Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo Henrikas Sadauskas, dalyvaujant pareiškėjui J. R., atsakovo atstovei Nijolei Jurevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos teritorinė muitinė 2015-02-18 sprendimais Nr. (SM19)-RŽ210-15 ir Nr. (SM19)-RŽ210-16 nusprendė J. R. (toliau – ir Pareiškėjas) įregistruoti už importuotas ir nedeklaruotas muitinėje prekes: už automobilį „Toyota Prius“ 2710 Eur mokestinę prievolę (650 Eur muito, 1502 Eur PVM, 343 Eur delspinigių ir 215 Eur baudos) bei 3292 Eur mokestinę prievolę (799 Eur muito, 1846 Eur PVM, 383 Eur delspinigių ir 264 Eur baudos) už automobilį „Honda CR-V“ (b. l. 15-18).

Muitinės departamentasprie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas), išnagrinėjęs Pareiškėjo skundą, 2015-03-25 sprendimu Nr. 1A-138 patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės 2015-02-18 sprendimus Nr. (SM19)-RŽ210-15 ir Nr. (SM19)-RŽ210-16 (b. l. 8-9).

Teismo posėdyje Pareiškėjas prašė skundą patenkinti, panaikinti ginčijamus sprendimus skunde išdėstytais argumentais.

Į Bendrijos muitų teritoriją įvežti automobiliai nebuvo deklaruoti Bendrijoje ir už juos nebuvo apskaičiuoti ir sumokėti importo muitai ir mokesčiai, todėl laikytina, kad automobiliai nebuvo pateikti muitinės įstaigai. Įsigyti ir Lietuvos Respublikos muitinėje nedeklaruoti automobiliai laikytini neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtomis prekėmis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme.

Pareiškėjas, pirkdamas ginčo automobilius (už piniginį atlygį pasirašydamas pirkimo-pardavimo sutartyje ir duodamas savo asmens dokumentus kitiems asmenims) žinojo, kad automobiliai yra iš Šveicarijos, nes prašymo dėl transporto priemonės registracijos VĮ „Regitra“ dokumentas yra surašytas valstybine lietuvių kalba, jame nurodyta, kad automobiliai turi Šveicarijos valstybinio numerio ženklus ir priklauso Šveicarijoje gyvenantiems asmenims, todėl turėjo galimybę išsiaiškinti automobilių įvežimo į Bendrijos teritoriją aplinkybes ir pasidomėti, ar automobiliai buvo deklaruoti muitinėje ir už juos sumokėti importo muitai ir mokesčiai. Pažymėjo, kad 2015-03-23 atsiųsdamas Muitinės departamentui paaiškinimą apie tai, kaip vyko automobilių registracija VĮ „Regitra“ ir kad jis gavo po 100 Lt atlygio už kiekvieno automobilio įregistravimą ir 20 Lt autobuso bilietui. Dėl dokumentų, kurie yra ne valstybine kalba, išvertimo informavo, kad to padaryti negalįs, nes tam neturi pinigų, gauna valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, kurios dydis 364,89 Lt per mėnesį.

Nurodytus automobilius eksportuojant iš Bendrijos muitų teritorijos (eksporto deklaracijos Nr. 13LTLG3000EK002704 ir 13LTLG3000EK00C423) siuntėju/eksportuotoju nurodytas Pareiškėjas. Ginčo medžiaga (informacija iš Vį „Regitra“) yra paneigta bet kokia abejonė dėl tikrinamu laikotarpiu Pareiškėjo vykdytos veiklos parduodant automobilius, kadangi Pareiškėjas, sudarydamas pirkimo-pardavimo sandorius, vykdė prekybą transporto priemonėmis (pirkti ir parduoti 2 automobiliai), veikė savarankiškai, nepriklausomai nuo kitų asmenų (dalyvavo kaip pardavėjas, t. y. savininkas, transporto priemonės valdytojas), be to, sudarytiems sandoriams būdingas versliškumas, tęstinumas, pasireiškęs per konkrečius sandorių skaičius atitinkamu laikotarpiu, t. y. nevienkartinis sandorių dėl transporto priemonių pardavimo sudarymas ir tęstinis jų sudarymo laikotarpis (2013 m. sausio-kovo mėnesiai), sudarytų sandorių tikslas - ekonominės naudos siekimas, t. y. siekimas gauti pajamas (sandoriai buvo atlygintino pobūdžio). Aplinkybė, kad Pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, savaime nereiškia, kad asmuo gali būti atleidžiamas nuo prievolės mokėti mokesčius, nes baudžiamoji ir mokestinė atsakomybės yra savarankiškos. Pareiškėjas nepagrįstai savo skunde sutapatina mokesčių mokėtojo prievolę įstatymų nustatytais atvejais sumokėti mokesčius valstybei su baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus sankcijos pinigine forma (bauda).

Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka, Pareiškėjas, pirkdamas automobilius (už piniginį atlygį pasirašydamas ant pirkimo-pardavimo sutarties), žinojo, kad automobiliai yra iš Šveicarijos, nes prašymas dėl transporto priemonės registracijos VĮ „Regitra“ yra surašytas valstybine lietuvių kalba, jame nurodyta, kad automobilis turi Šveicarijos valstybinio numerio ženklus ir priklauso Šveicarijoje gyvenantiems asmenims, todėl turėjo galimybę išsiaiškinti automobilių įvežimo į Bendrijos teritoriją aplinkybes ir pasidomėti, ar automobiliai buvo deklaruoti muitinėje ir už juos sumokėti importo muitai ir mokesčiai.

Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku. Todėl aplinkybė, kad Pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga, sprendžiant jo pripažinimo skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies trečią įtrauką klausimą. Pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini.

Klaipėdos teritorinės muitinės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Šioje byloje kilo ginčas dėl prekių (automobilių „Toyota Prius” ir „Honda CR-V”) apmokestinimo ir skolininko muitinei nustatymo. Taigi teismui svarbu nustatyti, ar ginčijami sprendimai, kuriais priskaičiuoti mokesčiai, delspinigiai ir baudos, yra teisėti ir pagrįsti (b. l. 30-33, 43-46, 73-75).

Bylos įrodymai patvirtina, kad Klaipėdos teritorinė muitinė pagal VĮ „Regitra“ pateiktus duomenis nustatė, kad automobiliai „Toyota Prius“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) ir „Honda CR-V“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) yra įvežti iš Šveicarijos Konfederacijos, nėra deklaruoti Lietuvos muitinėje (b. l. 40, 52), nuosavybės teise pagal Pareiškėjo 2013-01-17 ir 2013-03-28 prašymus įregistruoti jo vardu VĮ „Regitra“. Registruodamas automobilius Pareiškėjas parašu patvirtino savo prašymus (2013-01-17 prašymas Nr. 9209768 ir 2013-03-28 prašymas Nr. 9402006) dėl transporto priemonių registravimo (b. l. 37-38, 47-48). Kiekviename iš prašymų Pareiškėjas yra patvirtinęs, kad automobiliai yra įsigyti Šveicarijojos Konfederacijoje, jo pateikti duomenys ir informacija yra teisingi, ir yra susipažinęs su Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 (8) straipsnyje „Žinomai melagingų duomenų pateikimas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro ir Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registro tvarkymo įstaigos padaliniams“, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnyje „Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“ 304 straipsnyje pateikimas siekiant įsigyti dokumentą“ 306 (1) straipsnyje, Transporto priemonės identifikavimo numerių suklastojimas, neteisėtas sunaikinimas ar pakeitimas“ numatyta atsakomybe (b. l. 37, 47). Pareiškėjas raštu (muitinėje gautas 2015-01-16 Nr. (SR10)-RŽ12-915) pateikė paaiškinimą, kad automobilius registravo VĮ „Regitra“ savo vardu už piniginį atlygį, registruojant automobilius tarpininkavo Ž. B. (gyvenantis (duomenys neskelbtini)), nepateikė muitinei informacijos apie automobilių išleidimą į laisvą apyvartą bei importo mokesčių sumokėjimą (b. l. 29, 76-77).

Klaipėdos teritorinė muitinė, atlikusi patikrinimą, surinkusi medžiagą, 2015-02-18 sprendimais Nr. (SM19)-RŽ210-15 ir Nr. (SM19)-RŽ210-16 nusprendė Pareiškėjui įregistruoti už importuotas ir nedeklaruotas muitinėje prekes: už automobilį „Toyota Prius“ 2710 Eur mokestinę prievolę (650 Eur muito, 1502 Eur PVM, 343 Eur delspinigių ir 215 Eur baudos) bei 3292 Eur mokestinę prievolę (799 Eur muito, 1846 Eur PVM, 383 Eur delspinigių ir 264 Eur baudos) už automobilį „Honda CR-V“ (b. l. 15-18). Muitinės departamentas, išnagrinėjęs Pareiškėjo skundą (b. l. 29), 2015-03-25 sprendimu Nr. 1A-138 patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės 2015-02-18 sprendimus Nr. (SM19)-RŽ210-15 ir Nr. (SM19)-RŽ210-16 (b. l. 8-9).

Pareiškėjas teigia, kad automobilių Honda CR-V ir Toyota Prius nei į Vokietijos, nei į Lietuvos teritoriją neįvežė, nedalyvavo šiuos automobilius neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją, nežinojo, neturėjo ir negalėjo žinoti, kad jų įvežimas yra neteisėtas, automobilių neįsigijo, negavo ir nelaikė. Nors dokumentuose yra nurodytas kaip pirkėjas, bet nieko nepirko ir jokių pinigų niekam nemokėjo, netgi nematė kaip tie automobiliai atrodo. Pareiškėjo manymu, jo parašas ant automobilių registracijos dokumentų nedaro jo šių automobilių savininku.

Teismas su Pareiškėjo teiginiais negali sutikti, nes pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 14 straipsnio 6 daliesnuostatas, šio įstatymo 13 straipsnio 23 punkte nurodyti muitai pagal MAĮ administruojami tiek, kiek įstatymo nuostatos neprieštarauja bendrijos muitų teisės aktams. Todėl, muitinė administruodama muitus, pirmiausia privalo vadovautis Bendrijos muitinės kodekso bei 1993-07-02 Komisijos reglamento (EEB) Nr.2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr.2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatomis, o Mokesčių administravimo įstatymu tiek, kiek jis neprieštarauja minėtiems reglamentams. MAĮ 161 straipsnyje nustatyta, kad nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu, todėl, kaip ir nagrinėjamoje byloje, Bendrijos muitinės kodekso nuostatos turi viršenybę mokesčių administravimo įstatymo atžvilgiu.

Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio nuostatos numato, kad skola muitinei apibrėžiama kaip asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą, importo muitai – tai muitai ir muitams mokamiems už importuojamas prekes lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai, skolininkas – bet kuris asmuo (fizinis asmuo, juridinis asmuo, asmenų bendrija, neturinti juridinio asmens teisinio statuso), privalantis sumokėti skolą muitinei (4 str. 1, 9, 10, 12 d.). Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies (a) punktą vienas iš pagrindų importo skolai muitinei atsirasti yra neteisėtas įvežimas į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes.

Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 37 straipsniu į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės nuo jų įvežimo momento yra muitinės prižiūrimos tiek laiko, kiek, atitinkamais atvejais, reikia jų muitiniam statusui nustatyti, o ne Bendrijos prekių atveju, nepažeidžiant 82 straipsnio 1 dalies, tol kol pakeičiamas prekių muitinis statusas, jos įvežamos į laisvąją zoną, padedamos į laisvąjį sandėlį reeksportuojamos ar sunaikinamos vadovaujantis 182 straipsniu. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 38 ir 40 straipsnius į Bendrijos muitų teritoriją įvežamas prekes muitinei turi pateikti asmuo kuris jas įveža į minėtą teritoriją arba, atitinkamais atvejais, asmuo, kuris prisiima atsakomybę už jai įvežtų prekių gabenimą. Jei dėl nenumatytų aplinkybių arba 38 straipsnio 1 dalyje nustatytos prievolės neįmanoma įvykdyti, asmuo, privalantis įvykdyti tą prievolę, arba vietoj jo, bet kuris kitas asmuo turi nedelsdamas informuoti muitinę apie susidariusią padėtį (Bendrijos muitinė kodekso 39 str.). Bendrijos muitinės kodekso 79 straipsnyje nustatyta, kad išleidimas į laisvą apyvartą suteikia ne Bendrijos prekėms Bendrijos prekių muitinį statusą, t. y. transporto priemonės, kuriom įforminta išleidimo į laisvą apyvartą procedūra, laikomos turinčiomis Bendrijos prekių statusą. Todėl, prekėms pritaikytos prekybos politikos priemonės, atlikti kiti numatytieji prekių importi formalumai ir, kad prekės apmokestintos visais teisiškai privalomais sumokėti mokesčiais.Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 232 straipsnio 1 dalies b punktas numato, kad transporto priemonės, išvardytos 556-725 straipsniuose, vadovaujantis 579 straipsniu, laikomo deklaruotomis laikinajam įvežimui 233 straipsnyje nurodytu veiksmu, nors jos ir nebūtų deklaruoto muitinei raštu arba žodžiu.

Įvertinus šias teisės aktų normas, daryti išvada, kad transporto priemonės, kurios įvežamos į Europos Bendriją iš Šveicarijos Konfederacijos ir įvežimo metu atitinka Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos 232 straipsnio 1 dalies b punkto, 233 straipsnio bei 558 straipsnio nuostatas (transporto priemonės turi būti registruotos už Europos Bendrijos ribų asmens, kuris yra įsisteigęs už tos teritorijo ribų), laikomos teisėtai įvežtomis. Pardavus automobilius Bendrijos muitų teritorijoje ir juos užregistravus Pareiškėjo vardu, prekės neatitiko reikalavimų, nustatytų Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 230-232 straipsniuose, ir jie, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 38-40 straipsnių nuostatomis, privalėjo būti pateikti ir deklaruoti muitinėje. Bylos aplinkybės aiškiai patvirtina, jų neneigia ir Pareiškėjas, kad šie veiksmai nagrinėjamu atveju nebuvo atlikti, Klaipėdos teritorinė muitinė pagrįstai prekes pripažino neteisėtai importuotomis (Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 234 str. 2 d.). Importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, o skolininkais pagal 202 straipsnio 3 dalį laikomi asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes, taip pat asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 1 d. a punktas).

Byloje esantis 2014-10-07 raštas Nr. (LM19)-V/14-17422 patvirtina, kad Muitinės departamentas užklausė Vokietijos muitinės dėl automobilių „Honda CR-V“ (kėbulo Nr. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir „Toyota Prius“ (kėbulo Ni (duomenys neskelbtini)) deklaravimo muitinėje ir importo mokesčių sumokėjimo, įvežus šį automobilį iš Šveicarijos į Europos Sąjungą, tačiau gautas atsakymas, jog nėra duomenų apie nurodytųjų automobilių išleidimą į laisvą apyvartą bei mokesčių sumokėjimą (b. l. 63-71). Pareiškėjas savo vardu transporto priemones užregistravo VĮ „Regitra“, pasirašė pirkimo-pardavimo sutartis, kuriose pardavėjai nurodyti B. V., (duomenys neskelbtini) ir J. C., (duomenys neskelbtini), o pirkėju abiem atvejais - Pareiškėjas, darytina išvada, kad Pareiškėjas atitinka sąlygas, pagal kurias laikomas skolininku muitinei, vadovaujantis Bendrijo muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka.

Pareiškėjo teiginiai, kad automobilių nepirko, nepardavė, juos įregistravo Ž. B. prašymu norint padėti kažkokiam Laimiui, dėl ko vyksta ikiteisminis tyrimas, nelaikytinos teisiškai reikšmingomis, teismo vertintinamos kritiškai, jos negali turėti įtakos sprendžiant Pareiškėjo pripažinimo muitinės skolininku, nes Pareiškėjas turėjo žinoti, kad automobiliai neteisėtai įvežti į Bendrijos muitų teritoriją, t. y. automobiliai buvo registruoti Šveicarijos Konfederacijoje ir Pareiškėjas, įsigydamas juos, savo vardu registruodamas VĮ „Regitra“ privalėjo pasidomėti, ar automobiliai Bendrijos muitų teritorijoje buvo išleisti į laisvą apyvartą, ar už juos sumokėti importo mokesčiai. Teismas pažymi, kad nurodytus automobilius eksportuojant iš Bendrijos muitų teritorijos abiem atvejais (eksporto deklaracijos Nr, 13LTLG3000EK002704 ir 13LTLG3000EK00C423, b. l. 54-57) siuntėju/eksportuotoju nurodytas Pareiškėjas. Tuo tarpu Pareiškėjo VĮ „Regitra“ pateiktiprašymai įregistruoti automobilius, su prašymais pateikti automobilių dokumentai taip pat patvirtina automobilių registraciją Šveicarijos Konfederacijoje. Paminėti dokumentai pilnai patvirtina faktą, jog įregistravus automobilius savo vardu (gera valia) būtent Pareiškėjui, kaip iš Šveicarijos įsigytų automobilių savininkui tenka prievolė sumokėti importo mokesčius. Pareiškėjas pasirašęs dukumentus, neįsigilinęs bei nepasiteiravęs, ar už į Bendrijos teritoriją įvežtą automobilį yra sumokėti mokesčiai, iš esmės veikė savo rizika, todėl vėliau sau sukėlė neigiamas pasekmes. Tuo tarpu Pareiškėjo dėstomi argumentai dėl nežinojimo, kad už automobilį mokesčiai nėra sumokėti, kad Pareiškėjas suklaidinimo būdu buvo įtikintas pasirašyti automobilių pirkimo-pardavimo sutartis, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl, nagrinėjamo ginčo kontekste, vertintini kaip neturintys teisinės reikšmės. Todėl pateikta medžiaga (informacija iš VĮ „Regitra“, Pareiškėjo paaiškinimas), atsakovo ginčijamų sprendimų argumentai paneigia Pareiškėjo teiginius dėl nedalyvavimo įvežant automobilius į Bendrijos muitų teritoriją.

Pareiškėjo argumentas, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, nelaikytinas teisiškai reikšmingas šioje mokestinėje byloje, nes baudžiamoji ir mokestine atsakomybės yra savarankiškos, Pareiškėjas negali būti atleidžiamas nuo prievolės mokėti mokesčius. Teismas laiko, kad ginčo sprendimais mokėtina mokesčių suma buvo pagrįstai apskaičiuota vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, remdamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs bylos rašytinių įrodymų visumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad ginčo sprendimai (Muitinės departamento 2015-03-25 sprendimas Nr. 1A- 138 ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2015-02-18 sprendimai Nr. (SM19)-RŽ210-15 ir Nr. (SM19)-RŽ210-16) yra teisėti bei pagrįsti, juose pagrįstai nuspręsta priskaičiuoti Pareiškėjui muito, pridėtinės vertės mokesčius, nes automobiliai neteisėtai įvežti į Bendrijos muitų teritoriją. Atsakovas tinkamai aiškino ir teisingai taikė nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką, procedūrinių pažeidimų nepadarė, ginčo sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, jie pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, juos priėmė kompetentingi subjektai, todėl skundas negali būti patenkintas jame išdėstytais argumentais.

Teismui konstatavus, kad Pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, jis taip pat pripažintas importuotoju pagal PVM įstatymą jam tenka pareiga sumokėti importo PVM, todėl kiti Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nėra reikšmingi, įtakos teismo sprendimui neturi, teismas dėl jų nepasisako. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. teismas

nusprendžia:

pareiškėjo J. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.