Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio ir Algirdo Jaliniausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi paskirta bausmė subendrinta su 2014 m. gruodžio 5 d. Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi į paskirtos bausmės laiką visiškai įskaitytas laikas atliktas pagal 2014 m. gruodžio 5 d. Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iki bausmės vykdymo pradžios nuspręsta palikti galioti V. G. kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumento paėmimą, o pradėjus bausmės vykdymą, kardomųjų priemonių netaikyti.

Iš V. G. ieškovo Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 522,96 Eur žalos atlyginimui.

Iš V. G. ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus naudai priteista 321,08 Eur žalos atlyginimui regreso tvarka už išmokėtą ligos pašalpą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. rugpjūčio 2 d. apie 02.00 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, panaudojo prieš A. G. fizinį smurtą – asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, tyčia kumščiu sudavus vieną smūgį nukentėjusiajam į pilvą, sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam į nosį, po to kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, sudavė rankomis ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajam į veidą bei asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, įspyrus ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam į galvos dešinę pusę virš smilkinio, bendrais su šiuo asmeniu veiksmais padarė nukentėjusiajam nosies kaulų lūžimą, nosies pertvaros iškrypimą, poodines kraujosruvas abiejų akių apatiniuose vokuose, nosies nugarėlėje, kairiame žaste, kuo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. G. sveikatą. Veika kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Be to, V. G. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 11 d. apie 18.20 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) laiptinės, (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais keturiais asmenimis, pastojo kelią į namus einantiems G. A. ir A. G., sukurdamas jiems bauginančią, keliančią nerimą ir saugumo trūkumą situaciją, ir iš G. A. rankose laikomo maišelio pagrobė svetimą, A. G. priklausantį, turtą - 1 skardinę (0,5 l. talpos) „Gaspadorių“ alaus 0,52 Eur (1,79 Lt) vertės, 1 butelį (0,5 l. talpos) „Litl“ alaus 0,66 Eur (2,29 Lt) vertės ir 1 butelį (1 l. talpos) „Gaspadorių“ alaus 0,78 Eur (2,69 Lt) vertės, nukentėjusiajam A. G. paprieštaravus tokiems veiksmams, panaudojo prieš jį fizinį smurtą – dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam A. G. į kairės rankos dilbį ir bendrais veiksmais su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis sudavė ne mažiau kaip septynis smūgius į abiejų rankų dilbius, du smūgius kumščiu į krūtinės sritį ir vieną smūgį keliu į kaktą, tuo sukėlė A. G. fizinį skausmą ir padarė 1,96 Eur (6,77 Lt) turtinę žalą. Veika kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Teismo posėdyje nuteistasis V. G. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, palikti Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Sutinkamai su BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad nuteistasis V. G. iš esmės neigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, ginčija atliktą įrodymų vertinimą, nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės, bei bausmės individualizavimo motyvais. Tvirtina, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymus tyrė ir vertino netinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su V. G. apeliacinio skundo argumentais, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant V. G. kaltės klausimą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir pagrįstai V. G. pripažino kaltu dėl nukentėjusiojo A. G. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, bei plėšimo A. G. atžvilgiu. Šiame kontekste pažymima, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kas suponuoja išvadą, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai suvokia apeliantas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos V. G. dėl jam pareikštų kaltinimų iš esmės neprisipažino. Nurodė jam inkriminuojamuose įvykiuose nedalyvavęs, bei nežinantis kur buvo nusikalstamų veikų darymo metu. Mano, kad nukentėjusieji ir liudytojai jį apkalba (2 t., b. l. 152). Šiuo atveju vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, pažymėtina, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais, nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.

Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo apylinkės teismas, V. G. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, priešingai nei teigia apeliantas, įrodyta nuosekliais ir detaliais nukentėjusiųjų A. G., A. G., liudytojų A. B., G. A. parodymais. A. G. aiškiai nurodė, jog pirmą smūgį į nosį jam trenkė V. G., vėliau prisijungė kiti, į butą jie įėjo trise. Jis bute buvo su savo draugu A. B., tačiau šis į muštynes nesikišo, jo negynė (2 t., b. l. 104-105). Šią įvykių seką patvirtino ir liudytojas A. B., jog pas A. į butą įėjo V. G. ir dar du asmenys, kurių jis nepažįsta. Prasidėjo muštynės. A. buvo mušamas V. G. ir dar vieno nepažįstamo asmens. Matė jog buvo mosikuojama tiek kojomis, tiek rankomis (2 t., 136-137). Tai, kad nukentėjusysis ir liudytojas pirmosios instancijos teisme aiškindami faktines įvykio aplinkybes jas patikslino ir nurodė, kad konfliktas įvyko ne laiptinėje, kaip teigė ikiteisminio tyrimo metu, o bute, nėra tos esminės aplinkybės, kurios leistų abejoti jų teiktų parodymų patikimumu. Juolab, kad parodymų keitimo priežastis, t. y. baimė dėl galimos mamos reakcijos, jos moralizavimo dėl į butą įsileistų asmenų, atrodo logiška ir įtikinama. Tai, kad nukentėjusiajam A. G. nuteistojo V. G. ir kartu su juo veikusių asmenų smurtiniais veiksmais sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas betarpiškai patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Kauno skyriaus specialisto išvada (1 t., b. l. 20). Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad A. G. galėjo būti sužalotas kitų asmenų, kitomis aplinkybėmis, bylos medžiagoje nėra. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo abejoti ir tuo, kad 2014 m. rugpjūčio 11 d. V. G. ir kartu su juo veikusių asmenų veiksmais, panaudojant fizinį smurtą buvo užvaldytas nukentėjusiajam A. G. priklausantis turtas. Kaip matyti iš nukentėjusiojo A. G. parodymų, jam su G. A. grįžinėjant iš parduotuvės kelia užstojo V. G. su draugais, bet koks praėjimas buvo blokuotas. V. G. ėmė elgtis įžūliai, iš nešamo pirkinių maišelio išsitraukė nukentėjusiajam priklausančius alkoholinius gėrimus. Įspėjus, kad dėl tokių veiksmų bus kreiptasi į policiją, ėmė smurtauti (2 t., b. l. 88-89). Liudytojas G. A. nurodė analogiškas aplinkybes, jog grįždami iš parduotuvės sutiko V. G. su draugais, viso buvo 6-7 asmenys. Praėjimas buvo užstotas. V. G. agresyviai ėmė lįsti į pirkinių maišelį, pasiėmė iš jo alkoholinių gėrimų, norėjo dar paimti, tačiau paprieštaravus A. G. pradėjo smurtauti jo atžvilgiu. Radus plyšį liudytojas prasmuko. Tuo tarpu A. G. grįžęs į butą skundėsi, jog skauda veido sritį (2 t., b. l. 120). Asmens parodymo atpažinti iš vaizdo įrašo protokolas patvirtina, jog A. G. atpažino V. G. kaip asmenį, kuris 2014 m. rugpjūčio 11 d. kartu su kitais vaikinais kabinėjosi prie jo ir G. A. bei pagrobė jam priklausantį turtą (1 t., b. l. 61-62). Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo A. G. ir liudytojo G. A. parodymų teisingumu, kadangi duomenų, patvirtinančių šių asmenų parodymų neatitikimą faktinėms nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybėms, nenustatyta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartų duomenų visumos pakanka neginčytinai konstatuoti, jog būtent V. G. ir kartu su juo veikusių asmenų veiksmais buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo A. G. sveikata, taip pat įvykdytas plėšimas nukentėjusiojo A. G. atžvilgiu. Nors nuteistasis skunde nurodo, jog byloje yra daug esminių prieštaravimų, kurie nepašalinti iki šiol, tačiau kokie tai prieštaravimai konkrečiai neįvardina. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jokių esminių prieštaravimų šiuo atveju nenustatyta, tad tokie nuteistojo samprotavimai laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Visgi, teisėjų kolegija patikrinusi bylą bausmių individualizavimo aspektu sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo motyvacija šioje dalyje yra pernelyg formali ir lakoniška, apsiribojant BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių išvardijimu. Pateiktų motyvų pagrindu nėra aišku kokios konkrečios bausmės už atskiras nusikalstamas veikas skiriamos V. G. ir kodėl parenkamas vienoks ar kitoks skiriamos bausmės dydis. Iš rezoliucinės nuosprendžio dalies matyti, kad už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą V. G. paskirta straipsnio sankcijoje numatyta maksimali laisvės atėmimo bausmė, tuo tarpu už BK 180 straipsnio 1 dalį – straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Be to, apylinkės teismas nustatydamas, kad kaltinamojo veiksmuose nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių iš esmės padarė nepagrįstą išvadą. Bylos faktinių aplinkybių visuma, V. G. pareikštų kaltinimų turinys patvirtina, jog veika buvo padaryta bendrininkų grupėje, kas atitinka BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde ir pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai, todėl šios apylinkės teismo išvados paliekamos nepakeistos.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo prieštarauti apylinkės teismo išvadoms dėl V. G. skirtinos realios laisvės atėmimo bausmės už atskiras nusikalstamas veikas. Šiame kontekste įvertintos tos aplinkybės, kad V. G. padarė dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama sunkių, kita apysunkių nusikaltimų kategorijoms. Abi veikos padarytos bendrininkų grupėje, dominuojant savanaudiškiems, asmeniniams motyvams, naudojant fizinį smurtą, V. G. buvo aktyvus nusikalstamų veikų iniciatorius ir vykdytojas. Bausmės skyrimui reikšmingos ir tos aplinkybės, kad V. G. jau ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių, anksčiau teistas, dominuoja turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų darymas. Nors nuteistasis akcentuoja savo jauną amžių, tai, kad laisvės atėmimo bausmę jis atliks pirmą kartą, tačiau kaip matyti iš ankstesnių teistumų, nuteistojo atžvilgiu net du kartus buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, skirta arešto bausmė, akivaizdu, kad šios priemonės jokio teigiamo poveikio nuteistojo elgesiui neturėjo, buvo daromos naujos nusikalstamos veikos. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad V. G. nekeičia savo antivisuomeninių nuostatų, sąmoningai ignoruoja visuotinai pripažintas elgesio taisykles ir moralės nuostatas, linkęs pažeisti įstatymų reikalavimus, dėl ko neskiriant apeliantui realios laisvės atėmimo bausmės, bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnio 2 dalyje pasiekti nepavyktų.

Nustatydamas bausmės dydį teismas atsižvelgia ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pripažinus, jog tokių aplinkybių nėra, teismas pagrįstai V. G. skyrė pagal BK 180 straipsnio 1 dalį straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui lygią bausmę. Tuo tarpu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta maksimali 3 metų laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju nėra adekvati, teisinga ir proporcinga byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, todėl jos dydis mažintinas iki 2 metų. Būtent tokia bausmė analizuojamu atveju visiškai atitinka jos skyrimo paskirtį ir pagrindus, nėra per daug švelni ar griežta, ir neabejotinai leidžianti pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus. Esant nustatytoms aplinkybėms nuosprendis šioje dalyje V. G. atžvilgiu keičiamas. Sumažinus V. G. paskirtos bausmės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dydį, iš naujo spręstinas bausmių subendrinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 1 dalį klausimas. Pažymėtina, kad bendrindamas bausmes, paskirtas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 180 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 9 dalimi. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bausmės subendrintinos jas iš dalies sudedant ir skirtina galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 332 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo V. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Jonavos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalį dėl V. G. paskirtos bausmės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį pakeisti - paskirtą 3 metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 2 metų.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 180 straipsnio 1 dalį bendrinimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis V. G. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 180 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 metams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.