Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino, kad ieškovė UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ buvo diskriminuojama kitų termofikacinių elektrinių atžvilgiu; priteisė ieškovei iš atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2014 metais patirtų 1 724 600 Eur nuostolių ir 2015 metais patirtų 535 000 Eur nuostolių atlyginimą (iš viso 2 259 600 Eur nuostolių atlyginimą); priteisė ieškovei iš atsakovės 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą nuostolių sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. kovo 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 17 233,43 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė.

3. Teismas sprendė, kad atsakovė neprivalėjo supirkti visos ieškovės pagamintos elektros energijos patvirtintos maksimalios remtinos elektros energijos apimties kiekio. Teismo vertinimu, byloje atsakytina į du klausimus: 1) ar ieškovė buvo / nebuvo diskriminuojama iš jos superkant mažesnę pagamintos elektros energijos procentinę dalį nei iš kitų termofikacinių elektrinių, 2) ar ieškovė buvo / nebuvo diskriminuojama balansavimo energijos tiekėjos AB „LIETUVOS ENERGIJOS GAMYBA“ atžvilgiu, nes nuo 2014 metų iš ieškovės buvo perkamas tik minimumas balansavimo energijos kiekis.

4. Teismas sutiko su ieškove, kad ekonominis naudingumas negali būti atsakovės vertinamas jau vykdant Vyriausybės nutarimus dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje (toliau ir – VIAP), nes šį kriterijų vertina Vyriausybė, o atsakovės veiksmai neatitinka nediskriminavimo principo.

5. Ieškovė įrodinėja, kad iš visų termofikacinių elektrinių atsakovė supirko skirtingą procentinę dalį joms priskirtų maksimalių remtinos elektros energijos apimčių. Pastarosios apimtys buvo Vyriausybės nustatytos atsižvelgiant į konkrečių elektrinių galingumą ir kitas aplinkybes, pavyzdžiui miesto, kuriame yra elektrinė ypatybes ir energijos poreikį jame. Teismo vertinimu, nors teisinis reguliavimas ir šalių sudaryta sutartis dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo negalėjo sukurti ieškovei teisėto lūkesčio, kad bus supirktas maksimalus visą remtinos energijos kvotą atitinkantis energijos kiekis, tačiau atsakovė nepateikė jokių objektyvių kriterijų, kuo remiantis buvo nuspręsta, kokį konkretų kiekį pirks iš kiekvienos termofikacinės elektrinės, kadangi atsakovė pirko elektros energiją ir virš jos nurodyto techninio minimumo kriterijaus. Kadangi atsakovė mokėjo vienodą kainos dalį visoms termofikacinėms elektrinėms, toks sprendimas nepaaiškintinas ir lėšų taupymu. Ieškovės gaminama elektros energija buvo viena pigiausių iš visų termofikacinių elektrinių, lyginant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą kainą su VIAP kainos dedamąja, kurią išmoka BALTPOOL UAB. Toks atsakovės sprendimas nepaaiškintinas ir ekonominiu naudingumu vartotojams. Teismas sutiko su ieškove, kad pasirinkus pirkti elektros energiją ne iš ieškovės, o iš kitų termofikacinių elektrinių, valstybė sumokėjo daugiau VIAP lėšų nei būtų sumokėjusi, jeigu elektros energiją būtų pirkusi iš ieškovės. Pagal ieškovės skaičiavimus, jei atsakovė energiją būtų pirkusi iš visų termofikacinių elektrinių vienodoje procentinėje dalyje, nuo viso priskirto maksimalaus remtinos elektros energijos kiekio, VIAP lėšos būtų mažesnės 2014 metais – 28 491 Lt, o 2015 metais – 315 577 Lt. Šių duomenų atsakovė neneigė. Teismas vertino, jog šios aplinkybės paneigia atsakovės argumentą dėl ekonominio naudingumo kriterijaus taikymo.

6. Teismas sutiko su ieškove, kad teisinis reguliavimas sukuria tokią VIAP sistemą, kurioje būtent Vyriausybė nustato kokia paslauga laikytina VIAP ir kurie subjektai tokias paslaugas teikia. Tokį sprendimą Vyriausybė priima atsižvelgdama į valstybės energetinį ir visuomenės saugumą, elektros energetikos sistemos darbo saugumą ir patikimumą bei neigiamo poveikio aplinkai mažinimą, energijos išteklių diversifikavimą bei kitus darnios sektoriaus plėtros tikslus. Vyriausybė taip pat įvertina ekonominio pagrįstumo bei mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus. Tik Vyriausybė, būtent tuo metu kai nustatomos elektros energijos supirkimo kvotos, atlieka kompleksinę kaštų ir naudos analizę vertindama efektyvių termofikacinių elektrinių gamybos poveikį gamtosauginiu požiūriu, poreikiu gaminti elektros energiją būtent Lietuvoje ir savaime aišku vertindama ir finansinę įtaką kainoms galutiniams vartotojams.

7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1051 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2014 metais nustatymo“ (toliau ir – Vyriausybės nutarimas Nr. 1051) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1091 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikėjų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo apimties 2015 metams nustatymo“ (toliau ir – Vyriausybės nutarimas Nr. 1091) 5 punktuose nustatyta, jog šio nutarimo 1.1 papunktyje nurodyti asmenys remtinos elektros energijos kiekį, neviršydami šio nutarimo 3 punkte nurodytų apimčių, šildymo sezono metu gamina pagal visuomeninio tiekėjo pareikštą ir su konkrečiu gamintoju (1.1.1–1.1.8 papunkčiai) suderintą poreikį, siekiant užtikrinti, kad vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos elektros energijos kainos, elektros energijos poreikis būtų tenkinamas įsigyjant elektros energiją ekonomiškai naudingiausiu būdu, nediskriminuojant šio nutarimo 1.1 papunktyje nurodytų gamintojų ir užtikrinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau ir – VIAP aprašas) 121.3 papunktyje nustatyta, kad tuo atveju, jei visuomeninis tiekėjas tam tikru laikotarpiu dėl objektyvių priežasčių (vartotojų, kuriems taikomos valstybės reguliuojamos kainos, poreikis mažesnis nei gamintojo elektros pasiūla ir (ar) kitais atvejais) atsisako nupirkti sutartą remtinos elektros energijos gamybos apimčiai priskiriamą elektros kiekį, gamintojai, teikiantys VIAP aprašo 7.2 ir 7.3 papunkčiuose nustatytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, dėl techninių ir (ar) technologinių priežasčių privalo gaminti (gamintojų, teikiančių VIAP aprašo 7.2 papunktyje nustatytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, pagaminta elektros energija taip pat privalo atitikti didelio efektyvumo reikalavimus), tai toks elektros energijos kiekis gali būti parduodamas elektros biržoje. Teismas padarė išvadą, kad mažinti remiamos elektros energijos supirkimo iš gamintojų apimtis galima vieninteliu atveju – kai atsakovės, kuri yra visuomeninis elektros energijos tiekėjas, vartotojų elektros energijos poreikis yra mažesnis nei supirkimo kvotas gavusių gamintojų norimas / galimas pagaminti elektros energijos kiekis.

8. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (toliau – Taryba) išvadoje nurodė, kad pagal maksimalias kvotas buvo apskaičiuotas VIAP lėšų poreikis ir pagal tai numatytos VIAP lėšos konkretiems asmenims. Teismas šios išvados teiginį, jog atsakovė neprivalėjo supirkti maksimalios nustatytos kvotos, vertino kritiškai, nes Taryba neturi kompetencijos teikti autentiškus privalomus įstatymų ir Vyriausybės teisės aktų aiškinimus. Be to, Elektros energetikos įstatymo 31 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodyta, kad energijos skirstymo operatorius privalo atlikti nacionalinio balansavimo funkciją sudarant vienodas, nediskriminuojančias ir konkurencines sąlygas visiems rinkos dalyviams. Todėl pagrįstas ieškovės argumentas, kad nepirkti remtinos elektros energijos iš termofikacinių elektrinių atsakovė gali tik tuomet, kai jai nėra vartotojų poreikio – tik taip sistemiškai turi būti aiškintinas VIAP aprašas, priimtas dar galiojant ankstesnei sistemai dėl kvotos apibrėžimo tvirtu skaičiumi (o ne maksimaliu kiekiu).

9. Teismas konstatavo, kad atsakovė iš esmės vienodas paslaugas teikiančius subjektus vertino skirtingai, nes vienintelės aplinkybės dėl kurios galėtų būti mažinamos supirkimo apimtys, t. y. atsakovės vartotojų poreikis mažesnis nei supirkimo kvotas gavusių gamintojų norimas / galimas gaminti elektros energijos kiekis, 2014 ir 2015 metų laikotarpį nebuvo. Kadangi atsakovė mažino remiamos elektros energijos supirkimo mastą iš elektrinių, teismas vertino, ar toks mažinimas buvo laikantis ieškovės nediskriminavimo principo kitų tokią pačią VIAP paslaugą teikiančių elektrinių atžvilgiu ir / ar balansavimo elektros energijos tiekėjo atžvilgiu.

10. Ieškovė palygino atsakovės pateiktus duomenis, lyginant elektros energijos supirkimo mastą, kuomet visų termofikacinių elektrinių kaina yra vienoda (lygi su atsakove sudarytose sutartyse nustatytai kainai). Tiek ieškovė, tiek ir kitos termofikacinės elektrinės pardavinėjo elektros energiją už kainą, įtvirtintą sutartyse: 2014 metais ši kaina buvo 15,9 ct/kW (nustatyta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. O3-386), o 2015 metais visos termofikacinės elektrinės elektros energiją atsakovei pardavinėjo už vienodą kainą. Todėl lygintini elektros energijos kiekiai, kuriuos atsakovė pirko iš termofikacinių elektrinių. Kadangi didžiausios termofikacinės elektrinės yra skirtingo galingumo ir yra skirtinguose miestuose, savaime suprantama, kad iš jų atsakovė supirko skirtingą faktinį kiekį. Tai, kad superkami kiekiai negali būti lygūs kiekį matuojant kWh, pagrindžia ir Vyriausybės nutarimai Nr. 1051, Nr. 1091, kurie apibrėžia maksimalų supirktiną remtinos elektros energijos kiekį diferencijuotai pagal konkrečios termofikacinės elektrinės galingumą. Teismas sprendė, kad ieškovė turėjo pagrįstus lūkesčius, jog atsakovė įgyvendins nediskriminavimo principą, užtikrindama visoms termofikacinėms elektrinėms vienodą proporciją nuo paskirtos maksimalios kvotos, kad bus taikomas aiškus, nedviprasmiškas ir objektyvus kriterijus atsakovei priimant sprendimus dėl perkamos remiamos elektros energijos kiekio.

11. Atsakovė patvirtino, kad pagrindinis kriterijus buvo techninis kiekvienos elektrinės minimumas, kurio dydis objektyviai neapibrėžtas ir, kaip teigė AB „Energijos skirstymo operatorius“, buvo netikrinant, pasitikėjimo pagrindu, nustatomas pagal termofikacinių elektrinių pranešimus. Atsakovė nepagrindė, kokiu objektyviu kriterijumi remiantis buvo nustatomas energijos kiekis superkamas virš techninio minimumo.

12. Be to, teismo vertinimu, ieškovė pagrįstai nurodė, kad AB „Energijos skirstymo operatorius“, siekdama iš kogeneracinių elektrinių supirkti vienodą pagamintos energijos proporcinę dalį, turėjo metų eigoje šią proporciją reguliuoti ir sureguliuoti baigiantis metams. UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ pateiktoje duomenų lentelėje nurodyti didžiųjų termofikacinių elektrinių Vyriausybės nustatytų elektros energijos maksimalių supirkimo apimčių, faktiškai nupirktų elektros energijos kiekių ir santykio su maksimalia kvota (procentinė išraiška) duomenys. Atsakovės pateikti duomenys patvirtina, jog mažiausias iš visų kogeneracinių elektrinių ir 2014 ir 2015 metais supirkimo mastas buvo būtent iš ieškovės, atitinkamai 57 ir 67 procentai, nustatytos maksimalios remtinos kvotos. Tačiau 2014 metais atsakovė įsigijo iš Kauno termofikacinės elektrinės net 80 procentų priskirtos maksimalios remtinos elektros energijos kvotos, iš mažesniųjų termofikacinių elektrinių – 100 procentų priskirtos maksimalios kvotos, o iš UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ tik 57 procentus; 2015 metais iš ieškovės buvo įsigyta tik 67 procentai priskirtos maksimalios kvotos, kai iš kitų termofikacinių elektrinių taip pat įsigyta didesnė procentinė dalis – 69, 89, 93 ir 100 procentai. Visų termofikacinių elektrinių elektros energijos supirkimo kainos pagal sutartis su atsakove yra vienodos ir lygios Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos skelbiamoms rinkos kainoms. Teismas sprendė, kad atsakovė diskriminavo ieškovę, atsisakydama supirkti elektros energiją tokia pačia apimtimi, kokia supirkdavo iš kitų elektrinių.

13. Diskriminacija pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 7 straipsnį yra nustatoma tuomet, kai dominuojantis subjektas panašioje padėtyje esantiems kontrahentams taiko skirtingas sąlygas. Teismo vertinimu, atsakovės su kitomis kogeneracinėmis elektrinėmis sudarytos sutartys iš esmės reguliuoja lygiaverčių paslaugų teikimą, t. y. tokių pačių produktų pirkimą–pardavimą. Tai leidžia teigti, jog šios sutartys yra panašaus pobūdžio (lygiaverčiai sandoriai) Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 3 punkto prasme. Atsakovė užima dominuojančią padėtį remiamos elektros energijos rinkoje. Aptarti duomenys apie nevienodą supirktos pagamintos remiamos energijos dalį patvirtina teismo išvadą, kad atsakovė nesilaikė Vyriausybės nutarimų Nr. 1051 ir Nr. 1091 5 punktuose įtvirtinto principo nediskriminuoti gamintojų vienas kito atžvilgiu. Atsakovė privalėjo siekti supirkti vienodą pagamintos remiamos elektros energijos procentinę dalį. Atsakovė atliko neteisėtus veiksmus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.246 straipsnio 1 dalis).