Kauno apygardos teismo nutartis

2009-05-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-278-175-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-05-28
Bylos Nr.
1A-278-175-2009
Teisminio proceso Nr.
20-2-408-2008
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algerdas Urbšys (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
Nuteistasis
P. L.

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-278-175/09

Teisėja Jūratė Jakubonienė (Proceso Nr. 20-2-408-2008) Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

2.4.7.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. gegužės 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jurgio Kiškio, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Simonai Janulaitienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajai P. L., jos gynėjui advokatui Algimantui Palijanskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios P. L. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo P. L. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 294 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta bausmė – 25 (dvidešimt penkių) MGL dydžio 3250 (trijų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties) litų bauda. Nuteistoji įpareigota baudą per du mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos FM biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Iš P. L. P. R. priteista 10000 (dešimt tūkstančių) litų neturtinės žalos atlyginimui. Likusioje dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo P. R. civilinis ieškinys atmestas.

P. R. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. L. nuteista už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 18 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė savo tariamą teisę, ginčijamą kitų asmenų, - įstatė šarvuotas duris į jai ir P. R. lygiomis dalimis priklausantį tambūrą bute (duomenys neskelbtini), atimdama galimybę P. R. per tambūrą patekti į jam priklausantį kambarį ir juo naudotis, šiais savo veiksmais padarydama nukentėjusiajam P. R. didelę turtinę ir moralinę žalą.

Šalies argumentai

Nuteistoji P. L. apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą jos atžvilgiu nutraukti. Apeliantės nuomone, jos veiksmai nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 294 straipsnio l dalyje. Jos ir P. R., kaip bendraturčių, ginčai turi būti sprendžiami civilinės teisės rėmuose. Nuteistoji tvirtina, kad ji dabar sužinojo, jog P. R., įsigydamas nuosavybėn kambarį, plane pažymėtą indeksu 7-4, pažeidė jos teises, kaip buvusios faktinės bendrasavininkės, nes ji iš A. T. ginčo kambarį faktiškai buvo nupirkusi. Teismui ji pranešė, kokią sumą sumokėjo A. T. už parduotą kambarį, plane pažymėtą indeksu 7-4, tačiau teismas nekreipė dėmesio į tai, kad P. R., liudytoja P. R. motina R. sąmoningai nuslėpė nuo jos kambario 7-4 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą. Nuteistosios tvirtinimu, P. R. ir D. R., pastaroji tapo kambario 7-4 savininke po A. T., nuslėpė nuo jos paminėto kambario pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, nors ji turėjo pirmumo teisę nusipirkti šį kambarį. Į šią aplinkybę visiškai nekreipė dėmesio nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei teismas ir tai, pasak apeliantės, rodo jų šališkumą. Apeliantės nuomone, teismas netinkamai išsiaiškino ir nusikaltimo sudėtį, numatytą LR BK 294 straipsnio 1 dalyje, nes ji vykdė savo, kaip savininkės, teisę susidaryti normalias gyvenimo sąlygas, o ne tariamą teisę. Įstatymas reikalauja, kad nukentėjusiajam būtų padaryta didelė žala. Tokios žalos nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei teismas nenustatė. Nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje nurodytos sumos visiškai neįrodytos. Todėl teismo priteista neturtinė žala – 10000 litų, pasak apeliantės, nepatvirtinta byloje surinktais įrodymais. Nepripažindama savo kaltės nuteistoji nesutinka ir su jai paskirta bausme, ji teigia, kad tokių sumų, pragyvendama vien iš pensijos, ji nepajėgi išmokėti.

Teismo posėdyje prokuroras prašo nuteistosios apeliacinį skundą atmesti, nuteistoji ir jos gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios P. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegijos nuomone, Kauno miesto apylinkės teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus patikrino ir įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplinkybes. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

LR BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Šio straipsnio dispozicijoje nustatyta ginčijama – tariama teisė laikoma tokia asmens teisė, kurią asmuo, sąžiningai klysdamas, laiko priklausančia jam ar kitam asmeniui, kurio interesais jis veikia. Savavaldžiavimo nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai. Įstatymų leidėjas nustatydamas atsakomybę už savavaldžiavimą saugo tvarką, kurios laikantis asmenys įgyvendina savo teises ir konkrečias asmenų teises, teisėtus interesus, kurie pažeidžiami vykdant savavaldžiavimą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad nuteistosios nusikalstama veika pasireiškė tuo, kad ji vykdė savo tariamą teisę, ginčijamą kitų asmenų – įstatė šarvuotas duris į jai ir P. R. lygiomis dalimis priklausantį tambūrą bute (duomenys neskelbtini), atimdama galimybę P. R. per tambūrą patekti į jam priklausantį kambarį ir juo naudotis. Nuteistoji nepagrįstai tvirtina, kad kambarys 7-4, esantis (duomenys neskelbtini) iš tikro nuosavybės teise priklauso jai, kadangi A. T. šį kambarį jai perleido po to, kai ji sumokėjo A. T. 1000 dolerių. Šie nuteistosios teiginiai nepagrįsti jokias įrodymais, todėl atmestini. Byloje esantys duomenys kaip tik patvirtina tą aplinkybę, kad kambarys, pažymėtas indeksu 7-4, esantis (duomenys neskelbtini), šiuo metu priklauso būtent nukentėjusiajam P. R., o ne P. L.. Tai patvirtina 1996-12-06 Kauno miesto notarės V. Bagdanskienės patvirtinta buto pirkimo – pardavimo sutartis, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią A. T., veikdama per įgaliotinę D. R., nupirko kambarį 7-4/16,17 kv.m., ½ koridoriaus 7-6/2,21 kv.m., 1/3 koridoriaus 7-1, 1-3 koridoriaus 7-2, 1-3 vonios 7-3, 1/3 WC 7-7, viso 26 kv.m. bendro naudingo ploto, kas sudaro 0,31 dalį trijų kambarių buto Nr. 7, esančio (duomenys neskelbtini) (b. l. 73). Mirus A. T., 1998-05-06 D. R. paveldėjo A. T. priklausiusią 0,31 dalį 7 buto, esančio (duomenys neskelbtini) (b. l. 77). 2007-04-02 pirkimo – pardavimo sutartimi, patvirtinta Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. Siliūnienės, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad D. R. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausančią 31/100 dalį buto Nr. 7, esančio (duomenys neskelbtini), o bendraturtis P. R. šią buto dalį nupirko. Buto pirkimo – pardavimo sutartimi nustatyta, kad P. R. naudosis buto patalpomis taip, kaip naudojosi pardavėja D. R. iki pardavimo. Pažymėjimu apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre nustatyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 85,20 kv.m., 63/100 dalys priklauso P. R., 37/100 dalys priklauso P. L., naudojimosi turtu tvarka nustatyta 2001-11-07 teismo sprendimu Nr. 2-3069/2001 (b. l. 9-11). Teismų sprendimais, t.y. Kauno miesto apylinkės teismo 2001-11-07 sprendimu, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002-09-16 nutartimi, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių pažymomis nustatyta, kad P. L. pagal apsikeitimo gyvenamąja patalpa 1991-09-05 orderį Nr. 1469p apsigyveno savivaldybės butų fondo (duomenys neskelbtini), orderyje bei keitimo sutartyje nurodytas P. L. kambario (duomenys neskelbtini), 7-me bute gyvenamasis plotas yra 21,58 kv.m., iš Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialo pateiktų šio buto inventorizacinių planų matyti, kad tambūras inventorizuotas 1980 m., po tambūro įrengimo 1980 m. P. L. kambario plotas sumažėjo iki 21,58 kv. m., t.y. iki tokio ploto, į kurį P. L. buvo išduotas orderis ir į kurį ji įsikėlė po apsikeitimo gyvenamosiomis patalpomis. 1996-01-23 Kauno apygardos teismo sprendimu į kambarį 7-4, esantį (duomenys neskelbtini), įkeldinta A. T., iškeldinant iš jo P. L., P. L. įpareigota atstatyti tambūrą 7-6 (b. l. 28-31, 18-22, 36-39, 41-44). Iš viso to seka, kad kambarys, esantis (duomenys neskelbtini), pažymėtas indeksu 7-4, teisėtai priklauso ne kam kitam, o būtent P. R., tambūras, pažymėtas indeksu 7-6 priklauso P. R. ir P. L. lygiomis dalimis. Šių patalpų tokia priklausomybė yra patvirtinta teismų sprendimais bei kitų institucijų pažymomis. Visi šie faktiniai duomenys paneigia nuteistosios P. L. teiginius, kad kambarys 7-4 priklauso jai, ir kad ji turėjo teisę įsistatyti duris į tambūrą. P. L., manydama, kad P. R. neteisėtai įsigijo kambarį 7-4, galėjo kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, o ne pati imtis savavališkų veiksmų, t.y. įstatyti duris į tambūrą ir taip atimti galimybę nukentėjusiajam patekti į jam priklausančias patalpas.

Visi aptarti įrodymai patvirtina tą aplinkybę, kad P. L., įstatydama šarvuotas duris iš bendro naudojimo patalpos, pažymėtos 7-2, į patalpą, pažymėtą 7-6, kuri lygiomis dalimis priklauso jai ir P. R., savavaldžiavo, siekė savavališkai užimti patalpas 7-4 ir 7-6 ir taip padarė didelės žalos P. R. teisėms ir teisėtiems interesams, garantuotiems ir įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, garantuojančiame nuosavybės neliečiamumą. Taigi, P. L. yra pagrįstai pripažinta kalta ir nuteista pagal LR BK 294 straipsnio 1 dalį.

Nuteistoji tvirtina, kad tam, jog būtų pripažinta kalta pagal LR BK 294 straipsnio 1 dalį, būtinas didelės žalos padarymas, tuo tarpu šioje byloje to nenustatyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo įstatymo dispozicijoje nurodytas didelės žalos požymis yra vertinamasis, o padaryta žala nebūtinai turi būti išreikšta pinigine išraiška. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nenurodo, kokia žala tokiais atvejais laikytina didele. Žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams gali būti padaroma tiek turtinė, tiek moralinė. Teisinė kategorija – didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams yra platesnė nei kategorija - didelė turtinė žala. Jeigu nusikaltimu asmeniui padaroma didelė turtinė žala, tai, kaip taisyklė, tuo pačiu jam padaroma didelė žala jo teisėms ir teisėtiems interesams, nes pažeidžiamos jo turtinės teisės. Tačiau, sprendžiant ar asmeniui padaryta didelė žala jo teisėms ir teisėtiems interesams, taip pat gali būti atsižvelgta į teisės pažeidimo trukmę, nuostolius, iš daikto negautas pajamas, moralinę žalą ir pan. P. L., veikdama savavališkai, nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, įstatydama šarvuotas duris į patalpas, kurios priklauso jai ir P. R. lygiomis dalimis, o tuo pačiu atimdama galimybę P. R. patekti į jam nuosavybės teise priklausantį kambarį, kolegijos nuomone, padarė didelę žalą P. R. teisėms ir teisėtiems interesams. Didelė žala šiuo atveju pasireiškė tuo, kad buvo suvaržytos nukentėjusiajam LR Konstitucijos garantuotos teisės į būsto neliečiamybę ir tas suvaržymas tęsiasi ilgą laiką. P. R. negalėjo patekti į jam priklausantį kambarį, pasiimti ten esančių daiktų, taip pat turėjo mokėti mokesčius už kambarį, kuriuo naudotis negalėjo dėl P. L. neteisėtų veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad P. R. teisėms ir teisėtiems interesams padaryta didelė turtinė ir moralinė žala.

Nuteistoji taip pat nesutinka su jai paskirta bausme, teigia, kad tokios sumos pragyvendama iš pensijos nepajėgs sumokėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad už LR BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato baudos, arešto arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmes. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad P. L. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, kad neturi teistumo, galiojančių administracinių nuobaudų, paskyrė jai švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad P. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, kad nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat, kad nusikalstamos veikos pasekmės nukentėjusiojo teisių pažeidimui nėra išnykusios, taip pat įvertinęs nuteistosios amžių ir sveikatos būklę, paskyrė jai baudą, kurios dydis yra žymiai mažesnis, negu už šį nusikaltimą numatytos baudos vidurkis. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokia bausmė yra tinkamai individualizuota, paskirta pagrįstai, nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, todėl laikyti ją aiškiai per griežta nėra pagrindo.

Atmestinas apeliantės skundo argumentas, kad priteistas neturtinės žalos dydis yra nepagrįstas jokiais įrodymais. Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 str., 115 str. 1 d.). Pagal civilinį įstatymą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagal įstatymą privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 1 d., 2 d.). Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y., į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 str.). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis buvo pareiškęs 95000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Teismas, įvertinęs visas aplinkybes, atsižvelgęs į P. L. amžių, sveikatos būklę, turtinę padėtį, sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijus, jam priteisė 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Bylos duomenimis nustatyta, kad dėl P. L. neteisėtų veiksmų P. R. buvo padaryta didelė žala, jam atimta teisė patekti į savo būstą bei juo naudotis. Jis ir dabar negali naudotis jam priklausančiu kambariu. Tai žinoma, jam sukelia dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nuteistosios tyčiniais nusikalstamais veiksmais yra pažeidinėjamos jo teisės ir teisėti interesai. Todėl pirmosios instancijos teismas jam pagrįstai iš P. L. priteisė 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios P. L. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Algerdas UrbšysTeisėjai Jurgis KiškisAlgirdas Jaliniauskas