- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-05
- Bylos Nr.
- 2-1033/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Donatas Šernas
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo bankrutavusios V. T. individualios įmonės savininko V. T. , atstovaujamo globėjo R. T. , atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-127-198/2014, kuria patenkintas bankrutavusios V. T. individualios įmonės administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo kontora“ prašymas leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko V. T. turtą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Bankrutavusios V. T. individualios įmonės bankroto administratorius kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su prašymu, kuriuo prašė leisti nukreipti išieškojimą į bankrutavusios V. T. individualios įmonės savininko V. T. asmeninės nuosavybės teise turimą turtą – ½ ir 5/16 dalis buto, esančio (duomenys neskelbiami), unikalus Nr. (duomenys neskelbiami).
Bankroto administratorius nurodė, kad bankrutavusi V. T. įmonė neturi jokių lėšų kreditoriniams reikalavimams padengti ir administravimo išlaidoms apmokėti - kreditoriniai reikalavimai iš viso sudaro 3 914,05 Lt ( VĮ Turto bankas -2 344,04 Lt, VšĮ Polipro – 1 570,01 Lt). Teigė, jog vienintelis įmonės vardu registruotas turtas – automobilis Renault Master 2000 m. gamybos įmonės administratoriui iki šiol neperduotas, jo buvimo vieta nenustatyta, antstoliui nepavyksta rasti ir perimti šio automobilio. Reikalavimą nukreipti išieškojimą į įmonės savininko asmeninės nuosavybės teise turimą turtą (buto dalį, esančią bendroje nuosavybėje su kitais asmenimis) administratorius grindė LR Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, kuris kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas už savo prievoles atsako jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartimi bankrutavusios V. T. individualios įmonės administratoriaus UAB „Bankroto administravimo kontora“ prašymą patenkino: nutarė leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko V. T. asmeninės nuosavybės teise turimą turtą - ½ ir 5/16 dalis buto, esančio (duomenys neskelbiami), unikalus Nr. (duomenys neskelbiami).
Teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad V. T. individuali įmonė turto, iš kurio LR Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka būtų galima patenkinti įmonės kreditorių reikalavimus bei apmokėti įmonės administravimo išlaidas, neturi, todėl galimas išieškojimo pagal individualios įmonės prievoles nukreipimas į individualios įmonės savininko asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą. VĮ Registro centro duomenų pagrindu teismas nustatė, kad V. T. ( individualios įmonės savininkui) nuosavybės teise priklauso ½ buto, esančio (duomenys neskelbiami) 1996-04-25 pirkimo pardavimo sutarties pagrindu ir 5/16 minėto buto, kurią jis įgijo paveldėjimo teisės pagal įstatymą pagrindu (2007 m. rugsėjo 26 d. paveldėjimo liudijimas Nr. 4387). Šio buto bendraturčiai yra ir V. T. vaikai – S. T. ir R. T. , kiekvienam iš jų nuosavybės teise priklauso po 3/32 dalys minėto buto. Teismas pažymėjo, jog klausimai dėl išieškojimo galimumo iš konkretaus individualios įmonės savininkui priklausančio turto yra sprendžiami išimtinai išieškojimo procese - CPK 667 straipsnio nuostatos nustato skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, ne tik dalies nustatymo, bet ir išieškojimo iš jo tvarką.
Atsakovo V. T. atstovų argumentus, kad bankroto byla nutrauktina, nes atsakovas su kreditoriais Valstybine mokesčių inspekcija ir VšĮ Polipro atsiskaitė, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, jog bankroto bylos nutraukimo pagrindai nustatyti ĮBĮ 27 straipsnyje, tačiau nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė nei vieno bankroto bylos nutraukimo pagrindo. Taip pat teismas pažymėjo, kad Valstybinė mokesčių inspekcija savo kreditorinį reikalavimą perleido VĮ Turto bankui (ĮBĮ 26 str.3 d.) ir nebėra bankrutavusios V. T. įmonės kreditorius.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovo bankrutavusios V. T. individualios įmonės savininkas V. T. , atstovaujamas globėjo R. T. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį ir nutraukti V. T. individualios įmonės bankroto bylą.
Atskirajame skunde teigia, kad teismas suvaržė V. T. individualios įmonės savininko teisę ir galimybę baigti bankroto bylą, atsiskaitant su kreditoriais ir tokiu būdu išvengiant išieškojimo nukreipimo į asmeninį turtą. Teigia, kad sumokėjo likusią 864 Lt skolą VĮ „Turto bankas“, todėl V. T. įmonės bankroto byloje kreditorių neliko ir bankroto byla nutrauktina.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą V. T. individualios įmonės administratorius UAB „Bankroto administravimo kontora“ prašo skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teigia, jog teismas patvirtino 3 873,00 administravimo išlaidų sąmatą, o kreditorių susirinkimas patvirtino V. T. bankroto byloje 15 000 Lt (plius PVM) sąmatą administravimo išlaidoms ir atlyginimui apmokėti. Taigi pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatas pirmiausiai įmonėje yra apmokamos bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš visų rūšių įmonės lėšų. Pažymi, jog nei kreditoriai, nei V. T. neginčijo sąmatos pagrįstumo, jos dydžio. Bankroto administratorius taip pat teigia, kad šiai dienai V. T. bankroto byloje nėra apmokėtos išlaidos ir administratoriaus atlyginimas, todėl nėra teisinių prielaidų bankroto bylos nutraukimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis paliktina nepakeista.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas bankrutavusios V. T. individualios įmonės administratoriaus UAB „Bankroto administravimo kontora“ prašymas leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko V. T. turtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovo atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Bankroto teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo bei Civilinio proceso kodekso nuostatos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų tikslų – ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), o taip pat ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Bankroto proceso paskirtis – apsaugoti nemokaus skolininko, nebegalinčio tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų, visų kreditorių teises ir interesus, tai yra maksimaliai tenkinti kreditorių reikalavimus bankrutuojančios įmonės turtu, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Teisminiu bankroto procesu siekiama kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bankroto bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių rejestro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog įmonė yra pajėgi įvykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta pagrindais, nurodytais ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2008; ir kt.).
Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartimi V. T. individualiai įmonei iškelta bankroto byla, teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos – 2 344,04 Lt, VšĮ Polipro - 1 570,01 Lt. Taip pat nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. 2013 m. balandžio 12 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi kreditorius Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos su 2 344,04 Lt dydžio kreditoriniu reikalavimu pakeistas kreditoriumi VĮ Turto bankas su 2 344,04 Lt kreditoriniu reikalavimu.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įmonės kreditoriai patvirtino įmonės administravimo išlaidų sąmatą visam bankroto procesui – nuo nutarties iškelti V. T. individuliai įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki įmonės išregistravimo iš juridinių asmenų registro.
Apeliantas teigia, jog teismas suvaržė V. T. individualios įmonės savininko teisę ir galimybę baigti bankroto bylą, atsiskaitant su kreditoriais ir tokiu būdu išvengiant išieškojimo nukreipimo į asmeninį turtą. Taip pat teigia, kad sumokėjo likusią 864 Lt skolą VĮ „Turto bankas“, todėl V. T. įmonės bankroto byloje kreditorių neliko ir bankroto byla nutrauktina.
Su šiais apelianto argumentais sutikti nėra pagrindo.
Pažymėtina, jog individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo (Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi individuali įmonė kaip, kiekvienas juridinis asmuo, yra pavadinimą turinti įmonė, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas (CK 2.33 str. 1 d.). Ji turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 str. 1 d.), todėl, kaip savarankiškas civilinių santykių subjektas, už savo prievoles atsako jai nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (Individualių įmonių įstatymo 8 str., CK 2.50 str. 1 d.). Individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens) steigėjas yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (Individualių įmonių įstatymo 3 str., 6 str. 1 d.); individualioje įmonėje yra vienas savininkas; jo teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, Individualių įmonių įstatymas bei kiti įstatymai ir individualios įmonės nuostatai (Individualių įmonių įstatymo 6 str. 1 ir 4 d.). CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Taigi, jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka šios įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančia bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 str. 4 d.).
Byloje nėra ginčo, jog V. T. yra V. T. individualios įmonės savininkas. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2014 m. vasario 24 d. mokėtojas R. T. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sumokėjo 1 480,04 Lt sumą (31 b.l., 2 t.); mokėjimo pavedimas Nr.1 patvirtina, jog įmonės kreditoriui VšĮ Polipro sumokėta (mokėtojas V. T. ) 1 570,01 Lt (32 b.l., 2 t.).
Iš byloje esančios Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties turinio nustatyta, kad iš bankrutavusios V. T. individualios įmonės kreditorių sąrašo išbrauktas kreditorius VšĮ Polipro su 1 570,01 Lt kreditoriniu reikalavimu ir patvirtintas patikslintas VĮ Turto bankas kreditorinis reikalavimas – 864,00 Lt (48 b. l., 2 t.). Iš byloje esančio 2014 m. kovo 24 d. kasos pajamų orderio nustatyta, kad mokėtojas R. T. VĮ Turto bankas sumokėjo 864,00 Lt (52 b. l., 2 t.).
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, kad V. T. bankroto byloje yra sumokėtos administravimo išlaidos ir administratoriaus atlyginimas (ĮBĮ 36 str. 1 d.), todėl pagrįstas yra V. T. individualios įmonės administratoriaus UAB „Bankroto administravimo kontora“ teiginys, jog teisinių prielaidų bankroto bylos nutraukimui ĮBĮ 27 straipsnio nustatyta tvarka nagrinėjamu atveju nėra.
Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog teigti, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas V. T. individualios įmonės administratoriaus UAB „Bankroto administravimo kontora“ prašymą leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko V. T. turtą, suvaržė V. T. individualios įmonės savininko teisę ir galimybę baigti bankroto bylą, atsiskaitant su kreditoriais ir tokiu būdu išvengiant išieškojimo nukreipimo į asmeninį turtą, nėra pagrindo.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nesudaro (CPK 329 str., 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį nepakeistą.