- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-21
- Bylos Nr.
- I-3893-171/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04076-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- K. F.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. F. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. F. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), už kiekvieną parą, praleistą Lukiškių TI-K, priteisti po 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodo, kad jis nuo 2015 m. gegužės 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis – kameros perpildytos, jose veisėsi grybelis, ant sienų augo pelėsis, bėgiojo tarakonai, buvo drėgna. Dėl prasto apšvietimo jam pablogėjo regėjimas. Iš tualeto visą parą sklido nemalonūs kvapai. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, tapo irzlus, suprastėjo psichinė būklė.
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. Teigia, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai Lukiškių TI-K tam yra pritaikyti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, patirtą dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.
Remiantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjas neginčija atsakovės atstovo nurodytų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. buvo laikomas kamerose Nr. 196, 120, 184, 111, 135 ir 176. Taigi pareiškėjas 32 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei teisės aktais nustatytas minimalus. Įvertinus aplinkybę, kad tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, kad tokiomis sąlygomis jis turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Teismas atmeta atsakovės atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose veisėsi grybelis, tarakonai, drėgmė, blogas apšvietimas ir sklido nemalonūs kvapai, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis dėl higienos reikalavimų Lukiškių TI-K kamerose nesilaikymo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kokias nors kitas institucijas. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose buvo nustatyti tam tikri teisės aktų normų reikalavimų neatitikimai, pvz., 196 kameroje nustatyta, kad lubų ir sienų paviršiai nebuvo tinkami lengvai valyti ir dezinfekuoti. Atlikus grįžtamąjį patikrinimą nustatyta, kad minėtoje kameroje buvo atliktas remontas. Kameroje Nr. 111 buvo nustatyti analogiški trūkumai, papildomas trūkumas dėl netinkamos apšvietos, kurie taip pat buvo pašalinti.
Byloje esanti Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 36–39) patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra tinkamai užtikrinamas kenkėjų prevencijos ir naikinimo darbų vykdymas, Lukiškių TI-K rūpinasi graužikų ir buitinių parazitų prevencija, pareiškėjas jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant Įsakyme Nr. V-124 nustatytus reikalavimus dėl minimalaus 3,6 m² ploto. Nors jam buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti vieną valandą gryname ore, tačiau likusį paros laiką, iš viso 32 dienas per jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, praleido perpildytose kamerose. Taigi teismas konstatuoja, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį.
Konstatuotina, kad dėl laikymo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovės civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, į tai, kad kameros buvo gerokai perpildytos, tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, atsakovės atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus įvertinti pareiškėjo nurodoma suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams. Net esant gerokai intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams teismų praktikoje priteisiamos gerokai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos.
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (pvz., LVAT 2016 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 320 Eur sumos priteisimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. F. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti K. F. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 320 Eur (tris šimtus dvidešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.