- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-21
- Bylos Nr.
- 1A-646-92-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-18-1-00220-2010-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Damanskienė (pirm.), Laureta Ulbienė, Ryšardas Skirtūnas
- Kaltinamasis
- D. M.
- Advokatai
- Valdemaras Bužinskas
- Kategorijos
- 2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A 646/2011
Teisėja Jolanta Čepukėnienė Teisminio proceso Nr. 1-18-1-00220-2010-8
2011 m. birželio 21 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamosios D. M. įstatyminės atstovės V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. nutarties, kuria D. M. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, t.y. VšĮ Respublikinėje Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
nutartimi pripažinta, kad D. M. nesunkiai sužalojo savo šeimos narį, o būtent: 2010-02-11 apie 15.00 val. buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), koridoriuje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, po išgertuvių įvykus ginčui, tyčia sutuoktiniui S. M. batais, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau 5 smūgių į veidą, galvą, tuo padarydama kraujosruvas veide bei sumušimus galvoje, bei sudavė kėde du smūgius į dešinį šlaunikaulį, ko pasekoje nukentėjusiajam S. M. buvo padarytas dešiniojo šlaunikaulio lūžis, vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, šiais veiksmais padarė veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 3 p.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu D. M. įstatyminė atstovė V. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-03-31 nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad teismas, pripažindamas D. M. nepakaltinama, atėmė jai galimybę taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą, numatytą BK 38 str. Pažymi, jog įvykis, dėl kurio D. M. buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn yra šeimyninio pobūdžio, po jo tėvai – t.y. nukentėjusysis S. M. ir D. M. susitaikė. Atkreipia dėmesį į tai, kad D. M. jau buvo atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios metu nebuvo nustatyta jos elgesyje dezorientacija, haliucinacijos ar neadekvatus elgesys. Vien faktas, kad D. M. kaltina nuolat S. M. neištikimybe, nėra pagrindas konstatuoti jai psichinį sutrikimą. Nurodo, kad byloje nustatyta, kad D. M. nusikaltimo padarymo metu buvo neblaivi ir būtent tai įtakojo jos agresyvų elgesį bei trumpalaikį suvokimo sutrikimą. Pažymi, jog D. M. gydėsi Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, tačiau po kurio laiko gydytojai konstatavo, kad ji pilnai orientuota, jokių psichikos sutrikimų jai diagnozuota nebuvo.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog D. M. šiuo metu dirba, jos elgesyje sutrikimų nepastebėta. Teigia, jog byloje nėra įrodyta, kad D. M. nusikalto nepakaltinamumo būsenoje. Pažymi, kad teismas nepagrįstai parinko griežtą priverčiamąją medicinos priemonę, remdamasis vien tik ekspertės paaiškinimais. Anot apeliantės, apylinkės teismas, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, susijusias su D. M. nepakaltinamumo klausimu.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. M. įstatyminė atstovė ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė– skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
D. M. įstatyminės atstovės V. B. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Teismo nutartimi pagrįstai pripažinta, kad D. M. padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 3 p., jos nusikalstama veika įrodyta nutartyje aptartais įrodymais, ji tinkamai kvalifikuota.
Apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų, padarė pagrįstą išvadą, jog D. M. įvykdė veiką, atitinkančią BK 138 str. 2 d. 3 p. sudėtį. Iš esmės šios teismo išvados neginčijamos ir apeliaciniu skundu.
Apylinkės teismas neturėjo pagrindo kritiškai vertinti teismo medicinos ekspertizės išvadą bei teismo posėdyje dalyvavusios ekspertės paaiškinimą apie D. M. psichinę būklę bei reikalingumą taikyti jos atžvilgiu priverčiamąsias medicinos pobūdžio priemones.
Kaip seka iš bylos, atlikus teismo psichiatrinę ekspertizę, buvo konstatuota, kad D. M. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – organiniu kliedesiniu sutrikimu, ji negalėjo suvokti savo veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Ekspertizės akte nurodoma, kad jau 2007 metais D. M. dėl kliedesių haliucinacijų įtariamas organinis kliedesinis sutrikimas, jai buvo skirtas atitinkamas gydymas (b.l.63-65). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo neskirti D. M. priverčiamųjų medicinos priemonių. Apeliacinio skundo teiginys, kad teismas negalėjo apsiriboti ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės išvada, nepagrįstas. Apylinkės teismo posėdyje dalyvavusi ekspertė patvirtino išvadą, paaiškino, jog D. M. yra nekritiška savo atžvilgiu, pas gydytojus nesilanko, vaistų nevartoja, todėl kitokio pobūdžio priemonės nebūtų efektyvios. Kolegija konstatuoja, jog, esant neabejotinai teismo psichiatrinės ekspertizės išvadai, skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę nėra pagrindo. Apeliacinio skundo teiginys, jog D. M., nepaskyrus jai priverstinio gydymo, galėtų pasinaudoti BK 38 str. nuostatomis bei susitaikyti su nukentėjusiuoju, šioje situacijoje pagrįstu nelaikomas, nes dėl savo sveikatos būklės D. M., kaip nesuvokianti savo veiksmų esmės, negali būti pripažįstama kalta ir negali būti nuteisiama už jos įvykdytą veiką. O BK 38 str. taisyklės gali būti taikomos asmenims, įvykdžiusiems atitinkamus nusikaltimus, kuriems turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Sutinkamai su BK 98 str. 1 d. priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamiems ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Remiantis BPK 403 str. 1 d. 1 p., teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, paskiria šią priemonę, jei įrodyta, kad asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas. Tokios išvados apylinkės teismas nekonstatavo. Todėl kolegija laiko tikslinga pakeisti apylinkės teismo nutarties nustatomąją ir rezoliucinę dalis, nes jos neatitinka anksčiau paminėtų BK 98 str. 1 d., BPK 403 str. 1 d. reikalavimų.
Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas nutarties parašomojoje dalyje pateikė argumentus, kuriais pagrindė pagrįstą išvadą, jog D. M. nusikalstamą veiką, atitinkančią BK 138 str. 2 d. 3 p., įvykdė būdama nepakaltinama, todėl ji negali būti pripažinta kalta ir nubausta. Tačiau nutarties nustatomojoje ir rezoliucinėje dalyje apylinkės teismas šios aplinkybės nekonstatavo, tuo pažeidė BPK 403 str. 1 d., BK 98 str. 1 d. reikalavimus, dėl ko nutartis keistina.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 5 d. 3 p., 403 str. 1 d. 1 p., kolegija
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-03-31 nutartį pakeisti.
D. M., būdama nepakaltinamumo būsenoje, įvykdė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 3 p., o būtent: 2010-02-11 apie 15.00 val. buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), koridoriuje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, po išgertuvių įvykus ginčui, tyčia sutuoktiniui S. M. batais, rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau 5 smūgių į veidą, galvą, tuo padarydama kraujosruvas veide bei sumušimus galvoje, bei sudavė kėde du smūgius į dešinį šlaunikaulį, ko pasekoje nukentėjusiajam S. M. buvo padarytas dešiniojo šlaunikaulio lūžis, vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
Pripažinti, kad D. M. padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 3 p., būdama nepakaltinama ir pritaikyti jai priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.