti L. V. dėl jos būsenos (įtariamųjų veiksmai turi psichotraumuojantį poveikį), bei dėl to, jog ilgainiui galimas nevalingas įvykio detalių užmiršimas, jų supainiojimas ir kt., ypatingai kuo vėliau vykdoma apklausa, be to tolimesnės apklausos veikia kaip antrinis traumavimas. (t. 1, b.l. 40-44). Taigi, apygardos teismas, įvertinęs pirmiau aptartas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas bei teismo ekspertizės akte išdėstytas rekomendacijas, pagrįstai nukentėjusiosios L. V. į teisiamąjį posėdį nekvietė ir jos neapklausė.

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendyje turi būti remiamasi tik tais asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Teismų praktikoje asmenų parodymai įrodymais pripažįstami tuo atveju, kai jie, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys Nr. 2K-418/2005, 2K-431/2006, 2K-450/2007, 2K-274/2008, 2K-412/2008 ir kt.). Kaip matyti iš byloje esančio 2010-05-27 nukentėjusiosios L. V. apklausos protokolo (t. 1, b.l. 17-18), pastaroji pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta nepažeidžiant BPK 184 ir 186 straipsnių nuostatų. Nukentėjusiosios L. V. apklausoje dalyvavo jos atstove pagal įstatymą pripažinta Telšių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė L. K. , psichologė L. S. , prokuroras, taip pat nuteistasis V. Ž. . Pastarajam buvo suteikta teisė užduoti klausimus nukentėjusiajai L. V. ir jis šia savo teise pasinaudojo. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu duoti nukentėjusiosios L. V. parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, kaip tai numato BPK 276 straipsnio 2 dalis, todėl apygardos teismas, pripažindamas šiuos parodymus savarankišku ir tinkamu įrodymų šaltiniu bei grįsdamas jais apkaltinamąjį nuosprendį, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Tuo nebuvo suvaržyta ir nuteistojo V. Ž. teisė užduoti klausimus nukentėjusiajai, kurios parodymais yra grindžiamas apkaltinamasis teismo nuosprendis, juolab, kad pastarasis dalyvavo ne tik nukentėjusiosios L. V. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, bet buvo suvestas su nukentėjusiąja į akistatą.

Kaip matyti iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi nukentėjusiosios L. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 1, b.l. 13), kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje, ir tuo pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Kita vertus, šis pažeidimas neturėjo esminės įtakos sprendžiant nuteistojo V. Ž. kaltės klausimą, kadangi tas pačias aplinkybes nukentėjusioji nurodė apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o vadovautis šiais L. V. parodymais, kaip jau minėta, teismas turėjo įstatyminį pagrindą.

Nuteistasis V. Ž. savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad apygardos teismas nepašalino ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kilusių esminių ir kitų prieštaravimų. Šis nuteistojo skundo argumentas yra deklaratyvus, nuteistasis nenurodo, kokie konkrečiai prieštaravimai nebuvo pašalinti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apygardos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, analizavo visus byloje surinktus įrodymus, tame tarpe nukentėjusiosios L. V. ir nuteistojo V. Ž. parodymus apie įvykio aplinkybes, taip pat jo aiškinimą apie galimą L. V. kerštą, nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą E. V. parodymus, juos vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste, nuosprendyje nurodė motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Taigi, konstatuoti, jog apygardos teismo nuosprendis neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamų reikalavimų, teisėju kolegija neturi pagrindo.

Dėl nuteistojo D. K. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 153 straipsnyje, 150 straipsnio 4 dalyje, 149 straipsnio 4 dalyje, ir jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo.

Kaip matyti iš nuteistojo D. K. apeliacinio skundo turinio, pastarasis neginčija, jog lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu su nukentėjusiąja L. V. , tačiau teigia, kad visa tai vyko abipusiu sutikimu ir kad jis nežinojo, jog nukentėjusioji yra mažametė. Taip pat nuteistasis neigia, jog mažametės nukentėjusiosios L. V. atžvilgiu atliko tvirkinamuosius veiksmus. Šiuos nuteistojo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Nuteistojo D. K. kaltė padarius nusikaltimus, numatytus BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje ir 153 straipsnyje, įrodyta iš dalies paties nuteistojo D. K. parodymais apie įvykio aplinkybes (t. 2, b.l. 112), nukentėjusiosios L. V. parodymais apie D. K. jos atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus (t. 1, b.l. 17-18), jos atstovės pagal įstatymą E. V. parodymais apie tai, kad D. K. ateidavo pas juos ir rodė dėmesį L. V. (t. 1, b.l. 8-10, 50-51), liudytojų D. L. ir A. P. parodymais, kurioms L. V. pasakojo, jog turi draugą D., pas kurį eina į namus žaisti kompiuteriu (t. 1, b.l. 47-49, t. 2, b.l. 51-52, 110-111), specialisto išvada Nr. G 126/10(07), patvirtinančia, jog L. V. yra turėjusi lytinius santykius (t. 1, b.l. 21), L. V. psichologinio tyrimo bei teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadomis, ekspertės R. D. paaiškinimais teisme apie L. V. psichinę ir socialinę brandą bei patirtos seksualinės prievartos pasekmes (t. 1, b.l. 23-24, 40-44, t. 23, b.l. 109-110).

Nors nuteistasis D. K. teigia, kad inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu jis nežinojo, jog L. V. yra mažametė, tačiau pagal teismų praktiką išžaginimas kvalifikuojamas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, o seksualinis prievartavimas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ne tik tuo atveju, kai kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką, žinojo, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo, tačiau ir tuomet, kai kaltininkas nesuvokė, kad nukentėjusysis yra mažametis asmuo, tačiau pagal bylos aplinkybes, ypač nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes, turėjo ir galėjo šias aplinkybes suvokti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 49, šiuo nutarimu patvirtinta teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose apžvalga).

Kaip jau minėta, bylos duomenimis nustatyta, jog L. V. gimė (duomenys neskelbtini), taigi, D. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu buvo mažametė – 13 metų amžiaus. Nukentėjusioji L. V. , apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat akistatos su nuteistuoju D. K. metu parodė, kad dar iki lytinių santykių ji sakė D. K. , jog yra vos 13 metų amžiaus. Be to, kaip matyti iš byloje apklaustų liudytojų D. L. , L. M. , A. P. parodymų, nukentėjusioji nagrinėjamų įvykių metu pagal išvaizdą atitiko savo amžių. Ji buvo aukštoka, tačiau lieso kūno sudėjimo, moteriškos kūno formos nebuvo išryškėjusios. Be to, iš nukentėjusiosios kalbos matėsi, jog ji yra kitokia, nei visi vaikai. Taigi, įvertinęs šias aplinkybes, o taip pat tai, kad D. K. iki nusikaltimų padarymo kurį laiką lankėsi nukentėjusiosios namuose ir bendravo su nukentėjusiosios šeima, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pastarasis, būdamas 28 metų amžiaus, prieš tai turėjęs savo šeimą, galėjo ir turėjo suvokti, kad nukentėjusioji yra mažametė, ir tokia nukentėjusiosios dėl mažametystės ir amžiaus neatitinkančio protinio išsivystymo bejėgiška būkle pasinaudojo.

Nuteistasis D. K. teigia, kad L. V. pas jį namuose buvo tik vieną kartą, kuomet jis su ja lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, ir kad jis jos atžvilgiu tvirkinamųjų veiksmų neatliko, tačiau tokį jo aiškinimą paneigia nukentėjusiosios L. V. parodymai, duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kad sekančią dieną po to, kai D. K. ją išžagino ir seksualiai prievartavo, pastarasis vėl pasikvietė ją į savo namus ir ten pradėjo ją grabinėti, kišo rankas po drabužiais, lietė lytinius organus. Daugiau tą kartą nieko nedarė, tik, kaip ir po lytinių santykių, prašė apie tai niekam nesakyti, nes jei pasakys, jis turės problemų (t. 1, b.l. 17-18). Dėl nukentėjusiosios L. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, patikimumo kolegija jau pasisakė atsakydama į nuteistojo V. Ž. apeliacinio skundo argumentus, todėl jų nebekartoja. Netikėti nukentėjusiosios L. V. parodymais apie D. K. jos atžvilgiu atliktus veiksmus taip pat nebuvo ir nėra jokio pagrindo.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, daro išvadą, jog apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog D. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje ir 153 straipsnyje.

D. K. apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės, ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, yra deklaratyvus, apeliantas skunde nenurodė jokių konkrečių esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tokių pažeidimų teisėjų kolegija taip pat nenustatė. Nors D. K. nedalyvavo L. V. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nes tuo metu jam dar nebuvo suteiktas įtariamojo statusas, tačiau jo teisės užduoti klausimus nukentėjusiajai, kurios parodymais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis ir kuri nebuvo apklausta teisme, įgyvendinimas buvo užtikrintas suvedant jį su nukentėjusiąja L. V. į akistatą (t. 1, b.l. 161-162).

Dėl nuteistiesiems V. Ž. ir D. K. paskirtų bausmių.

Kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistajam V. Ž. , baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingas, baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos. Nuteistasis V. Ž. padarė du labai sunkius nusikaltimus – kvalifikuotą išžaginimą bei kvalifikuotą seksualinį prievartavimą (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir vieną nesunkų nusikaltimą – mažamečio asmens tvirkinimą (BK 153 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2010-07-20) (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikalto prieš mažametį asmenį. V. Ž. nusikalstamais veiksmais buvo padaryta didelė žala nukentėjusiosios psichinei sveikatai - išsivystė mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas, dėl kurio nukentėjusioji gydėsi VšĮ Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų psichiatrijos skyriuje (t. 1, b.l. 29, 40-44). Bylos duomenimis, nuteistasis V. Ž. praeityje buvo nusikaltęs, tačiau teistumas yra išnykęs, baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus, nusikalstamų veikų padarymo metu niekur nedirbo (t. 1, b.l. 137-138, 139-141, 144-145). Nėra nuteistojo V. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Kolegijos manymu, visas šias aplinkybes, svarstydamas V. Ž. skirtinų bausmių klausimą, apygardos teismas įvertino išsamiai bei nešališkai ir į jas atsižvelgęs pagrįstai nuteistajam V. Ž. už nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnyje, paskyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, už nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, už nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje – devynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Tokios nuteistajam V. Ž. paskirtos bausmės, neviršijančios sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkio, teisėjų kolegijos nuomone, atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir nėra teisinio pagrindo jas švelninti. Už atskiras nusikalstamas veikas V. Ž. paskirtos bausmės teisingai subendrintos bausmių apėmimo būdu (yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje ir 149 straipsnio 4 dalyje, idealioji sutaptis (63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), o minėtos veikos ir nusikalstama veika, numatyta BK 153 straipsnyje, labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas)), pagrįstai nuteistajam paskiriant galutinę subendrintą devynerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, nuteistiesiems D. K. ir V. Ž. paskirdamas tokias pačias bausmes už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, neatsižvelgė į bausmės skyrimui ir jos individualizavimui reikšmingas aplinkybes, kurios turi esminės reikšmės sprendžiant terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydžio klausimą šioje byloje.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis D. K. padarė du labai sunkius nusikaltimus – kvalifikuotą išžaginimą bei kvalifikuotą seksualinį prievartavimą (BK 11 straipsnio 6 dalis) ir vieną nesunkų nusikaltimą – mažamečio asmens tvirkinimą (BK 153 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2010-07-20) (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikalto prieš mažametį asmenį, dėl jo nusikalstamų veiksmų buvo padaryta didelė žala nukentėjusiosios L. V. psichinei sveikatai - išsivystė mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas, dėl kurio pastaroji, kaip jau minėta, gydėsi ligoninėje. Bylos duomenimis, nuteistasis D. K. praeityje buvo nusikaltęs, tačiau teistumas yra išnykęs, baustas administracine tvarka, nusikalstamų veikų padarymo metu ir po jų oficialaus pragyvenimo šaltinio neturėjo, bylos duomenimis, dirbo atsitiktinius darbus (t. 1, b.l. 183, 183-184). Nėra nuteistojo D. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis D. K. nuo pat pirmos apklausos įtariamuoju šioje byloje pripažino esmines jam inkriminuojamų labai sunkių nusikaltimų padarymo faktines aplinkybes, t.y. kad jis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja L. V. bei tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu. Be to, kaip matyti iš nukentėjusiosios L. V. parodymų, skyrėsi V. Ž. ir D. K. elgesys su ja nustatytų nusikalstamų veikų padarymo metu. Jei V. Ž. su ja elgėsi taip, kad ji pastarojo bijojo, todėl kurį laiką niekam nesakė, kad jis ją išprievartavo, tai D. K. elgesį ji apibūdino visiškai kitaip. Ji nurodė, kad D. K. jos prašė atlikti su juo seksualinio pobūdžio veiksmus, todėl ji ir sutiko. Kad D. K. elgesys nukentėjusiosios atžvilgiu pagal savo pobūdį skyrėsi nuo V. Ž. , patvirtina ir ta aplinkybė, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas tik V. Ž. atžvilgiu, nes tik dėl jo veiksmų nukentėjusioji L. V. kreipėsi pagalbos į savo auklėtoją, nurodydama, kad pastarasis ją išprievartavo. Ir tik apklausiant nukentėjusiąją L. V. pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, pastaroji nurodė, jog ir anksčiau yra turėjusi lytinių santykių su suaugusiu vyru, t.y. D. K.. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme D. K. atsiprašė nukentėjusiosios, pripažino, jog pasielgė neapgalvotai (t. 2, b.l. 115). Šių aplinkybių apygardos teismas, skirdamas ir individualizuodamas bausmes nuteistiesiems, iš esmės nevertino ir nuosprendyje jos neaptartos. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. K. taip pat nurodė, jog gailisi ir išgyvena dėl to, ką padarė. Be to, po nusikalstamų veikų padarymo D. K. sukūrė šeimą, (duomenys neskelbtini) jam gimė sūnus, ką patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateikta J. K. gimimo liudijimo kopija. Taigi, nors nėra pagrindo pripažinti D. K. prisipažinimą padarius nusikaltimus, numatytus BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, tačiau visos pirmiau aptartos aplinkybės, apibūdinančios pastarojo elgesį tiek jam inkriminuotų labai sunkių nusikaltimų padarymo metu, tiek ir po jų padarymo, jo požiūrį į šiuos savo veiksmus, teisėjų kolegijos nuomone, rodo mažesnį šio nuteistojo asmenybės pavojingumą visuomenei, ko apygardos teismas, paskirdamas D. K. už nusikaltimus, numatytus BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, bausmes, analogiškas kaip ir V. Ž. , kuris be kita ko nepagrįstai apkaltino nukentėjusiąją davus melagingus parodymus, tinkamai neįvertino. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl neteisingai paskirtų bausmių (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktas), nuteistajam D. K. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje, paskirtos bausmės švelninamos.

Nuosprendis dalyje dėl D. K. už nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnyje, paskirtos bausmės nekeičiama, nes ši bausmė, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Nuteistasis D. K. apeliaciniu skundu prašo sumažinti nukentėjusiajai L. V. priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą, nes sunki jo materialinė padėtis.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas, nustatydamas nukentėjusiajai iš abiejų nuteistųjų priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji L. V. tiek dėl nuteistojo D. K. , tiek dėl nuteistojo V. Ž. nusikalstamų veiksmų jos atžvilgiu patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, ilgalaikį psichologinį stresą, taip pat pažeminimą, baimę. Patirtos seksualinės prievartos pasekmėje L. V. išsivystė mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas, dėl ko nukentėjusioji buvo gydoma Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų psichiatrijos skyriuje. Kita vertus, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, apygardos teismas įvertino ir pagrįstus kaltininkų interesus, jų turtinę padėtį, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis D. K. . Teismas atsižvelgė į tai, kad abu nuteistieji niekur nedirba, nėra duomenų apie jų turimą nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą. Įvertinęs šias aplinkybes, apygardos teismas prokuroro, ginant nukentėjusiosios L. V. interesus, pareikštus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino tik iš dalies. Kolegijos manymu, įvertinus visas pirmiau aptartas aplinkybes, nukentėjusiajai priteista neturtinės žalos atlyginimo suma – po 10000 Lt iš kiekvieno nuteistojo, nėra aiškiai per didelė, ji atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Dar kartą atsižvelgti į nuteistojo D. K. turtinę padėtį ir tuo pagrindu mažinti neturtinės žalos atlyginimo sumą nėra įstatyminio pagrindo. Juolab, kad nuteistasis D. K. yra pakankamai jaunas, darbingas vyras, todėl turi realią galimybę padarytą žalą pilnai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti:

D. K. , nuteistam už nusikaltimą, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje, paskirti laisvės atėmimo bausmę septynerius metus.

D. K. , nuteistam už nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, paskirti laisvės atėmimo bausmę šešerius metus.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, D. K. pagal BK 149 straipsnio 4 dalį paskirtą septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, pagal 150 straipsnio 4 dalį paskirtą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 153 straipsnį paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinę subendrintą bausmę D. K. paskirti laisvės atėmimą septynerius metus, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.