Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Vida Agurkienė, sekretoriaujant Monikai Kundrotaitei, dalyvaujant ieškovei J. Ž., ieškovų atstovui advokatui Dominykui Varnui, atsakovui J. V., atsakovo J. V. ir trečiojo asmens A. V. atstovui advokato padėjėjui Jurijui Martinaičiui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. Ž., V. Ž. ir J. Ž. ieškinį atsakovui J. V., tretiesiems asmenims A. V., notarei Virginijai Jarienei dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais, bei dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai V. Ž., R. Ž. ir J. Ž., patikslinę ieškinio reikalavimus, prašė: pripažinti niekine ir negaliojančia K. V. ir atsakovo J. V. sudarytą Dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl dviejų kambarių buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojimo, taikyti restituciją ir grąžinti šį butą K. V. nuosavybėn; pripažinti niekiniu ir negaliojančiu G. V. 1994-06-14 Pareiškimą Kauno miesto ketvirtajam notarų biurui, kuriuo ji sutinka dovanoti jos bendrą su sutuoktiniu K. V. butą (duomenys neskelbtini), J. V.; paveldėjimo teisės liudijimo gavimo bei nuosavybės teisių įregistravimo viešajame registre tikslu nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus: kad J. Ž. ir G. V. priėmė K. V. palikimą po jo mirties 1995-06-09, pradėdamos turtą faktiškai valdyti; bei kad J. Ž. priėmė palikimą po G. V. mirties 2011-03-23, pradėdama turtą faktiškai valdyti (2 t. b.l. 3-8).

Ieškovai ieškinyje ir patikslintame ieškinyje nurodė, kad atsakovas J. V. yra ieškovų V. Ž. ir R. Ž. mamos ieškovės J. Ž. brolio A. V. sūnus. 1994-06-14 ieškovų V. Ž. ir R. Ž. senelis, o ieškovės J. Ž. tėvas K. V., miręs 1995-06-09, su nepilnamečio atsakovo J. V. atstovu - jo tėvu A. V. (trečiuoju asmeniu byloje), sudarė Dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, jog atsakovui dovanojamas 2 kambarių butas adresu (duomenys neskelbtini), turintis 48,86 kv.m. bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Dovanojamą turtą sutarties šalys įkainojo 4000 Lt. Butą K. V. buvo įsigijęs savo vardu pagal Butų privatizavimo įstatymą Nr. 1-1374.

Ieškovai nurodė, kad 1994-06-14 Dovanojimo sutartį privalėjo pasirašyti ir K. V. sutuoktinė G. V., kuri su K. V. susituokė 1956-08-24 ir, pergyvenusi sutuoktinį, 2011-03-23 mirė, kadangi pagal LR Santuokos ir šeimos kodekso 21 str. 1-3 d. nuostatas, turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė.

Dovanojimo sandoryje arba kitame galiojančiame rašytiniame dokumente nesant G. V. raštu išreikšto sutikimo dėl bendro turto perleidimo atsakovui, 1994-06-14 Dovanojimo sandoris neatitinka įstatymo reikalavimų, negalioja, nuo jo sudarymo momento bei yra niekinis.

Ginčijamų sandorių ariamumui pagrįsti ieškovai nurodė tokias faktines aplinkybes: kad atsakovas J. V. su tėvais gyvena Klaipėdoje, o ieškovai – (duomenys neskelbtini), t.y. ginčo bute. Ieškovai V. Ž. ir R. Ž. jame užaugo, o seneliai K. ir G. V. padėjo juos auginti, nes jų tėvas R. Ž. žuvo 1998-07-15 d. Ieškovai V. Ž. ir R. Ž., gyvendami kartu su senele (pradžioje - ir su seneliu iki jo mirties 1995 metais), visą laiką manė, kad gyvena K. ir G. V. (vėliau - J. Ž.) bute. Tik gerokai po G. V. mirties, t.y. 2012 metų rugpjūtį sužinojo, kad atsakovas reikalauja išsikraustyti iš neva jam „padovanoto“ buto. Iš pradžių nepatikėjo tuo, bet vėliau namuose rado K. V. sudarytą Dovanojimo sutartį ir dėl aukščiau nurodytų neaiškumų kreipėsi pagalbos į advokatą, 2012-09-06 ir 2012-09-24 sudarė su juo sutartis dėl teisinių paslaugų teikimo. Po advokato konsultacijos suteikimo J. Ž. pranešė atsakovui, kad jo sudaryta sutartis yra niekinė ir išsikraustyti neketina. Atsakovas 2012-09-10 registruotu laišku atsiuntė į ginčo buto adresą pranešimą, kad J. Ž. atlaisvintų butą per 30 dienų, nes jis jam „skubiai reikalingas“, o neįvykdžius minėto reikalavimo - kreipsis dėl priverstinio iškeldinimo teismine tvarka ir jo išlaidų tuo klausimu priteisimo. Ieškovai suprato, kad atsakovas siekia naudotis ginčo buto savininko teisėmis, kurių jis nėra įgijęs. Klaipėdoje su tėvais gyvenantis 29 metų atsakovas niekada nepranešė ieškovams ar G. V., kad yra buto savininkas ir pageidauja valdyti šį butą kaip savo. Namuose 2012 metų rugpjūtį rado netgi buto dokumentus, t.y. buto kadastro bylos originalą bei namų knygos originalą. Jei atsakovas iš tikrųjų būtų laikęs, kad teisėtai priima ir priėmė dovanų ginčo butą, tai bent jau šie dokumentai turėjo atsidurti pas atsakovą ar trečiąjį asmenį. Atsakovas niekada ginčo butu nesinaudojo, (kaip G. V. anūkas ir ieškovų giminaitis laikinai buvo apsistojęs tik beveik 2 metų studijų Kaune laikotarpiu po vidurinės mokyklos baigimo), niekada nemokėjo jokių komunalinių mokesčių ir jo neprižiūrėjo, t.y. nesielgė kaip jo savininkas ir tokių tariamų teisių neįgyvendino, t.y. nemanė, kad jas turi (savininkių teises į butą po K. V. mirties įgyvendino G. V. ir J. Ž.), jokių savo teisių į butą nepareiškė iki 2012 m. rugpjūčio, kai iš pradžių žodžiu, o 2012-09-07 dieną raštu pranešė apie savo teises į butą, atsiųsdamas jau minėtą registruotą laišką. Iš šių aplinkybių matyti, kad atsakovas turėjo suprasti ir visados suprato, jog nėra ginčo buto savininkas, tačiau tik praėjus 17 metų po senelio mirties bei 1,5 metų po senelės mirties, ėmė reikšti niekados neturėtas daiktines teises į jam nepriklausantį butą.

Pažymėtina, kad ir K. V. elgesys po ginčo Dovanojimo sutarties sudarymo iki jo mirties (apie metus laiko) nebuvo pasikeitęs, jis visada laikė save buto savininku.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, dovanojimo sutartis laikytina ne tik niekine, bet ir tariama, sudaryta nesiekiant sukurti jokių teisinių pasekmių. Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Tokiems sandoriams taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Ieškovai taip pat nurodė, kad reiškia ieškinį (reikalavimą) dėl sandorio pripažinimo niekiniu bei jo teisinių pasekmių taikymo, kadangi jis tiesiogiai liečia G. V. ir K. V. turto paveldėtojų bei buto gyventojų interesus. Ginčo buto savininkų G. V. ir K. V. duktė J. Ž. gyveno ir gyvena ginčo bute iki šiol. Kiti du ieškovai, t.y. jos vaikai laikinai studijuoja užsienyje, Aberdeeno universitete Škotijoje, Jungtinėje Karalystėje (R. Ž. mokysis nuo 2010 iki 2014 m., V. Ž. mokysis nuo 2011 iki 2015 m.) ir laikinai ginčo butu nesinaudoja, tačiau jame liko visi šių ieškovų daiktai, kito gyvenamojo ploto jie neturi. Jie nuolat parvyksta namo atostogoms ir šventėms, o baigę mokslus ketina grįžti ir toliau šiame bute gyventi, t.y. kartu su ieškove J. Ž. laiko šį butą pagrindine savo gyvenamąja vieta. Atsakovas puikiai žinojo, kad bute yra likę ir ieškovų daiktų, kad tik laikinai studijų semestrų laikui jie išvykę iš ginčo buto į užsienį.

CK 5.51 str. numato, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors patikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad 1995-06-09 dieną mirus K. V., visą jo turtą (kurį sudarė ir 1/2 dalis ginčo buto) paveldėjo G. V. ir ieškovė J. Ž., nes jos ir toliau gyveno ginčo bute, mokėjo už jį mokesčius, valdė jį kaip savo, prižiūrėjo ir naudojo. Be to, K. ir G. V. turtą taip pat sudarė ir kitas turtas: dar jiems įsikraustant į butą pirktas minkštų svetainės baldų komplektas, sekcija, trijų durų spinta, 2 tachtos su patalynės dėžėmis, prieškambario baldų ir virtuvės baldų komplektas iš atskirų spintelių (šiuo metu iš visų šių baldų yra likę stovėti sekcija, spinta ir prieškambario baldų komplektas). Iki K. V. mirties bute nebuvo daryti jokie remonto darbai. Po K. V. mirties ieškovė J. Ž. savo lėšomis pagerino buto apdailą, jį atnaujino, remontavo ir prižiūrėjo kaip savą. Niekas kitas tokių veiksmų daugiau neatliko.

2011-03- 23 mirus G. V., J. Ž. ir toliau gyveno ginčo bute, pasiliko sau mamos auksinį vestuvinį žiedą, kitus jos papuošalus ir baldus, o jos brolis, atsakovo tėvas A. V. - išsivežė kelis indus, servizą, kelias skaras ir kitus panašius daiktus. Todėl J. Ž. jau minėtu CK 5.51 str. numatytu teisiniu pagrindu yra pripažintina paveldėjusi G. V. palikimą, kurį sudaro ir ginčo butas (G. V. priklausiusi ir iš sutuoktinio paveldėta buto dalis).

Ieškovai nurodė, jog neprieštarauja, jei A. V. taip pat paveldėtų savo tėvų palikimą. Po G. V. ir K. V. mirties paveldėjimo bylos nėra užvestos.

J. Ž. niekada ieškovų R. Ž. ir V. Ž. neprašė išsikraustyti iš jos buto (duomenys neskelbtini), nenurodė, kad jis jai yra skubiai reikalingas ar panašiai. Ginčo bute jie užaugo, gyvena panaudos pagrindais ir todėl turi pagrįstą interesą toliau juo naudotis, be to, jokio savo nekilnojamojo turto jie neturi. Akivaizdu, kad prašydamas J. Ž. išsikraustyti iš buto, atsakovas siekia, kad iš jo išsikraustytų ir kiti 2 ieškovai, t.y. abu jos vaikai (1 t. b.l. 78-82, 2 t. b.l. 3-8).

A. J. V. atsiliepimuose į ieškinį bei patikslintą ieškinį nurodė, kad su ieškinio reikalavimais nesutinka, ieškovų išdėstyti argumentai yra visiškai nepagrįsti. Jam senelis K. V. 1994 m. birželio 24 d. notarės patvirtinta dovanojimo sutartimi padovanojo butą, esantį Savanorių pr. 411-50, Kaune. Sudarant dovanojimo sutartį buvo gautas senelės G. V. sutikimas. Niekas nedraudė ieškovų atstovui išsiaiaiškinti visas reikšmingas bylai aplinkybes prieš pateikiant ieškinį, t.y. išsiaiškinti, ar buvo gautas G. V. sutikimas. Ieškovai nepateikia jokių aiškių argumentų ir įrodymų, kodėl ir kokiais pagrindais remiantis toks senelės sutikimas yra negaliojantis ir tariamas.

Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovai neturi teisės ginčyti jo senelės pasirašyto sutikimo, nes yra suėjęs senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, kad sutikimas buvo pasirašytas 1994 metais, vadovaujantis tuo metu galiojančia LR CK redakcija ginčyti sandorį teisme galima buvo iki 1997 m. Pati G. V. niekad neginčijo pačios sudaryto sandorio, o ieškovai neturi jokių teisių ginčyti G. V. sudarytą sandorį, nes iki senaties termino pabaigos neturėjo jokių teisių šio sandorio ginčyti. Vadovaujantis LR CK 1. 128 str. prievolės asmenų pasikeitimas nepakaičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos.

Atsakovas nurodė tokias faktines sandorio sudarymo aplinkybes: kad sandorio sudarymo metu jam buvo 11 metų, todėl dalyvavo jo tėtis. Prieš sudarant dovanojimo sutartį, senelis K. V. su senele G. V. buvo atvykę į Klaipėdą pas jo tėvus pasikalbėti dėl sutarties sudarymo. Visiems kartu nuvykus pas Klaipėdoje esančią notarę pasirašyti dovanojimo sutarties, buvo patarta geriau vykti į Kauną ir ten sudaryti sutartį, kadangi Kaune yra dovanojamas nekilnojamas turtas.

Teigė, kad 1994 m. birželio 14 d. dovanojimo sutartis sudaryta nepažeidžiant 1964 m. LR santuokos ir šeimos kodekso 21 str. 3 d. nuostatų. Tai patvirtina ir tai, kad 1995 m. birželio 9 d. mirus seneliui K. V., senelė G. V. priėmė arba turėjo priimti palikimą, ir jei ji nebūtų pritarusi prieš metus sudarytam dovanojimo sandoriui t.y. nebūtų davusi sutikimo, galėjo šį sandorį ginčyti, tačiau to nedarė. Todėl galima teigti, jog G. V. netgi savo konkliudentiniais veiksmais minėtą sandorio patvirtino, kadangi įstatymo nustatytu terminu bei tvarka sutarties neginčijo, todėl nėra pagrindo 1994 m. birželio 14 d. dovanojimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia. (LR CK 1.79 str. 1 d. nuginčijamo sandorio patvirtinimas).

Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovų argumentai, kad jie su tėvais nuo mažumės gyveno ginčijamame bute taip pat yra visiškai nepagrįsti. Į šį butą jie atsikėlė gyventi tik žuvus ieškovų R. Ž. ir V. Ž. tėčiui. Tačiau, šios aplinkybės visiškai nesusijusios su byla, kadangi 1994 m. birželio 14 d. dovanojimo sutartimi. Padovanodami atsakovui ginčijamą butą seneliai išreiškė savo tikrąją valią ir suvokė sudaromo sandorio esmę. Senelių valia sudaryti sandorį formavosi nuosekliai, jie patys savo noru sudarė tokį sandorį, nesant kitų asmenų spaudimo jų valios susiformavimui, o toks sandoris yra logiška asmenų valios išraiška, taigi laikytina, kad asmens valia sudaryti sandorį formavosi tinkamai. Senelių valia buvo aiškiai nukreipta į tai, kad ginčijamas butas atitektų atsakovui. Per ilgą laikotarpį nuo 1994 m. birželio 14 d. iki 2011 m. kovo 23 d. nei senelio nei senelės valios pasikeitimui nebuvo jokios būtinybės. Nurodytu laikotarpiu niekas nesikreipė dėl dovanojimo sutarties bei sutikimo nuginčijimo, taigi tai patvirtina senelių apsisprendimą dovanoti ginčijamą butą atsakovui.

Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovės J. Ž. argumentai, kad apie ginčijamą sandorį jai tapo žinoma tik 2012 m rugpjūčio mėnesį yra visiškai nepagrįsti. 1995 m. birželio 9 d. mirus K. V., t.y. ieškovės tėvui, ieškovė turėjo teisę kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo kaip I-os eilės įpėdinė. Tačiau to nepadarė, nes žinojo apie senelio išreikštą valią padovanoti atsakovui butą. Todėl būtent senelio mirties diena turi būti laikoma diena kada ieškovė sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sandorį. 1964 m. LR civilinio kodekso 83 str. nustatė bendrą 3 metų ieškinio senatį. Pagal 1964 m. LR civilinio kodekso 86 str., ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kadangi senelė G. V. davė sutikimą dovanojimo sutarčiai sudaryti, tai ji turėjo žinoti apie tokios sutarties sudarymą ir tuo pačiu apie tai, jog sudarius dovanojimo sutartį prarado nuosavybės teisę į butą.

Ieškinys turi būti atmestas ir tuo pagrindu, kad ieškovai, ieškinį teismui padavę 2012-10-16, praleido ieškinio senaties terminą.

Kadangi dovanojimo sutartis ir sutikimas nekvalifikuotini kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms dėl jo turinio ar tariamų sandorių, o jokių kitų dovanojimo sandorio ar sutikimo negaliojimo pagrindų, kurie galėjo nulemti ydingą senelių valios susiformavimą, ieškovai nenurodė, nėra pagrindo tenkinti ieškovų ieškinį (1 t. b.l.110-111, 2 t. b.l. 84-85).

Trečiasis asmuo notarė Virginija Jarienė atsiliepime nurodė, kad 1994 m. birželio 14 d. patvirtino dovanojimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kuria K. V. padovanojo savo vaikaičiui J. V., atstovaujant jo įstatyminiam atstovui tėvui - A. V. butą, esantį adresu(duomenys neskelbtini). Dovanojimo sandoriui atlikti buvo pateikti visi pagal tuo metu galiojusius įstatymus reikalingi dokumentai. Kadangi dovanotojas K. V. dovanojamąjį butą buvo įgijęs santuokos metu, jo sutuoktinės sutikimas dėl šio sandorio sudarymo buvo privalomas ir šis dovanojimo sandoris buvo sudarytas ir patvirtintas, dalyvaujant dovanotojo sutuoktinei G. V.. Jos valia - sutikimas dėl buto dovanojimo anūkui J. V. buvo išreikšta notaro akivaizdoje, atskiru pareiškimu. Šis jos pareiškimas (originalas) yra pridėtas prie dovanojimo sutarties ir yra saugojamas kartu su visais notariniais dokumentais Kauno miesto apygardos archyve. 1994 m. nekilnojamojo turto perleidimo sutartys buvo tvirtinamos pagal 1964 metų redakcijos civilinį kodeksą ir tuo metu galiojusias notarinių veiksmų atlikimo taisykles, todėl jų tvirtinimo tvarka skiriasi nuo šiuo metu galiojančio civilinio kodekso. Daikto savininku - sutarties šalimi buvo nurodomas tas asmuo, kurio vardu buvo įregistruota privati nuosavybės teisė į konkretų daiktą. Dovanojimo sutartis patvirtinta teisėtai, remiantis tuo metu galiojančiais įstatymais. Todėl trečiasis asmuo su pateiktu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ( 1 t. b.l. 102).

Teismo posėdyje ieškovė J. Ž. ir ieškovų V. Ž. ir R. Ž. atstovas advokatas Dominykas Varnas ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti bei priteisti ieškovų turėtas bylos vedimo išlaidas. Be ieškinyje išdėstytų aplinkybių, ieškovė J. Ž. paaiškino, kad apie motinos valią padovanoti butą brolio sūnui ji ilgą laiką nežinojo. Apie tai sužinojo daug vėliau, jau gyvendama kartu su motina. Paaiškino, kad ji su vyru ir vaikais gyveno Baršausko g., nes ten turėjo butą ir jame buvo deklaruota jų gyvenamoji vieta. 1998 metais žuvo jos vyras. Po vyro žūties ji su vaikais persikėlė gyventi pas motiną. Vaikams tuomet buvo 6 ir 7 metai. 2004 m. butą Baršausko g. pardavė ir nusipirko butą Kalantos g. Parduodant butą, reikėjo teismo leidimo. Ji kreipėsi į motiną, kad leistų vaikus priregistruoti, kad vaikai turėtų kitą gyvenamąją vietą ir ji galėtų parduoti butą Baršausko g. Tada mama paaiškino, kad butas priklauso ne jai, o J. V.. Ji buvo nustebinta ir šokiruota. Mama pasakė, kad taip reikėjo, taip tėvas norėjo. Ji dar ne kartą bandė klausti apie tai mamos, bet ji nenorėdavo kalbėti šia tema, supykdavo, nieko neaiškindavo.

Motinai esant gyvai, ji nekėlė bylos dėl buto dovanojimo J. V., nors minčių buvo visokių. Motinai nebuvo galima pasakyti net žodžio ,,teismas‘‘, nes ji pradėdavo nervintis, jai imdavo darytis bloga su širdimi. Jei ieškovė būtų ginčijusi tą dovanojimo sandorį, motina ją būtų iš namų išvariusi, sveikatą susigadinusi. Nors tokių pokalbių nebuvo, ieškovė mano, kad mama būtų sakiusi, kad nereikia senatvėj po teismus lankytis. Todėl susitaikė su tuo ir tikėjosi, kad su J. bus galima susitarti, perpirkti tą butą. Bandė tartis, bet nesusitarė, J. atsisakė. Kadangi nepavyko susitarti su J., ji paprašė kompensacijos už remontus, buto pagerinimą, bet jis irgi atsisakė. Buvo įstiklintas balkonas, pakeisti langai, durys, sudėtos grindys, vonioje plytelės pakeistos. Remontas buvo darytas dar esant mamai gyvai.

Gyvenant su motina, mokėjo mokesčius už butą, jį prižiūrėjo, remontavo. Mama taip pat prisidėdavo prie mokesčių. Jos mama G. V. mirė 2011 m. kovo 23 d. Po jos mirties ieškovė liko gyventi Savanorių pr. bute. Kadangi mama jai buvo pasakiusi, kad butas užrašytas Justinui, kilo klausimų kaip bus toliau. Tai ieškovės gimtieji namai, norėtų juos turėti ir išlaikyti, nes J. ten tikrai negyvens ir butą parduos. Tačiau J. tylėjo. Kadangi dėl buto ieškovei niekas nieko nesakė, tai ir ji tylėjo. Bandė ieškoti mamos dokumentų, bet nerado. Paskui rado spintoje užkištus dokumentus, taip pat ir dovanojimo sutartį. Kai rado minėtą dokumentą, jai kilo daug abejonių, nes mamos parašo nebuvo, ten tik vardas ir pavardė parašyta. Mama turėdavo savo parašą. Perskaičiusi kreipėsi į advokatą.

Paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis, kai mamai reikėjo didelės priežiūros ir ji nebesikėlė iš lovos, mama kalbėdavo, kad padarė klaidą. Ji labai laukdavo atvažiuojant tiek brolio, tiek jo sūnaus Justino, buvo labai nusiminusi, kalbėjo, kad užrašė butą, o žiūrėt jos nežiūri. Dažnai apie tai nešnekėdavo, nes susijaudindavo. Motina mirė 86 metų. Brolis buvo atvažiavęs vasario mėn. 2 savaites, lankė mamą ligoninėje, mama tuomet gulėjo klinikose. Po to brolis išvažiavo ir atvažiavo tik per laidotuves. J. iš vis nelankė. Paskutinį kartą jis buvo per Velykas, metai iki G. V. mirties. Jis retai atvažiuodavo, elgėsi kaip svečias. J. ten nebuvo šeimininkas. Nebuvo ir kalbama, kad jis yra savininkas. Motina bute gyveno kaip gyvenusi, turėjo visas savininko teises.

Jai nėra žinoma, ar dėl jos apsigyvenimo bute po vyro žūties mama kažkaip derino su J.. J. jai niekada nesakė išsikraustyti ar mokėti pinigus. Tik po motinos mirties 2012 birželio mėnesį pasakė, kad jis norėtų šitą butą parduoti.

Po mamos mirties liko jos daiktų. Atvažiavo brolis, pasidalino daiktus, indus. Dėl to jokių ginčų nebuvo. Jų santykiai su broliu nebuvo blogi, tik dėl buto vėliau iškilo visi ginčai. Ji siūlė broliui pasišnekėti, bet nepavyko. Brolio sveikata jau buvo pašlijusi, o J. liepė tėvų nekišti, aiškintis su juo.

Šiuo metu ji gyvena ginčo bute. Vaikai mokosi užsienyje, dar neaišku ar grįš į Lietuvą. Jai priklausančiame bute Kalantos g. gyvena pažįstamo sūnus.

Ieškovė taip pat paaiškino, kad iki įsikraustant į Žagarę ji gyveno (duomenys neskelbtini), močiutės K. V. motinos bute. Močiutė šiame bute gyveno viena, o jos tėvai ją prižiūrėjo. Už tai mama močiutę įkalbėjo, kad priregistruotų bute ieškovę. Močiutė ją priregistravo, bet ji tame bute neapsigyveno, toliau gyveno su tėvais kol apsivedė. Po močiutės mirties butas liko jai, nes ji buvo tame bute priregistruota. Atėjus nepriklausomybei, ji tą butą išsipirko, susiremontavo ir po vedybų gyveno. Vėliau tą butą pardavė ir išvažiavo gyventi į Žagarę, nes prasidėjo krizė, vyras neteko darbo, ieškovę taip pat atleido. Iš pradžių neketino parduoti to buto, galvojo jį išnuomoti. Paskui apsisprendė parduoti. Likus mėnesiui iki išvažiavimo pasakė apie tai tėvams. Mama įkalbinėjo neparduoti, tačiau jie tą butą pardavė. Tai buvo 1992-1993 metai. Mama dėl to ypatingai pyko. Žagarėje pragyveno 2-3 metus. Kadangi Žagarėje nepasisekė, grįžo į Kauną. Tada nusipirko butą Baršausko g., o jį pardavus – butą Kalantos g.

Teismo posėdyje atsakovas J. V. ir jo atstovas advokato padėjėjas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų J. V. paaiškino, kad seneliai padovanojo jam butą kaip vyriausiam anūkui. Jie abu buvo atvažiavę prieš jo gimtadienį ir pasakė, kad nusprendė butą jam padovanoti. Be to, jam yra žinoma, kad ieškovė turėjo prosenelės padovanotą butą, kurį vėliau pardavė ir išvažiavo gyventi į Žagarę. Ieškovė žinojo, kad butas jam padovanotas, nes praėjus gal mėnesiui po dovanojimo sutarties sudarymo, jo tėvų namuose Klaipėdoje svečiavosi seneliai ir sakė, kad važiuos pas ieškovę į Žagarę pasakyti apie buto dovanojimą. Senelis K. V. nevažiavo, nes buvo piktas ant tetos ir ant savo žento, o močiutė G. V. buvo nuvažiavusi. Ir šiaip ne vieną kartą močiutė buvo ieškovei girdint buvo pasakiusi, kad gyvena ne savo, o Justino bute. Ji pabrėždavo, kad čia Justino butas. Kalbų apie buto dovanojimą buvo ir vėliau, nes tiek seneliai, tiek ieškovė su savo vaikais pas atsakovo tėvus dažnai atostogaudavo.

Atsakovas su seneliais gerai sutarė. Jie vieni kitais pasitikėjo. Netgi dovanodamas butą senelis jam pasakė, kad tiki atsakovu, kad jis neišvarys jų į gatvę. Buvo aptarta, kad seneliai gyvens tame bute, tik nuosavybė pereina atsakovui. Todėl nors butas buvo padovanotas atsakovui, seneliai kol gyvi juo naudojosi.

Iš tėvų pasakojimo jam yra žinoma, kad kai žuvo ieškovės vyras ir ieškovė liko su dviem vaikais, po laidotuvių atsakovo tėtis močiutei pasakė, kad sesers bėdoje nepaliks, tegu atsikrausto ir gyvena Justino bute. Taip ir nutiko. Ieškovė atsikraustė pas močiutę, o savo butą nuomavo.

Kai atsakovas baigė vidurinę mokyklą, jis atvažiavo mokytis į Kauną. Kai pranešė močiutei, kad įstojo, močiutė paklausė kada J. išsikraustyti. Jis pasakė, kad išsikraustyti nereikia, nes suprato jų padėtį. Pusbroliai tuo metu lankė mokyklas, kurios buvo šalia buto. Tiek su močiute, tiek su teta kalbėjo apie tai. Tačiau jis nėra toks žmogus, kuris negalėtų sugyventi su kitais. Miegodavo tame pačiame kambaryje su pusbroliais ir teta, o močiutė turėjo atskirą kambarį. Ne visus studijų metus gyveno tame bute. Gyveno ir bendrabutyje, ir ieškovės bute Baršausko g. gyveno. Buvo žodinis susitarimas, kad ieškovai gyvena atsakovo bute, o atsakovas ieškovų bute.

Ieškovė su vaikais ir močiutė gyveno ginčo bute ir jame tvarkėsi, darė remontą, mokėjo mokesčius. Jis tų veiksmų neatliko, nes bute gyveno močiutė ir ieškovė. Kai gyveno Kaune, buvo keli kartai, kad mokėjo už elektrą, tačiau pinigus duodavo močiutė. Taip pat prisimena, kad su močiute ir su ieškove važiavo išsiimti naujos mokesčių knygelės, nes močiutė pasakė, kad baigėsi knygelė, kad reikia išsiimti naują, o jis kaip buto savininkas turi nuvažiuoti ir paiimti knygelę. Dėl vandens senelė buvo minėjusi, kad sutartį pasirašė ji pati, nes buvo perėjimas iš vienų tiekėjų pas kitus, atėjęs žmogus paklausė, kas bute gyvena. Močiutė pasakė, kad jinai gyvena ir ją užrašė.

Paskutiniais močiutės gyvenimo metais atsakovas gyveno Klaipėdoje, buvo neseniai gavęs darbą, todėl atvažiuodavau retai, tačiau jo tėvas dažnai atvažiuodavo, močiutei padėdavo. Tėvas lankydavosi į savaitę bent kartą, kadangi jo darbovietės būstinė buvo Kaune. Atsakovas per Velykas buvo pas močiutę, jie normaliai bendravo.

Su ieškove taip pat visą laiką sugyveno normaliai. Netgi po močiutės mirties, kai tėvai su teta pasidalino daiktus, tėvai nusprendė nepasiimti buto knygos ir kitų dokumentų, kurie buvo sudėti močiutės kambaryje, nes bute gyvena artimas, patikimas žmogus.

Liudytoja J. V. paaiškino, kad ieškovė J. Ž. yra jos sesers G. V. duktė, o atsakovas jos sesers anūkas (sūnaus sūnus). Ji dažnai nueidavo pas seserį, kuri gyveno Kalniečiuose su dukra J. Ž.. Jai yra žinoma, kad kai mirė J. vyras, einant nuo kapų, V. pasakė, kad Ž. dabar pas ją gyvens. Nuo tada J. su vaikais gyveno pas motiną ir prižiūrėjo ją. G. V. jau buvo virš 80 metų, jai reikėjo priežiūros. Kad butas padovanotas J., sesuo jai pasakė tik po kažkiek metų, jau po K. V. mirties. Sesuo tuomet buvo nusiminusi, paklausus kas yra, pasakė, kad K. užrašė ar padovanojo butą J.. Ji klausė kodėl J., nes sesuo jau gyveno su ieškove, kas ją žiūrės, kodėl taip leido, nes J. neprivažinės kai ji susirgs. Sesuo jai atsakiusi, kad nieko negalėjo padaryti, taip norėjo K., nenorėjo pyktis ar skirtis. Be to, K. ją ramino, kad tai padarė fiktyviai. Liudytojos teigimu, sesuo gailėjosi dėl buto dovanojimo Justinui, tačiau sakydavo, kad negalėjo kitaip pasielgti. Jai nėra žinoma, kodėl taip K. nusprendė. Žino, kad ieškovė siūlė J. gražiuoju susitarti, kad atiduos pinigus, nes tas butas jai brangus, o J. butą parduos.

Liudytoja N. V. paaiškino, kad yra ieškovės J. Ž. pusseserė, G. V. sesers dukra. Jai yra žinoma tai, kad atsakovas nori atsiimti jam padovanotą butą, t.y. kad Ž. išsikeltų iš to buto, o ieškovė nori pasilikti gyventi tame bute. Tame bute J.niekada negyveno, gal tik keletą mėnesių kai mokėsi universitete. Tuo butu visai nesirūpino, remontai daryti J. Ž. su G. V.. Atsakovui tas butas 10-15 metų buvo nereikalingas ir jis nerodė jokių šeimininko teisių į tą butą. Butas buvo padovanotas jo senelių, kai dar J. buvo nepilnametis. Apie tai liudytoja sužinojo iš savo motinos J. V., jau K. V. buvo miręs. Jai mama sakė, kad dėdė taip norėjo, o teta buvo priversta, nes kitaip būtų susipykę, išsiskyrę. Teta nenorėjo pyktis ir vykdė dėdės valią. Daugiau nesigilino į tai. Mama taip pat buvo pasakiusi, kad teta kaip gyvena, taip gyvens tame bute. Kažkaip nebuvo net minties, kad tas butas ne tetos. Ji gyveno tame bute ir jautėsi pilnateisė savininkė. Dar su mama kalbėjo, kad teta nenori apie tai daugiau kalbėti, vos pradėjus sakyti, kad gal galima kažką pakeisti, susinervindavo, pradėdavo verkti, tai ir nekalbėdavo daugiau. Teta ne visiems viską pasipasakodavo, ji net artimiems žmonėms ne viską pasakojo. Tačiau su jos motina bendravo labai artimai. Ji tame bute lankėsi dar esant gyvam K. V.. Nebuvo matyti, kad jis butą laiko ne savo nuosavybe. Liudytoja taip pat paaiškino, kad K. V. mylėjo savo sutuoktinę, jie nusileisdavo vienas kitam, ieškojo kompromisų.

Liudytojas V. N. paaiškino, kad yra ieškovės J. Ž. kaimynas. 2011 metais sužinojo, kad butą nori paimti anūkas. Liudytojas žino, kad J. tame bute negyvenęs, 1998-1999 mokėsi Kaune, tada dar jį matydavo J., o paskui nebematė. Liudytojas artimai bendravo su Ž. tėvais, atlikdavo smulkius santechnikos remonto darbus, jiems padėdavo, nes jie buvo seni žmonės. Nematė kad būtų remontavęs J.. Niekada niekas jam nesakė, kad butas priklauso ne V.. Kad K. V. elgtųsi kaip nuomininkas taip pat nepastebėjo. Jie kai gyveno, taip gyveno. Po vyro mirties J. Ž. atsikraustė pas motiną, su ja gyveno V. ir R.. Jie ten užaugo. K. V. jau buvo miręs.

Liudytoja D. V. paaiškino, kad atsakovas J. V. yra jos sūnus. Kiekvieną vasarą seneliai G. ir K. V. atvažiuodavo pas juos, vasarodavo, jie taip pat važiuodavo prie jūros, ten gyvena jų draugas, yra jo sodyba. Atvažiavę 1994 metais seneliai, pabuvę kažkiek laiko, abu džiaugsmingai atėjo į kambarį ir pasakė, kad pasitarė ir nusprendė padovanoti butą J.. Jų šeima turėjo trijų kambarių butą ir ji nustebo, sakė, kad jie turi butą. Bet seneliai pasakė, kad nori padovanoti ne jiems, o J.. Jie negalėjo atsisakyti dovanos. Vyras su seneliu nuėjo Klaipėdoje į notarinę, jiems pasiūlė nuvažiuoti į Kauną, nes Kaune viską greičiau susitvarkys. Jie taip ir padarė, atvažiavo į Kauną ir tas butas buvo padovanotas Justinui.

Kai padovanojo butą, močiutė pasakė, kad nuvažiuos ir pasakys tai ieškovei, kuri tuo metu gyveno Žagarėje. Kai J. išsikraustė į Žagarę, senelis labai supyko ir į Žagarę jis nevažiavo. Grįžusi G. V. pasakojo, kaip sunkiai ji ten gyvena, taip pat kad klausė, kodėl ne jai, ne jos vaikams padovanojo. Liudytojai buvo jos gaila, nes myli Janiną kaip seserį. Tačiau tėvai pasakė, kad tegu pavargsta truputį, nes ji turėjo tokį patį butą kaip jų, tačiau „išparceliavo“. Apie dovanojimo aktą žinojo visi - ir pusseserės, ir pusbroliai.

Po ieškovės vyro mirties G. V. atsiklausė, ar gali ieškovė gyventi tame bute. Jų šeima atsakė, kad gali, padėjo perkraustyti J. iš Baršausko g. pas mamą. Jie gyveno gražiai, šventė gimtadienius, per tuos gimtadienius močiutė vis pabrėždavo, kad butas ne jos, o J.. Net kažkaip nejauku būdavo, kad tokio amžiaus vaikas jau turi butą, kai ji pati butą įsigijo būdama 30 metų amžiaus.

Močiutė gyveno dar ilgai po senelio mirties, jos vyras dažnai atvažiuodavo į Kauną darbo reikalais ir užvažiuodavo pas mamą, žinodavo kas dedasi tuose namuose. Buvo laikas, kai jos vyras A. gyveno tame bute, nes dirbo Kaune, Ž. su vaikais taip pat gyveno. Kai sūnus atvažiavo studijuoti, tai ir sūnus gyveno. Kai važiavo sūnus, buvo kalba, ar J. norėtų gyventi vienas ar su močiute. J. vaikai jau buvo pradėję lankyti mokyklas, buvo gaila, tai susitarė, kad J. pagyvens ieškovės bute Baršausko g. Bet ten buvo labai šalta, tai paskui J. gyveno pas močiutę, kartu su J. ir jos vaikais. Visi sprendė kaip geriau padaryti. Ž. žinojo, kad butas padovanotas J.. Per kiekvieną gimtadienį buvo pabrėžiama, kad butas J.. Seneliai butą dovanojo dėl to, kad jis buvo vyriausias anūkas, ir dėl to, kad kažkada ieškovei buvo padovanotas butas Šiaurės pr. 3. Jų tokia valia buvo padovanoti anūkui. Apie tai, kad močiutė dėl to gailisi nebuvo jokių kalbų. Močiutė visada pabrėždavo, kad jie su K. nutarė. Kad jie ir toliau gyvens tame bute taip ir turėjo būti, net nekilo klausimas, kur gyvens seneliai po padovanojimo. Tuo metu J. buvo dar mažas, gyveno savo šeimoje. O kai tapo pilnametis ir dar negalvojo savarankiškai kurti gyvenimo, gailėjo ir tetos, ir pusbrolių. J. šnekėjo, kad palauks kol vaikai paaugs, pradžioje kol R. pradės studijuoti, o vėliau ir V.. Tada sako gal jau teta išsikraustys.

Liudytojas A. M. paaiškino, kad yra atsakovo tėvų draugas. Jis turi sodybą netoli Klaipėdos. Apie 1994 metus vasarą V. į sodybą atvažiavo su savo tėvais. Senelis buvo bendraujantis, jis išsipasakojo visas bėdas, rūpesčius. Aiškino, kad anūkui padovanojo butą, kad buvo pas notarą, viską sutvarkė. Tam vaikui tuomet buvo 10-11 metų. Tai liudytojas dar pajuokavo, kad išvaryti gali. Senelis sakė, kad labai pasitiki A. ir jo sūnum ir tikrai neišvarys, nes J. kaip vyriausią anūką labai mylėjo. Kiek suprato, motyvai buvo tokie, kad jų dukra nepasitarusi ir jų neklausydama buvo pardavusi K. tėvų butą, ir jie tai sužinojo, kai butas jau buvo parduotas. Buvo labai piktas, galvojo, kad galima buvo kitaip padaryti, kad giminėje liktų tas butas. K. žmona buvo išvažiavusi tuomet į Žagarę pažiūrėti kaip dukra gyvena, aplankyti, o kai grįžo, sakė, kad labai vargingai gyvena. Pasakius, kad dovanojimo sutartį sudarė, buvo labai nusiminusi kodėl ne jos vaikams. Argumentas buvo toks, kad ji jau pardavė butą K. tėvų, ir kad neprarasti butų geriau padovanoti anūkui. Jis labai smulkiai aiškino, nes labai bendraujantis žmogus buvo.

Liudytojas pažinojo ir ieškovę, nes ji su vaikais atvažiuodavo vasaroti. Visa giminė žinojo apie dovanojimą, ieškovė taip pat Visi juokais sakydavo, kad va J. jau turtingas, turi butą Kaune. Niekas nebuvo įslaptinta. Mano, kad jeigu K. V. taip padarė, vadinasi norėjo taip padaryti, tokia buvo tėvų valia.

Liudytoja S. B. paaiškino, kad nuo 1990 m. su A. ir D. V. yra geri kaimynai. Visi gimtadieniai buvo kartu švenčiami, todėl žino apie jų giminę. Tėvukai buvo jau pagyvenę žmonės, labai iškalbūs. Per J.vieną gimtadienį liudytoja sužinojo, kad Justinui padovanotas butas Kaune. Sužinojo iš K. ir G., kad turtingas berniukas bus. Kiekvienais metais kažkaip prisimindavo, kad J. kai suaugs turės kur gyventi. Taip pat žino ir apie J. ir jos vaikus. Žinant, kad J. yra pardavusi močiutės butą ir be tėvų sutikimo išvažiavusi į Žagarę, buto dovanojimas J. neatrodė keistas sprendimas. Seneliai dėl to buvo labai nepatenkinti. Gal tai ir paskatino juos sudaryti tokį sandorį.

Liudytojas K. R. paaiškino, kad A. J. V. jo draugas, su juo 2002 metais iš Klaipėdos į Kauną vežė paduoti dokumentus. Susitvarkę reikalus universitete, su J. užsuko pas senelius. Bepietaujant susibarė jo mažieji pusbroliai ir močiutė juos nutildydama pasakė, kad nusiramintų, nes J. supyks ir išvarys iš savo namų. K. J. turi butą Kaune jis žino jau seniai, nes J. pasigyrė 5 ar 6 klasėje. Nežinojo kokia forma butas paliktas – kaip dovana ar palikimas. Taip pat žino, kad kai J. ruošėsi tuoktis ir reikėjo kažkur gyventi, J. ketino parduoti savo butą Kaune ir planavo įsigyti gyvenamąją vietą Klaipėdoje.

Ieškinys atmestinas

Nustatyta, kad 1994 m. birželio 14 d. K. V. su nepilnamečio atsakovo J. V., gimusio 1983 m. gegužės 13 d. įstatyminiu globėju - jo tėvu A. V. sudarė dovanojimo sutartį, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria padovanojo anūkui J. V. dviejų kambarių butą su rūsiu, esantį adresu (duomenys neskelbtini), turintį 48,86 kv.m. bendro ploto. Dovanojamą turtą sutarties šalys įkainojo 4000 Lt (inventorizacinis įkainojimas 3758 Lt). Butą K. V. buvo įgijęs nuosavybės teise 1992-03-17 pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, pagal Butų privatizavimo įstatymą Nr. 1-1374. Dovanojimo sutartį patvirtino Kauno m. 4-ojo notarų biuro notarė Virginija Jarienė. (1 t. b.l. 12, 19).

Sudarant minėtą sandorį, K. V. buvo vedęs. Kaip matyti, sandorio sudarymo metu jo sutuoktinė G. V. dalyvavo, jos asmenybė buvo nustatyta, Kauno m. 4-jam notarų biurui adresuotu sutikimu ji patvirtino, kad sutinka, jog jos vyras K. V. padovanotų santuokos metu įgytą butą anūkui J. V.. (1 t. b.l. 118).

Iš Kauno apskrities archyvo duomenų matyti, kad tvirtinant minėtą sandorį, notarų biurui taip pat buvo pateikti ir kiti reikiami dokumentai - tai buto nuosavybę ir jo vertę patvirtinantys dokumentai, dovanotojo K. V. giminystę su apdovanotuoju nepilnamečiu J. V. patvirtinantys dokumentai, Centro buto ūkio pažyma, kad K. V. už komunalinius patarnavimus nėra skolingas (1 t. b.l. 119-122).

K. V. mirė 1995-06-09, G. V. mirė 2011-03-23 (1 t. b.l. 13, 18). Iki jų mirties dovanojimo sutartis nebuvo ginčijama.

Ieškovai J. Ž. (K. V. ir G. V. dukra) ir jos vaikai Rūta ir V. Ž. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia į teismą kreipėsi 2012-09-28, t.y. praėjus daugiau kaip aštuoniolikai metų po ginčijamo sandorio sudarymo.

Šioje byloje yra aktualus ieškinio senaties terminas, kadangi atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį ieškinio reikalavimams dėl sandorių (dovanojimo sutarties ir G. V. sutikimo) pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais.

Kaip nustatyta, ginčijami sandoriai sudaryti 1994 m. birželio 14 d., t.y. galiojant 1964 m. civiliniam kodeksui, kuriame buvo įtvirtintas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 84 str. 1 d.). Ieškininės senaties termino eigos pradžia tiek 1964 m. CK 86 str., tiek ir šiuo metu galiojančio CK 1.127 str. 1 d. reglamentuojama vienodai – nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisės į ieškinį atsiradimo diena laikoma diena, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme (2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864) 10 str. numatyta, kad naujojo Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.

Kaip nustatyta, viena iš dovanojimo sutarties šalių – K. V. mirė 1995-06-09, t.y. praėjus beveik metams po sudaryto sandorio ir nepasibaigus nustatytam trijų metų ieškinio senaties terminui. Savo sudaryto sandorio jis neginčijo, todėl nėra pagrindo manyti, kad šiuo sandoriu buvo pažeistos jo teisės. G. V. apie sudarytą dovanojimo sutartį neabejotinai žinojo, kadangi dalyvavo sandorio sudarymo metu ir notarų biurui pateikė sutikimą. Tačiau ji dovanojimo sutarties, o taip pat ir savo duoto sutikimo per nustatytą trijų metų ieškinio senaties terminą taip pat neginčijo, neginčijo jo ir vėliau, nors tai galėjo padaryti iki pat savo mirties 2011-03-23, jeigu vėliau būtų maniusi, kad dovanojimo sutartis pažeidžia jos teises.

Nors atsakovui dovanoto buto savininkai dovanojimo sutarties iki pat savo mirties neginčijo, ši aplinkybė nekliudė kitiems asmenims kreiptis į teismą dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu, jeigu jie manė, kad sandoryje išreikštoji valia dėl buto dovanojimo neatitiko tikrųjų šalių ketinimų, sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti jokių teisinių pasekmių ir toks sandoris pažeidė jų teises, nes asmenų ratas, galintis ginčyti sandorius dėl jų turinio, subjektų ar formos ydingumo nenustatytas. Tačiau tik 2012-09-26 ieškovai kreipėsi su ieškiniu ginčydami minėtą sandorį paminėtais pagrindais bei nurodydami, kad jis pažeidžia jų teises: ieškovės J. V. tuo, kad ji faktiškai yra priėmusi savo tėvų palikimą ir nustačius juridinę reikšmę turinčius palikimo priėmimo faktus, butas atitektų jai, kaip pirmos eilės įstatyminei įpėdinei, o ieškovų R. Ž. ir V. Ž. tuo, kad jie nuo vaikystės gyveno atsakovui dovanotame bute, manydami, jog butas yra senelių nuosavybė, o po jų mirties – kad butas priklauso jų mamai J. Ž. ir tikėjosi, kad ir toliau galės jame gyventi. Ieškovai teigė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi apie tai, kad jie gyvena ne K. ir G. V. bute sužinojo tik 2012 m. rugpjūčio mėnesį, atsakovui pareikalavus išsikraustyti iš buto (1 t. b.l. 79).

Pažymėtina, jog aiškinantis šią aplinkybę teismo posėdyje, ieškovė J. Ž. nurodė, jog apie tai, kad butas padovanotas atsakovui ji sužinojo 2004 metais, kai norėjo parduoti butą Baršausko g. ir pirkti butą Kalantos g. Tuomet ji kreipėsi į motiną G. V., prašydama priregistruoti vaikus, kad vaikai turėtų kitą gyvenamąją vietą ir ji galėtų parduoti butą Baršausko g. Jos teigimu, tada mama paaiškino, kad butas priklauso ne jai, o J. V..

A. J. V. su tokiais ieškovės paaiškinimais nesutiko, teigė, kad apie buto dovanojimą ieškovė sužinojo netrukus po šio sandorio sudarymo, apie 1994 m. liepos mėnesį, nes iš tėvų pasakojimų jam yra žinoma, kad močiutė G. V. važiavo į Žagarę, kur tuomet gyveno ieškovė ir apie tai jai pasakė.

Šias atsakovo nurodytas aplinkybes patvirtino byloje apklausti liudytojai – A. M. ir D. V.. Kiti atsakovo prašymu byloje apklausti liudytojai (S. B., K. R.) paaiškino, jog jiems taip pat buvo seniai žinoma apie tai, kad butas perleistas atsakovui. Kaip teigė K. R., jam apie tai pasakė atsakovas dar penktoje ar šeštoje klasėje, o po mokyklos baigimo su atsakovu nuvažiavęs į butą tai išgirdo iš pačios G. V., kuri norėdama sudrausminti atsakovo pusbrolius (ieškovus byloje), jiems pasakė, kad buto šeimininkas J. juos gali išvaryti iš buto. Liudytoja S. B. tvirtino tai sužinojusi iš pačių buvusių buto savininkų, teigė, kad jie to neslėpė, pasakojo per atsakovo gimtadienį, sakė, kad jų anūkas J. turtingas berniukas.

Ieškovės prašymu apklaustos liudytojos – J. V. ir N. V. paaiškino, jog joms apie buto dovanojimą atsakovui tapo žinoma praėjus keleriems metams po K. V. mirties. Tai J. V. pasakė jos sesuo G. V., o ji papasakojo savo dukrai N. V.. Šios liudytojos nenurodė, ar jos apie tai papasakojo ieškovei J. Ž. ir kitiems ieškovams. Todėl tai, kada šios liudytojos sužinojo apie buto dovanojimą nėra reikšminga.

Vertindamas minėtus šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, teismas atsižvelgia į tai, kad ieškovė ir atsakovas yra bylos baigtimi suinteresuoti asmenys. Taip pat atsižvelgia į tai, kad savo procesiniuose dokumentuose nei vienas iš jų nebuvo nurodęs tokio ieškovų sužinojimo apie buto dovanojimą laiko, kokį nurodė teisme. Tačiau atsakovo nurodytą aplinkybę, kad ieškovei apie buto dovanojimą važiavo pasakyti į Žagarę jos mama G. V., patvirtino byloje apklaustas liudytojas A. M., kuris yra su byla nesusijęs asmuo. Šis liudytojas, o taip pat ir liudytoja S. B. patvirtino ir tai, kad buto dovanojimas atsakovui nebuvo jokia paslaptis, apie tai jiems papasakojo K. V. ir G. V.. Kad atsakovas turi butą Kaune ir yra turtingas berniukas, liudytojų teigimu, G. V. ne kartą yra užsiminusi per atsakovo gimtadienius. Šie liudytojų parodymai nebuvo paneigti. Iš liudytojo K. R. parodymų taip pat matyti, kad G. V. neslėpė to fakto, kad butas nuosavybės teise priklauso ne jai, o atsakovui. Todėl vertinant liudytojų nurodytus faktus, teismas sprendžia, kad ieškovė J. Ž. apie buto dovanojimą sužinojo jau 1994 metais. Tačiau tuo metu dar buvo gyvi ieškovės tėvai ir ji negalėjo turėti jokių turtinių pretenzijų į jiems priklausiusį butą. Kadangi jokios ieškovės teisės nebuvo pažeistos, ji neturėjo teisės ginčyti minėtą sandorį.

1995-06-09 mirus ieškovės tėvui K. V., ieškovei atsirado teisė per šešis mėnesius (pagal 1964 m. CK nustatytą terminą) priimti palikimą, nes ji buvo pirmos eilės įstatyminė įpėdinė. Tačiau pati ieškovė pripažino, kad ji į palikimą nepretendavo, juo nesidomėjo, jokių savo, kaip įstatyminės įpėdinės, teisių neįgyvendino. Ji taip pat nesikreipė į teismą, kad būtų pripažintas negaliojančiu buvo dovanojimo sandoris, nors atsiradus teisei priimti palikimą, ieškovė, kaip rūpestingas ir protingas asmuo, turėjo pasidomėti palikimu ir sužinoti, kad K. V. mirties dieną nekilnojamojo paveldimo turto nebuvo.

Todėl teismas vertina, jog ieškovė yra praleidusi galiojusį trijų metų ieškinio senaties terminą inicijuoti bylą teisme dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškovės J. Ž. ieškinį dalyje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais atmesti. Tačiau byloje ieškovais taip pat yra R. Ž. ir V. Ž., kurie, tikėtina, dėl savo nepilnametystės iki atsakovo raginimo gavimo apie buto dovanojimą galėjo nesužinoti (tai paneigiančių įrodymų byloje nėra). Todėl teismas pasisako ir dėl kitų ieškinyje išdėstytų argumentų.

Ieškovai ieškinio reikalavimus dėl 1994-06-14 K. V. ir J. V. įstatyminio atstovo A. V. sudarytos dovanojimo sutarties bei G. V. 1994-06-14 Pareiškimo (sutikimo) dovanoti santuokos metu įgytą butą atsakovui pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais sandoriais grindžia tuo, kad abu šie sandoriai buvo tariami, sudaryti nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, o dovanojimo sutartis yra niekinė ir negaliojanti dar ir todėl, kad K. V. neturėjo raštiško G. V. sutikimo. Tačiau pažymėtina, kad bylos parengiamojoje stadijoje, ieškovų atstovui išdavus teismo liudijimo gauti iš Kauno apskrities archyvo notarės Virginijos Jarienės perduotus saugoti ginčijamos dovanojimo sutarties rengimo dokumentus bei 1994 m. notarinio registro knygos birželio mėnesio įrašus, ieškovų atstovui šie dokumentai buvo išduoti ir pateikti teismui, tarp jų ir minėtas G. V. sutikimas. ( 1 t. b.l. 85, 118). Tačiau ieškovai nepakeitė pirminiame ieškinyje išdėstytų dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindų, patikslintame ieškinyje pabrėždami, kad nėra G. V. sutikimo dovanojimo sutartyje arba kitame galiojančiame rašytiniame dokumente, o iš Kauno apskrities archyvo gautą jos sutikimą prašydami pripažinti niekiniu ir negaliojančiu dėl jo tariamumo ( 2 t. b.l 3-8).

Tačiau teismas vertina, kad tiek dovanojimo sutartyje, tiek ir rašytiniame G. V. pareiškime notarų biurui, išreikšta tikroji jų valia.

Kaip nustatyta, teisė ginčyti dovanojimo sutartį ieškovei atsirado 1995 metais, po jos tėvo K. V. mirties 1995-06-09. Nors ieškovė teigė, kad ji apie sudarytą dovanojimo sandorį sužinojo iš savo mamos G. V. tik 2004 metais, ieškinio senaties terminas jai skaičiuotinas nuo K. V. mirties, nes ieškovė, kaip pirmos eilės įstatyminė įpėdinė neabejotinai turėjo sužinoti ar yra paveldimo turto ir galėjo kreiptis į teismą, jeigu būtų maniusi, kad dovanojimo sandoris yra fiktyvus, sudarytas tik dėl akių ar neturint G. V. sutikimo. Tačiau nei ji, nei jos mama G. V. nei į notarų biurą dėl palikimo priėmimo, nei į teismą nesikreipė, dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia neprašė.

Nepriklausomai nuo to, kad teismas nustatė kitą nei ieškovės nurodyta sužinojimo apie buto dovanojimo sutartį datą, jos paaiškinimai apie tai, ką apie buto dovanojimą jai pasakė pati G. V. yra vertintini.

Iš ieškovės J. Ž. paaiškinimų matyti, kad iš mamos G. V. ji sužinojo, jog butas padovanotas atsakovui ir kad to norėjo jos tėvas K. V., o mama tam neprieštaravo. Toks trumpas G. V. paaiškinimas ieškovės netenkino, ji pati pripažino, kad dar ne kartą bandė apie tai klausinėti mamos, tačiau mama nenorėjo net kalbėti šia tema. Ieškovė netgi turėjo minčių kreiptis į teismą, tačiau iš mamos elgesio suprato, kad ji tam nepritartų. Kitokių sandorio sudarymo aplinkybių, kaip teigė ieškovė, mama jai nenurodė.

Iš liudytojų J. V. ir N. V. parodymų matyti, kad buto dovanojimas anūkui visiškai atitiko K. V. apsisprendimą ir valią, o G. V. apie tai žinojo, su juo nesiginčijo ir sutuoktinio sprendimui pritarė. Iš šių liudytojų parodymų matyti ir tai, kad G. V. ir po sutuoktinio mirties nepakeitė jų suderinto sprendimo dovanoti butą atsakovui, taip pat ji laikėsi savo duoto sutikimo ir netgi susiklosčius netikėtoms aplinkybėms - mirus jos dukros J. Ž. vyrui ir ieškovei su vaikais persikėlus gyventi pas ją, į atsakovui dovanotą butą, ji savo duoto sutikimo ir dovanojimo sandorio neginčijo. Tai taip pat patvirtina, kad juose buvo išreikšta jos tikroji valia.

Nors liudytoja D. V. yra atsakovo motina, tačiau jos parodymai atitinka kitus čia aptartus parodymus, todėl teismas juos laiko teisingais ir vertina. Minėta liudytoja paaiškino, kad vasarodami Klaipėdoje abu V. nusprendė padovanoti butą jos sūnui J., kuriam tebuvo 11 metų. Jų šeima butą turėjo, todėl toks senelių sprendimas ją nustebino, tačiau seneliai pasakė, kad nori padovanoti ne jiems, o J..

Liudytojų J. V. ir N. V. parodymai apie tai, kad G. V. buvo nusiminusi dėl jau įvykusio buto dovanojimo, kad paskutiniaisiais gyvenimo metais yra sakiusi, kad butą padovanojo ne tam, kas ją prižiūri, kad atsakovas retai ją aplankydavo, nėra reikšmingi vertinant, ar ginčijamuose sandoriuose buvo išreikšta tikroji juos sudarančių asmenų valia. Nagrinėjamu atveju reikšmingos tik iki dovanojimo sutarties sudarymo buvusios aplinkybės, galėjusios turėti įtakos šalių valios susiformavimui, o po daugelio metų G. V. galimai išsakytos nuoskaudos neturi jokios reikšmės.

Ieškovų išdėstyti argumentai, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, nes atsakovas bute negyveno, nemokėjo mokesčių ir jo neremontavo bei iki 2012 m. rugpjūčio nereiškė jokių pretenzijų bute gyvenantiems asmenims, teismo vertinimu, taip pat neįrodo sandorių fiktyvumo. Kaip nustatyta, ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas buvo tik 11 metų vaikas, su tėvais gyvenantis kitame mieste. Todėl visiškai logiška, kad tiek patiems dovanotojams, tiek ir apdovanoto nepilnamečio tėvams nekilo klausimų dėl to, kur gyvens seneliai po sandorio sudarymo. Visiems buvo savaime suprantama, kad buto dovanojimas yra vertinga senelių investicija ateičiai, kai atsakovas gyvens savarankiškai. Todėl pilnai tikėtina, kad G. V. mėgdavo pabrėžti, kad atsakovas turtingas berniukas, kad turės kur gyventi. Tikėtini ir liudytojo A. M. parodymai, kad K. V. jautė nuoskaudą dėl ieškovės parduoto jo motinai anksčiau priklausiusio buto ir todėl norėjo savo butą išsaugoti vyriausiajam anūkui. Tai rodo, kad būdamas garbaus amžiaus, jis nusprendė sudaryti dovanojimo sutartį, kad galėtų būti tikras, jog butas paveldėjimo ar kitokiu būdu neatiteks kitiems asmenims.

Tai, kad po dovanojimo sutarties sudarymo K. V. ir G. V. iki mirties gyveno tame bute, juo rūpinosi, mokėjo mokesčius, dovanojimo sutarties nedaro negaliojančia. Butas, kaip ir buvo nustatyta galiojusio CK 280 str. 1 d., buvo perduotas dovanotojo nuosavybėn. Pateiktas nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad dovanojimo sutartis buvo įregistruotas atitinkamoje registro įstaigoje. Kadangi 1964 m. CK numatė, kad gyvenamojo namo (jo dalies) dovanojimo sutartis laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo atitinkamoje turto registravimo įstaigoje (255 straipsnis) momento, yra visiškai akivaizdu, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta ir atitiko visus įstatymo keliamus reikalavimus.

Pažymėtina ir tai, kad nei sandorių sudarymo metu, nei šiuo metu galiojančio CK normose, reglamentuojančiuose dovanojimo teisinius santykius, nėra reikalavimo apdovanotajam apsigyventi jam padovanotame gyvenamajame būste. Taip pat nėra ir nebuvo draudžiama sandorio šalims susitarti, kad apdovanotasis leis dovanotojui toliau gyventi tame gyvenamajame būste.

Nors šiuo atveju dovanojimo sutartyje jokių sąlygų nėra, tačiau akivaizdu, kad sandorio šalims ir be atskiro susitarimo buvo savaime suprantama, kad po nuosavybės teisės perėjimo atsakovui momento, dovanotojai ir toliau gyvens ir naudosis butu, nes atsakovas buvo nepilnametis, gyveno su tėvais kitame mieste. Atsižvelgiant į vėliau susiklosčiusias aplinkybes (kad po vyro mirties 1998 metais į butą atsikraustė gyventi atsakovo teta su nepilnamečiais vaikais), yra visiškai suprantamas ir vertintinas kaip moraliai priimtinas atsakovo elgesys, jog būdamas buto savininku jis, netgi studijuodamas Kaune ir vėliau, iki 2012 metų, kol buto neprireikė jo kuriamos šeimos poreikiams, nereikalavo, kad ieškovai butą atlaisvintų.

Teismas taip pat vertina, kad dar esant gyvai G. V. ieškovei J. Ž. buvo gerai žinoma, kad ne kas nors kitas, o tik atsakovas yra tikrasis buto savininkas. Pati ieškovė nurodė, jog supratusi, kad mama į teismą neis, ji susitaikė su tuo, kad butas padovanotas atsakovui ir visą laiką tikėjosi, kad su juo pavyks susitarti dėl buto išpirkimo.

Todėl visiškai pagrįsti atsakovo atstovo argumentai, kad ieškovų apsisprendimą kreiptis į teismą nulėmė ne sužinojimas apie savo teisių pažeidimą, o tai, kad jie nesusitarė su atsakovu dėl buto išpirkimo.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, teismas neturi jokio pagrindo abejoti tuo, kad buto dovanojimo sandoris yra galiojantis. Jis nėra niekinis, nes sudarytas laikantis sandorio sudarymo metu galiojusių įstatymų reikalavimų. Taip pat nėra tariamas, nes atitiko tikrąją sutarties šalių valią. Akivaizdu, kad K. V. ir G. V. neturėjo jokio tikslo sudaryti fiktyvų sandorį.

Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų civilinių teisinių santykių stabilumui, pažeistų civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Todėl nėra jokio pagrindo tenkinti ieškovų ieškinį dalyje dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais.

Dėl ieškinio reikalavimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius palikimo priėmimo faktus.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės:

1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).

Ieškovai pradiniame ir patikslintame ieškinyje, ginčo teisenos tvarka, prašė paveldėjimo teisės liudijimo gavimo bei nuosavybės teisių įregistravimo viešajame registre tikslu nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus: kad J. Ž. ir G. V. priėmė K. V. palikimą po jo mirties 1995-06-09, pradėdamos turtą faktiškai valdyti, bei kad J. Ž. priėmė palikimą po G. V. mirties 2011-03-23, pradėdama turtą faktiškai valdyti (2 t. b.l. 3-8).

Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu ieškovė J. Ž. paaiškino, kad ji nepriėmė palikimo po K. V. mirties ir teigė, kad ieškinyje padaryta klaida. Ji taip pat paaiškino, kad visi likę jos tėvo K. V. mirties asmeniniai daiktai atiteko jo sutuoktinei G. V., o mirus mamai, jai priklausiusius asmeninius daiktus, indus, kitus namų apyvokos reikmenis ji pasidalino su broliu A. V.. Dėl kilnojamųjų daiktų paveldėjimo ginčo tarp jų nėra. Juridinę reikšmę turintį palikimo priėmimo faktą ji prašo nustatyti tik dėl to, kad galėtų gauti paveldėjimo teisės liudijimą ir įregistruoti nuosavybės teises į ginčo butą.

Tačiau nustačius, kad savo mirties dieną K. V. ir G. V. nebuvo ginčo buto savininkais, prašomų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas jokių teisinių pasekmių ieškovei J. Ž. nei kitiems ieškovams nesukels.

Teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės (LAT Senato 2005 m. gruodžio 29 d. Nutarimas Nr. 56).

Bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad prašomi nustatyti juridiniai faktai, kad G. V. priėmė K. V. palikimą po jo mirties 1995-06-09, pradėdama turtą faktiškai valdyti, bei kad J. Ž. priėmė palikimą po G. V. mirties 2011-03-23, pradėdama turtą faktiškai valdyti, nesukurs teisinių padarinių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), teismas bylą dėl šių reikalavimų nutraukia (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškovų ieškinį dalyje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, o kitoje dalyje bylą nutraukus, iš ieškovų priteistinos atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.).

Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kaip matyti, atsakovą atstovavo advokato padėjėjas Jurijus Martinaitis, už kurių paslaugas atsakovas sumokėjo 4676 Lt.

Atsakovų advokatas rengė du atsiliepimus, už kuriuos jam buvo sumokėta 1780 Lt ir 800 Lt, taip pat dalyvavo 2013-01-16 parengiamajame posėdyje, už kurį jam buvo sumokėta 180 Lt už atstovavimą byloje, taip pat 120 Lt už pasirengimą posėdžiui ir 480 už keturias kelionėje sugaištas valandas iš Klaipėdos ir atgal (skaičiuojant po 120 Lt už valandą), taip pat 180 Lt už dalyvavimą 2013-05-10 teismo posėdyje (skaičiuojant, jog posėdis užtruks 1,5 valandas, nors posėdis truko žymiai ilgiau), taip pat 120 Lt už pasirengimo teismo posėdžiui 1 val., 480 už keturias kelionėje sugaištas valandas vykstant į teismo posėdį iš Klaipėdos ir atgal (skaičiuojant po 120 Lt už valandą), bei 440 Lt už faktines išlaidas kurui, vykstant iš Klaipėdos į posėdžius Kauno apylinkės teisme, t.y. už 880 km., skaičiuojant 0,5 Lt už vieną km.

Atsakovo patirtos išlaidos už atsiliepimų parengimą ir advokato padėjėjo dalyvavimą teisme neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl priteistinos.

2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintoje Rekomendacijų 10 p. numato, kad už advokato teisinių paslaugų, nenumatytų rekomendacijose teikimą priteistino užmokesčio dydis nustatomas kaip už analogiškas teisines paslaugas. Todėl taip pat priteistinos kitos atsakovo turėtos išlaidos – už advokato padėjėjo pasirengimą posėdžiams (iš viso 2 val., 240 Lt), kelionėje sugaištos 8 valandos, po 120 Lt (iš viso 960 Lt), už prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimą - 96 Lt. Be to 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintoje Rekomendacijoje nurodoma, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas paslaugas dydį rekomenduojama atsižvelgti ir į būtinybės išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta kriterijų. Atsakovas gyvena Klaipėdoje, todėl jo pasirinkimas turėti atstovą iš to paties miesto teismo vertinimu yra logiškas, todėl šios išlaidos yra pagrįstos ir būtinos, nes atstovui turi būti apmokėta už jo darbą ir dėl vykimo teikti atstovavimo paslaugas kitoje vietovėje, negu yra advokato kontora, sugaištą laiką (CPK 88 str. 9 p., 93 str.).

Tačiau 440 Lt atsakovo padėjėjui atsakovo sumokėtos išlaidos kurui (440 Lt) iš ieškovų nepriteistinos, kadangi nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių tokių faktinių kelionės išlaidų buvimą.

Iš ieškovų taip pat priteistina likusi nesumokėta dalis žyminio mokesčių - 2386 Lt, kurios mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo (b.l. 80-81) bei procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei – 67,54 Lt (CPK 84 str., 88 str. 3 p., 92 str., 93 str. ).

Atmetus ieškinį, 2012-10-18 teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės –atsakovui J. V. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio Savanorių pr. 411-50, Kaune, unikalus Nr. 1997-8012-6010:0049 areštas, uždraudžiant juo disponuoti, jį valdyti ir juo naudotis paliekamos galioti iki sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nutraukti civilinę bylą Nr. 2-130-752/2013 dalyje dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui J. V., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų R. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) V. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) solidariai 4236 Lt (keturis tūkstančius du šimtus trisdešimt šešis litus) advokato pagalbos išlaidų.

Priteisti iš ieškovų R. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) V. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) solidariai 2385 Lt (du tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt penkis litus) žyminio mokesčio ir 67,54 Lt (šešiasdešimt septynis litus ir 54 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

2012-10-18 teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemonės – atsakovui J. V. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) areštą, uždraudžiant juo disponuoti, jį valdyti ir juo naudotis palikti galioti iki sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.