Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl 2006 m. gruodžio 28 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. ir nubaustas :

- pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 10 mėnesių;

- pagal BK 284 str. 1 d. – 12 MGL, t.y. 1500 Lt, dydžio, bauda.

Pagal BK 63 str. visiškai sudedant subendrinus šias bausmes, jam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių ir 12 MGL, t.y. 1500 Lt, dydžio, bauda, įpareigojant ją sumokėti per 2 mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo.

Pagal BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams laiko, įpareigojant nuteistąjį per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai D. Ž. nusikaltimu padarytą turtinę žalą bei išlaidas advokato pagalbai apmokėti; per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajai neturtinę žalą, bei be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Nukentėjusiajai D. Ž. priteista iš A. B. 340,38 Lt turtinei, 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 400 Lt išlaidų už advokato pagalbą.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. B. nuteistas už tai, kad 2005 m. gruodžio 3 d. apie 10 val. viešoje vietoje – Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini) namo trečiojo aukšto laiptinėje, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, plūsdamasis necenzūriniais žodžiais ir sugriebęs D. Ž. už pečių, tyčia bloškė ją į sieną bei stūmė ją nuo laiptų, dėl ko sumušant dešinio peties sąnario bei patempiant raiščius buvo nesunkiai sutrikdyta jos sveikata, bei stumdė toje pačioje laiptų aikštelėje buvusią E. A., šiais įžūliais ir smurtiniais veiksmais sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.

Tokių, kad ir prieštaringų šių asmenų parodymų byloje daugiau niekas nepatvirtina. Priešingai, liudytojai J. T., M. B., A. B., S. Š., K. G., A. S. paneigia, kad nuteistasis stumdė nukentėjusiąsias bendroje laiptinėje bei stūmė nukentėjusiąją D. Ž. nuo laiptų žemyn. O būtent, liudytoja J. T. teisme parodė, kad laiptinėje apeliantas nei vienos iš nukentėjusiųjų nestumdė, į nuomojamą butą įėjo jau po to, kai jame buvo nukentėjusiosios bei liudytojas Ž. A.. Ji tai gerai matė, nes buvo laiptinėje tarp antro ir trečio aukštų. Prieš pat konfliktą apeliantas ją, lipančią į trečią aukštą, pralenkė laiptinėje. Jos teigimu laiptinėje nukentėjusiųjų nebuvo, buvo girdėti tik triukšmas bute, todėl ji į butą ir nebėjo. Laiptinėje ji sutiko žemyn lipantį kaimyną K. G., gyvenantį trečiame aukšte, kuris patvirtino jokio stumdimosi laiptinėje nematęs. K. G. parodė matęs šūkaujančius ir triukšmaujančius žmones, kurie visi buvo priešais esančio buto koridoriuje.

Nuosprendis grindžiamas ir liudytojo A. S. parodymais, tačiau pirmos instancijos teismas jų neanalizavo ir nevertino lygindamas su kitais bylos įrodymais. Teismas nuosprendyje tik nurodė, kad A. S. ėjo pas nuteistojo sūnų M. B. ir užlipęs laiptais iki trečio aukšto matė apeliantą įeinantį į butą. O užlipęs iki trečio aukšto pro praviras duris dar matė buto koridoriuje I. B., abi nukentėjusias ir jam nepažįstamą vyrą, visi buto koridoriuje stumdėsi, barėsi, todėl į vidų jis nėjo, užlipęs tarp trečio ir ketvirto aukštų, palaukė, kol visi išėjo iš buto, o po to išėjo ir pats. Tačiau šis liudytojas teismui nurodė aplinkybes, kurios patvirtina ir nuteistojo bei liudytojų J. T., M. B., A. B., K. G., S. Š. parodymus. O būtent, iš šio liudytojo parodymų seka, jog nuteistasis nestumdė nukentėjusiųjų laiptinėje nei prieš joms patenkant į butą, nei po to, kai jos buvo išstumtos iš buto koridoriaus. A. S., kuris pagal įvykio aplinkybes buvo laiptinėje ir lipo jam, t.y. apeliantui, iš paskos matė, kad prieš apeliantui užeinant į butą laiptinėje nukentėjusiųjų nebuvo, ir šis jų nestumdė taip, kaip nurodo pačios nukentėjusiosios bei liudytojas Ž. A.. Teisme liudytojas A. S. parodė girdėjęs moteriškus balsus bute, girdėjo žodžius „iškeldinsim“, „išmesim į gatvę". Stovėdamas aikštelėje tarp trečio ir ketvirto aukšto jis gerai matė buto, kuriame gyveno apeliantas su šeima, praviras duris, matė, kaip visi iš buto išėjo į laiptinę, ir paneigė matęs, kad jis, t.y. apeliantas, laiptinėje stumdė nukentėjusiąsias, tame tarpe ir tai, kad jis stūmė žemyn laiptais D. Ž..

Liudytojas A. S. taip pat patvirtino, kad stovėdamas tarp trečio ir ketvirto aukštų jis nepastebėjo, jog iš kokio nors buto ketvirtame aukšte į laiptinę konflikto metu būtų išėjęs koks nors žmogus ir stebėjęs įvykius trečio aukšto laiptinėje. Taip jis visiškai paneigė liudytojos A. Ž. parodymus apie tai, jog ši matė, kaip nuteistasis stūmė laiptinėje nukentėjusiąją D. Ž.. Todėl šios liudytojos parodymus apylinkės teismas turėjo vertinti kritiškai. Šios liudytojos parodymai abejotini dar ir todėl, kad ji nurodo, jog buvo iškviesta policija, nors ji to žinoti negalėjo, nes policijos darbuotojai į šią laiptinę įvykio metu ar tuoj po įvykio nebuvo atėję.

Skunde nurodoma, kad apelianto veiksmai yra neteisingai kvalifikuoti pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. Jis neneigia, kad buto, kuriame gyveno su šeima, koridoriuje atėjusias ir agresyviai nusiteikusias bei taip besielgiančias nukentėjusiąsias jis su žmona, padedant sūnui M. B., išstūmė iš buto koridoriaus į namo laiptinę, nešte išnešė iš buto koridoriaus D. Ž. ir paleido ją laiptinėje. Nešama ji stengėsi ištrūkti, priešinosi, laikėsi už baldų ir staktos, todėl ji tikrai negalėjo susižaloti dešinės rankos peties taip, kaip nurodyta teismo medicinos specialisto išvadose. Teigia, jog jeigu jau jis ir galėjo padaryti peties sąnario sužalojimus D. Ž., tai galėjo padaryti tik dėl neatsargumo, o ne tyčia. Todėl jo veiksmuose gali būti tik požymiai nusikaltimo, numatyto BK 139 str. 1 d., t.y. nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo. Apylinkės teismas, nuteisdamas jį pagal prokuroro pateiktus kaltinimus už tyčines veikas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nesant naujo prokuroro kaltinimo pagal BK 139 str. 1 d., turėjo jį išteisinti ir bylą nutraukti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusiosios, nukentėjusiosios atstovas prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl bylos įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikavimo

Pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be kita ko tai reiškia, jog jokie teisiamojo posėdžio metu teismo patikrinti duomenys neturi išankstinės galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas ir visi (tiek kaltinantys, tiek teisinantys) įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka. Visi bylos įrodymai turi būti vertinami atsižvelgiant į jų visetą. Šioje baudžiamojoje byloje pirmos instancijos teismas dėl nuteistojo A. B. neteisėtų veiksmų iš viso nevertino dalies įrodymų (I. B., J. T., M. B., A. B., S. Š. parodymų), kai kuriuos įrodymus teismas nuosprendyje įvertino iš dalies neteisingai (A. S. parodymai), ir todėl iš dalies neteisingai kvalifikavo apelianto veiksmus. Be to, apylinkės teismas nuosprendyje netinkamai pritaikė ir kitas baudžiamojo įstatymo normas – BK 63 str. 5 d. ir 75 str. 2 d.

A. B. nuteistas už nesunkų D. Ž. sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų (BK 138 str. 2 d. 8 p.) ir viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 str. 1 d.). Iš byloje esančių įrodymų apie D. Ž. sužalojimą matyti, jog teisės medicinos specialisto išvadomis (14 – 15, 186 – 188 b.l.), nustatyta, kad nukentėjusiajai įvykio metu buvo sumuštas dešinio peties sąnarys, patempti to paties sąnario raiščiai bei padarytos poodinės kraujosruvos kairiame žaste ir dešinėje šlaunyje. Nesunkų sveikatos sutrikdymą nuketėjusiajai ir lėmė būtent jos dešinio peties sužalojimai. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (87 – 88 b.l.) ir pirmos instancijos teisme specialistas patikslino peties sąnario sumušimo galimą mechanizmą – jis nurodė, jog dešiniojo peties sąnaris nukentėjusiajai galėjo būti sumuštas suduodant jai į šią vietą kietu buku daiktu arba atsitrenkus į kietą buką daiktą. Specialistas pažymėjo, jog kitokiu būdu toks sumušimas negalėjo gautis. Dėl galimo nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmo jis nepakeitė savo nuomonės ir atlikęs teismo medicinos ekspertizę, kurią teisiamojo posėdžio metu skyrė teismas. Šio tyrimo metu specialistui buvo pateikti nauji nukentėjusiosios gydymo duomenys, tame tarpe ir jos dešinio peties sąnario operacijos rezultatai. Įvertinęs visumą medicininių duomenų bei išklausęs proceso dalyvius teisme ekspertas nepaneigė jo paties pirminės išvados dėl D. Ž. peties sąnario sužalojimo. Atlikęs ekspertizę jis patikslino, jog nukentėjusiosios operacijos metu rastas dešinio peties sausgyslės (viršdyglinio raumens sausgyslės) paviršinis plyšimas galėjo būti padarytas tiek suduodant smūgį, tiek ir tempiant. Duomenų, kad nukentėjusiosios dešinio peties sąnaris būtų buvęs sužalotas kitoje vietoje ir kitokiomis aplinkybėmis byloje nėra, todėl apeliantas visiškai be pagrindo teisme tvirtino esą girdėjęs, jog nukentėjusioji petį buvo susižalojusi anksčiau. Tokiu būdu šie objektyvūs duomenys patvirtina D. Ž., E. A. bei Ž. A. parodymus apie tai, kad D. Ž. apeliantas sužalojo įvykio vietoje, būtent laiptinėje prie buto, kuomet jis stūmė nukentėjusiąją į sieną ar kito buto duris. Nė vienas iš apklaustų proceso dalyvių neparodė, kad D. Ž. būtų atsitrenkusi ar jai būtų suduotas smūgis į petį jai būnant bute. Taigi, šie faktiniai duomenys apie nukentėjusiosios peties sužalojimo mechanizmą visiškai paneigia paties apelianto parodymus, jog jis nukentėjusiosios laiptinėje prie buto nestumdė ir į sieną netrenkė bei kad sužalojimai jai galėjo gautis ją jėga išnešant iš buto, kuomet ji priešinosi tam laikydamasi už staktų bei baldų. Kartu aukščiau minėtų įrodymų visuma paneigia ir I. B. bei M. B. parodymus, iš esmės analogiškus nuteistojo parodymams. Liudytojos A. B. bei S. Š. pagal nustatytas aplinkybes nematė ir negalėjo matyti, kas vyko laiptinėje, nes jos viso konflikto metu buvo bute, ir, kaip galima spręsti pagal konflikto dalyvių parodymus, koridoriaus gale.

Teismas nuosprendyje nurodė, jog A. B. kaltę patvirtina ir A. S. parodymai. Iš E. A. parodymų teisme matyti, jog susistumdymo laiptinėje metu atėjo kažkoks stambus vaikinas, su kuriuo A. B. sveikinosi. Pats A. S. to nepatvirtino. A. S. parodė, jog į laiptinę prieš pat įvykį jis įėjo iš paskos A. B. bei buto, kuriame A. B. gyveno, savininkės (J. T.), kurią laiptinėje lipdamas iki trečio aukšto pralenkė. Šis liudytojas taip pat parodė, jog jokio konflikto pačioje laiptinėje jis nematė, nes jam užlipus į trečią aukštą visi šūkaujantys ir triukšmaujantys žmonės jau buvo bute, iš kurio po kiek laiko jie visi išėjo ramiai, nekonfliktuodami ir nesistumdydami. Liudytoja J. T. taip pat parodė mačiusi, kaip netrukus po to, kai į laiptinę įėjo Augustinai, ten pat įėjo ir skubiu žingsniu užlipo A. B.. Ji patvirtino laiptinėje girdėjusi šaukiant moterį, kurią vėliau matė bute ir kuri jai iki tol nebuvo matyta. Ji taip pat parodė, jog jai lėtai užlipus iki laiptų aikštelės tarp antrojo ir trečiojo aukštų laiptinėje jokių žmonių jau nebuvo – visi jie buvo jos buvusiame bute. Abi nukentėjusiosios ir Ž. A. savo ruožtu parodė, kad A. B. D. Ž. už pečių į sieną bloškė iš karto užlipęs prie buto durų, t.y. iki tol, kol visi jie suėjo į butą. Taigi, liudytojai A. S. bei J. T. galėjo ir nematyti, kaip apeliantas stūmė nukentėjusiąją D. Ž., nes pagal visas aplinkybes jie įvykį pradėjo stebėti kiek vėliau. Tas pats pasakytina ir apie liudytojo K. G. parodymus, kuris iš savo buto, esančio tame pačiame aukšte priešais 69 butą, išėjo ne dėl triukšmo laiptinėje, o tiesiog nešė šiukšles. Praeidamas jis J. T. buto koridoriuje matė daug žmonių, kurie triukšmavo. Leisdamasis laiptais jis sutiko J. T.. Taigi pagal įvykio aplinkybes ir K. G. nematė konflikto tarp nukentėjusiųjų bei apelianto pradžios, todėl apie tai jis nieko ir nežinojo. Tuo tarpu liudytojos A. Ž. laiptinėje niekas nematė. Ši liudytoja parodė, jog tam, kad pamatytų kas vyksta laiptinėje aukštu žemiau, ji buvo priėjusi prie turėklų ketvirtame aukšte ir įvykius stebėjo kiek pasilenkusi žemyn. Taigi, A. S. galėjo ir turėjo ją matyti, nes nepaneigti jo parodymai, kad jis tuo momentu buvo laiptinėje tarp trečio ir ketvirto aukštų ir stebėjo įvykį nuo konflikto bute iki jo pabaigos. Esant tokiems įrodymams kolegija pilnai sutinka su apelianto skundo argumentu, kad liudytojos A. Ž. parodymai kelia abejonių dėl jų patikimumo, todėl juos teismas turėjo vertinti kritiškai.

Bet taip vertinant įrodymus nereiškia, kad byloje jų nepakanka padaryti išvadą, jog būtent apeliantas A. B. nuosprendyje nurodytais neteisėtais veiksmais nesunkiai sutrikdė D. Ž. sveikatą, tyčia padarydamas jai nustatytus sužalojimus. Apeliantas skunde pateikia savą nukentėjusiųjų D. Ž. ir E. A. bei liudytojo Ž. A. parodymų vertinimą ir prašo juos atmesti pripažinus prieštaringais. Tačiau, šių asmenų parodymuose nėra jokių esminių prieštaravimų, kurie sudarytų pagrindą jais abejoti. O jų parodymai apie D. Ž. padaryto sužalojimo aplinkybes ir mechanizmą pilnai sutampa, jie patvirtinti teisės medicinos specialisto bei ekspertizės išvadomis ir specialisto paaiškinimu, todėl juos laikyti prieštaringais ar prieštaraujančiais kitiems byloje esantiems įrodymams tikrai nėra jokio pagrindo.

Tačiau, kolegijos nuomone, byloje nėra pakankamai neginčijamų ir neabejotinų įrodymų, jog nuteistasis D. Ž. sveikatą nesunkiai sutrikdė dėl chuliganiškų paskatų bei tuo pat metu pažeidė ir viešąją tvarką. Teismų praktikoje chuliganiškomis paskatomis yra suprantamas toks kaltininko elgesys, kuomet jis veikia aiškiai negerbdamas žmogaus ar visuomenės, akivaizdžiai niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Tai, kad neteisėtai elgiamasi viešoje vietoje dar nereiškia, jog kaltininkas visais atvejais elgiasi chuliganiškai, o ne daro tai iš asmeninių ar kitokių paskatų. Chuliganiškos paskatos yra BK 138 str. 1 d. numatytą veiką kvalifikuojantis, t.y. būtinas ir privalomai įrodinėtinas, požymis, todėl jį patvirtinantys įrodymai turi nekelti jokių abejonių, turi būti kategoriški ir akivaizdūs. Pagal BK 284 str. 1 d. yra baudžiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas yra viešoji tvarka. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, viešąja tvarka laikoma padėtis ar veikimo būdas, atitinkantys visuomenės reikalavimus, atsirandantys įvairių socialinių normų įtakoje, turintys tikslą užtikrinti žmonių suderintus ir jiems naudingus tarpusavio santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2 K – 535 / 2005). Šio nusikaltimo sudėtis priskiriama prie materialiųjų sudėčių, t.y. būtina įrodyti, jog nepagarbos demonstravimas ar kitos neteisėtas elgesys sukėlė įstatyme numatytas pasekmes – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis arba tvarka. Nekyla abejonių, kad iš esmės tokie patys veiksmai sudaro tiek baudžiamajame kodekse numatytų chuliganiškų paskatų, tiek ir viešosios tvarkos pažeidimo, t.y. BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, objektyvinės pusės turinį.

Šioje baudžiamojoje byloje jau minėtais nukentėjusiųjų, liudytojų Ž. A., I. B., J. T., M. B. parodymais nustatyta, kad įvykio pradžia buvo viešoje vietoje – daugiabučio gyvenamojo namo laiptinėje. Neabejotina ir tai, kad konfliktas tarp apžiūrėti buto atvykusių D. Ž. bei E. ir Ž. A. ir I. B. kilo dėl to, kad I. B. atsisakė iki atvykstant vyrui – nuteistajam A. B., geruoju įsileisti atvykusiuosius, iš kurių D. Ž. ji net nepažinojo (tai akivaizdžiai matyti ne tik iš pačios I. B., tačiau ir iš nuteistojo bei J. T. parodymų), ir kurie patekti į butą pabandė jėga, tačiau buvo nuo buto durų nustumti atskubėjusio apelianto. Būtent tokia konflikto pradžia seka iš paminėtų asmenų parodymų. Įrodyta ir tai, kad pirmiausiai veržtis į butą ėmė ne kas kitas, o D. Ž. su E. A. – tai patvirtina ne tik I. B., tačiau ir abi nukentėjusiosios bei Ž. A.. Nustatyta ir tai, kad A. B. dar iki įvykio susipažino su naujaisiais buto, kurį jis su šeima nuomojosi, savininkais – Augustinais, tarėsi su jais dėl išsikeldinimo, per J. T. sutarė su jais 2005-12-03 10 val. įsileisti pastaruosius apžiūrėti buto. Nepaneigti nuteistojo parodymai, jog žmona jam paskambinusi mobilaus ryšio telefonu pranešė apie tai, jog atėjusieji jėga veržiasi į butą. Liudytoja J. T. parodė, kad įėjusi į laiptinę viršuje girdėjo moters šaukimą, vėliau girdėjo ir matė tą pačią moterį (D. Ž.) šaukiant bute. K. G. parodė matęs Bernotų bute apeliantą, kuris elgėsi ramiai – triukšmavo ir šaukė jam nepažįstama moteris. Nė vienas iš minėtų liudytojų negirdėjo laiptinėje A. B. vartojant keiksmažodžius, keikiant nukentėjusiuosius ar kitus asmenis, jį triukšmaujant ir šūkaujant. Šie duomenys, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo, sutampa, jie patvirtina nuteistojo parodymus, jog ne jis sukėlė konfliktą. Esant tokioms aplinkybėms nuteistojo elgesys negali būti pripažintas chuliganišku, nes nėra jokių įrodymų, kad jis tyčia siekė sukelti ir savo elgesiu sukėlė įstatyme numatytas pasekmes – sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Pažymėtina ir tai, kad 2005-12-03 buvo šeštadienis, t.y. poilsio diena. Konfliktas prasidėjo apie 10 val. ryto, kuomet namuose dar būna dauguma žmonių. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyti jokie kiti pašaliniai asmenys, kurie būtų girdėję laiptinėje sukeltą triukšmą. Vienintelė A. Ž. davė tokius parodymus, tačiau šios liudytojos parodymai, kaip jau buvo paminėta, iš viso nelaikytini įrodymu dėl jų patikinimo. Nėra įrodymų patvirtinti ir tai, kad apeliantas laiptinėje įvykio metu tais pačiais chuliganiškais motyvais ar akivaizdžiai pažeisdamas viešąją tvarką stumdė ir E. A. – kolegijos nuomone byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuteistasis nukentėjusiąją E. A. taip pat tik nustūmė nuo buto, į kurį ji su savo motina bandė įsiveržti jėga, durų, siekdamas ją nuo to sulaikyti. Įvertinusi šias aplinkybes ir įrodymus kolegija daro išvadą, jog A. B. teismo nuosprendyje nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje nesunkiai sutrikdė D. Ž. sveikatą dėl asmeninių paskatų, t.y. kilusio tarpusavio konflikto metu. Todėl jo veika atitinka BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Ši teismo nuosprendžio dalis keičiama dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 328 str. 1 p.). Pripažinus, kad apeliantas veikė tyčia, kaip nepagrįstas atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas ir jo prašymas veiką vertinti kaip neatsargų nusikaltimą, išsamiau šių argumentų neanalizuojant.

Pagal BK 284 str. 1 d. A. B. aukščiau nurodytais motyvais išteisinamas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Skirdama jam bausmę kolegija atsižvelgia į tai, kad nuteistasis padarė nesunkų, tyčinį, baigtą nusikaltimą. Jis anksčiau neteistas, apibūdinamas gerai, turi šeimą, dirba – taigi, bendrai jis charakterizuojamas gerai. Įvertinus šias aplinkybes bei atsižvelgus į tai, kad nėra jokių jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, jis baudžiamas bausme be laisvės atėmimo – laisvės apribojimu, skiriant šią bausmę mažesnę nei įstatyme numatytas jos vidurkis (BK 55 str.).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Apylinkės teismas skundžiamu teismo nuosprendžiu nukentėjusiosios D. Ž. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies ir priteisė jai 5000 Lt. Teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, savo sprendimą motyvavo.

Tačiau, apeliacinės instancijos teismui perkvalifikavus nuteistojo veiką prieš nukentėjusiąją D. Ž. akivaizdu, jog gerokai sumažėjo šios veikos pavojingumas. Be to, kolegijos nuomone, kilti konfliktui tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios tiesioginės įtakos turėjo ir netinkamas pačios nukentėjusiosios elgesys įvykio vietoje, kuomet ji iš viso nepažinodama nei paties apelianto, nei jo artimųjų, nebūdama apelianto išsinuomoto buto savininke jėga bandė patekti į svetimą jai butą. Todėl papildomai įvertinusi ir šias aplinkybes, kolegija mano esant teisinga, protinga ir sąžininga sumažinti D. Ž. priteistos neturtinės žalos dydį iki 2000 Lt.

Dėl proceso išlaidų

Nukentėjusiosios prašymas priteisti jai 400 Lt proceso išlaidų už advokato pagalbą teisme tenkinamas pilnai, nes advokatas byloje dalyvavo, o nuteistojo skundas tenkinamas tik iš dalies, t.y. pripažįstama, jog jis yra kaltas dėl nukentėjusiajai tyčia padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

Dėl BK 63 str. 5 d. ir 75 str. taikymo

Skundžiamu nuosprendžiu pirmos instancijos teismas, taikydamas baudžiamąjį įstatymą padarė ir kitas klaidas, į kurias kolegija tik atkreipia dėmesį, nes jos ištaisomos nuteistojo veiką perkvalifikuojant iš BK 138 str. 2 d, 8 p. į BK 138 str. 1 d., jį išteisinant pagal BK 284 str. 1 d., ir skiriant jam naują bausmę.

Pirmiausiai, teismas A. B. pripažino kaltu dėl dviejų nusikalstamų veikų, kurios šiuo atveju sudarytų idealiąją sutaptį. Tokiu atveju bausmės už tokias veikas pagal BK 65 str. 5 d. 1 p. turi būti tik apimamos. Antra, taikydamas BK 75 str. ir atidėdamas nuteistajam paskirtos bausmės vykdymą teismas neturi teisės skirti įpareigojimų, nenumatytų BK 75 str. 2 d., nes čia įpareigojimų sąrašas yra baigtinis. Šioje byloje įpareigodamas nuteistąjį per nustatytą terminą atlyginti nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą bei proceso išlaidas teismas pažeidė šias įstatymo nuostatą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 4 d. teismas

NUSPRENDĖ:

2006 m. gruodžio 28 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalį, kuria A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

- A. B. veiką iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 8 p. perkvalifikuoti pagal to paties kodekso 138 str. 1 d. ir nubausti jį laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant jį iki 2007 m. birželio 1 d. atlyginti D. Ž. 340,38 (tris šimtus keturiasdešimt, 38) Lt.

- Panaikinti bausmių subendrinimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str.

- Sumažinti iš A. B. nukentėjusiajai D. Ž. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 2000 (dviejų tūkstančių) Lt.

Išieškoti iš A. B. D. Ž. 400 Lt proceso išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Kitą apylinkės teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.