- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-09
- Bylos Nr.
- 2A-1907-567/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Neringa Švedienė, Zita Smirnovienė
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, S. S.
- Pareiškėjas
- V. S.
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1318-67/2011 pagal pareiškėjos V. S. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys S. S., Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
Pareiškėja V. S. pateikė teismui pareiškimą, prašydama pripažinti nuosavybės teises liudijimą į statinius - pirtį ir šulinį, registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį. Nurodė, kad pareiškėjos šeima nuosavybės teisėmis valdo 0,0980 ha ploto namų valdos žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko 2000-04-21 sprendimu Nr. 01-588 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei V. S.“ 0,0980 ha ploto namų valdos žemės sklypas jai buvo perduotas nuosavybėn neatlygintinai. Pareiškėjos šeima nuo 1996 m. faktiškai naudojosi 4 arų ploto žemės sklypu, esančiu priešais pareiškėjos namų valdą, tik kitoje (duomenys neskelbtini) pusėje, t.y. tarp (duomenys neskelbtini). Šiame 4 arų ploto žemės sklype yra pareiškėjos šeimos naudojama pirtis, pastatyta 1939 m. pareiškėjos tėvo I. B., daržas ir šulinys. Tai, kad minėta žemė priklausė pareiškėjo tėvui, patvirtina 2009-04-06 iš Vilniaus apskrities archyvo gauta pažyma Nr. (8-12)-V5-1062, kurioje nurodyta, jog pareiškėjos tėvas I. B. 1948 m. duomenimis Jočionių km. turėjo 8,53 ha žemės, tame tarpe 0,18 ha sodybinės. Po I. B. mirties 1966-12-05 jo turtą paveldėjo pareiškėjos mama V. B.. 1988-05-21 mirus pareiškėjos motinai pagal 1989-02-17 paveldėjimo teisės liudijimą pareiškėja paveldėjo tėvų gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini)ir kitą turtą. Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, prašydama papildomu sprendimu grąžinti jai 4 arų žemės sklypą, esantį tarp (duomenys neskelbtini). 2010-05-21 Vilniaus apskrities viršininko administracija pateikė atsakymą Nr. 20-268, kuriame siūloma kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos. Pareiškėja pažymi, kad su prašymu patikrinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2010-05-21 atsakymo Nr. 20268 pagrįstumą, ji kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kuri 2010-08-09 pateikė atsakymą, jog pareiškėja privalo kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Pareiškėja teigia, jog atitinka visas sąlygas įstatymo nustatytas nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį, t.y. nėra statinių – pirties ir šulinio, registro Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė; yra sąžiningai įgijusi daiktus bei sąžiningai, teisėtai ir atvirai, nepertraukiamai, kaip savus, valdė nekilnojamuosius daiktus ne mažiau kaip 10 metų; valdymas atsirado paveldint valdymo teisę, nėra įregistruotos nuosavybės teisės į šiuos statinius (LR CK 4.25 str., 4.27 str. 2 d., 3 d., 4.47 str. 11 p. 4.68 str., 4.69 str., 4.70 str., 4.71 str.).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškimą, prašydamas dėl pareiškimo reikalavimų patenkinimo spręsti, atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2010-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010), aiškindamas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas, yra išaiškinęs, kad pagal LR CK nustatyta reglamentavimą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visumai: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68 str. - 4.71 str. nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (ne mažiau nei 10 metų). Suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektu. Pareiškėja teigia, kad pirtis buvo pastatyta 1939 m. jos tėvo I. B., tačiau nepateikia įrodymų. Prie pareiškimo pateiktame paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijime nurodoma, kad paveldimą turtą sudaro piniginis indėlis ir gyvenamasis namas, o nei pirtis, nei šulinys nėra nurodomi, todėl suinteresuotas asmuo teigia, jog pareiškėja nepagrįstai nurodo, jog pirties ir šulinio valdymas atsirado paveldint valdymo teisę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2007-10-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2007) yra išaiškinęs, kad tik tai, jog niekas neprieštarauja faktiniam daikto naudojimui ir nenaudoja bei nepageidauja naudoti asmens naudojamą daiktą patys, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog naudojantis daiktą asmuo atvirai daiktą valdo kaip savą (LR CK 4.27 str. 2 d., 4.68 str. - 4.71 str.).
Suinteresuotas asmuo S. S. atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-02-28 priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė nustatyti faktą, kad pareiškėja V. S. nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį įgijo nekilnojamus daiktus – pirtį ir šulinį, esančius (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, registro Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog statiniai: pirtis ir šulinys, esantys (duomenys neskelbtini) pastatyti 1939 metais (b.l. 10-14). Vilniaus apskrities archyvo 2009-04-06 pažymoje Nr. (8.12.)-V5-1062 nurodoma, jog Vilniaus apskrities DŽDT vykdomojo komiteto Žemės ūkio skyriaus dokumentų fonde, (duomenys neskelbtini) apylinkės 1948-1949 m. Žemės apskaitos žiniaraščių byloje Trakų apskrities Lentvario valsčiaus (duomenys neskelbtini)kaimo 1948-11-25 žemės apskaitos žiniaraštyje įrašytas žemės naudotojas I. B., turėjęs viso žemės – 8.53 (b.l. 15). Paveldėjimo pagal įstatymą 1989-02-17 teisės liudijime nurodyta, kad po V. B. mirties, mirusios 1988-05-21, turtą - gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), paveldi jos dukra V. S. (b.l. 16-17). VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2010-04-08 išraše nurodyta, kad žemės sklypas ir jame esantys statiniai, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise pagal paveldėjimo teisės liudijimą priklauso V. S. (b.l. 18-20). Vilniaus apskrities archyvo pateiktoje 120 asmens sąskaitoje Nr. 437 nurodyta šeimos galva – I. B., gimęs (duomenys neskelbtini) miręs, žmona – V. B., gimusi (duomenys neskelbtini), dukros - V. B., gimusi (duomenys neskelbtini) ir S. S., gimusi (duomenys neskelbtini) (b.l. 21-22). Aplinkybę, kad pareiškėja V. S. pirtimi ir šuliniu naudojasi po motinos mirties, t.y. nuo 1988-05-21 ir kad šie statiniai jai priklauso nuosavybės teise, patvirtino suinteresuotas asmuo S. S., nurodydama, kad pareiškėja V. S. pirtimi ir šuliniu, kurie buvo pastatyti dar iki karo 1939 metais jų tėvų, po tėvų mirties naudojasi pareiškėja ir niekas į pirtį ir šulinį nepareiškė pretenzijų, nes šie statiniai yra V. S. nuosavybė ir jų tėvams iki karo nuosavybės teise priklausančioje žemėje. Tai nebuvo savavališka statyba, nes jų tėvas su broliu pasidalijo namą ir savo namo dalį tėvas persikėlė į kitą (duomenys neskelbtini)gatvės pusę, o brolis namo dalį persikėlė į kitą vietovę, pirtis ir šulinys liko toje pačioje vietoje (b.l. 54). Pareiškėjos V. S. kaimynė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), R. D., gimusi (duomenys neskelbtini) m., teismui patvirtino, kad, pareiškėja V. S. pirtimi ir šuliniu, kurie buvo pastatyti dar jos tėvų iki karo 1939 metais, po jos tėvų mirties naudojasi pareiškėja ir niekas į pirtį ir šulinį nepareiškė jokių pretenzijų, nes šie statiniai yra V. S. nuosavybė ir jos tėvams iki karo priklausančioje žemėje. Statiniai nebuvo savavališkai pastatyti, nes pareiškėjos tėvas su broliu pasidalijo namą ir ūkinius pastatus ir savo namo ir ūkinių pastatų dalį persikėlė į (duomenys neskelbtini). kitą pusę. Pirtis ir šulinys liko toje pačioje vietoje, kurioje buvo tėvų sodyba (b.l. 55). Liudytojas J. B., gimęs 1963 m., teismui patvirtino, kad pareiškėja V. S. pirtimi ir šuliniu naudojasi visą laiką po savo motinos mirties ir kad šie statiniai nuosavybės teise priklausė jos tėvams, o po tėvų mirties pareiškėjai V. S. (b.l. 55). Teismas, remdamasis LR CK 4.70 str. 1 d., konstatavo, kad asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t.y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja V. S., naudodamasi po motinos mirties pirtimi ir šuliniu, esančiu (duomenys neskelbtini), buvo įsitikinusi, kad niekas neturi daugiau už ją teisių į jos tėvams priklausiusią pirtį ir šulnį ir išliko sąžininga šios pirties ir šulnio valdytoja visą įgyjamosios senaties laiką, t.y. dvidešimt du metus. Daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąją senatimi. Pareiškėja V. S. pirtį ir šulinį, esantį (duomenys neskelbtini), nepertraukiamai valdo nuo valdymo teisės į pirtį ir šulnį įgijimo dienos, t.y. nuo 1989 m. iki šiol, naudojasi ir valdo juos kaip savus. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog pirtis ir šulinys, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė priklausytų valstybei ar savivaldybei, ar būtų registruotas kito asmens (ne valdytojos) vardu. Teismas pažymi, kad Valstybės turto fondui valdyti, naudotis bei disponuoti ginčo objektai pirtis ir šulinys, esantys (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), nėra perduoti. Taip pat teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad pirtis ir šulinys nuosavybės teisė priklausytų Vilniaus miesto savivaldybei, ar būtų registruotas kito asmens (ne valdytojos) vardu. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja V. S. yra sąžininga ir teisėta pirties ir šulinio valdytoja (LR CK 4.68 str., 4.69 str., 4.70 str., 4.71 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto administracija pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-02-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos V. S. pareiškimą atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pripažinti, jog pareiškėja pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į ginčo pirtį ir šulinį galima tik tuo atveju, jei įvertinus visus byloje esančius įrodymus, būtų nustatyta, jog tenkinamos visos būtinos įgyjamosios senaties sąlygos. Pareiškėja V. S. po motinos V. B. mirties (1988-05-21) paveldėjo turtą. Pagal 1989-02-17 paveldėjimo teisės liudijimą ji paveldėjo tėvų gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Nei ginčo pirtis, nei šulinys, esantis tarp (duomenys neskelbtini), nėra nurodomi paveldėjimo teisės liudijime. Byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurie pagrįstų pareiškėjos tėvų I. B. ir V. B. teisėtą valdymo faktą į ginčo pirtį bei šulinį. Byloje yra Vilniaus apskrities archyvo 2009-10-09 atsakymas „Dėl turėtų pastatų“, prie kurio pridėta Vilniaus rajono Trakų Vokės apylinkės LDT vykdomojo komiteto dokumentų fonde, Liudvinavo apylinkės 1964 m. -1966 m. ūkinėje knygoje, esančio V. B. ūkio žinių lapo kopija. Apeliantas pabrėžia, kad šiame dokumente nėra jokių duomenų apie kokius nors statinius, taip pat apie pirtį ir šulinį, kuriuos nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį prašo pripažinti pareiškėja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2007-10-02 nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-363/2007) yra pažymėjęs, kad tai, jog niekas neprieštarauja faktiniam daikto naudojimui ir nenaudoja bei nepageidauja naudoti asmens naudojamą daiktą patys, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog naudojantis daiktą asmuo atvirai valdo kaip savą. Fakto, kad asmuo turtą valdo kaip savą, išviešinimas kitiems asmenims yra valdymo įregistravimas viešame registre savo vardu. Reikalavimas registruoti nekilnojamojo daikto valdymą, valdyti tokį daiktą atvirai, nepertraukiamai, kaip savą ne mažiau kaip dešimt metų, nustatytas siekiant sudaryti galimybę daikto savininkui įgyvendinti savo teisę į daiktą. Sąžiningą ir teisėtą pirties ir šulinio valdymą pareiškėja kildino iš faktinio naudojimosi. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, kurioje duomenys užfiksuoti 2010-09-03, nurodyti pirties ir šulinio statybos pradžios ir pabaigos metai -1939 m., baigtumas – 100 proc. statiniai yra suformuoti statant. Daiktai sukurti statybos būdu, todėl jiems turi būti taikomi statybos norminiai reikalavimai. Vien dėl to nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu negali būti nustatoma į minėtus statinius, o turi būti sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal Statybos įstatyme nustatytą tvarką. Įgyjamąja senatimi gali būti įgyjamas daiktas, kuris atsiradęs teisei neprieštaraujančiu būdu ir tvarka. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos siekiamų įgyti statinių sukūrimo teisėtumą. Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 2 str. 71 p. numato, jog statinys yra savavališkas, kai toks statinys pastatytas be statybos leidimo. Pareiškėja neįrodė, kad minėti statiniai pastatyti teisėtai, nes byloje nebuvo pateikti jokie statinių sukūrimo teisėtumą patvirtinantys įrodymai. Pirmosios apylinkės teismas turėjo pareigą suinteresuotais asmenimis įtraukti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, nes ginčo statiniai yra valstybinėje žemėje, bei VĮ Valstybės turto fondas, kaip institucijos, atstovaujančios valstybei, kadangi šie asmenys turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir teismo turi būti šaukiami dalyvauti byloje. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas netyrė ir nevertino bylai reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai rėmėsi liudytojų S. S. ir R. D. parodymais. Byloje nėra duomenų, kad būtent pareiškėja paveldėjo po motinos mirties pirtį ir šulinį (LR CK 4.68 str. – 672 str.).
Atsiliepimas
Pareiškėja V. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-02-28 sprendimą. Nurodė, kad apelianto teiginiai, jog nei pirtis, nei šulinys nėra nurodyti paveldėjimo teisės liudijime netikslingi, nes jei pirtis ir šulinys būtų nurodyti paveldėjimo teisės liudijime nebūtų reikėję kreiptis į teismą. Nuo pareiškėjos motinos V. B. mirties 1988-05-21 iki 2000 m. LR CK ar iki 2007-07-01 praėjo daugiau nei 10 metų, todėl apelianto nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimo ir taikymo taisyklė šiuo atveju netaikytina. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai vertino surinktus įrodymus. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad pirties ar šulinio statyba 1939 m. pažeidė kokius nors galiojusius statybą reglamentavusius įstatymus, pastatyta teisei prieštaraujančiu būdu ir tvarka bei neteisėtai. Suinteresuotas asmuo galėjo pateikti prašymą dėl įtraukimo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir VĮ Valstybės turto fondas, tačiau tokio prašymo nepareiškė. Be to apeliantas nenurodė, kokį suinteresuotumą gali turėti VĮ Valstybės turto fondas. Pareiškėja teigia, jog apeliantas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškime nurodytas aplinkybes (LR CK 6.68 str. – 4.71 str.)
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Ypatingosios teisenos tvarka spręsdamas vienos pagrindinių teisių – nuosavybės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis) – klausimus, siekdamas išvengti klaidų ir nepagrįsto turto nusavinimo ar praturtėjimo, teismas turi būti aktyvus ir privalo imtis priemonių, kad į bylos nagrinėjimą būtų įtraukti visi suinteresuoti asmenys.
Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 8 str.). CPK 443 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas privalo šaukti dalyvauti byloje suinteresuotą asmenį, t. y. tokį, su kurio teisėmis ar pareigomis susijusi byla. Tuo atveju, jei pareiškėjas pareiškime nenurodo suinteresuoto asmens, tai teismas turi vykdyti CPK 443 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą, jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad konkretus asmuo turi suinteresuotumą dėl byloje sprendžiamo klausimo. Ar su asmens teisėmis ir pareigomis yra susijusi byla, sprendžiama pagal faktines bylos aplinkybes, jas teisiškai kvalifikuojant ir darant išvadas, ar teismo sprendimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo turės įtakos šio asmens teisėms ir pareigoms.
Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį į pastatus ir statinius, kurie yra valstybinės žemės sklype, todėl turi būti įvertinama, ar teismo sprendimas turės įtakos žemės sklypo savininko – valstybės – ir kitų asmenų teisėms ir pareigoms. Jeigu tokios įtakos turės, tai valstybė ar įstatymų nustatyta tvarka įgaliota jai atstovauti institucija turi būti įtraukiama į civilinės bylos nagrinėjimą, nes savininkas turi žinoti, kas daroma su jo nuosavybe.
Pagal Žemės įstatymo 5 dalies 1 punktą valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jei jie užstatyti tam tikrais statiniais ar įrenginiais, o sklypo dydis pardavimui nustatomas pagal tai, kiek žemės sklypo reikia jiems eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą statinių ar įrenginių tiesioginę paskirtį. Jeigu teisme nagrinėjamos aplinkybės dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, tai pirmiausia reikia teisiškai kvalifikuoti, ar konkretūs materialūs objektai yra nuosavybės teisės objektai - statiniai, pastatai, įrenginiai ar jų dalys, - ar tik jų liekanos arba kitokie likučiai, kurie neatitinka nuosavybės teisės objektams keliamų reikalavimų. Šios aplinkybės taip pat yra svarbios konkretiems daiktams įregistruoti, teisių į žemės sklypo išpirkimą sąlygoms (aukciono tvarka ar be aukciono, sklypo dydžio, kuris priklauso nuo konkretaus objekto dydžio, ir kt.). Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 7 punktą valstybinės žemės sklypų pardavimo tvarką aukcione ir be aukciono tvirtina Vyriausybė (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260, 1999 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 692). Valstybinės žemės sklypų pardavimo santykiuose valstybei atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo į pastatus, statinius ar įrenginius, esančius valstybinės žemės sklypuose, teismo sprendimas gali turėti reikšmės valstybės, kaip žemės sklypo savininkės, teisėms ir pareigoms ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, kaip valstybei šiuose santykiuose atstovaujančios institucijos, materialiosioms teisėms ir pareigoms, todėl šie asmenys turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir teismo turi būti šaukiami dalyvauti byloje (CPK 443 straipsnio 3 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad pagal Statybų įstatymo 27 straipsnį statybos valstybinę priežiūrą atlieka Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, vykdanti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą. Tai, kad Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, kurioje duomenys užfiksuoti 2010-09-03, nurodyti pirties ir šulinio statybos pradžios 1939 m. suformuoti statant, gali turėti teisinės reikšmės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, kaip valstybei senos statybos teisiniuose santykiuose atstovaujančios institucijos, materialiosioms teisėms ir pareigoms, todėl šie asmenys turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir teismo turi būti šaukiami dalyvauti byloje (CPK 443 straipsnio 3 dalis).
Pagal LR Valstybės turto fondo įstatymo 5 str. viena iš pagrindinių VĮ Valstybės turto fondo vykdomų funkcijų yra valstybei nuosavybės teise priklausančio turto pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą vykdymas, todėl valstybei jos privatizavimo teisiniuose santykiuose atstovaujančio VĮ Valstybės turto fondo materialiosioms teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos bylos išsprendimas, todėl šie asmenys turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir teismo turi būti šaukiami dalyvauti byloje (CPK 443 straipsnio 3 dalis).
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktą, kad pareiškėja V. S. nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį įgijo nekilnojamus daiktus – pirtį ir šulinį, esančius (duomenys neskelbtini), turėjo pareigą suinteresuotais asmenimis įtraukti valstybę, kaip žemės sklypo savininkę, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, nes ginčo statiniai yra valstybinėje žemėje, bei VĮ Valstybės turto fondas, Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, kaip institucijas, atstovaujančias valstybei, kadangi šie asmenys turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir teismo turi būti šaukiami dalyvauti byloje, nes bylos išsprendimas yra susijęs su jų materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktą, kad pareiškėja V. S. nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį įgijo nekilnojamus daiktus – pirtį ir šulinį, esančius (duomenys neskelbtini), esančius valstybinėje žemėje, konstatuodamas, kad VĮ Valstybės turto fondui valdyti, naudotis bei disponuoti ginčo objektai pirtis ir šulinys, esantys (duomenys neskelbtini), nėra perduoti, nusprendė dėl nurodytų neįtrauktų į bylos nagrinėjamą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Šis procesinis pažeidimas (LR CPK 266 str.) sudaro teisinį pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visa apimtimi, perduodant bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam apylinkės teismui kitam teisėjui, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinėje instancijoje nėra galimas naujų suinteresuotų asmenų įtraukimas į procesą ir nėra galimybės pašalinti minėtus procesinius pažeidimus (CPK 327 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 d.), atsižvelgiant į tai, kad dėl šių pažeidimų galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla. Kadangi šiuo atveju yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kolegija daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas naikintinas, grąžinant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti nurodytus procesinius pažeidimus, kuris negali būti pripažįstami formaliais pažeidimais, nes yra kliūtis išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 328 str.). Iš naujo nagrinėjant bylą, svarstytinas klausimas dėl įtraukimo į bylos nagrinėjimą nurodytų asmenų suinteresuotais asmenimis, nes šios bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų materialiosioms teisėms ir pareigoms. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, nes skundžiamas sprendimas naikinamas pilna apimtimi, ir tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstini byloje pareikšti reikalavimai (LR CPK 2 str., 8 str., 13 str., 47 str., 177 str. - 179 str., 312 str., 313 str., 320 str., 328 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 4 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.