Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1027/2011).

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K 2009-04-27, išvardina visus pareiškėjo atvykimus ir išvykimus nuo nurodytos datos iki 2015 metų, taip pat kameras, jų plotą bei buvusį jose asmenų skaičių. Paaiškina, kad nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Pateikė R. M. asmens įskaitos kortelių kopijas, iš kurių matyti jo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatorius ir areštinės kameroje nustatymo“ didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime - 625. bei didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime - 29.

Taip pat, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, I skyriaus 11 punkte yra nurodytas didžiausias pataisos įstaigoje leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti. Apibendrinus viską, maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra - 954 asmenys. Paaiškina, kad šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos (pvz., šiai dienai jų yra 87) bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75. ir atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus jie laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis).

Taip pat paaiškina, kad Lukiškių Tl-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė - suėmimas pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Taip pat, skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškina, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Paaiškina dėl švaros palaikymo kamerose, vykdomų patikrinimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t.y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymi tai, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Pažymi, kad nuo 2015 metų Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Dėl kamerų remonto Lukiškių Tl-K paaiškina, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą, nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje yra nurodytas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. To paties skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai).

Pažymi, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Paaiškina, kad karantino kameros Lukiškių TI-K yra nuo Nr. 104 iki Nr. 125, jos randasi įstaigos 8 priežiūros poste.

Paaiškina, kad laikino laikymo kameros yra administraciniame pastate. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, tai tokios kameros, kuriose suimtieji (nuteistieji) laikomi neilgiau 2 valandų (t.y. - laikinai, prieš teismą, po teismo iki paskirstymo į gyvenamąsias kameras ir pan.). Šios laikino laikymo kamerų patalpos nėra didelės, kiekvienoje yra suolas, kur suimtieji (nuteistieji) gali atsisėsti. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo „ Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ bei Lietuvos higienos normoje, ar kitose teisės aktuose nėra nustatytas laikymo sulaikymo kamerose plotas tenkantis vienam asmeniui.

Vadovaujantis Asmenų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis 2014 m. sausio 17 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-7, maitinimas suteikiamas „Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje“, patvirtintoje Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109, numatytu laiku. Kadangi dienotvarkė yra viena iš pataisos įstaigos režimo užtikrinimo priemonių ir joje numatytas konkretus maitinimo laikas, šių reikalavimų, organizuojant suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu maitinimą, privaloma laikytis. Pažymi, kad į Priėmimo ir paskirstymo skyrių, specialiuose termosuose, pristatomas karštas maistas, kuris pasiūlomas visiems, tuo metu trumpalaikio laikymo kamerose, esantiems asmenims.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad laikino laikymo patalpoje jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, pažymi, kad tardymo izoliatorių patalpos, įrenginiai ir inventorius eksploatuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo bendro naudojimo patalpų valymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 1-177, 5 p. Lukiškių TI-K bendro naudojimo patalpų valymo darbai atliekami pagal poreikį. Atkreipia dėmesį, kad duomenų, jog laikino laikymo patalpos buvo nešvarios nėra.

Pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą, kuriame nurodyta kad operatyvios kontrolės metu buvo atlikta kontrolė laikino laikymo patalpose, kurios metu nustatyta, kad patalpose atliktas remontas, yra suolai, įrengta mechaninė ventiliacija, yra langai, vėdinimui pritaikyti. Remiantis tuo, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nustatyta nebuvo. Todėl pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsti.

Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) VI skyriuje yra nurodyti „Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai“. Būtent minėtų normų 21 punkte yra teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tačiau pažymi, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pažymi, kad Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punkte yra teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje yra kalbama apie suimtųjų materialinį buitinį aprūpinimą. O būtent minėto straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte yra nurodyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K įrengta kirpykla atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Kirpykloje naudojami reikmenys visada yra dezinfekuojami: įrankiai po panaudojimo visada yra merkiami aukšto lygio dezinfekcinėje priemonėje, panaudoti skutimosi mašinėlės antgaliai taip pat yra merkiami dezinfekciniame tirpale. Taip pat kirpyklos patalpoje yra įrengta praustuvė, sieniniai rankų dezinfekcijos priemonių dozatoriai, vienkartinių rankšluosčių ir atliekų surinkimo talpykla. Kirpykloje visada yra naudojimui paruoštų apdangalų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skunde minimi teiginiai dėl kirpimo paslaugų neatitinka tikrovės. Teisės aktuose nėra numatyti jokie specialūs kirpimo būdai, stiliai ar įrankiai, kuriais yra naudojamasi kirpimo metu.

Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1027/2011).

Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.

Mano, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

R. M. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų (toliau - Subjektų) neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Subjektų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina tais atvejais, kai Subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).

CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 - 6,249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta.

Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau - Kalėjimų departamentas) nesutinka su pareiškėjo skundu. Atsiliepime nurodo nesutikimo argumentus. Teigia, kad pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neindividualizuoti, neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Neturtinė žala yra visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, jo sveikatos būkle ir pan. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas. Mano, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Mano, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys - t.y. žala turi būti neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai - veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų buvo tęstinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje A556-95/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 337/2006). Kita sąlyga, reikalinga civilinei atsakomybei atsirasti - žala. Administracinių teismų praktikoje (byla Nr. A556-1639/2008) yra pažymėta, kad pareiškėjas pats pasirenka, kokiais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje išvardintais įrodymais grįs skundo dalyką. Įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A4-180/2007), bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos, žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Darytina išvada, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. „Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 str. prasme)“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012). Skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas tik 2015 m. spalio 5 d., t.y. praėjus daugiau nei 5 metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios.

Pareiškėjas pateikė skundą su reikalavimu atlyginti neturtinę ir turtinę (dėl sugadintų drabužių) žalą, atsiradusią dėl jo laikymo atskirais laikotarpiais Lukiškių TI-K nuo 2009 m. balandžio 27 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais, t.y. nustatant galimus pažeidimus teismas vadovaujasi tuo, kad tai nebuvo tęstiniai pažeidimai, pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiai aiškiai išskiriami, nes jis buvo laikinai pristatomas į Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2015 m. spalio 5 d., skundas išsiųstas 2015 m. spalio 3 d. Taikant trejų metų ieškinio senatį, nepažeidžiant ieškinio senaties, skundas galėjo būti paduotas tik prašant žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 3 d. Pagal pateiktus duomenis, pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K 2012 m. birželio 18 d. į Panevėžio areštinę ir tik 2012 m. gruodžio 7 d. atvyko į Lukiškių TI-K iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Todėl nagrinėjamas laikotarpis tik nuo 2012 m. gruodžio 7 d.

Atsakovo atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, kaip tai nustatyta Civilinio kodekso (CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, 1.127 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų buvimo, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti iš karto, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie tuos savo teisių pažeidimus, kuriuos jis nurodė skunde. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei, susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, teismui nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių ir neprašė jo atnaujinti. Teismas taip pat nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams. Pareiškėjas yra kreipęsis į Teisingumo ministeriją su skundu 2014 m. vasario 5 d. ir dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K (t. II, b.l. 172-175), jo skundas buvo perduotas Kalėjimų departamentui, iš Kalėjimų departamento pareiškėjas gavo 2014 m. kovo 6 d. atsakymą, kad jo skundo nagrinėjimas nutraukiamas, nes pareiškėjas įteikė prašymą jo skundo nenagrinėti (t. II, b,l, 176, 177). Tai reiškia, kad iš esmės pareiškėjas žinojo kaip ginti savo teises, minėtame skunde jis buvo nurodęs, kad kreipsis į administracinį teismą, tačiau kreipėsi daugiau kaip po metų. Pareiškėjas nenurodo, kodėl nuo 2009 m. neskundė laikymo sąlygų Lukiškių TI-K administracijai, Kalėjimų departamentui ar teismui, jeigu tos sąlygos taip neigiamai veikė pareiškėją, kaip jis nurodo savo skunde. Todėl atsakovo atstovo prašymu taikoma ieškinio senatis.

Vertinant pareiškėjui galimai padarytą žalą, teismas atsižvelgia į tai, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, HN) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. HN 76:2010 nustatyti reikalavimai saugiai aplinkai – temperatūrai, drėgmei, švarai ir kt.

Skunde nurodoma, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo žeminančios orumą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisų teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Pareiškėjas nurodo galimą pažeidimų padarymo trukmę, t.y. laikotarpis, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K ir neneigia, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas atskirais laiko tarpais.

Nors nurodyti Centro Patikrinimo aktai tik iš dalies patvirtina pareiškėjo skunde vardinamas aplinkybes, o teismas prašė, kad atsakovo atstovas pateiktų duomenis būtent apie pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K dienas. Todėl, įvertinant įrodinėjimo pareigos paskirstymą, daroma išvada, kad Centro Patikrinimo aktai iš dalies patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamų sąlygų kamerose. Atsižvelgiant į tai konstatuojami neteisėti veiksmai (Konvencijos 3 straipsnio, Įsakymo 1.3.1 punkto ir HN 76:2010 pažeidimai). Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atvykus negaudavo maitinimo. Tačiau atsakovo atstovas teigia, kad į priėmimo ir paskirstymo skyrių, kur asmenys laikomi keletą valandų, specialiuose termosuose pristatomas karštas maistas, kuris pasiūlomas visiems ten esantiems asmenims. Kadangi pareiškėjas nėra teikęs skundų, jog negavo maitinimo priėmimo ir paskirstymo skyriuje, nustatyti jo nurodomą aplinkybę ir paneigti atsakovo atstovo teiginius šiuo metu yra praktiškai neįmanoma. Be to, pareiškėjas nenurodo nors apytiksliai laikotarpių, kai tokie pažeidimai buvo. Šiuo atveju įrodinėjimo, t.y. kuo tikslesnio nurodomų aplinkybių aprašymo pareiga tenka pareiškėjui. Pareiškėjo paaiškinimai, kad laikino laikymo patalpoje buvo netinkamos sąlygos, nepatvirtinami Centro Patikrinimo aktais. Atsakovas neneigia, kad tose patalpose yra tik suolai, tačiau tuo jokie higienos normų reikalavimai nepažeidžiami. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas buvo kerpamas koridoriuje, nes viename Aktų yra aprašyta tinkamai įrengta kirpykla. Tokiu atveju galima daryti išvadą, kad pareiškėjas pats sutiko būti kerpamas ne kirpykloje. Kitaip jis galėjo dėl šio konkretaus atvejo teikti raštu ar žodžiu skundus. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie tokius pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti, ar priešingai, laiko tokius veiksmus teisėtais. Tas pats pasakytina apie pareiškėjo skunde dėstomas aplinkybes, jog jis per ilgai buvo laikomas priėmimo-paskirstymo skyriuje ir karantino patalpose. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kada tokie atvejai buvo, kokiose kamerose jis buvo, o bendrame kamerų sąraše jų nėra (kameros administraciniame pastate nuo 1 iki 12), laikymas jose kortelėse nefiksuojamas, todėl patikrinti pareiškėjo teiginius dėl jų neišsamumo, galimybės nėra. Karantino kameros pagal atsakovo atstovo atsiliepimą yra nuo 104 iki 125. Dėl jų atitikimo HN Centras atliko patikrinimus. Pareiškėjas nurodytose kamerose buvo laikomas 2012 m. gruodžio mėnesį 4 dienas, 2013 m sausio mėnesį 1 dieną, vasario mėnesį 2 dienas, rugpjūčio mėnesį – 3 dienas, ir kitu laikotarpiu - 1 dieną, rugpjūtį-rugsėjį – 3 dienas, rugsėjį – 1 dieną, spalį – 1 dieną, ir kitą kartą 3 dienas, gruodį - 3 dienas, kitą kartą - 1 dieną, 2014 m. sausio mėnesį - 4 dienas, vasario mėnesį – 1 dieną, kitą kartą - 6 dienas, kovo mėnesį – 1 dieną, balandžio mėnesį – 2 dienas, kitą kartą - 1 dieną, dar kitą - 1 dieną, gegužę – 2 dienas, kitą kartą - 1 dieną, 2015 m. sausio mėnesį – 1 dieną, vasario mėnesį – 1 dieną, gegužės mėnesį – 1 dieną, kitą kartą -3 dienas, birželio mėnesį - 6 dienas, bet ne iš eilės, rugpjūčio mėnesį – 1 dieną, rugsėjo mėnesį – du kartus po 1 dieną. Pareiškėjas dažnai buvo etapuojamas, dėl to susidaro dažnas buvimas karantino patalpose. HN 76:2010 50 punkte nustatyta, kad Tardymo izoliatorių ir areštinių karantino (izoliavimo) patalpose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 5 darbo dienas, per šį laiką turi būti patikrinta jų sveikata. Tik po sveikatos patikrinimo asmenys perkeliami į bendras gyvenamąsias patalpas. Taigi, skaičiuojamos darbo dienos. 2014 m. vasario 8 d. – vasario 13 d. nors ir buvo 6 dienos, bet vasario 8 ir 9 buvo nedarbo dienos, todėl šis punktas nepažeistas, taip pat 2015 m. birželio 23 – 28 dienomis, patenka dvi nedarbo dienos. Todėl bylai aktualiu laikotarpiu nurodytas HN punktas nebuvo pažeistas.