Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio, Dainiaus Rinkevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Šiaurės vilkas“ ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia, sutartinių netesybų mažinimo ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Apeliacinį skundą grindė argumentais, kad pirmosios instancijos teismui pripažinus, jog ieškovo prievolė sudaryti draudimo sutartį pagal Depozito sutarties sąlygas yra galiojanti ir ieškovui privaloma, negalėjo būti pripažinta, kad sutartyje numatyta atsakomybė už tokios prievolės pažeidimą ieškovui yra netaikytina, nes šios dvi išvados viena kitai prieštarauja. Iš skundžiamo teismo sprendimo nėra aiški teismo pozicija dėl Depozito sutarties ar atskirų jos sąlygų pripažinimo negaliojančiomis. Teismas, tenkindamas ieškinį, sprendimą motyvavo iš esmės tuo, jog nenustatė, kad Depozito sutartis būtų neįvykdyta dėl ieškovo neteisėtų veiksmų, atitinkamai nenustatė pagrindo civilinės atsakomybės taikymui. Tačiau teismas taip pat nepasisakė, kad dėl sutarties neįvykdymo būtų kaltas atsakovas, taigi, teismas neįvertino aplinkybių, dėl kurių Depozito sutartis buvo neįvykdyta. Apeliantas teigė, kad Depozito sutartis buvo neįvykdyta dėl ieškovo veiksmų, nes sutarties pasirašymo metu jis nevertino prisiimamų įsipareigojimų ir neketino jų vykdyti, tik praėjus 15 mėnesių nuo sutarties pasirašymo pirmą kartą kreipėsi dėl draudimo sutarties sudarymo, draudėsi kitose bendrovėse, rinkosi draudimo bendroves su mažesnėmis draudimo įmokomis, atsisakė apdrausti savo darbuotojus nuo nelaimingų atsitikimų, atsisakė sudaryti galvijų draudimo sutartį, nesikreipė į atsakovą dėl galimų kitų draudimo rūšių. Siūlomos ieškovo sudaryti draudimo sutartys buvo nesudarytos ne dėl to, kad draudikas nepagrįstai atsisakė jas sudaryti, bet dėl to, kad ieškovas pageidavo įsigyti ne įprastas draudimo veiklos principus atitinkančias paslaugas, o tokias, kurių atsakovas neteikia ir negali teikti, nes jos neatitinka draudimo sąlygų ir prieštarauja galiojantiems teisės aktams. Pats sutartinių įsipareigojimų nevykdymo faktas jau yra neteisėtas veiksmas, todėl civilinė atsakomybė ieškovui turi būti taikoma.

Ieškovas vadovavosi Lietuvos Respublikos CK 6.73 str., 6.258 str. ir laikė, kad 92 250 Lt dydžio netesybos yra akivaizdžiai per didelės, juo labiau, kad dalį sutarties ieškovas įvykdė. Teismas skundžiamame sprendime besąlygiškai sutiko su ieškovo motyvais dėl netesybų dydžio ir, kaip jau aukščiau minėta, nurodė, kad „...sulygtų netesybų dydis ne tik kad yra per didelis, bet pačios netesybos yra ydingos..." toliau nurodoma, kad šalių sutarta sąlyga dėl netesybų prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir pripažintina negaliojančia Lietuvos Respublikos CK 1.80 str. pagrindu. Atsakovas šiuo atveju nereikalavo ir neįrodinėjo patirtų nuostolių, bet laikė, kad jis patyrė šalių susitarimu nustatytus nuostolius - 92 250 Lt, kurių negrąžino, nes ieškovas, atsakovo nuomone, pažeidė Depozito sutarties sąlygas. Taigi nagrinėjamu atveju kreditorius prašė taikyti skolininkui civilinę atsakomybę tik netesybų forma ir nereikalavo nuostolių atlyginimo. Teismo posėdžio metu atsakovas nepateikė įrodymų apie realiai atsakovo patirtus nuostolius. Tokių nuostolių atsakovas visiškai nepatyrė, todėl įrodymų pateikti ir negalėjo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, jeigu Depozito sutartis kažkokiu būdu būtų buvusi įvykdyta atsakovas galėjo patirti tam tikrų nuostolių draudiminių įvykių atveju, išmokėdamas draudimo išmokas, kas yra visiškai natūralu, sudarius bet kurią draudimo sutartį. Nesudarius jokių draudimo sutarčių, atsakovas nepatyrė ir negalėjo patirti jokių nuostolių, taigi sutartiniai nuostoliai (netesybos), sudarantys 100 proc. sutarties sumos, yra aiškiai neprotingi ir per dideli. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas nuo 2009 m. naudojosi ieškovo depozitu, t.y. 100 000 Lt, be jokio atlygio, kas taip pat yra nesąžininga. Manė, jog nagrinėjamu atveju teismas neabejotinai pagrįstai pripažino, jog 100 proc. sutarties sumos dydžio netesybos, kurios buvo nustatytos Depozito sutartyje yra aiškiai per didelės, nepagrįstos jokiais galimais nuostoliais ir neprotingos. Ieškovui įvykdžius dalį sutarties (kas yra savarankiškas pagrindas mažinti netesybas), atsakovo pritaikytos netesybos sudaro 92.25 proc. sutarties vertės. Tokio dydžio netesybos - lygiai taip pat, kaip ir 100 proc. sutarties kainos dydžio netesybos - yra aiškiai ir neginčijamai per didelės, neprotingos ir negali būti laikomos teisingomis, atitinkančiomis bent menamus atsakovo nuostolius Be to, atsakovas nepateikė jokių duomenų apie jo patirtus nuostolius: atvirkščiai, naudodamasis ieškovo deponuotais 100 000 Lt, atsakovas neabejotinai gavo pelno.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar procesinės teisės normų pažeidimo, kuris sudarytų pagrindą sprendimui panaikinti, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tačiau pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Ieškovas UAB „Šiaurės vilkas“ pareiškė ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“, kuriame suformuluoti du reikalavimai: 1) pripažinti negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio pagrindu tarp ieškovo ir atsakovo 2009 m. liepos 10 d. sudarytos Depozito sutarties 4.1. punkto sąlygą, suteikiančią atsakovui teisę visą nepanaudotą depozitą įskaityti netesyboms sumokėti ir numatančią, kad netesybų dydis yra tokio pat dydžio kaip depozito nepanaudotas likutis; 2) priteisti iš atsakovo be pagrindo įgytus 92250 Lt. Sprendimo rezoliucine dalimi išspręstas tik antrasis reikalavimas, neišsprendus pirmojo ieškovo ieškinio reikalavimo. Nors motyvuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas dėstė motyvus dėl abiejų reikalavimų, tačiau rezoliucinėje dalyje išvados pirmąjį reikalavimą tenkinti ar jį atmesti nėra. Kaip nurodyta apelianto apeliaciniame skunde, nors pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nepripažino negaliojančia kurią nors sutarties sąlygą, tačiau motyvuojamojoje dalyje yra teismo padarytos priešingos išvados: „..teismas nenustatė jokio pagrindo naikinti Depozito sutartį ar atskiras jos sąlygas CK 1.91 straipsnio pagrindu“ bei „Tokia sąlyga prieštarauja įstatyme nustatytai netesybų sampratai, pagal kurią, netesybomis yra užtikrinamas kitos šalies sutartinės prievolės įvykdymas, todėl nesant kitų pagrindų, šiuo pagrindu ieškinys taip pat turėtų būti tenkintas (CK 1.80 straipsnis)“.

Vadovaujantis CPK 327 straipsnio 2 dalimi, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali neišspręstų reikalavimų dalyje grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, o kitoje dalyje spręsti bylą šiame skirsnyje nustatyta tvarka. Kadangi atsakovas apeliaciniu skundu skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl antrojo ieškovo reikalavimo, byla išnagrinėtojo reikalavimo dalyje nagrinėjama apeliacine tvarka.

Pirmosios instancijos teismas motyvuose konstatavo, kad šalys turi teisę sudaryti vadinamąsias mišrias sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų, kurioms taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios teisės normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei (CK 6.156 straipsnio 3 dalis), nagrinėjamu atveju įvertinęs 2009 m. liepos 10 d. Depozito sutarties Nr. KT04/04 (toliau- Depozito sutartis) sąlygas padarė išvadą, jog šalys iš esmės sulygo dėl draudimo paslaugų pirkimo ir susitarė dėl išankstinio tų paslaugų apmokėjimo. Teismas konstatavo, kad toks šalių susitarimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir yra šalims privalomas, todėl turi būti vykdomas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant prievolę vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir jų nevykdymo sukeliamas pasekmes, būtina tinkamai kvalifikuoti tarp šalių sudarytomis sutartimis sukurtus teisinius santykius, todėl papildo pirmosios instancijos teismo sprendimą toliau dėstomais motyvais, pasisakydamas dėl apelianto argumento, jog pirmosios instancijos teismas pripažino Depozito sutartį privalomai vykdytina, atitinkamai vykdytina ieškovo prievolę sudaryti draudimo sutartis.

Pagal nuoseklią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ikisutartinių santykių stadijai yra priskiriamos organizacinės, preliminarios sutartys. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. O pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Preliminariosios sutarties objektas yra būsima pagrindinė sutartis, tačiau toks objektas negali būti pripažintas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Tai pagrindinis preliminariosios sutarties skiriamasis požymis nuo pagrindinės sutarties.

Nagrinėjamu atveju šalių pasirašytos 2009-07-10 Depozito sutarties Nr. KT04/04 objektu nustatytas šalių bendradarbiavimas draudimo paslaugų srityje, kai draudėjas UAB „Šiaurės vilkas“ įsipareigojo sudaryti su draudiku AAS „Gjensidige Baltic“ laikotarpiu nuo 2009-07-10 iki 2011-07-10 draudimo sutartis ne mažesnei kaip 100 000 Lt draudimo įmokų sumai. Draudikas avansu įsipareigojo įnešti 100 000 Lt sumą į draudiko sąskaitą būsimų draudimo įmokų nuskaitymui. Visi minėtieji šalių prisiimti įsipareigojimai yra skirti tam, kad ateityje būtų sudarytos kitos - draudimo sutartys.

Preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nagrinėjamu atveju šalių duoti paaiškinimai byloje ir pats depozito sutarties turinys patvirtina, kad Depozito sutarties pasirašymo metu šalys nebuvo susitarusios, kokios rūšies draudimo sutartis sudarys ateityje, kokius draudimo įmokų tarifus taikys konkrečioms draudimo rūšims, kokiam terminui ir kokiai sumai bus draudžiami objektai ar civilinė atsakomybė, ir pan. Todėl Depozito sutartis vertintina kaip ikisutartiniai santykiai, nes atitinka visus preliminarios sutarties bruožus: aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitas – draudimo (pagrindines) sutartis; šalių sutarimas dėl būsimų pagrindinių sutarčių dalyko aptarimas, net neįvardijant esminių pagrindinės sutarties sąlygų; terminas, per kurį turi būti sudarytos pagrindinės sutartys; šio susitarimo įforminimas rašytine forma.

Nustačius, kad šalys Depozito sutartimi siekė tik susitarti dėl draudimo sutarčių sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra. Toks tvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą. Todėl apelianto argumentas, kad ieškovas, sudarydamas Depozito sutartį, turėjo visas galimybes pasidomėti, kokias paslaugas teikia atsakovas ir išsiaiškinti, ką jis įsipareigojo įsigyti už avansu atsakovui pervestas lėšas, gali būti vertinamas tik kaip šalies teisė detalizuoti preliminarios sutarties sąlygas taip, kad būtų aiškesnės pagrindinių sutarčių sudarymo sąlygos, kas beje pasakytina ir apie atsakovą, kuris turėjo teisę siūlyti sudaryti preliminarią sutartį tokiomis sąlygomis, kad sudarant pagrindines sutartis nereikėtų iš naujo tarp šalių derinti visų pagrindinės sutarties sąlygų iš naujo, bet negali būti vertinama kaip vienos Depozito sutarties šalies prievolė vykdyti susitarimą tik kitai šaliai palankiomis sąlygomis. Kadangi nagrinėjamu atveju Depozito sutarties sąlygomis nebuvo nustatytas susitarimas dėl konkretesnių pagrindinės sutarties sąlygų, tai neatėmė šalims galimybės derėtis dėl kiekvienos pagrindinės sutarties sąlygos iš naujo. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti kurios nors šalies veiksmus kaltais ir atitinkamai taikyti civilinę atsakomybę.

Vienok pasirašyta sutartis turi šalims įstatymo galią, todėl teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi būti šalių vykdoma pagal sutarties esmę ir įstatymų reikalavimus (CK 6.189 str.). Per nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties, prievolė sudaryti ją pasibaigia, tačiau preliminariu susitarimu pagal CK 6.165 straipsnį sukuriama sutartinė prievolė CK 6.1 straipsnio prasme ir šaliai, kuri nepagrįstai vengė ar atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, kyla civilinė atsakomybė dėl nuostolių atlyginimo (CK 6.165 str. 4 d.), ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti.

Depozito sutartimi šalys susitarė, kad neįvykdžius sutarties 1.2.p. nurodyto įsipareigojimo sudaryti draudimo sutartis, draudėjas neatšaukiamai sutinka ir neprieštarauja, kad draudikas visą nepanaudotą depozitą įskaitytų netesyboms sumokėti. Netesybų dydis yra tokio pat dydžio kaip depozito nepanaudotas likutis. Pagal depozito sutarties 1.4.p. draudėjas sumokėjo į draudiko sąskaitą 100 000 Lt.

Sumokėtoji 100 000 Lt suma į draudiko sąskaitą vertintina kaip avansinis mokėjimas pagal sutartį, kuris bus įskaitytas ateityje sudaromos pagrindinės prievolės įvykdymui. Nors preliminariosios sutarties sudarymo atveju nėra reikalavimo ir neatsiranda pareiga atlikti piniginius mokėjimus ar dalinius atsiskaitymus būsimosios sutarties sąskaita, tačiau atliktas mokėjimas nėra draudžiamas. Išankstinį mokėjimą už daiktus reglamentuoja CK 6.315 straipsnis, kuriame mokėjimas yra siejamas su daikto perdavimu pagal sutartį. Šalių susitarimas dėl išankstinio pinigų perdavimo, kuris siejamas su įsipareigojimu sudaryti sutartį dėl daiktų perdavimo ateityje, neprieštarauja įstatymams, nes šalys sutarties laisvės principu turi teisę nustatyti tarpusavio teises ir pareigas savo nuožiūra (CK 6.156 str.). Sudarant preliminariąją sutartį dar nėra visiško tikrumo dėl to, ar bus sudaryta ir vykdoma pagrindinė sutartis, nes tai gali lemti įvairios aplinkybės. Prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigia, jeigu šalys per preliminarioje sutartyje nustatytą terminą nesudaro pagrindinės sutarties. Preliminarios sutarties pagrindu prievolė laikoma pasibaigusia tiek tinkamu įvykdymu –pagrindinės sutarties pasirašymu, tiek jos neįvykdymu. Vadovaujantis CK 6.237 str. 2d., nesudarius pagrindinės sutarties ir pasibaigus preliminariosios sutarties terminui, atsakovui tektų pareiga grąžinti ieškovui avansu gautus 100 000 Lt, išnykus pagrindams, kuriems esant šie pinigai buvo perduoti, nepriklausomai nuo to, kuri šalis vengė ar atsisakė sudaryti sutartį.

Tačiau nagrinėjamu atveju pagal Depozito sutarties sąlygas su sumokėtuoju avansu (nepanaudotu jo likučiu) buvo siejamas netesybų dydis. Pagal CK 6.71 straipsnyje įtvirtintą netesybų sampratą netesybos yra sutartinės civilinės atsakomybės forma, kuri, skolininkui neįvykdžius sutartinės prievolės, kompensuoja kreditoriaus interesą, kai netesybos yra nurodomos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu. Taigi netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Šiuo atveju netesybų dydis nebuvo įvardintas nei konkrečia pinigų suma, nei procentine jos išraiška. Susitarimas dėl nepanaudotosios avanso dalies laikymo netesybomis, kai nagrinėjamu atveju buvo nepanaudoti 92 250 Lt iš 100 000 Lt avanso, vertintinas kaip galimų netesybų dydis, kuris sutarties sudarymo metu nebuvo grindžiamas galimais nukentėjusios šalies nuostoliais, bet įvardintas kaip tikėtinai gautinos pajamos. Vadinasi, nepagrįsta būtų daryti išvadą, kad šalys aptarė būsimus kreditoriaus neįrodinėtinus nuostolius, nes iš esmės buvo įvardintos tik atsakovo gautinos pajamos.

Turto sumažėjimas ar negautos pajamos yra kreditoriaus numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurių jis negavo dėl neteisėtų skolininko veiksmų, arba dėl tokių veiksmų prarasta nauda. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje yra nurodoma, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Sprendžiant dėl nukentėjusios ikisutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio atlyginimo už prarastą galimybę, esminę reikšmę turėtų šalies, atsisakančios sudaryti pagrindinę sutartį, veiksmai sąžiningumo požiūriu: jei derybas be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė kitai šaliai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, tai ji, kaip nesąžininga šalis, privalėtų atlyginti kitai šaliai nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą – ne tik derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantas jokių išlaidų neturėjo. Nagrinėjant prarastą apelianto galimybę gauti iš anksto numatytas pajamas, pažymėtina, kad nėra pagrindo išvadai, jog esant normaliai veiklai tas pajamas buvo tikėtasi gauti pagrįstai. Pasirašydamos Depozito sutartį šalys nevertino ir nenurodė jokių konkrečių draudimo rūšių, neskaičiavo, kokios įmokos bus panaudotos tokioms sutartims sudaryti, neanalizavo, kokias galimybes aplamai dėl draustinų objektų turi ieškovas, įvertinant jau apdraustus ir galiojančius draudimus. Todėl toks abstraktaus pobūdžio susitarimas sukėlė nurodomas pasekmes, kad ieškovas automobilį apdraudė kitoje bendrovėje Kasko draudimu už minimalią kainą, o ne atsakovo bendrovėje už vidutinį tarifą, kuris sutartyje taip pat niekaip nebuvo aptartas, ieškovas atsisakė apdrausti savo darbuotojus draudimu nuo nelaimingų atsitikimų, nes šalys nesusitarė dėl draudimo sąlygų, dėl tos pačios priežasties nebuvo apdrausti galvijai, šalių pastangos surasti draustinus objektus nedavė rezultatų dėl to, kad atsakovas siūlė kelis kartus didesnę draudimo kainą, negu ieškovas tuo metu mokėjo kitai draudimo bendrovei, ir pan. (1t., b.l.30-81). CK 6.990 straipsnis nustato, kad draudimo sutartis sudaroma draudikui akceptuojant draudėjo pasiūlymą (prašymą), pateiktą draudikui, arba draudėjui akceptuojant draudiko pasiūlymą sudaryti sutartį. Taigi, Depozito sutartyje neaptarus ateityje sudarytinų draudimo sutarčių sąlygų dėl draudimo rūšių, draustinų rizikų, draudimo įmokų, draudimo sąlygų, natūralu, kad šalys toliau derėjosi dėl visų būtinųjų draudimo sąlygų ir nesudarė eilės sutarčių dėl to, kad nepasiekė bendro susitarimo dėl jų. Žinant, kad draudimo sutartis yra laisvas šalių susitarimas šalims naudingomis sąlygomis, kai Depozito sutartyje tos sąlygos niekaip nedetalizuotos, nei vienai iš šalių negali būti taikomi laisvam susitarimui prieštaraujantys reikalavimai, nes neprotinga reikalauti iš draudiko drausti tokias rizikas, kurias jis įsivertina kaip nenaudingas jam, taip pat reikalauti draudėjo apdrausti tai, ko jam visiškai nebūtina ir nereikia drausti. Vertinant, ar šalis savo elgesiu sukūrė kitai šaliai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, būtina įvertinti tos šalies kaltę ir sąžiningumą. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir atitinkamai padaryta išvada, kad ieškovas siekė panaudoti deponuotas lėšas draudimo paslaugoms pirkti, ieškovas dalį įsipareigojimų įvykdė – sudarė draudimo sutartis už 7750 Lt, tačiau eilė sutarčių nebuvo sudarytos ne dėl ieškovo kaltų veiksmų, o dėl jau pirmiau minėtų aplinkybių nepasiekus susitarimo dėl esminių draudimo sutarties sąlygų. Pagal CK 6.163 straipsnio 2 dalį šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti nei ieškovo kaltės, nei nesąžiningumo. Atitinkamai atmestini apelianto argumentai, kad ieškovas prisiimtos prievolės neįvykdė išimtinai dėl nuo ieškovo priklausančių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju, kai netesybomis nebuvo įvardijamas šalių iš anksto aptartas kreditoriaus minimalus nuostolis, o netesyboms prilygintos negautos pajamos, svarbu pažymėti, kad įstatyme baudinės netesybos nenustatytos: netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusios šalies nuostolius (CK 6.71-6.75 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad netesybos negali būti priemonė nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Byloje nustatyta, kad atsakovas nepatyrė jokių nuostolių dėl Depozito sutarties sąlygų vykdymo, bet tam tikros naudos gavo: ieškovas sudarė draudimo sutartis, už kurias sumokėjo 7750 Lt draudimo įmokų, atsakovas pagal Depozito sutarties 3.2. punktą visą laikotarpį turėjo teisę naudoti ieškovo įneštus 100 000 Lt į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą savo nuožiūra.

Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovas nuostolių iš Depozito sutarties nepatyrė, jų ir neįrodinėjo, o negautosios pagal Depozito sutartį pajamos, vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais pagrindais, nepripažintinos nuostoliais. Įvertinant preliminariosios sutarties reguliuojamų teisinių santykių specifiką, ją reglamentuojančias pirmiau minėtas teisės normas, atmestinas apelianto argumentas, kad neįvykdžius sutarties turi būti taikoma ir atsakomybė už prievolės pažeidimą.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, priteisiamos išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Ieškovas pateikė įrodymus apie 2057 Lt sumokėjimą už advokato pagalbą teiktą teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuos prašė priteisti iš atsakovo. Vadovaujantis LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, spręstina, kad ieškovui iš apelianto priteistini 2057 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą, kuriuo buvo patenkintas reikalavimas priteisti ieškovui UAB „Šiaurės vilkas“ iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 92250 Lt, palikti nepakeistą.

Priteisti UAB „Šiaurės vilkas“ iš AAS „Gjensidige Baltic“ 2057 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Bylą dalyje dėl neišspręsto reikalavimo pripažinti negaliojančia tarp ieškovo ir atsakovo 2009 m. liepos 10 d. sudarytos Depozito sutarties 4.1. punkto sąlygą, grąžinti pirmosios instancijos teismui.