- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-04-12
- Bylos Nr.
- e2A-722-640/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01867-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Atsakovas
- S. P., R. P.
- Ieškovas
- R. S.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų atsakovų S. P. ir R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovams S. P. ir R. P. dėl turtinės žalos (būsimų nuostolių) atlyginimo, trečiasis asmuo ieškovės pusėje I. S.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. S. (toliau – ieškovė) 2021 m. birželio 18 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovų S. P. ir R. P. (toliau – atsakovai) solidariai 747,78 Eur turtinės žalos (būsimų nuostolių) atlyginimui bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad jai ir trečiajam asmeniui I. S. (toliau – trečiasis asmuo) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 0,25 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ieškovės ir trečiojo asmens sklypas), o atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 0,2862 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – atsakovų sklypas). Ieškovė paaiškino, kad jos ir trečiojo asmens sklypas bei atsakovų sklypas turi bendrą ribą. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2018 metais ji ir trečiasis asmuo nutarė savo sklypą aptverti tvora, tačiau paaiškėjo, kad ieškovės ir trečiojo asmens sklype yra nuvirtęs atsakovų tvoros betoninis stulpas. Atsakovams atsisakius jį pašalinti, ieškovė ir trečiasis asmuo buvo priversti atlikti savo sklypo aptvėrimą tvora ne pagal jo ribas bei kreiptis į teismą dėl atsakovų įpareigojimo pašalinti stulpą iš ieškovės ir trečiojo asmens sklypo. Po ieškinio pareiškimo atsakovai reikalavimą įvykdė, todėl dabar tvora turi būti įrengta pagal ieškovės ir trečiojo asmens sklypo ribas. Ieškovė paaiškino, kad dėl to patirs tvoros perstatymo rangos darbų išlaidas, kurias atsakovai gera valia atsisako atlyginti ieškovei.
Atsiliepimas
3. Atsakovai atsiliepime prašė ieškinį atmesti, o ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti 3 000 Eur baudą. Atsakovai paaiškino, kad Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono VPK veiklos skyriaus 2019 m. sausio 7 d. atsisakyme pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, jog stulpas nuvirto dėl ieškovės atliktų kasinėjimo darbų, o ieškovės veiksmai vertinami kaip turto sugadinimas dėl neatsargumo. Taip pat nurodyta, kad R. S. veiksmuose yra įžvelgiami administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 112 straipsnyje, požymiai. Atsakovai taip pat nurodė, kad civilinėje byloje Nr. e2-8919-1115/2019 Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2019 m. spalio 21 d. priėmė nutartį, kurioje nustatė, kad ieškovės pateikti įrodymai nepagrindžia, jog stulpas buvo atsakovų pašalintas po ieškinio pateikimo. Atsakovai atsiliepime taip pat nurodė, kad ieškovė antrą kartą inicijuoja nepagrįstą civilinį procesą, siekdama asmeninės finansinės naudos ir pasipelnymo atsakovų sąskaita.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino – priteisė ieškovei R. S. solidariai iš atsakovų S. P. ir R. P. 747,78 Eur turtinės žalos atlyginimui bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (747,78 Eur) už laikotarpį nuo kreipimosi į teismą dienos (2021 m. birželio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Priteisė ieškovei R. S. iš atsakovės S. P. 976,50 Eur bylinėjimosi išlaidų bei iš atsakovo R. P. 976,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovės S. P. valstybei 7,18 Eur teismo (procesinių dokumentų įteikimo) išlaidų atlyginimui, taip pat iš atsakovo R. P. valstybei priteisė 7,18 Eur teismo (procesinių dokumentų įteikimo) išlaidų atlyginimui.
5. Teismas pažymėjo, kad byloje tarp šalių nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad atsakovų betoninis stulpas nuvirto tuomet, kai ieškovė vykdė tvoros statymo darbus. Šią aplinkybę patvirtina ir bylos duomenys. Nurodė, kad iš prijungtos Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų civilinės bylos Nr. e2-8919-1115/2019 matyti, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas M. M. (M. M.) 2019 m. sausio 4 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal 2018 m. rugpjūčio 31 d. S. P. (atsakovės) pareiškimą. Minėtame nutarime nurodyta, kad tikslinant įvykio aplinkybes liudytoju buvo apklaustas D. Ž. (D. Ž.), kuris 2018 m. rugpjūčio 31 d. ieškovei padėjo montuoti naują tvorą. Jis pareigūnams paaiškino, kad iškasė seną įbetonuotą riboženklį, kad pakeisti jį nauju, po 20 min. nugriuvo betoninis stulpas, stovėjęs apie 30 cm atstumu nuo iškasto riboženklio. Minėtame 2019 m. sausio 4 d. nutarime padaryta išvada, kad stulpas nuvirto dėl atliktų kasinėjimo darbų, tačiau neatmetama galimybė, jog stulpas galėjo nuvirsti dėl nepakankamai gilaus ir tvirto pamato. Tyrėjas nutarė atsisakyti ieškovės atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalį (Turto sunaikinimas ar sugadinimas) ir pagal 188 straipsnio 1 dalį (Turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo). Taigi, minėtame nutarime nebuvo padaryta neabejotina išvada apie tai, dėl kokių priežasčių nuvirto atsakovų stulpas, tačiau policija atsisakė ieškovės atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neatsargaus turto sugadinimo. Teismo posėdyje atsakovės S. P. nurodytos aplinkybės, kad stulpas nuvirto dėl to, kad ieškovė iškasė riboženklį, nepatvirtina bylos duomenys, todėl teismas šiuos atsakovės argumentus vertino tik kaip prielaidą.
6. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų ir apie tai, kad ieškovei dėl aplinkybių susijusių su minėto stulpo nugriuvimu būtų taikyta administracinė atsakomybė, nors atsakovų stulpas nuvirto su atsakovams priklausančiais vartais. Ieškovė į bylą pateikė antstolės D. P. 2018 m. rugsėjo 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame minėta antstolė nurodė, kad buvo apžiūrėtas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio teritorijoje matyti guli nuvirtęs kaimynų, kurie gyvena (duomenys neskelbtini), stulpas su vartais. Antstolė taip pat konstatavo, kad apžiūrėjus stovėjusių vartų vietą matyti, kad nėra pamato žemėje. Apžiūrint minėtus vartus atvyko moteris su vyru (kaip paaiškino R. S. – kaimynai), kurie paaiškino, kad ne jie patys turi pasiimti jų nuvirtusį stulpą su vartais, o tai turi daryti pareiškėja. Prie antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo pridėtos nuotraukos. Iš kai kurių nuotraukų matyti gulintis betoninis stulpas ir metaliniai vartai (ar jų dalys), iš nuotraukų taip pat matyti, kad tvoros statymo darbai nepabaigti. Teismo posėdžio metu atsakovai patvirtino, kad minėtas stulpas su vartais priklausė jiems.
7. Nustatė, kad atsakovų stulpas nugriuvo į ieškovės ir trečiojo asmens sklypą 2018 m. rugpjūčio pabaigoje, o antstolei fiksuojant faktines aplinkybes 2018 m. rugsėjo 3 d. minėtas atsakovų stulpas (su vartais) dar buvo ieškovės ir trečiojo asmens sklype. Kaip minėta, antstolė užfiksavo ir atsakovų atsisakymas patraukti stulpą dėl to, kad jų nuomone, tai turėjo padaryti pati ieškovė. Praėjus daugiau nei pusę metų (2019 m. balandžio 10 d.), ieškovė dar kartą pasikvietė minėtą antstolę, iš kurios faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad ieškovės ir trečiojo asmens sklype po nugriuvusiu stulpu yra sulenktas riboženklis, dalis stulpo guli ieškovės sklype. Antstolė prie protokolo pridėjo nuotraukas, kuriose, be kita ko, užfiksuota ieškovės ir trečiojo asmens sklypą juosianti tvora, pastatyta taip, kad neapima tos žemės sklypo dalies, kurioje guli nuvirtęs stulpas (su vartais) (tvora pastatyta su atvirkštiniu kampu). Taigi, ieškovė, atsakovams atsisakant patraukti stulpą, įsirengė tvorą ja neapimant tam tikros dalies savo sklypo. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad jos sklypas ir anksčiau buvo aptvertas, o 2018 metais ieškovė su trečiuoju asmeniu nutarė pakeisti seną tvorą nauja. Ieškovė nurodė, kad tvora buvo būtina, nes ji turi šunį (nepririštą), vištų, ančių, todėl turi apsidrausti, kad jie neišbėgtų į kelią. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir kiti bylos įrodymai, t. y. prie antstolės 2019 m. balandžio 10 d. protokolo pridėtose kai kuriose nuotraukose matyti, kad ant vartų yra įspėjamoji lentelė „Piktas šuo“.
8. Iš prijungtos bylos matyti, kad ieškovė ir trečiasis asmuo du kartus (2019 m. liepos 5 d. ir 25 d.) kreipėsi į atsakovus raštu, prašydami pašalinti stulpą. Atsakovė S. P. teismo posėdyje patvirtino, kad minėtus raštus gavo. Prijungtoje byloje taip pat yra Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2019 m. liepos 25 d. raštas, adresuotas ieškovei ir atsakovams, kuriame nurodyta, kad 2019 m. liepos 23 d. buvo atlikta tvoros apžiūra atsakovų sklype ir nustatyta, kad mūrinis tvoros stulpas yra nugriuvęs, stulpo dalis guli pareiškėjos (ieškovės) žemės sklype. Iš prijungtos bylos matyti, kad ieškovė netrukus po to (2019 m. rugpjūčio 7 d.) kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovus nuvirtusį betoninį stulpą pašalinti (patraukti) iš ieškovės ir trečiojo asmens sklypo. Prie ieškinio ieškovė, be kita ko, pridėjo nuotraukas, kuriose matyti nuvirtęs stulpas ir tvora, pastatyta taip, kad minėto stulpo neapimtų. Ieškovė minėtoje byloje vėliau pateikė teismui nuotraukas, iš kurių matyti, kad stulpo toje vietoje, kurioje jis buvo užfiksuotas anksčiau, nebėra.
9. Atkreipė dėmesį, kad liudytoja L. M. teismo posėdyje nurodė, kad nugriuvęs stulpas gulėjo virš metų laiko, be to, didžiulis stulpas statytas be fundamento (pamato) tik per stebuklą neužkrito ant žmonių. Liudytojas J. (J.) C. teismo posėdyje nurodė, kad yra artimas trečiojo asmens I. S. ir jo žmonos (ieškovės) draugas. Minėtas liudytojas nurodė, kad matė gulintį stulpą dar 2019 m. rugsėjo mėnesį, o po poros mėnesių stulpo nebebuvo. Teismo posėdžio metu ieškovė taip pat nurodė, kad 2019 m. rugsėjo mėnesį atsakovas R. P. iš pradžių pašalino iš ieškovės ir trečiojo asmens sklypo vartus, o vėliau pašalino ir patį stulpą. Atsakovai teismo posėdyje taip pat pripažino, kad iš ieškovės ir trečiojo asmens sklypo pašalino savo stulpą ir vartus. Taigi, byloje nustatyta, kad ieškovės ir trečiojo asmens sklype ilgą laiką esant atsakovų betoniniam stulpui ir metaliniams vartams, be to, ieškovei laikant šunį ir naminius paukščius, o atsakovams atsisakant pašalinti (pasiimti) stulpą iš ieškovės ir trečiojo asmens sklypo, ieškovei teko įsirengti tvorą būtent tokiu būdu, t. y. su atvirkštiniu kampu. Pažymėtina, kad kitoks tvoros įrengimo būdas nebuvo galimas dėl to, kad, kaip konstatavo antstolė 2019 m. balandžio 10 d. protokole ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2019 m. liepos 23 d. rašte, dalis minėto stulpo buvo ieškovės ir trečiojo asmens sklype, o kita dalis to paties stulpo buvo atsakovų sklype.
Atsiliepimas
10. Atsakovų atstovo teismo posėdyje nurodyti argumentai, kad atsakovai nepašalino stulpo, nes laukė, kol bus atliktas ikiteisminis tyrimas, teismo buvo vertinti kaip gynybinė pozicija. Pažymėjo, kad policija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dar 2019 metų sausio pradžioje, o 2019 m. liepos pabaigoje, t. y. po daugiau nei pusmečio, Vilniaus rajono savivaldybės atstovai pastebėjo, kad minėtas stulpas vis dar buvo nepašalintas. Be to, abu atsakovai teismo posėdyje nurodė nesupratę, kodėl jie turėjo pašalinti stulpą, jų nuomone, nuvirtusį dėl ieškovės kaltės.
11. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad šiuo metu atsakovų stulpo ieškovės ir trečiojo asmens sklype nebėra, taigi, ieškovė pagrįstai kelia klausimą dėl tvoros perstatymo pagal sklypo ribas. Byloje nustatytos aplinkybės, kad nuo 2018 m. rugpjūčio pabaigos ieškovės ir trečiojo asmens sklype gulėjęs atsakovų betoninis stulpas (su metaliniais vartais) trukdė ieškovei užsitverti tvorą pagal jos ir trečiojo asmens sklypo ribas, leido teismui daryti išvadą, kad atsakovai savo neveikimu (jiems priklausančių daiktų nepašalinimu iš ieškovės ir trečiojo asmens sklypo) prisidėjo prie žalos ieškovei kilimo sąlygų susidarymo, sukurdami tam prielaidas, todėl atsakovų neteisėtą neveikimą su žalingais padariniais siejo pakankamas priežastinis ryšys. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovai turėjo galimybę numatyti, kad ieškovė, tol, kol atsakovai nepašalins jiems priklausančio stulpo ir vartų iš ieškovės ir trečiojo asmens sklypo, iš esmės negalės naudotis ta savo nuosavybės (žemės sklypo) dalimi ir ši aplinkybė vienu ar kitu būdu gali lemti žalos ieškovei atsiradimą.
12. Pažymėjo, kad ieškovė leistinais įrodymais (sąmata) pagrindė prašomą priteisti žalos dydį. Atsakovai, nesutikdami su jiems pareikštais ieškinio reikalavimais, turėjo pareigą teikti įrodymus, pagrindžiančius savo atsikirtimus, būtent – nesutikimą su į bylą pateiktu žalos (būsimų nuostolių) nustatymu, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovai su tuo susijusių įrodymų teismui nepateikė, prašomo priteisti žalos dydžio iš esmės neginčijo.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas konstatavo, kad byloje įrodytas žalos atsiradimas ir priežastinis ryšys tarp žalos ir atsakovų neteisėto neveikimo. Esant nustatytoms visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys tenkinamas ir ieškovei priteistina solidariai iš abiejų atsakovų 747,78 Eur dydžio žala (būsimų nuostolių atlyginimas). Teismas padarė išvadą, kad nurodytas būsimų išlaidų dydis atspindi tikruosius nuostolius ir negali būti vertinamas kaip toks, kuris lems ieškovės nepagrįstą praturtėjimą atsakovų sąskaita.
14. Ieškinį tenkinus visiškai ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (17 Eur dydžio žyminis mokestis ir 1 936 Eur už advokato suteiktas teisines paslaugas) teismas priteisė ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis. Nors priteistas žalos dydis yra mažesnis nei ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, tačiau teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad ieškovė, prieš kreipdamasi į teismą, bandė su atsakovais ginčą spręsti taikiai, ne vieną kartą prašė patraukti nuvirtusį atsakovų stulpą iš ieškovės ir trečiojo asmens sklypo. Net ir ieškinyje ieškovė nurodė, kad sutiktų svarstyti taikos sutarties sąlygas, tačiau atsakovai atsiliepime nurodė, kad nepasisako dėl taikos sutarties sudarymo galimybės, parengiamojo posėdžio metu taikos galimybę kategoriškai atmetė. Taigi, atsakovai nebuvo linkę bendradarbiauti su ieškove iki jos kreipimosi į teismą, taip pat nebuvo linkę į kompromisus ieškovei jau pasikreipus į teismą, apskritai atsakovai vertino, kad ieškovės kreipimasis į teismą yra piktnaudžiavimas teisėmis, už ką ieškovei turėtų būti skirta 3 000 Eur dydžio bauda. Taigi, atsakovams užėmus tokią kategorišką poziciją, ieškovė buvo priversta savo teisių gynybos siekti teisme, todėl teismo sprendimui esant priimtam jos naudai, būtų neteisinga, jei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos būtų neatlygintos iš priešingą poziciją byloje turėjusios ginčo šalies.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Apeliantai S. P. ir R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. ieškovės R. S. ieškinį atsakovams S. P. ir R. P. dėl 747,78 Eur turtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
16. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
16.1. Nurodė, kad teismas klaidingai teisiškai įvertino tarp šalių susiklosčiusią situaciją. Teismas nagrinėjo ar atsakovų neveikimas (jiems priklausančio stulpo nepašalinimas iš ieškovės ir trečiojo asmens sklypo) priežastiniu ryšiu susijęs su ieškovės prašomais priteisti nuostoliais, ir ar atsakovų neveikimą lėmė jų kaltė. Tačiau pirmos instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo tarp šalių susiklosčiusios situacijos, t. y. dėl ko kilo konfliktinė situacija, visiškai nesprendė ieškovės kaltės klausimo ir nesiaiškino, dėl kokių priežasčių atsakovų tvoros betoninis stulpas nugriuvo į ieškovės ir trečiojo asmens sklypą, kas turėjo pašalinti atsiradusius padarinius, todėl nagrinėjamoje byloje nebuvo atskleista bylos esmė.
16.2. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovai savo poziciją grindė prijungtos Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų civilinės bylos Nr. e2-8919-l 115/2019 dokumentais ir teismo jau nustatytomis teisiškai reikšmingomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Todėl, apeliantų nuomone, siekiant išsamiai išanalizuoti faktines bylos aplinkybes pirmos instancijos teismas turėjo chronologiškai įvertinti visą tarp šalių susiklosčiusią konfliktinės situacijos eigą. Byloje esantis Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2019 m. sausio 4 d. priimtas nutarimas (toliau - Nutarimas), kuriame šalys, duodamos parodymus, atskleidė visas buvusias faktines bylos aplinkybes. Pirmos instancijos teismas į Nutarime padarytas išvadas neįsigilino, o tik konstatavo, jog ieškovės atžvilgiu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau Nutarime vyr. tyrėjas nurodė pagrįsto pobūdžio motyvus, kurie yra reikšmingi analizuojamos bylos kontekstui. Sprendime teismas klaidingai nurodo, kad ieškovei ir trečiajam asmeniui nutarus savo sklypą aptverti tvorą paaiškėjo, kad jų sklype yra nuvirtęs atsakovų tvoros betoninis stulpas. Pačios ieškovės R. S. 2019 m. sausio 3 d. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu patvirtina, jog visa situacija prasidėjo nuo to, kuomet ji kartu su pažįstamu D. Ž. 2018 m. rugpjūčio 31 d. ardė savo seną tinklinę tvorą, skiriančią ieškovės ir atsakovų žemės sklypų ribas.
16.3. Ieškovės R. S. bei D. Ž. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, neabejotinai patvirtina, jog tarp šalių konfliktinė situacija kilo dėl jų inicijuotų kasimo darbų. Pirmos instancijos teismas ignoravo Nutarime padarytas aiškias išvadas: „Betoninis stulpas nuvirto dėl R. S. ir D. Ž. atliktų kasinėjimo darbų. R. S. ir D. Ž. veiksmai vertinami kaip turto sugadinimas dėl neatsargumo. R. S. veiksmuose yra įžvelgiami administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos ANK 112 straipsnyje, požymiai“. Šiuo atveju yra konstatuota dėl kieno kaltų veiksmų betoninis stulpas nugriuvo į ieškovės sklypą, t. y. dėl jos pačios kaltų veiksmų, todėl ji pati ir privalėjo pašalinti savo kaltais veiksmais sukurtus padarinius. Be to, ir civilinės bylos Nr. e2-8919-1115/2019 metu buvo nustatyta, kad būtent ieškovė nugriovė betoninį stulpą. Pirmos instancijos teismo išvada, jog bylos duomenys nepatvirtina, kad stulpas nuvirto dėl to, kad ieškovė iškasė riboženklį, turėtų būti vertintina kritiškai.
Žemesnės instancijos teismas
16.4. Skundžiamą sprendimą priėmęs teismas bylai itin reikšmingu įrodymu - Nutarimu nesivadovavo ir jį vertino tik formaliai, kadangi buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau, kaip matyti, iš jo turinio, nors ir buvo nustatyta ieškovės kaltė R. S. nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn vien tik dėl to, jog atsakovams padaryta žala, t. y. sugadinto turto vertė nėra didelė ir nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų, tačiau ieškovė nepaneigė ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad vartai ir stulpas išvirto ne dėl jos atliekamų kasimo darbų, neteisėto riboženklio naikinimo.
16.5. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas akcentuoja liudytojų L. M. ir J. C. parodymus, tačiau jų parodymai patvirtina tik nugriuvusio stulpo faktą. Pirmos instancijos teismas sprendime liko nieko nepasisakęs dėl pačių atsakovų duotų paaiškinimų, jų neanalizavo, laikydamas juos gynybiniais.
16.6. Pažymėjo, jog atsakovai pirmos instancijos teisminio nagrinėjimo metu įrodinėjo, jog jie iš karto nepašalino stulpo, kadangi laukė, kol bus atliktas ikiteisminis tyrimas, tačiau Sprendime teismas tokius jų argumentus vėlgi laikė gynybiniais. Atsakovų poziciją patvirtina minėtas Nutarimas, kurio 2-jame puslapyje išdėstyta, kad: „<...> pareigūnas įvykio vietą apžiūrėjo paviršutiniškai, nepaskyrė papildomų tyrimų dėl žalos įvertinimo. Įvykio vieta nejudinama ir nekeičiama iki šiol, siekiant užtikrinti pareigūnams atlikti tinkamą ir nuodugnų tyrimą, dėl sugadintų vartų. Kadangi betoninis stulpas ir vartai nukrito R. S. naikinant patvirtintą sklypų ribą, iškasant riboženklį ir statant jo vietoje savo tvorą, t. y. atliekant savavališkus ir neteisėtus veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos ANK 112 str. ir 518 str., dėl ko sugadinamas svetimas turtas, jos veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. ”. Ši nutarimo išvada paneigia teismo daromą prielaidą, jog atsakovams atsisakant pašalinti (pasiimti) stulpą iš ieškovės ir trečiojo asmens sklypo, ieškovei teko įsirengti tvorą būtent tokiu būdu, t. y. su atvirkštiniu kampu. Kaip minėta, iš pradžių nugriuvusio stulpo neleido judinti ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o vėliau jis buvo pašalintas. Be to, kadangi tokių padarinių kilimo priežastis buvo netinkami ieškovės veiksmai, atsakovai laikėsi pozicijos, jog ieškovė ir turėjo prisiimti kilusių padarinių pašalinimo išlaidas.
16.7. Nurodė, kad jeigu ieškovė nebūtų savavališkai nusprendusi ardyti senos tvoros, ji nebūtų atsakovams sukėlusi nuostolių, kadangi ieškovei iškasus seną riboženklį, kuris buvo įbetonuotas, nukrito atsakovams priklausantis betoninis stulpas, laikantis geležinių vartų dalį. Iki nagrinėjamo įvykio atsakovų pusėje esantis betoninis stulpas su vartais sėkmingai stovėjo. Taigi, turtinę žalą atsakovams sukėlė būtent ieškovė, o ne atvirkščiai. Teismas sprendime nenustatė atsakovų kaltės turinio, t. y. jog jie laiku nepašalinę iš ieškovės ir trečiojo asmens sklypo prisidėjo prie žalos ieškovei kilimo. Nors ieškovė įrodinėjo, jog nauja tvora jai buvo būtina, nes ji turi nepririštą šunį, vištų, ančių, todėl turėjo apsidrausti, kad jie neišbėgtų į kelią, tačiau, apeliantų įsitikinimu, pati ieškovė, bendradarbiaudama su atsakovais, turėjo inicijuoti nuvirtusio betono stulpo ir vartų pašalinimo darbus bei apmokėti jų patirtus nuostolius. Pirmos instancijos teismas byloje neįrodė atsakovų kaltės bei priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Atsakovų neveikimą nelėmė jų kaltė, o visos teismo išvados yra grindžiamos tik prielaidomis ir spėjimais.
16.8. Apeliantų nuomone, jeigu po betoninio stulpo ir vartų nuvirtimo, ieškovė, baimindamasi dėl savo auginamų gyvulių, labai skubėjo sklypą apsitverti nauja tvora, savo pačios kaštais, bendradarbiaudama su atsakovais, ji turėjo pašalinti dėl jos veiksmų kilusius padarinius, o ne apsitverti tvorą ne pagal juridines ribas ir iš ieškovų reikalauti naujos tvoros perstatymo rangos darbų būsimų išlaidų atlyginimo. Be to, kaip aukščiau minėta, kurį laiką net nebuvo galima stulpo bei vartų šalinti dėl atsakovų inicijuoto ikiteisminio proceso.
16.9. Pažymėjo, kad ieškovė 2018 m. spalio 3 d. kreipėsi su pareiškimu dėl riboženklių sunaikinimo jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype į Vilniaus rajono PK, o jos pareiškimas buvo persiųstas nagrinėti į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrių. Pabrėžė, kad atsakovams nėra žinoma, o teismas ir neišsiaiškino dėl ieškovės patraukimo administracinėn atsakomybėn, nors Nutarimo turinys neabejotinai patvirtina ieškovės kaltę. Kaip minėta, ieškovės padarytos žalos dydis nesiekia baudžiamosios atsakomybės sąlygų, vadinasi ji pagrįstai turėjo būti patraukta administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos ANK 112 ir 518 straipsnius.
16.10. Pažymėjo, kad prijungtoje civilinėje byloje Nr. e2-8919-1115/2019 ieškovė buvo pareiškusi ieškinį atsakovams, kuriuo prašė įpareigoti juos pašalinti iš ieškovės žemės sklypo atsakovams priklausantį betono stulpą, tačiau vėliau atsakovams reikalavimą įvykdžius, ieškovė nuo ieškinio atsisakė. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8919-1115/2019 patvirtina, jog atsakovai nuo pat bylos iškėlimo teisme teigė, kad ieškovė nepagrįstai pareiškė ieškinį, nes jie betoninį stulpą pašalino dar iki ieškinio pateikimo teismui, o ieškovė nepaneigė, kad betoninis stulpas buvo atsakovų pašalintas po ieškinio pateikimo. Taip pat cituojama nutartis patvirtina, jog ieškovė ieškinio atsisakė neįrodžiusi, kad nuo jo atsisakė vien dėl to, jog atsakovai įvykdė ieškinio reikalavimus po ieškinio pateikimo teismui.
16.11. Pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų apie realiai ieškovės patirtus nuostolius, nes R. S. būsimos tvoros perkėlimo darbai, už kuriuos ji prašo priteisti nuostolių atlyginimą, pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu neatlikti. Teismas sprendimu ieškinį tenkino, priteisdamas būsimų nuostolių atlyginimą. Pažymėjo, kad nuostata dėl būsimų nuostolių atlyginimo taikytina tik tuo atveju, jei žalos padarymo faktas akivaizdus ir nuostoliams suskaičiuoti gali prireikti daug laiko, per kurį nukentėtų ieškovo interesai (pvz., žalos atlyginimo priteisimas asmens sveikatos sužalojimo atveju ir pan.). Bylos atveju nenustatyta aiškaus žalos fakto, t. y. žala ir jos įvertinimas nėra realūs, kaip to reikalaujama CK 6.249 straipsnio 3 dalyje.
16.12. Nesutiko su teismo priteistu bylinėjimosi išlaidų dydžiu. Apeliantų įsitikinimu, pirmos instancijos teismas, nustatydamas ieškovei priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį, neatsižvelgė į visus Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus (bylos sudėtingumą, atstovo teiktų procesinių dokumentų kiekį, atstovavimo teisme laiką ir kt.) ir šių kriterijų objektyviai bei visapusiškai neįvertino, todėl priteisė neproporcingai per didelę bylinėjimosi išlaidų sumą. Pažymėjo, kad civilinė byla nebuvo itin sudėtinga, joje reiškiamas vienas turtinio pobūdžio reikalavimas, byloje nebuvo keliami nauji teisės aiškinimo ar taikymo klausimai, o ieškovės atstovo ruošti procesiniai dokumentai nėra didelės apimties. Ieškovės atstovas parengė nedidelės apimties, minimalaus sudėtingumo ieškinį dėl turtinės žalos (būsimų nuostolių) atlyginimo. Nurodė ir tai, jog byla buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, pasitelkus Zoom programą, vadinasi niekam nereikėjo niekur vykti, nebuvo patirtos kuro sąnaudos. Taigi, šiuo atveju, apeliantų nuomone, nebuvo pagrindo priteisti ieškovės prašomų 1 936 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, kadangi tokių bylinėjimosi išlaidų priteisimas yra neadekvatus bylos ir parengtų procesinių dokumentų sudėtingumui bei neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Nesant numatytos Rekomendacijose minimalios ribos, bylose, kurios pripažintos nesudėtingomis, išlaidos turi būti proporcingos pateiktam reikalavimui.
Atsiliepimas
17. Ieškovė R. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti atsakovų apeliacinį skundą ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
18. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
18.1. Nurodė, kad apeliaciniame skunde atsakovų nurodomos aplinkybės dėl ieškovės patirtinų išlaidų dėl tvoros perstatymo pagal Žemės sklypo 990 juridines ribas ir CK numatytų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų iš esmės yra laikytini jų samprotavimais, kurie nėra pagrįsti byloje jokiais esančiais įrodymais. Tokiu būdu atsakovai tik išreiškia savo nepasitenkinimą jiems nepalankiu teismo sprendimu, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo teisinių argumentų ir nepateikia įrodymų, iš esmės patvirtinančių teismo sprendimo (jo dalies) neteisėtumą ir nepagrįstumą.
18.2. Atsakovai nenurodo jokių pirmos instancijos teismo padarytų procesinių teisės normų pažeidimų ir/ar netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo bei taikymo priimant skundžiamą teismo sprendimą. Taigi, įvertinus apeliaciniame skunde dėl to nurodomus atsakovų teiginius, darytina išvada, kad jie yra formalūs ir deklaratyvaus pobūdžio.
18.3. Nurodė, kad bylą išnagrinėjęs pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad atsakovai, nesutikdami su jiems pareikštu ieškiniu, turėjo pareigą teikti įrodymus, pagrindžiančius savo atsikirtimus, o būtent: nesutikimą su ieškovės siekiamo priteisti žalos (būsimų nuostolių) dydžio nustatymu, tačiau su tuo susijusių įrodymų byloje nepateikė ir tokiu būdu prašomo priteisti žalos dydžio iš esmės neginčijo. Be to, atsakovai patys pripažino aplinkybę, kad iš ieškovės ir trečiojo asmens Žemės sklypo 990 pašalino savo stulpą ir vartus.
18.4. Pažymėjo, jog akivaizdu, kad Žemės sklype 990 ilgą laiką esant atsakovų betoniniam stulpui ir metaliniams vartams ir pastariesiems atsisakant stulpą pašalinti (pasiimti), o ieškovei laikant šunį ir naminius paukščius jai teko įsirengti tvorą būtent tokiu būdu, t. y. ne pagal juridines ribas, o pagal faktinę padėtį. Taigi, su atvirkštiniu kampu, nes kitoks tvoros įrengimo būdas nebuvo galimas dėl to, kad, kaip konstatavo antstolė 2019 m. balandžio 10 d. protokole ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2019 m. liepos 23 d. rašte, dalis minėto atsakovo stulpo buvo ieškovės ir trečiojo asmens Žemės sklype 990 sklype, o kita dalis to paties stulpo buvo atsakovų Žemės sklype 73.
19. Trečiasis asmuo I. S. pateikė prisidėjimą prie ieškovės R. S. atsiliepimo į apeliacinį skundą, kuriuo prašė netenkinti apeliacinio skundo ir palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
20. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
21. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys dėl turtinės žalos (būsimų nuostolių) atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
22. Byloje nustatyta, kad atsakovai yra greta ieškovės ir trečiojo asmens sklypo esančio žemės sklypo savininkai (kaimynai). Ieškovė prašė priteisti turtinę žalą (būsimus nuostolius), kuriuos kildina iš to, kad dėl atsakovų kaltės ji yra priversta atlikti jos ir trečiojo asmens sklypą juosiančios dalies tvoros perstatymo darbus. Ieškovė nurodė, kad stulpas, kuris buvo nuvirtęs į ieškovės ir trečiojo asmens sklypą, priklausė atsakovams, kuriems atsisakant pašalinti minėtą stulpą, ieškovė savo sklypą aptvėrė tvora ne pagal jo ribas. Atsakovams vėliau stulpą pašalinus, ieškovė reikalauja padengti būsimas tvoros (jos dalies) perstatymo išlaidas.
23. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino ir priteisė ieškovės naudai iš atsakovų 747,78 Eur dydžio žalą (būsimų nuostolių atlyginimą). Nurodė, kad byloje yra įrodytas žalos atsiradimas ir priežastinis ryšys tarp žalos ir atsakovų neteisėto neveikimo.
24. Atsakovai S. P. ir R. P. nesutikdami su pirmosios instancijos priimtu sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog teismas klaidingai įvertino tarp šalių susiklosčiusią situaciją. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ar atsakovų neveikimas (jiems priklausančio stulpo nepašalinimas iš ieškovės ir trečiojo asmens sklypo) priežastiniu ryšiu susijęs su ieškovės prašomais priteisti nuostoliais, ir ar atsakovų neveikimą lėmė jų kaltė. Tačiau pirmos instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo tarp šalių susiklosčiusios situacijos, t. y. dėl ko kilo konfliktinė situacija, visiškai nesprendė ieškovės kaltės klausimo ir nesiaiškino, dėl kokių priežasčių atsakovų tvoros betoninis stulpas nugriuvo į ieškovės ir trečiojo asmens sklypą, kas turėjo pašalinti atsiradusius padarinius, todėl nagrinėjamoje byloje nebuvo atskleista bylos esmė.
25. Pažymėtina, kad deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindai suformuluoti CK 6.263 straipsnyje, kuriame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Iš delikto civilinei atsakomybei kilti reikalingos sąlygos, tai yra neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, ieškovas, pareikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, privalo įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo. Kadangi kaltė yra preziumuojama, atsakovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, turi įrodyti, kad jo kaltės nėra. Taigi, atsakomybė atsiranda esant visoms keturioms bendrosioms sąlygoms, o būtent žalai, neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui, kaltei.
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, pažeidė teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisykles, kaip tai nurodyta šios nutarties 26 punkte. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino itin svarbios bylai aplinkybės, t. y. dėl kokių priežasčių atsakovų tvoros betoninis stulpas nugriuvo į ieškovės ir trečiojo asmens sklypą, bei atitinkamai, kam kilo pareiga pašalinti atsiradusius padarinius.
28. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, jog stulpas nuvirto dėl ieškovės atliktų kasinėjimo darbų, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai taip pat nesudaro pagrindo laikyti, jog už betoninio stulpo nuvertimą į ieškovės ir trečiojo asmens žemės sklypo ribas turi atsakyti atsakovai. Kaip minėta, būtent ieškovė, pareikšdama reikalavimą dėl žalos atlyginimo, privalo šias aplinkybes įrodyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad betoninis stulpas nuvirto dėl atsakovų kaltės ir todėl būtent jiems atsirado pareiga jį pašalinti iš ieškovės žemės sklypo ribų, yra neįrodyta.
29. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2019 m. sausio 4 d. priimtame nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal 2018 m. rugpjūčio 31 d. S. P. (atsakovės) pareiškimą, buvo pažymėta, kad stulpas nuvirto dėl atliktų kasinėjimo darbų, tačiau taip pat neatmetama galimybė, jog stulpas galėjo nuvirsti dėl nepakankamai gilaus ir tvirto pamato. Taigi, šiame nutarime nėra konstatuota, kas atsakingas už tai, jog į ieškovės žemės sklypą nuvirto betoninis stulpas. Taip pat vien tai, kad buvo nutarta atsisakyti ieškovės atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalį ir pagal 188 straipsnio 1 dalį, savaime nereiškia, jog už stulpo nugriuvimą yra atsakingi atsakovai. Pažymėtina, kad nutarime, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą yra nurodyta, jog atsakomybei kilti pagal BK 188 straipsnio 1 dalį reikalinga nustatyti, kad svetimas turtas buvo sugadintas tyčiniais veiksmais, o tais atvejais, kai turtas sunaikinamas ar sugadinamas dėl neatsargaus elgesio, baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik esant didelei turtinei žalai. Nutarime tyrėjas nurodė, jog nagrinėjamu atveju R. S., jai padedant D. Ž., įrenginėdama savo tvorą ir iškasdama metalinį vamzdį (riboženklį), nesiekė tyčia sugadinti S. ir R. P. priklausantį turtą, taip pat nurodė, kad S. ir R. P. patyrė 500 Eur turtinę žalą, o didelės vertės svetimas turtas yra laikomas tik tada, kai sugadinto turto vertė viršija 250 MGL (12 500 Eur). Taigi, ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti dėl to, jog nebuvo nustatyta ieškovės tyčinių veiksmų bei atsakovų patirta žala neviršijo 250 MGL, kurie būtini baudžiamajai atsakomybei taikyti. Taigi tai, kad nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ieškovės atžvilgiu, nagrinėjamu atveju neatmeta galimybės, kad kilę padariniai galėjo atsirasti ir dėl ieškovės atliktų kasinėjimo darbų.
30. Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ir tai, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovei dėl aplinkybių susijusių su minėto stulpo nugriuvimu būtų taikyta administracinė atsakomybė, neįrodo, kad betoninis stulpas nugriuvo dėl atsakovų kaltės ir, kad jie turėjo pareigą pašalinti jiems priklausantį betoninį stulpą iš ieškovei ir trečiajam asmeniui priklausančio žemės sklypo.
31. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai antstolės D. P. 2018 m. rugsėjo 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuotą aplinkybę, kad toje vietoje, kurioje stovėjo vartai nėra pamato žemėje, laikė objektyviais duomenimis, įrodančiais, jog betoninis stulpas nugriuvo dėl nepakankamai gilaus ir tvirto pamato. Pažymėtina, kad CPK 635 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus antstolio objektyviai matomų ir (ar) nustatomų faktinių aplinkybių aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Antstolio faktinių aplinkybių fiksavimo metu surinkti faktiniai duomenys paprastai pagrindžia (patvirtina ar paneigia) faktus apie daiktus, asmenis, pėdsakus, defektus, jų lokalizaciją, apimtį ir kitas susijusias aplinkybes. Ši informacija ne visada gali patvirtinti ar paneigti visas aplinkybes, kurias gali būti reikalinga nustatyti byloje. Nurodytais būdais antstolio surinkta informacija gali tik patvirtinti, ar tam tikri daiktai, asmenys, jų kontaktai, defektai, pėdsakai yra ar ne. Pažymėtina, kad antstolis gali neturėti reikalingų žinių ir kompetencijos nustatyti, dėl kokių priežasčių nagrinėjamu atveju betoninis stulpas nugriuvo. Byloje esantis antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nesuteikia informacijos apie minėtų padarinių susidarymą ir priežastis, ir tuo labiau nesudaro pagrindo konstatuoti, kad minėtas stulpas nuvirto dėl to, kad nėra pamato žemėje.
32. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad ta aplinkybė, jog patys atsakovai galiausiai pašalino iš ieškovės žemės sklypo ribų jiems priklausantį betoninį stulpą, savaime nereiškia, jog dėl stulpo nugriuvimo yra kalti atsakovai ir, kad patys atsakovai pašalindami stulpą pripažino savo kaltę. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovai procesiniuose dokumentuose laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jie nėra atsakingi už stulpo nugriuvimą, o stulpą pašalino gera valia nenorėdami konfliktuoti su ieškove. Be to, nors ieškovė įrodinėjo, jog atsakovai stulpą pašalino tik po ieškovės ieškinio atsakovams dėl įpareigojimo atlikti veiksmus pateikimo teisme (civilinė byla Nr. e2-8919-1115/2019), tačiau tai paneigia minėtoje byloje Vilniaus regiono apylinkės teismo priimta 2019 m. spalio 21 d. nutartis, kurioje teismas nurodė, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės dėstomas aplinkybes, kad atsakovai patenkino ieškinio reikalavimą, o būtent pašalino nuvirtusį betoninį tvoros stulpą tik ieškovei pareiškus ieškinį teisme, todėl jos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų netenkino. Nors ieškovė pateikė atskirąjį skundą dėl šios teismo nutarties (dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų), tačiau Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2019 m. spalio 21 d. nutartį paliko nepakeistą.
33. Galiausiai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytojų L. M. ir J. C. parodymai, patvirtina tik nugriuvusio stulpo ir jo pašalinimo faktą, tačiau jų parodymai negali būti vertinami, kaip pagrindžiantys, jog stulpas nugriuvo dėl atsakovų veiksmų.
34. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad spręsdamas dėl žalos atlyginimo įrodytinumo, teismas negali remtis prielaidomis. Todėl byloje nesant objektyvių įrodymų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą teigti, kad atsakovams priklausantis stulpas nugriuvo dėl neįtvirtinto pamato žemėje ir tokiu būdu būtent atsakovai yra atsakingi už tvorą laikančio stulpo nuvertimą, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, t. y. jiems priklausančio stulpo nepašalino iš ieškovės ir trečiojo asmens sklypo. Pažymėtina, kad nenustačius, kas yra atsakingas už stulpo nugriuvimą, nėra pagrindo teigti, kad pareiga pašalinti stulpą iš ieškovės ir trečiojo asmens sklypo kilo būtent atsakovams. Taigi nagrinėjamoje byloje nenustačius atsakovų veiksmų neteisėtumo, nėra pagrindo nagrinėti kitų būtinųjų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų (žalos, priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų), nes nenustačius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos nėra pagrindo jos taikyti.
35. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
36. Įvertinus aukščiau išdėstytą, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškinio, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
37. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetus visiškai, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos.
38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis).
39. Ieškinį atmetus, iš ieškovės atsakovų naudai priteistina 650 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas (CPK 98 straipsnis). Taip pat patenkinus atsakovų apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovų naudai priteisiamas 17 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnis) bei 400 Eur teisinės išlaidos, patirtos už apeliacinio skundo surašymą.
40. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas patyrė byloje 14,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atmetus ieškovės ieškinį, šios išlaidos priteistinos iš ieškovės valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nusprendžia:
apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atsakovų S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.
Priteisti iš ieškovės R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 14,36 Eur (keturiolika eurų 36 ct) pirmosios instancijos teismo (procesinių dokumentų įteikimo) išlaidų atlyginimui.
Priteisti iš ieškovės R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 417 Eur (keturis šimtus septyniolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atsakovų S. P. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) ir R. P. (asmens kodas: (duomenys neskelbtini) naudai.
Šis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.