- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-01-26
- Bylos Nr.
- I-2166-790/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06906-2013-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- UAB „Harteka“
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
- 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras, dalyvaujant pareiškėjo atstovei adv. Julijai Kirkilienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Harteka“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Energetikos ministerija, ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl turtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas UAB „Harteka“ skundu (b. l. 1-8) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 229 143,75 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Nurodė, kad Energetikos ministerija pareiškėjui 2012-11-13 išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3646. Seimas 2013-01-17 priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-169 (toliau – ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-170 (toliau – ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas). 2013-02-01 įsigalioję minėti įstatymai iš esmės pakeitė ankstesnės redakcijos Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – AIEĮ) bei Vyriausybės patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo (toliau – Skatinimo aprašas) nuostatas, reglamentuojančias atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimą bei leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų galiojimą. Įsigaliojus naujam teisiniam reglamentavimui buvo nustatyta, kad elektros energija iš gamintojų bus superkama ne pagal didžiausią fiksuotą tarifą, galiojusį leidimo plėtoti elektros energijos gamybinius pajėgumus išdavimo dieną, bet pagal tarifą, galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. 2013 m. gegužės 28 d. Energetikos ministerija pareiškėjui išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. (duomenys neskelbtini) (priedas Nr. 1). Remiantis AIEĮ nuostatomis pareiškėjas su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo 2013-10-24 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri, atsižvelgiant į pakeistą AIEĮ, buvo sudaryta visai kitomis sąlygomis, nei prieš tai numatė ankstesnė AIEĮ redakcija bei Skatinimo aprašas. Remiantis ankstesne AIEĮ redakcija bei 2012-02-06 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – VKEKK) nutarimu Nr. 03-23, pareiškėjui pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, neintegruotą į pastatą, kurios įrengtoji galia yra 0,029645 MW, turėjo būti taikomas 2012 m. nustatytas fiksuotas tarifas 1,44 Lt/kWh. Tačiau pakeitus ankstesnę AIEĮ redakciją, pareiškėjui buvo pritaikytas tarifas 2013 m. II ketvirčiui, nustatytas 2013-02-28 VKEKK nutarimu Nr. 03-58, lygus 0,69 Lt/kWh. Pareiškėjas, vertindamas ankstesnę AIEĮ redakciją bei VKEKK 2012-02-06 nutarimą Nr. 03-23, iš Energetikos ministerijos gavęs leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, pagrįstai tikėjosi, kad pastačius elektros energijos jėgainę, naudojančią saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinės pastatymo) galės parduoti už VKEKK 2012-02-06 nutarime Nr. 03-23 numatytą 1,44 Lt/kWh tarifą. Tuo buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Pareiškėjas, investavęs nemažas lėšas, ateityje negaus pagrįstai tikėtų pajamų už parduotą elektros energiją. Pareiškėjas apskaičiavo, kad per 12 metų parduodamas elektrinės pagamintą elektros energiją 0,69 Lt/kWh tarifu patirs 229 143,75 Lt žalą, kurią sudaro negautos pajamos.
Pareiškėjas 2014-04-18 prašymu (b. l. 62-63) patikslino skundą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 6064,50 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Pareiškėjas nurodė, kad jo negautos pajamos per šešių mėnesių laikotarpį (2013 m. spalio-2014 m. kovo mėn.) sudaro 6064,50 Lt.
Pareiškėjas 2014-11-06 prašymu (b. l. 111-112) patikslino skundą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 22 976,75 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Pareiškėjas nurodė, kad pareiškėjo negautos pajamos per 12 mėnesių laikotarpį (nuo 2013 m. spalio iki 2014 m. rugsėjo mėn.) sudaro 22 976,75 Lt.
2015-01-05 teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė padavė pareiškimą (b. l. 132), kuriame nurodė, kad pareiškėjas atsisako reikalavimo priteisti 229 143,75 Lt žalos atlyginimo ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 22 976,75 Lt žalos atlyginimą (tai atitinka 6 654,53 Eur) bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013-01-17 redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui. Nurodo, kad vienas iš teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas. Įstatymų leidėjas, priimdamas AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostatas, nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Įstatymų leidėjas, skubotai priimdamas AIEĮ nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą, pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, pakeistas reguliavimas buvo pritaikytas retrospektyviai.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Energetikos ministerija, prašė atmesti skundą. Nurodė, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamajame rašte Energetikos ministerija informavo, kad iki 2012 m. gruodžio mėn. yra išdavusi daugiau nei 5000 leidimų plėtoti ne didesnės kaip 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines, o pagal šiuos leidimus galimų pastatyti elektrinių suminė galia viršija 200 MW. Projekto rengėjų nuomone, tokia atsinaujinančios energetikos plėtra nėra darni ir ateityje lems ženklų elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą. 2012 m. Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines, galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013-02-01) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tokia susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytu tarifu, žymiai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Šiais veiksmais būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. 2013 m. spalio mėn. saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant iki 2012-12-31 pradėtus projektus, pasiekė 69 MW (iš jų 51 MW – elektrinės iki 30 kW galios), t. y., AIEĮ tikslas jau yra viršytas septynis kartus. Dėl šios aplinkybės, vertinant pagal tarifą, nustatytą VKEKK 2012-02-06 nutarimu Nr. 03-23, elektros kaina vartotojams papildomai galėjo padidėti apie 0,7 ct už 1 kWh. Tai patvirtina, kad buvo būtina priimti AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio nuostatos nevaržo asmenų teisių labiau, negu reikia AIEĮ (redakcija iki 2013-02-01) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintiems tikslams pasiekti. AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių. Todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius. Be to, skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo panaikintas, jam mokama viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų dalis pagal parduodamos elektros rinkos kainą. Pareiškėjas laisva valia su AB „Lesto“ sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta supirkimo kaina – 0,69 Lt. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad buvo pažeisti teisinės valstybės, proporcingumo principai. Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, veikė savo kompetencijos ribose, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento (neteisėtų veiksmų), negali kilti civilinė atsakomybė.
Atsiliepimas
Atsakovas Energetikos ministerija prašė atmesti skundą, rėmėsi iš esmės analogiškais argumentais, išdėstytais atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Energetikos ministerija, atsiliepime į skundą.
Motyvuojamoji dalis
Bylos dalis nutrauktina, kita pareiškėjo skundo dalis atmestina.
Pareiškėjas pradiniame skunde pareiškė reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės 229 143,75 Lt žalos atlyginimą kaip negautas pajamas per ateinantį 12 metų laikotarpį. Pareiškėjas prašymuose dėl reikalavimo patikslinimo išreiškė ir kitą reikalavimą – priteisti iš Lietuvos valstybės 22 976,75 Lt žalos atlyginimą kaip negautas pajamas per 12 mėnesių laikotarpį (nuo 2013 m. spalio iki 2014 m. rugsėjo mėn.). 2015-01-05 teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė padavė pareiškimą (b. l. 132), kuriame nurodė, kad pareiškėjas atsisako pradinio skundo reikalavimo priteisti 229 143,75 Lt žalos atlyginimo ir palaiko prašymuose dėl reikalavimo patikslinimo išdėstytą reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės 22 976,75 Lt žalos atlyginimą.
ABTĮ 52 straipsnis numato pareiškėjo teisę tikslinti ir pakeisti skundo pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (ABTĮ 101 straipsnio 3 punktas). Kadangi pareiškėjo atstovė turi teisę pareiškėjo vardu atsisakyti skundo, skundo dalies atsisakymas įstatymui ar viešajam interesui neprieštarauja, kitų asmenų teisių ar įstatymo saugomų interesų nepažeidžia, pareiškėjo atsisakymas nuo skundo dalies priimtinas, bylos dalis dėl reikalavimo priteisti 229 143,75 Lt žalos atlyginimą kaip negautas pajamas per ateinantį 12 m. laikotarpį nutrauktina.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės 22 976,75 Lt žalos atlyginimą kaip negautas pajamas per 12 mėn. laikotarpį (nuo 2013 m. spalio iki 2014 m. rugsėjo mėn.) ir išvestinis reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pareiškėjas kaip neteisėtus atsakovo veiksmus nurodo įstatymų leidėjo 2013-01-17 priimtą AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, dėl kurio sumažėjo elektros energijos supirkimo tarifas. Pareiškėjas mano, kad minėtu įstatymu pakeista AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.
AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, įsigalioję nuo 2013-02-01, iš esmės pakeitė atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimą bei leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų galiojimą. Iki minėtų įstatymų įsigaliojimo AIEĮ 20 straipsnio 4 ir 7 dalyse buvo numatyta, kad VKEKK kalendoriniams metams tvirtina fiksuotus elektros energijos supirkimo tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, taip pat kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių išteklių plėtrą ir peržiūri didžiausius galimus tarifus. Peržiūrėti fiksuoti tarifai taikomi gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. AIEĮ pagrindu Skatinimo aprašo 8.2 ir 9 punktai numatė, kad komisijos nustatytas fiksuotas tarifas taikomas elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011 m. gegužės 24 d., kai elektrinių planuojama įrengtoji galia – ne didesnė kaip 30 kW; šiems gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys fiksuoti tarifai. Iki AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo AIEĮ 20 straipsnio 8 dalyje buvo numatyta, kad nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.
AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeistas AIEĮ 20 straipsnis, šio straipsnio 6 dalyje numatant, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis numatė, kad leidimai plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduoti teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, galioja iki juose nurodyto termino pabaigos, tačiau ne ilgiau negu iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas išimtis. AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numatė, kad asmenys, turintys leidimus plėtoti elektros energijos gamybą, ne vėliau kaip iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka Energetikos ministerijai turi pateikti prašymus išduoti leidimą gaminti elektros energiją. Tuo atveju, jeigu leidimo turėtojas iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikia Energetikos ministerijai prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją, leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus netenka galios.
Atsižvelgiant į tai, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas iš esmės pakeitė atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimą bei leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų galiojimą, AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnis numatė išlaidų, susijusių su elektrinės projekto vystymu, kompensavimą. Šiame įstatymo straipsnyje numatyta, kad asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo terminio pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Energetikos ministerijai 2012-08-10 pateikė prašymą išduoti leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. įrengti saulės šviesos energijos elektrinę (b. l. 49). Energetikos ministerija 2012-11-13 išdavė pareiškėjui leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (b. l. 54).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama teisinį reglamentavimą, galiojusį iki AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo ir AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo (2013-02-01), nurodė, kad iki 2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki <...> tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. <...> Minėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, Administracinė jurisprudencija 26).
Pareiškėjui, kaip minėta, 2012-11-13 buvo išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, todėl jis įgijo teisėtą lūkestį, kad jam įgyvendinus gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavus leidimą gaminti elektros energiją, iš atsinaujinančių išteklių pagamintos elektros energijos supirkimui kaip skatinimo priemonei bus taikomi būtent 2012-11-13 galioję tarifai. 2012-11-13 galiojo VKEKK 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23 patvirtintas 1,44 Lt/kWh tarifas.
Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje išaiškino, kad elektros energijos gamintojų įgytos teisės iš principo galėjo būti ribojamos laikantis Konstitucijoje įtvirtintų sąlygų – tai galėjo būti daroma įstatymu, ribojimai turėjo būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais negalėjo būti paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; turėjo būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad AIEĮ nuostatų pakeitimais įtvirtintas elektros energijos gamintojų teisių ribojimas buvo pagrįstas teisėtu tikslu, siekiant užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, Administracinė jurisprudencija 26).
Taigi, darytina išvada, kad AIEĮ pakeitimai buvo būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Tai, ar AIEĮ pakeitimais nebuvo paneigta konkretaus asmens įgytų teisių esmė, ar jie atitiko proporcingumo principą, turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, Administracinė jurisprudencija 26).
Byloje nustatyta, kad 2013-02-01 įsigaliojus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui, pareiškėjas tęsė saulės šviesos energijos elektrinės projekto vykdymą. Pareiškėjui 2013-04-24 Valstybinė energetikos inspekcija išdavė Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymą (b. l. 55). Pareiškėjas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu, t. y. 2013-04-25, kreipėsi į Energetikos ministeriją, prašydamas išduoti leidimą gaminti elektros energiją (b. l. 53). Energetikos ministerija 2013-05-28 pareiškėjui išdavė leidimą gaminti elektros energiją (b. l. 9). Pareiškėjas su AB „Lesto“ 2013-10-24 sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, kurioje numatyta elektros energijos supirkimo kaina – 0,69 kWh (b. l. 10-11), galiojusi leidimo gaminti išdavimo dieną, t. y. 2013 m. II ketvirčiui nustatytas tarifo dydis, patvirtintas VKEKK 2013-02-28 nutarimu Nr. O3-58. Pareiškėjas 2013 m. spalio – 2014 m. rugsėjo mėn. pardavė elektros energijos už 22 058,61 Lt sumą (be PVM) (b. l. 64-69, 113-118).
Įvertinus šias bylos aplinkybes matyti, kad net ir pasikeitus numatomos veiklos sąlygoms, pareiškėjas apsisprendė tęsti saulės elektrinės projekto vystymą, pastatė elektrinę, kreipėsi dėl leidimo gaminti elektros energiją išdavimo, gavęs šį leidimą, sudarė sutartį su AB „Lesto“ dėl pagamintos elektros energijos pardavimo. Nustatytas fiksuotas tarifas pareiškėjui taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 straipsnio 6, 7 dalys), taigi skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Byloje duomenų, kad pareiškėjo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės prarado ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos, nėra. Kaip minėta, valstybė AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatyme įtvirtino nuostolių kompensavimo mechanizmą tiems asmenims, kurie dėl pasikeitusių veiklos sąlygų iki 2013-07-01 apsispręs netęsti saulės elektrinių projekto plėtojimo ir nesikreips į Energetikos ministeriją dėl leidimo gaminti elektros energiją išdavimo. Byloje aptartos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas sąmoningai pasirinko tęsti veiklą, nustatytu terminu kreipėsi dėl leidimo gaminti elektros energiją išdavimo, nesinaudojo nustatytu nuostolių kompensavimo mechanizmu. Todėl nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad šiuo nagrinėjamu atveju buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.
Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar AIEĮ (2013-01-17 redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui. Pareiškėjas nurodo, kad vienas iš teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas, tačiau įstatymų leidėjas, priimdamas AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies pakeitimo nuostatas, nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Be to, pareiškėjas nurodo, kad įstatymų leidėjas, skubotai priimdamas AIEĮ nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą, pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, pakeistas reguliavimas buvo pritaikytas retrospektyviai.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Tačiau kreipimasis į Konstitucinį Teismą nėra besąlygiškas, kai to prašo vienas iš administracinės bylos proceso dalyvių. Įstatymų leidėjas tokį kreipimąsi sieja su sąlyga – esančiu pagrindu manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagrįsta teisinė abejonė turi kilti teismui, sprendžiančiam konkretų ginčą, atsižvelgiant į prašančiojo pateiktus argumentus, juos įvertinus bei pačiam išanalizavus esamą teisinę situaciją. Jeigu abejonė negali būti tinkamai pagrįsta, pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą turi būti atmestas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs iki 2013-02-01 galiojusį teisinį reglamentavimą ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jau konstatavo, kad pareiškėjas įgijo teisę reikalauti, kad pagamintos elektros energijos supirkimui bus taikomi būtent 2012-11-13 galioję tarifai. Aptartais AIEĮ pakeitimais, įsigaliojusiais nuo 2013-02-01, ši pareiškėjo teisė buvo apribota. Tačiau, remiantis aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, toks pareiškėjo teisių ribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Pagal šios bylos individualias aplinkybes teismas nustatė, kad AIEĮ pakeitimais nebuvo paneigta pareiškėjo įgytų teisių esmė, jie atitiko proporcingumo principą. Teismas pažymi, kad AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Pastebėtina, kad analogiško teisės aiškinimo laikėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Teismas, atsižvelgęs į šiuos argumentus, konstatuoja, kad jam nekyla pagrįsta abejonė dėl AIEĮ (2013-01-17 redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos prieštaravimo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui.
Teismas pažymi, kad analogiški prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl AIEĮ (2013-01-17 redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostatos atitikties Konstitucijai buvo netenkinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-196-552/2015. Nagrinėjamoje byloje nesant išskirtinių faktinių aplinkybių, pagrindo nukrypti nuo anksčiau suformuluotos minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nėra pagrindo.
Kadangi nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas valstybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtumas, nuo 2013-02-01 iš esmės pakeitus atsinaujinančių energetikos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimo teisinį reglamentavimą, nekyla valstybės civilinė atsakomybė dėl pareiškėjo turtinių praradimų, susijusių su pakeisto teisinio reglamentavimo taikymu. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl 22 976,75 Lt žalos atlyginimo kaip negautų pajamų per 12 mėnesių laikotarpį (nuo 2013 m. spalio iki 2014 m. rugsėjo mėn.) priteisimo bei išvestinis reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 3 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo UAB „Harteka“ atsisakymą nuo skundo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės 229 143,75 Lt žalos atlyginimą priimti ir šią bylos dalį nutraukti.
Likusią pareiškėjo UAB „Harteka“ skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.